- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-29
- Bylos Nr.
- e2S-3825-967/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26900-2026-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Suinteresuotas asmuo
- SUI1
- Pareiškėjas
- Viešoji įstaiga RESPUBLIKINĖ VILNIAUS PSICHIATRIJOS LIGONINĖ
- Kategorijos
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
- 12.15.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens SUI1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. spalio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti SUI1.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (toliau – ir Ligoninė) 2026 m. spalio 9 d. kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai gydyti suinteresuotą asmenį SUI1 30 dienų nuo jo hospitalizavimo dienos. Nurodė, kad pacientas hospitalizuotas nuo 2026 m. spalio 2 d. Pacientas yra veiksnus sveikatos priežiūros srityje, sutiko gydytis, bet vakar gydymo atsisakė. Ligoninės administracija informavo pacientą apie priverstinio hospitalizavimo būtinumą bei jo teises psichiatrijos gydymo įstaigoje. Pacientas yra ūmios psichozės būklės, elgesys neprognozuojamas, sąlygotas kliedesinio mąstymo, todėl yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir/ar turtui. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai palaikė prašymą.
Buvo pabendrauta ir su hospitalizuoti prašomu asmeniu, jis teismui paaiškino, kad šiuo metu jaučiasi geriau, gydytojams pritaria, bet norėtų gydytis pats namuose, mano, kad galėtų.
Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens atstovė advokatė Laura Matjošaitytė nurodė, kad sutinka su prašymu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. spalio 9 d. nutartimi nutarė pareiškimą tenkinti: leisti SUI1 priverstinai hospitalizuoti ir gydyti VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo hospitalizavimo dienos, t. y. nuo 2026 m. spalio 2 d. Išaiškino, kad nutartis vykdoma skubiai. Nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė šiuo argumentus:
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog pacientas 2026 m. spalio 2 d. atvežtas į Ligoninę greitosios medicinos pagalbos tarnybų. Paciento motina sūnui iškvietė med. pagalbą po to, kai gavo iš jo žinutę, kad nenori gyventi. Komisijos išvada – dėl ūmios psichozės būklės, pacientas yra socialiai pavojingas, todėl yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Teismas nurodė neturintis pagrindo netikėti gydytojų pateikta išvada bei išsakyta rekomendacija gydyti pacientą.
Teismas, įvertinęs ir ištyręs į bylą pateiktus įrodymus ir teismo posėdžio metu pateiktus proceso dalyvių paaiškinimus, padarė išvadą, kad suinteresuotas asmuo serga psichikos liga, dėl kurios gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių gyvybei ar sveikatai ir turtui, todėl visa tai sudaro teisinį pagrindą teismui tenkinti pareiškėjos prašymą ir duoti leidimą suinteresuotą asmenį priverstinai hospitalizuoti ir gydyti VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 30 dienų, priverstinio hospitalizavimo ir gydymo terminą pradedant skaičiuoti nuo priverstinio hospitalizavimo dienos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Suinteresuotas asmuo (apeliantas) SUI1 atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį dėl jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, netenkinti pareiškėjos prašymo taikyti suinteresuotam asmeniui priverstinį gydymą, leisti gydymą tęsti savanoriškai, įvertinti suinteresuoto asmens dabartinę būklę, bendradarbiavimą su gydytojais ir galimybę užtikrinti saugumą švelnesnėmis priemonėmis, įvertinti suinteresuoto asmens nesutikimą su diagnoze (duomenys neskelbtini) ir visus medicininius duomenims, įskaitant (duomenys neskelbtini) diagnozę, nagrinėjant suinteresuoto asmens atskirąjį skundą įvertinti galimybę panaikinti priverstinį hospitalizavimą ir leisti suinteresuotam asmeniui išvykti iš gydymo įstaigos, įpareigojant laikytis gydytojų rekomendacijų ir tęsti gydymą savanoriškai. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Nurodo, kad teismo posėdžio metu jo emocinė būsena buvo labai įtempta, labai jaudinosi, nes tai buvo neįprasta, stresinė ir emociškai sudėtinga situacija. Dėl didelio jaudulio jam buvo sunkiau susikaupti, ramiai išdėstyti mintis ir atsakyti į klausimus taip, kaip būtų galėjęs įprastomis aplinkybėmis. Jaudulys ir įtampa savaime neturėtų būti vertinami kaip pakankamas pagrindas daryti išvadą apie pavojingumą ar negalėjimą suprasti savo situacijos. Teigia šiuo metu bendradarbiaujantis su gydytojais, priimantis paskirtą gydymą ir siekiantis konstruktyviai spręsti savo sveikatos klausimus. Nuo paskirto gydymo savijauta pagerėjo, geriau miega. Supranta gydymo reikšmę ir nesiekia atsisakyti pagalbos, nori tęsti gydymą savarankiškai.
Nesutinka, kad jo situacija būtų vertinama tik pagal diagnozę (duomenys neskelbtini), neatsižvelgiant į visą sveikatos būklę ir kitus medicininius duomenis. Pažymi, kad jam yra nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini), todėl prašo įvertinti, ar jo reakcijos stresinėse situacijose negalėjo būti susijusios su jau anksčiau nustatyta (duomenys neskelbtini) būkle bei dideliu emociniu krūviu. Mano, kad gali savarankiškai pasirūpinti savimi, tvarkyti kasdienius reikalus, priimti sprendimus dėl savo gyvenimo ir bendradarbiauti su gydytojais. Supranta gydymo svarbą ir yra pasirengęs laikytis rekomendacijų. Prašo teismo individualiai įvertinti jo situaciją, o ne remtis vien diagnozės pavadinimu ar bendro pobūdžio išvadomis.
Teigia niekada nesiekęs tyčia sukelti žalos aplinkiniams, gadinti turto ar kelti pavojų visuomenės saugumui. Jo elgesys nėra agresyvus, nekelia grėsmės kitiems asmenims ir nesiekia konfliktų. Taip pat neturi tikslo pakenkti sau. Vien tai, kad žmogus išgyvena sunkią emocinę situaciją ar yra įsitempęs, savaime nereiškia, kad jis kelia grėsmę sau, aplinkiniams ar visuomenei. Apelianto manymu, šiuo metu jo elgesys rodo, kad gali bendradarbiauti, laikytis gydymo plano ir spręsti savo sveikatos klausimus taikant mažiau ribojančias priemones nei priverstinis hospitalizavimas. Prašo teismo įvertinti, ar apelianto dabartinis elgesys, bendradarbiavimas su gydytojais ir pagerėjusi savijauta nesudaro pagrindo gydymą tęsti savanoriškai.
Pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
Pareiškėja nurodo, kad suinteresuotas asmuo SUI1 hospitalizuotas 2026 m. spalio 2 d. Pristatytas greitosios medicinos pagalbos tarnybos, kadangi suinteresuoto asmens mama kvietė tarnybas po to, kai jis mamai parašė žinutę, kad nenori gyventi bei atsiuntė nuotrauką, kurioje prisidėjęs prie kaklo peilį. Suinteresuotas asmuo pats suicidinius ketinimus ir savižalą kategoriškai neigė, esą tik norėjo motinos dėmesio, „kad nebežiūrėtų į mane kaip į vaiką“. Suinteresuotas asmuo priėmimo metu save laikė sveiku, teigė savižudiškų minčių neturėjęs, o tik norėjo iš mamos dėmesio. Būti gydomas suinteresuotas asmuo sutiko, tačiau raštu 2026 m. spalio 6 d. atsisakė. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo atsisakymo metu buvo ūmios psichozės būklės, jo elgesys neprognozuojamas, sąlygotas kliedesinio mąstymo, dėl ko buvusi reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, suinteresuotam asmeniui nesutinkant toliau būti hospitalizuotam ir gydomam, pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama leisti suinteresuotą asmenį SUI1 priverstinai hospitalizuoti ir gydyti.
Pareiškėjai teikiant teismui prašymą dėl suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, kartu su juo pateikta VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui (toliau – Gydytojų komisija) 2026 m. spalio 8 d. išvada, kurioje įvertinta suinteresuoto asmens psichikos būklė, anamnezės duomenys, nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini) ir pateikta Gydytojų komisijos išvada, nurodant, kad suinteresuoto asmens klinikiniame vaizde ūmi psichozė, su mąstymo sutrikimu, santykio kliedėjimais, įtarumu, psichozės kulminacijoje pasireiškusiu neadekvačiu elgesiu su deklaruojamomis suicidinėmis mintimis, sujaudinimu, todėl yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių asmenų sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Gydytojų komisijos apžiūros metu suinteresuotas asmuo buvo įtampoje, bendravo aktyviai, išsakė, kad yra sveikas, kalbėjo daug, mąstymas buvo nenuoseklus, kliedesinis; daug aktyviai pasakojo, kad „gyvenimas buvo perkrautas“, aktyviai tikino, kad norėjo iš mamos „empatijos ir palaikymo“, esą visai nenorėjo nusižudyti, nenorėjo pasakoti apie buvusią situaciją. Suinteresuotas asmuo savo būsenai buvo visai nekritiškas, sakė, kad pradžioje sutiko gydytis, dabar apsigalvojo, „nes esu sveikas“. Pareiškėjos vertinimu, medicinos dokumentuose nurodytos, teismo posėdžio metu išsakytos aplinkybės patvirtina kritikos savo psichikos sveikatos būklei, kuri priverstinio hospitalizavimo metu reikalavo stacionarinio gydymo, nebuvimą, pavojaus kėlimą tiek sau, tiek kitiems asmenims.
Tai, kad atskirajame skunde suinteresuotas asmuo nurodo galintis gydytis išvykęs iš ligoninės, galintis savarankiškai tvarkytis kasdienius reikalus, nepaneigia suinteresuoto asmens stacionarinio gydymo būtinybės ir pagrįstumo, pateikto tiek Gydytojų komisijos išvadoje, tiek nurodyto posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Todėl, pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai sprendė, kad dėl savo psichikos sveikatos būklės suinteresuotas asmuo SUI1, jeigu nebūtų priverstinai hospitalizuotas ir gydomas, gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2–3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas pareiškėjos VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pareiškimas leisti priverstinai gydyti suinteresuotą asmenį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų įrodymų
Apeliantas su atskiruoju skundu teikia naujus įrodymus – 2020 m. kovo 5 d. medicininį dokumentų išrašą/siuntimą.
Spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą, teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamo klausimo pobūdį bei apelianto pateiktų įrodymų turinį sprendžia, kad naujai pateikti duomenys neturi esminės reikšmės sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Teismo vertinimu, apeliantas nepagrindė aplinkybės, kad jo teikiamų įrodymų pateikimo į bylą būtinybė iškilo jau po nutarties pirmosios instancijos teisme priėmimo, todėl apeliacinės instancijos teismas apelianto pateiktus papildomus duomenis atsisako pridėti prie bylos.
Be to, apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomą rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodo, jog jaučiasi gerai ir nemato būtinybės būti priverstinai hospitalizuotas, pažymėjo, kad šiuo metu jau yra išleistas iš ligoninės ir siekia, kad jo teisė į asmens laisvę bei savarankišką sprendimų priėmimą būtų gerbiama.
Dėl atskirojo skundo argumentų
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalis nustato, kad asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.
Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (toliau – PSPĮ). Šio įstatymo 12 straipsnyje numatyta, jog psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Jeigu šioje dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo (PSPĮ 12 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti 30 dienų laikotarpį suinteresuotą asmenį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateikta gydytojų komisijos išvada, pareiškėjos atstovų ir suinteresuoto asmens bei jo atstovės paaiškinimais teismo posėdžio metu sprendė, kad suinteresuotas asmuo dėl savo psichikos sveikatos būklės, jeigu nebūtų priverstinai hospitalizuotas ir gydomas, gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, todėl skundžiama nutartimi Ligoninės prašymą tenkino.
Suinteresuotas asmuo savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, kad vien diagnozės nepakanka asmeniui priverstinai hospitalizuoti. Nurodo, kad jo būklė iš esmės gerėjanti, jis nekelia grėsmės nei sau, nei aplinkiniams, todėl gali gydytis savarankiškai namuose.
Remiantis byloje esančiais duomenimis, suinteresuotas asmuo SUI1 hospitalizuotas 2026 m. spalio 2 d. Pristatytas greitosios medicinos pagalbos tarnybos, kadangi suinteresuoto asmens mama kvietė tarnybas po to, kai jis mamai parašė žinutę, kad nenori gyventi bei atsiuntė nuotrauką, kurioje prisidėjęs prie kaklo peilį. Suinteresuotas asmuo pats suicidinius ketinimus ir savižalą kategoriškai neigė, esą tik norėjo motinos dėmesio. Būti gydomas suinteresuotas asmuo sutiko, tačiau raštu 2026 m. spalio 6 d. gydymo atsisakė. Gydytojų komisija 2026 m. spalio 8 d. išvadoje įvertino suinteresuoto asmens psichikos būklę, nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini), vyraujant kliedesiams, be susijusio ūminio streso. Gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, kad suinteresuoto asmens klinikiniame vaizde vyrauja ūmi psichozė su mąstymo sutrikimu, santykio kliedėjimais, įtarumu, psichozės kulminacijoje pasireiškusiu neadekvačiu elgesiu su deklaruojamomis suicidinėmis mintimis, sujaudinimu, todėl yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių asmenų sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Gydytojų komisijos apžiūros metu suinteresuotas asmuo buvo įtampoje, bendravo aktyviai, išsakė, kad yra sveikas, kalbėjo daug, mąstymas buvo nenuoseklus, kliedesinis; aktyviai tikino, kad norėjo iš mamos dėmesio, esą visai nenorėjo nusižudyti. Suinteresuotas asmuo savo būsenai buvo visai nekritiškas, sakė, kad pradžioje sutiko gydytis, dabar apsigalvojo, nes yra sveikas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į gydytojų konsultacinės komisijos priverstiniam gydymui išvadą ir šalių paaiškinimų turinį, nustatytą suinteresuoto asmens būsenos simptomatiką ir aplinkybes, liudijančias neprognozuojamą, suicidinį suinteresuoto asmens elgesį, taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad suinteresuotam asmeniui yra reikalingas priverstinis gydymas bei, kad yra reali grėsmė, jog savo veiksmais ar neveikimu suinteresuotas asmuo gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių asmenų sveikatai, gyvybei ar turtui. Šios teismo išvados savaime nepaneigia ir atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad suinteresuoto asmens elgesys teismo posėdžio metu buvo nulemtas susijaudinimo, todėl reikia skirti stresinę situaciją nuo realaus pavojaus. Pažymėtina, kad diagnozė – (duomenys neskelbtini), vyraujant kliedesiams, be susijusio ūminio streso, konstatuota atsižvelgiant į suinteresuoto asmens elgesį, išsakomas mintis, į tai, kad suinteresuotas asmuo yra nekritiškas savo būklei, suicidines mintis neigia, pradžioje gydytis sutiko, vėliau raštu gydymo atsisakė. Apeliantas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė gydytojų išvadą paneigiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priverstinis suinteresuoto asmens gydymas, priešingai apelianto argumentams, yra adekvati ir proporcinga priemonė esamoje situacijoje, kadangi ambulatorinis apelianto gydymas šiuo atveju gali neigiamai paveikti suinteresuoto asmens gydymo bei sveikimo, stabilios būklės palaikymo procesą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, apelianto hospitalizavimo aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai dėl neproporcingos priemonės priverstinai jį hospitalizuoti yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių Gydytojų komisijos išvadoje nurodytas aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Gydytojų išvados objektyvumu ar Gydytojų komisijoje dalyvavusių gydytojų kvalifikacija. Vien tik apelianto deklaratyvūs teiginiai, jog jo elgesyje nėra jokios realios grėsmės ar, kad remtis tik nustatyta diagnoze negalima, kad suinteresuotas asmuo gali gydytis savarankiškai, savaime neleidžia daryti priešingos, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvados.
Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo, įvertino reikšmingus įrodymus bei motyvavo išvadą, kad šiuo atveju suinteresuotam asmeniui dėl esamos psichikos sveikatos būklės bei šios būklės keliamos realios grėsmės tiek jam pačiam, tiek kitiems asmenims ar turtui, priverstinis hospitalizavimas ir gydymas skirtinas. Byloje esantys duomenys bei Gydytojų komisijos išvada leidžia konstatuoti, kad tokia teismo išvada yra pagrįsta.
Dėl bylos procesinės baigties
Atsižvelgus į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai leido priverstinai gydyti suinteresuotą asmenį dėl jo būsenos ir keliamos grėsmės savo ir kitų asmenų sveikatai, gyvybei ir turtui. Atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti arba pakeisti. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsniu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Suinteresuoto asmens SUI1 atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.