Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026-10-28 · Civilinė byla Nr. e2A-2773-1012/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-10-28
Bylos Nr.
e2A-2773-1012/2026
Teisminio proceso Nr.
2-13-3-02821-2024-0
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjai
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Asta Jakutytė-Sungailienė, Dalia Trumpulienė
Ieškovas
IES1
Atsakovas
ATS1
Kategorijos

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-2773-1012/2026Teisminio proceso Nr. 2-13-3-02821-2024-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.4; 2.1.2.4.2.3; 2.1.2.4.2.7; 2.5.4.1(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Dalios Trumpulienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) IES1 apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei ATS1, trečiuoju asmeniu esant notarei TAR1, dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, anksčiau sudaryto testamento pripažinimo galiojančiu.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Ieškovė IES1 kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiu A. K. 2021 m. balandžio 26 d. sudarytą testamentą, patvirtintą Alytaus miesto 4-ojo notaro biuro notarės TAR1 (notarinio registro Nr. 2677) ir pripažinti galiojančiu A. K. 2019 m. sausio 2 d. sudarytą testamentą, patvirtintą tos pačios notarės (notarinio registro Nr. 4). Ieškovė nurodė, kad:

(duomenys neskelbtini) mirė ieškovės senelis A. K.. Jis buvo sudaręs šiuos testamentus: 2013 m. balandžio 3 d. (panaikintas 2018 m. sausio 11 d.), 2019 m. sausio 2 d. ir 2021 m. balandžio 26 d. Alytaus m. 4-ojo notaro biuro notarės TAR1 2019 m. sausio 2 d. patvirtintu testamentu palikėjas savo mirties atveju visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, bet kokias pinigines lėšas ir indėlius, vertybinius popierius, turtines teises bei visą kitą turtą, kur jis bebūtų, iš ko besusidėtų ir kada beatsirastų jo vardu ateityje, paliko lygiomis dalimis ieškovės vaikams (proanūkiams) A. V. ir E. V., gyvenantiems (duomenys neskelbtini). Vėliau, 2021 m. balandžio 26 d., A. K. sudarė kitą testamentą, kurį patvirtino ta pati Alytaus m. 4-ojo notaro biuro notarė TAR1. Šiuo testamentu palikėjas savo mirties atveju visą jam priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų, iš ko besusidėtų ir kada beatsirastų jo vardu ateityje, pinigines lėšas, vertybinius popierius, daiktines teises bei visą kitą turtą, paliko anūkei atsakovei ATS1.

Ieškovė, kaip savo nepilnamečių vaikų įstatyminė atstovė, siekia pripažinti vėlesnįjį palikėjo sudarytą testamentą negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio pagrindu ir CK 1.91 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes testamento sudarytojas A. K. dėl savo psichinės sveikatos būklės testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, o taip pat galėjo būti apgautas atsakovės, kad ji palikėju rūpinsis, jį iki gyvos galvos išlaikys, padės jam tvarkytis buityje ir ūkyje. Ieškovė atitinkamai prašo pripažinti galiojančiu palikėjo ankstesnį, t. y. 2019 m. sausio 2 d. sudarytą testamentą.

Po to, kai (duomenys neskelbtini) mirė A. K. sutuoktinė J. O. K., jo psichinė sveikatos būklė labai pablogėjo. Palikėjas labai sunkiai išgyveno sutuoktinės netektį: jį kankino gilus sielvartas, jis negalėjo su jos netektimi susitaikyti, jis sirgo depresija ir nuolat vartojo stiprius raminamuosius ir kitus jo psichiką ženkliai veikiančius vaistus. Jis gyveno vienas, gydytojai jam buvo skyrę vartoti daugybę vaistų, yra pagrindo manyti, kad dėl savo ligos, jis galėjo vaistus vartoti ne pagal gydytojų rekomendacijas. Dėl blogos sveikatos būklės palikėjas ieškovei ir jos sesei I. B. skambindavo net naktimis, jos kviesdavo jam greitąją medicininę pagalbą. Laikotarpyje po sutuoktinės mirties iki ginčijamo testamento sudarymo (4-ių mėnesių eigoje), palikėjas dėl sunkios sveikatos būklės buvo 3 kartus stacionariai gydytas ligoninėje. Ieškovės sesuo I. B. palikėją lankydavo ligoninėje ir jo namuose, kartą per savaitę atvykdavusi į palikėjo namus, atveždavo maisto, prinešdavo į namus malkų, atnešdavo vandens, žiemą nukasdavo sniegą. Atsakovė palikėją lankė retai, atsakovės motina L. K. užsukdavo jį aplankyti dažniau, atveždavo maisto. Atsakovė dažniau palikėjo sodyboje ėmė lankytis tik po to, kai palikėjas sudarė ginčijamą testamentą, o pastaruoju metu atsakovė palikėjo sodyboje jau šeimininkauja kaip šeimininkė, nors paveldėjimo teisės liudijimas jai dar nėra išduotas.

A. K. dar iki savo sutuoktinės mirties atsakovei ir jos motinai buvo uždraudęs pas juos atvykti, nes prieš vienas Kūčias jos atvežė grybų, kuriuos palikėjas suvalgęs vos nenumirė. Atsakovė su savo motina L. K., lankydamos palikėją įprastomis darbo dienomis, jį galėjo nusivežti pas notarą, kad šis pažadais apdalintas ir įvairiais vaistais prigirdytas bei emociškai ir psichologiškai po sutuoktinės mirties palūžęs, nesuprasdamas ką darantis, pasirašė ginčijamą testamentą. Palikėjas ligos ir vartojamų vaistų pasekoje dažnai jausdavosi mieguistas, iš lovos nepakildavo po keletą dienų, jam buvo sulėtėjęs mąstymas, pablogėjusi atmintis, ženkliai sumažėjęs budrumas, sutrikęs dėmesys, užslopintos reakcijos, aiškiai buvo matomi koordinacijos sutrikimai, nes jis eidamas ramstydavosi į sienas, laikydavosi už baldų, nukrisdavo ir pan. Buvo sutrikę pažintinės funkcijos, nes neretai jam paskambinus telefonu, jis nesuprasdavo su kuo kalba, kas ir kodėl jam skambina. Ginčijamas testamentas buvo sudarytas po palikėjo sutuoktinės mirties praėjus vos keturiems mėnesiams, kuomet palikėjo psichinė sveikatos būklė buvo ypatingai prasta. Atsakovė galėjo tuo pasinaudoti ir tokiu būdu užsitikrinti sau teisę į palikėjo turtą.

Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad:

Testatorius A. K., nors ir buvo senyvo amžiaus, tačiau jokių psichikos ligų ar psichikos sutrikimų neturėjo. A. K. iki mirties pats savimi rūpinosi, save prižiūrėjo, vykdavo apsipirkti į parduotuvę, jokios papildomos priežiūros jam nereikėjo ir jis jos nepageidavo. A. K. buvo reikalingas tik socialinis bendravimas, nes po sutuoktinės mirties, gyvendamas kaime, jis neturėjo daug draugų ar pažįstamų, su kuriais būtų galėjęs bendrauti. Dėl šios priežasties ji ir ieškovės sesuo I. B. buvo susitarusios pakaitomis lankyti testatorių, ką ir darė. Testatorių taip pat dažnai lankydavo jos motina L. K.. A. K. pats paskambindavo telefonu, pats savarankiškai vairavo automobilį, net paskutiniais gyvenimo metais pats nuvažiuodavo į kapines ir parduotuvę. Testamento sudarymo metu A. K. buvo 88 metai, o tai reiškia, kad siekdamas vairuoti transporto priemonę, jis kas metai turėjo praeiti medicininę patikrą, kurią sudaro ir psichologinės būklės patikra. Tai, jog testatorius transporto priemonę vairavo, lemia ir tai, jog medicininę patikrą jis buvo praėjęs, jokie psichikos sutrikimai ar ligos nebuvo nustatyti. A. K. tik vieną kartą buvo gydytas stacionare, antrą kartą jis atsisakė vykti į gydymo įstaigą. A. K. psichinę būklę buvus stabilią patvirtina tai, kad jis buvo įgijęs ir laikė ginklus. Ieškovė ilgą laiką gyvena užsienyje, todėl nežino realios situacijos, netgi negali jos vertinti, nes nebuvo šalia A. K. paskutiniaisiais jo gyvenimo metais.

Būtent atsakovė, kai po testatoriaus sutuoktinės J. O. K. mirties (duomenys neskelbtini) atnaujino gerus santykius su A. K., rūpinosi juo, nuolatos pakaitomis su savo motina L. K. jį lankydavo, palaikė su juo nuolatinį ryšį, mažiausiai 2 kartus per savaitę, o ir dažniau, nuvažiuodama pas jį, padėdavo jam buityje ir būtent tai lėmė testatoriaus valios pasikeitimą, kai jis, įvertinęs jos dedamas pastangas priežiūrai, sudarė naują testamentą jos naudai. Po santykių atsinaujinimo ji iki pat senelio mirties stengėsi dėl jo gerovės, jį palaikydavo moraliai, padėjo buityje ir tai darė nuolat visus 3 metus iki jo mirties. A. K. pats savarankiškai nusprendė savo turtą testamentu palikti jai, ji testatoriaus atžvilgiu nenaudojo nei spaudimo, nei apgaulės. Ieškovės argumentai dėl neva testatoriaus negebėjimo suprasti savo veiksmų bei testamento yra visiškai nepagrįsti ir akivaizdžiai neatitinka tikrovės.

Trečiasis asmuo notarė TAR1 pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad:

Ieškovė nepateikė teismui jokių dokumentų ar duomenų, kad būtent 2021 m. balandžio 26 d. testatorius buvo tokios būklės, kad nesuprato savo veiksmų reikšmės. Testamentas atsakovės naudai buvo sudarytas už pagalbą vienišam testatoriui. Tai yra normali praktika. Jeigu testatorius būtų nepatenkintas atsakovės pagalba, iki mirties buvo nemažas laiko tarpas, todėl jis, žinodamas kaip reikia panaikinti ar pakeisti testamentą (ką jau buvo atlikęs anksčiau), galėjo jį panaikinti arba sudaryti naują.

Visiškai nesuprantamas ieškinyje pateiktas argumentas, nurodant CK 1.91 straipsnio nuostatas dėl sandorio (testamento) sudarymo apgaulės įtakoje. Ieškovė teigia, kad tą pačią dieną 2019 m. sausio 2 d. testatoriaus sutuoktinė taip pat buvo sudariusi testamentą, kuriuo savo turtą paliko tiems patiems įpėdiniams – ieškovės vaikams. Kas gali paneigti, kad testatorius, kurio testamentą šiandien siekiama pripažinti negaliojančiu, nebuvo paveiktas savo sutuoktinės nuomonės ar buvo jos įtakotas sudaryti būtent tokio turinio testamentą, o paskui gyvenimas įnešė savo korekcijas ir testatorius sudarė būtent tokio turinio testamentą. Tokias abejones sukelia ieškinyje nurodytas teiginys, kad testatoriaus valia buvo suderinta su sutuoktine, tačiau tai ne bendru sutuoktinių testamentu suderinta bendra valia palikti turtą nurodytiems įpėdiniams, o sudaryti atskiri testamentai – vienašaliai sandoriai. Testamente nurodyta testatoriaus valia yra tik jo vieno priimtas sprendimas.

Nurodyta įstatymo norma (CK 1.91 straipsnis) negali būti pagrindžiamas ieškinys. Juk atvykus pas notarą tą pačią minutę joks dokumentas negali būti iš karto paruošiamas ir tvirtinamas. Visų pirma testatorius pats atvyksta į notaro biurą ir jis tariasi dėl testamento sudarymo, notarui pateikiami dokumentai, išsiaiškiname jo pageidavimus dėl turto, susitariama ir paskiriamas laikas, kada bus paruoštas testamento projektas. Tuomet paskirtą dieną atvykstama pas notarą ir vėl kalbama apie sudaromą dokumentą. Neįmanoma, kad per kelis pokalbius su testatoriumi notarė nesuprato ir neišsiaiškino, ar testatorius supranta savo veiksmus ir ar supranta sudaromą sandorį, kuris nėra toks sudėtingas, kad jo supratimui reikėtų specialių žinių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmai 2026 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 2 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nesant medicininių įrašų apie psichinį sutrikimą medicininėje dokumentacijoje laikotarpiu iki testamento surašymo, ekspertizės metu nebuvo galima tiksliai nustatyti, kokios stadijos buvo testatoriaus susirgimas, ar jis kaip nors reiškėsi dar iki testamento sudarymo, ar vystėsi, ar galėjo vykti ir vyko atminties silpnėjimo bei pažintinių sutrikimų procesas, ar jis buvo negrįžtamas, ar buvo nuolatinio, ar epizodinio pobūdžio ir kt., o tokios aplinkybės būtinos vertinti, ar testamento sudarymo metu testatorius galėjo suprasti savo veiksmų esmę. Į šiuos klausimus teismo posėdžio metu ekspertė negalėjo atsakyti, nes tam trūko išsamesnių įrašų jo medicininiuose dokumentuose. Ekspertė patvirtino, kad diagnozę F 069 suteikė ne gydantis šeimos gydytojas, bet ji, įvertinusi gydančio gydytojo įrašus medicininiuose dokumentuose dėl psichozinės simptomatikos. Taigi, šiuo atveju prielaidinė ekspertizės išvada, jog testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, neleidžia spręsti apie testatoriaus neveiksnumą testamento sudarymo metu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į bylą nepateikti jokie įrodymai, kad A. K. būtų buvęs įrašytas į psichiatrijos kabineto įskaitą, to nenurodė nė viena iš šalių. Medicininiais dokumentais patvirtinama, kad psichinė jo sveikata buvo nepriekaištinga dar ir ankstesniais metais. Iš medicininių dokumentų matyti, kad psichiatras 2018 m. davė išvadą dėl ginklo, joje nurodyta: „kontraindikacijų laikyti šaunamajam ginklui neišaiškinta“. Taigi, sulaukęs 88 metų asmuo turėjo 4 ginklus, taip pats vairavo transporto priemonę. Pagal Vairuotojų sveikatos tikrinimo tvarkos aprašą, ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą tokio amžiaus asmeniui reikalaujama kasmetinių medicininių patikrų su psichologiniu vertinimu. Jokie psichikos sutrikimai A. K. nebuvo nustatyti ir leidimai nebuvo panaikinti iki mirties. Šie duomenys vertinami kaip objektyvūs, nepriklausomi, jie patvirtina, kad valstybės institucijų nepriklausomi medikai nekonstatavo psichikos sutrikimo, trukdančio savarankiškai veiklai. Be to faktą, kad A. K. beveik iki mirties vairavo automobilį, dažniausiai važiuodavo į kapines (apie 2 km nuo namų), į parduotuvę (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) (apie 15 km), byloje patvirtino liudytojomis apklaustos L. K., I. B., V. K.. Taigi, medicininiai įrašai ir testatoriaus atliktos patikros, susijusios su ginklų turėjimu ir galimybe vairuoti transporto priemonę, nepatvirtina jį buvus tokios būklės, kad nesuprastų savo veiksmų prasmės.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė pati nurodo, jog ji su vaikais daug metų gyvena (duomenys neskelbtini), į Lietuvą grįžta 1–2 kartus per metus, taigi, ji tiesioginių faktų, stebėjimų neturėjo, jos siekis senelį pripažinti neveiksniu po jo mirties grįstas pačios noru savo vaikams išrūpinti jo palikimą, o išsakyti faktai daugiausia remiasi trečiųjų asmenų pasakojimais. Visiškai logiška, kad A. K. pakeitė savo valią palikti turtą proanūkiams į valią palikti palikimą anūkei ATS1, nes tiek šalių, tiek liudytojų parodymais patvirtinta, jog nuo senelės J. O. K. mirties ji atnaujino santykius su seneliu A. K., ėmė itin dažnai pas jį lankytis, jam pagelbėti ūkyje ir namuose ir pamažu tapo bene vienintelis asmuo, nuolatos nepertraukiamai besirūpinantis senelio gerove. Liudytoja V. K. (testatoriaus marti) parodė, kad senelio ir ATS1 santykiai tapo itin artimi po 2021 m. šv. Velykų, kas tik patvirtina, kad atsakovė pareigą prižiūrėti artimą asmenį atliko iki galo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieškovė niekuo nepagrindžia, kad A. K. apgaule ar prievarta buvo nuvežtas į notarų biurą, kur sudarė naują testamentą, taip atimdamas proanūkiams teisę paveldėti pagal jo ankstesnįjį testamentą. Netgi tuo atveju, jei testamentas būtų buvęs sudarytas atsakovės iniciatyva, savaime tai nepatvirtina apgaulės fakto. Pažymėtina, kad pagal įstatymą įprastinis suinteresuotų įpėdinių prisidėjimas pagelbėjant techniniuose ir organizaciniuose dalykuose ir net įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ar apgaule ir neturi įtakos testamento galiojimui. Šiuo atveju liudytoja I. B. parodė, kad tai ji su sutuoktiniu palydėjo A. K. pas notarę, kas dar labiau sustiprina įsitikinimą, kad testatorius veikė savo valia. Notarė, dalyvavusi tvirtinant testamentą, atsiliepime patvirtino, kad jokio spaudimo testatoriui nebuvo. Taigi, ta aplinkybė, kad testamentas surašytas tik atsakovės naudai, negali būti pagrindas teigti, kad toks testamentas neatitinka tikrosios palikėjo valios ar yra nenaudingas bei žalingas. Atsakovė yra palikėjo anūkė - artimas jam asmuo, ji testatoriumi rūpinosi iki pastarojo mirties ir tuo paaiškinama, dėl kokių motyvų testatorius išdėstė savo valią patvarkyti paveldėjimo klausimą būtent taip, kaip nurodyta vėlesniame testamente. Paveldėtojos gerus santykius su mirusiuoju jos seneliu patvirtina į bylą pateiktas jos ir I. B. susirašinėjimas. Byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti apie kokį nors palikėjo įsipareigojimą ar moralinę pareigą ieškovei ar jos vaikams, dėl kurio turto palikimą tik atsakovei būtų galima pripažinti neatitinkantį testatoriaus gyvenimiškų aplinkybių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias testamento nuginčijimo pagrindus, ir nesilaikė kasacinio teismo formuojamos praktikos. Taip pat teismas neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai bei šališkai įvertino įrodymus, tame tarpe ir ekspertizės išvadas, netinkamai jas siedamas su liudytojų parodymais ir notarės pateikta pozicija.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino ekspertizės išvadą ir sprendė, kad ekspertės nurodoma diagnozė F06.9, nustatyta be esminio kognityvinio ištyrimo, nekonkreti dėl duomenų medicininiuose įrašuose nebuvimo.

Pirmosios instancijos teismas išimtinai vertino tik tokius testatoriaus įrašus medicininiuose dokumentuose, kurie apytikriai testamento sudarymo laikotarpiu leistų prieiti išvadą, kad testatorius suprato savo veiksmų prasmę ir esmę.

Testatorius jau nuo 2019 m. vasario mėnesio skundėsi bloga atmintimi, apsilankymų pas gydytoją metu nuolat išsakė kliedesines mintis, kad jį artimieji nuodija, kad testatorius savo būklės negeba vertinti kritiškai, nežino kokius vaistus vartoja ir pan.

Tiek atsakovė, tiek liudytoja apklausta jos motina L. K., teikiant paaiškinimus/parodymus, buvo nesąžiningos ir teismui prisiekusios sakyti tiesą, akivaizdžiai melavo apie palikėjo teisėtai laikomus ginklus, o teismas dėl šio itin reikšmingo įrodymo skundžiamame sprendime ne tik nepasisakė, bet sprendimą motyvavo aiškiai melagingais teiginiais.

Atsakovė sąmoningai slėpė ir dangstė palikėjo blogėjančią psichinę sveikatos būklę už jį tvarkydama atitinkamus reikalus ir priimdama sprendimus.

Byloje pateikta notarės pozicija buvo išdėstyta tik atsiliepime. Nei viename teismo posėdyje notarė nedalyvavo ir jokių įrodymų į bylą savarankiškai nepateikė. Notarė taip pat konkrečiai nenurodė, kiek tiksliai kartų, kokiomis datomis ir ar kieno nors lydimas testatorius buvo atvykęs į jos biurą.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad:

Priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamame sprendime yra aiškiai aptarti abu apeliantės nurodyti testamento ginčijimo pagrindai, t. y. materialinės teisės normos, aptartas jų taikymas bei nurodyta aktuali šių teisės normų taikymo praktika.

Apeliantė ne teigia apie apgaulės faktą, bet tik mano, kad atsakovė galėjo pasinaudoti bloga senelio būsena ir apgaulės būdu užsitikrinti sau teisę į palikėjo turtą.

Skirtingai nei apeliantė, kuri ekspertizės aktą vertina akcentuodama tik tam tikrus ekspertizės akte nurodytus teiginius, be kita ko, juos interpretuodama vien savo naudai, pirmosios instancijos teismas vertino visą ekspertizės aktą sistemiškai ir nuosekliai, nesuteikdamas reikšmės pavieniams ekspertizės akte nurodytiems teiginiams, aiškiai atsižvelgdamas į visą akto turinį bei tinkamai vertindamas ir interpretuodamas akte pateiktas išvadas.

Pačioje ekspertizėje yra aiškiai matomi nepagrįstumo požymiai – ekspertė pripažįsta, kad „kognityvinių funkcijų vertinimas (išsamus) neatliktas“, o medicininiuose įrašuose didžiausias dėmesys yra skiriamas fizinės būklės vertinimui. Taigi, diagnozė F06.9 nustatyta be esminio kognityvinio ištyrimo, ji nekonkreti dėl duomenų medicininiuose įrašuose nebuvimo, ji neatskleidžia, kokiu konkrečiu laipsniu 2021 m. balandžio 26 d. (testamento sudarymo data) buvo pažeistos testatoriaus kognityvinės funkcijos.

Apeliantės nurodomos tariamos aplinkybės apie transporto priemonės draudimo sutarties sudarymą/atnaujinimą, nepaneigia fakto, kad testatorius praėjo medicininę patikrą ir turėjo teisę vairuoti transporto priemonę, kas nebūtų įmanoma, jei testatorius būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Pati apeliantė nurodo, kad siekiant gauti leidimą, laikyti ginklus, buvo pateikta medicininė pažyma, kuri galiojo iki 2023 m. spalio 4 d. Vien faktas, kad toks leidimas buvo panaikintas vėliau, t. y. 2023 m. lapkričio 20 d. buvo atvykta paimti ginklų, nes testatorius nepasikreipė dėl sprendimo leisti laikyti ginklus pratęsimo, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog testatorius būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Apeliantės akcentuojami medicininiai duomenys, neleido ekspertei padaryti kategoriškos išvados, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertindamas ne tik prielaidinio pobūdžio ekspertizėje pateiktas išvadas, tačiau ir visus kitus byloje surinktus įrodymus, priėmė pagrįstą, teisingą ir aiškiai motyvuotą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacijos objektas yra Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. gegužės 18 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu

Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai įvertino ekspertizės išvadą ir netinkamai nustatė testatoriaus būklę ginčijamo testamento sudarymo metu. Taip pat, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nevertino byloje esančių įrodymų, išimtinai suteikė prioritetą tokiems įrodymams, kurie leistų prieiti išvadą, kad testatorius suprato savo veiksmų prasmę ir esmę, nepasisakė dėl atsakovės ir liudytojos netikslių parodymų apie testatoriaus ginklus ir nepagrįstai rėmėsi vien atsiliepime į ieškinį išdėstyta notarės pozicija.

Kiekvienas sandoris turi ne tik neprieštarauti imperatyviosioms teisės normoms, bet ir atitikti jo sudarytojo sąmoningą laisvą valią (CK 6.156 straipsnis, 6.157 straipsnis). Laisva valia – tai fizinio asmens, esančio normalios fizinės ir psichinės būsenos ir adekvačiai suvokiančio savo veiksmų padarinius ir aplinkybes, valia, kurios neveikia jokios išorinės aplinkybės, įskaitant fizinę ar ekonominę priklausomybę nuo kitų asmenų (CK 1.64 straipsnis).

CK 1.89 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Spręsdamas dėl tokiu pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, kitų veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018). Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylų, kuriose CK 1.89 straipsnio pagrindu, ginčijami mirusio asmens sudaryti sandoriai, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad tokio asmens gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, betarpiškai neišklausant jo paties, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie tokio asmens sveikatos būklę.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu atmetė. Skundžiamame sprendime konstatuota, jog prielaidinė ekspertizės išvada neleidžia spręsti apie testatoriaus neveiksnumą testamento sudarymo metu. Tuo tarpu chronologine tvarka atlikti medicininiai įrašai nesudaro pagrindo spręsti apie testatoriaus blogą ar blogėjančią psichinę būklę testamento sudarymo laiku. Be to, kaip pirmosios instancijos teismas nustatė iš šalių ir liudytojų paaiškinimų, testatoriumi visą laiką buvo rūpinamasi pakankamai, kad esant poreikiui jis pats telefonu paskambindavo artimiesiems, todėl jei jam būtų pasireiškę psichinės ligos požymiai, juo būtų pasirūpinta nustatant gydymą arba bent būtų pasirūpinta gydytojo psichiatro konsultacijomis. Taip pat skundžiamame sprendime akcentuojama, jog testatorius turėjo 4 ginklus, pats vairavo transporto priemonę, kas nepatvirtina jį buvus tokios būklės, kad nesuprastų savo veiksmų prasmės. Taigi skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė byloje surinktų įrodymų visumos analize, tame tarpe atsižvelgdamas į atliktos teismo ekspertizės išvadas, bei teismo posėdyje apklaustos teismo ekspertės paaiškinimus, tai vertinant byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų liudytojų parodymų kontekste.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti apie testatoriaus blogą ar blogėjančią psichinę būklę testamento sudarymo laiku ar kad atsakovė pasinaudojo bloga testatoriaus būsena ir apgaulės būdu užsitikrino teisę į palikėjo turtą. Teisėjų kolegija toliau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų bei pažymi svarbiausias nagrinėjamiems klausimams aplinkybes.

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

Kaip jau buvo minėta šios nutarties 18 punkte, CK 1.89 straipsnio pagrindu ginčijant mirusio asmens sudarytus sandorius, viena iš pagrindinių įrodinėjimo priemonių yra eksperto išvada. Pažymėtina, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis) ir pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020).

Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį, eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina, arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos, arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymo. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

Iš byloje pateikto 2025 m. lapkričio 4 d.–gruodžio 19 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini)2025 (DOK-51115) matyti, kad psichiatrė teismo ekspertė, atlikusi pomirtinę testatoriaus psichiatrijos ekspertizę, padarė tokias išvadas: (i) testamento sudarymo metu, 2021 m. balandžio 26 d., testatoriui konstatuojamas nepatikslintas sutrikimas dėl (duomenys neskelbtini); (ii) nesant galimybės duoti kategoriškos išvados apie testatoriaus psichikos būklę testamento sudarymo metu, teikiama prielaidinė išvada: testatorius tikėtinai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti; (iii) nėra jokių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad testatoriaus gebėjimui išreikšti savo valią darė įtaką kiti asmenys; (iv) testatorius tikėtinai negalėjo suvokti pasirašomo testamento turinio ir jame išreikšti savo valios.

Šias išvadas ekspertė grindė keliais duomenimis. Kaip nurodyta ekspertizės akte, pirma, 2017 m. gruodžio 5 d. testatorius buvo praradęs orientaciją, po to atliktoje galvos smegenų kompiuterinėje tomogramoje nustatyti (duomenys neskelbtini) požymiai, o neurologas diagnozavo (duomenys neskelbtini). Antra, 2019 m. sausio mėn. stacionarinio gydymo metu užfiksuota „bloga atmintis“. Trečia, ekspertė rėmėsi testatoriui nustatytais (duomenys neskelbtini), kuriuos įvertino kaip sisteminius, progresavusius ir smegenų kraujotaką veikiančius pakitimus. Ketvirta, 2021 m. sausio mėn. šeimos gydytojo įrašuose nurodytas nekritiškas testatoriaus savo būklės vertinimas. Kartu ekspertė pažymėjo, kad išsamus testatoriaus kognityvinių funkcijų vertinimas niekada nebuvo atliktas, jo psichikos būsena kryptingai netirta, o medicininiuose įrašuose didžiausias dėmesys skirtas fizinės būklės vertinimui. Būtent dėl šių priežasčių kategoriškos išvados pateikti nebuvo galimybės. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tokias ekspertizės išvadas vertino kritiškai ir sprendė, kad, nesant medicininių įrašų apie psichinį sutrikimą medicininėje dokumentacijoje laikotarpiu iki testamento surašymo, ekspertizės metu nebuvo galima tiksliai nustatyti, kokios stadijos buvo testatoriaus susirgimas, ar jis kaip nors reiškėsi dar iki testamento sudarymo, ar vystėsi ir pan.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su ekspertizės aktu, iš dalies sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas ekspertizės išvadą kritiškai įvertino ne visiškai tinkamais motyvais. Atliekant pomirtinę ekspertizę ekspertas negali pats ištirti asmens kognityvinių funkcijų ir remiasi tik medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, todėl aplinkybė, kad diagnozė nustatyta be kognityvinio ištyrimo, savaime nėra ekspertizės nepagrįstumo požymis. Kaip minėta, prielaida suformuluota ekspertės išvada nepraranda įrodomosios galios (šios nutarties 24 punktas), tačiau kad ja būtų galima pagrįsti testatoriaus negalėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės, ją turi patvirtinti kiti byloje esantys įrodymai. Atsižvelgiantį tai vertintina, ar bylos duomenys prielaidinę ekspertės išvadą patvirtina.

Iš byloje esančių testatoriaus medicininių duomenų nustatyta (DOK-51115; DOK-6324; DOK-7095), jog 2021 m. sausio 5 d. šeimos gydytojas testatoriui diagnozavo (duomenys neskelbtini) ir paskyrė antidepresantą sertraliną. 2021 m. sausio 4 d., 15 d. ir 20 d. konsultacijų įrašuose užfiksuoti testatoriaus teiginiai, kad jis apnuodytas sunkiaisiais metalais (gyvsidabriu), ir nurodyta, kad jis nekritiškas savo būklės atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, cituodamas minėtus įrašus, šių duomenų nenurodė. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys, vertinami visų įrodymų visumoje ir chronologine seka, nepatvirtina, kad testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ginčijamo testamento sudarymo metu. Pirma, įrašai apie nekritišką būklės vertinimą yra 2021 m. sausio mėnesį, t. y. praėjus mėnesiui po testatoriaus sutuoktinės mirties, ir sutampa su tuo metu diagnozuotu nuotaikos sutrikimu. Tai leidžia daryti išvadą, kad jie atspindi su artimo žmogaus netektimi susijusią testatoriaus emocinę būseną, o ne nuolatinį jo pažintinių funkcijų sutrikimą. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad visuose šio laikotarpio įrašuose, kuriuose vertinta objektyvi būklė, testatorius apibūdinamas kaip „sąmoningas, orientuotas“. 2021 m. sausio 15 d. įraše jo būklė vertinama kaip „artimesnė psichosomatinei“, o 2021 m. sausio 20 d. konsultacija vyko nuotoliniu būdu ir objektyvi būklė nevertinta. Testatorių gydęs šeimos gydytojas pažintinių funkcijų sutrikimo nediagnozavo ir psichiatro konsultacijai jo nesiuntė. Tai rodo, kad ir pats gydytojas nematė pagrindo abejoti testatoriaus gebėjimu suvokti aplinką ir savo veiksmus. Antra, medicininiai duomenys rodo ne testatoriaus psichikos būklės blogėjimą artėjant testamento sudarymo datai, o jos gerėjimą. 2021 m. kovo 10 d., likus mažiau nei 7 savaitėms iki testamento sudarymo, užfiksuota, kad testatorius naujų nusiskundimų neišsako ir vaistų fone jaučiasi geriau. Artimiausiame po testamento sudarymo, 2021 m. gegužės 10 d. įraše fiksuojami tik somatiniai nusiskundimai. Duomenų, kad laikotarpiu tarp šių įrašų testatoriaus psichikos būklė pablogėjo, byloje nėra.

Kiti apeliantės akcentuojami įrašai neleidžia daryti išvados apie nuolatinį ar progresuojantį testatoriaus pažintinių funkcijų sutrikimą. 2019 m. sausio mėn. įrašas „bloga atmintis, klausa“ yra vienintelis ir nedetalizuotas, padarytas daugiau nei 2 metus iki testamento sudarymo. 2021 m. birželio 23 d. įrašas, kad testatorius nežino ir nepamena, kokius vaistus vartoja, padarytas praėjus beveik 2 mėnesiams po testamento sudarymo, testatorių stacionarizavus dėl (duomenys neskelbtini), todėl savaime nerodo jo būsenos testamento sudarymo metu. Apeliantės teiginio, kad testatorius nuolat išsakydavo mintis, jog jį nuodija artimieji, medicininiai duomenys taip pat nepatvirtina. Įrašuose užfiksuoti tik testatoriaus teiginiai apie apsinuodijimą sunkiaisiais metalais, nesiejant jų su artimaisiais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė negalėjo atsakyti, kokios stadijos buvo testatoriaus sutrikimas, ar jis buvo nuolatinio ar epizodinio pobūdžio, ar progresavo, nes trūko išsamesnių medicininių įrašų. Taigi ekspertė negalėjo susieti savo prielaidos su konkrečiu testamento sudarymo momentu, o prielaidinė išvada grindžiama daugiausia bendru testatoriaus sveikatos būklės vertinimu.

Apibendrindama pateiktus medicininius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie nepatvirtina, jog testatoriaus psichikos būklė laikotarpiu iki ginčijamo testamento sudarymo blogėjo ar kad jam buvo pasireiškę pažintinių funkcijų sutrikimai. Nors testatorius sirgo sunkiomis lėtinėmis ligomis, o 2021 m. pradžioje jam buvo diagnozuotas su sutuoktinės netektimi sutapęs nuotaikos sutrikimas, vėlesni medicininiai įrašai rodo ne testatoriaus būklės blogėjimą, o tam tikrą jos gerėjimą. Byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad ginčijamo testamento sudarymo metu jo būklė buvo tokia, jog jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

Kiti bylos įrodymai prielaidinės ekspertės išvados taip pat nepatvirtina. Liudytojos L. K., I. B., V. K. patvirtino, kad testatorius beveik iki mirties pats vairavo automobilį, važiuodavo į kapines, parduotuvę ir (duomenys neskelbtini). Iš šalių ir liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad testatorius gyveno vienas, esant poreikiui pats skambindavo artimiesiems. Testatorius ginčijamame testamente savo ranka įrašė vardą ir pavardę ir jį pasirašė. Tuo tarpu ieškovė, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tiriamuoju laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini), todėl jos teiginiai apie testatoriaus elgesį grindžiami daugiausia kitų asmenų pasakojimais. Be to, ieškovė, nors ir palaikė ryšį su testatoriumi bei epizodiškai lankydavosi Lietuvoje, testatoriui esant gyvam į gydytojus dėl jo psichikos būklės ištyrimo nesikreipė, kaip ir kiti nuolat su juo bendravę artimieji. Tai leidžia daryti išvadą, kad ir pati ieškovė tuo metu nematė tokio poreikio.

Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantė pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo teiginiai apie kasmetines testatoriaus medicinines patikras ir ginklų leidimų galiojimą iki mirties neatitinka bylos duomenų. Psichiatro įrašas dėl ginklo laikymo padarytas 2018 m. spalio 4 d., medicininė pažyma galiojo iki 2023 m. spalio 4 d., o 2023 m. lapkričio 20 d. ginklai paimti, testatoriui nesikreipus dėl leidimo pratęsimo (DOK-8500). Byloje nėra rašytinių įrodymų apie kasmetinius testatoriaus sveikatos tikrinimus. Vis dėlto šios aplinkybės testatoriaus būsenos 2021 m. balandžio 26 d. nei patvirtina, nei paneigia. 2018 m. psichiatro išvada atspindi testatoriaus būklę daugiau nei 2 metais anksčiau, o leidimas nepratęstas praėjus daugiau nei 2 metams po testamento sudarymo. Todėl net ir pripažinus, kad atsakovės ir liudytojos L. K. paaiškinimai šiuo aspektu netikslūs, tai neturi esminės reikšmės sprendžiant šį ginčą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliante, kad notarės pozicija išdėstyta tik atsiliepime į ieškinį, notarė teismo posėdyje neapklausta ir konkrečių duomenų apie testatoriaus apsilankymus notaro biure nepateikė. Trečiojo asmens paaiškinimai yra įrodymų šaltinis (CPK 177 straipsnio 2 dalis) ir vertinami kartu su kitais įrodymais. Notaras nėra medicinos srities specialistas, todėl notarinis testamento patvirtinimas savaime nepaneigia CK 1.89 straipsnio taikymo galimybės. Tačiau pirmosios instancijos teismas notarės pozicijai nesuteikė išskirtinės reikšmės, savo išvadas iš esmės grindė ne vien notarės pozicija, nurodyta atsiliepime į ieškinį, o anksčiau nurodytų įrodymų visuma, todėl šis apeliacinio skundo argumentas nesudaro pagrindo kitokiai išvadai.

Vertinant testatoriaus būseną, reikšmingas ir sudaryto testamento turinys (šios nutarties 17 punktas). Šiuo atžvilgiu testatorius visą turtą paliko atsakovei, kuri yra jo anūkė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ji po testatoriaus sutuoktinės mirties dažnai jį lankė ir iki mirties padėjo buityje, ir ši aplinkybė apeliaciniu skundu iš esmės neginčijama. Toks patvarkymas testatoriaus gyvenimo aplinkybių kontekste nėra nelogiškas ar neprotingas, o testamento turinys paprastas ir suprantamas. Pažymėtina ir tai, kad testatorius anksčiau jau buvo panaikinęs vieną testamentą ir sudaręs naują, taigi žinojo testamento keitimo tvarką. Ginčijamą testamentą jis paliko nepakeistą beveik 3 metus iki mirties.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmeniui, CK 1.89 straipsnio pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. Asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis. Teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020, 41, 43, 45 punktai). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teismas negali formuluoti išvadų taip, tarsi ne ieškovui tektų pareiga pagrįsti testatoriaus nesugebėjimą suprasti savo veiksmų, o atsakovui tektų pareiga pagrįsti testatoriaus sugebėjimą suprasti savo veiksmus, o visos abejonės dėl galimo testatoriaus nesugebėjimo suprasti savo veiksmų būtų aiškintinos ieškovo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020, 49 punktas).

Nagrinėjamu atveju testatoriaus negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti konstatuotas tik prielaidos forma, o kiti byloje esantys įrodymai, kaip nurodyta pirmiau, šios prielaidos nepatvirtina ir pagrįstų abejonių dėl testatoriaus būsenos ginčijamo testamento sudarymo metu nepašalina. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nustatyto testamento negaliojimo pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos ieškinį atmetė.

Kaip nurodyta anksčiau, ieškovė savo reikalavimus taip pat grindė CK 1.91 straipsniu, teigdama, jog testatorius galėjo būti apgautas atsakovės, kad ji palikėju rūpinsis, jį iki gyvos galvos išlaikys, padės jam tvarkytis buityje ir ūkyje.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

Ginčijant sandorį dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo pagrindinės įrodinėjimo dalyką sudarančios objektyvios aplinkybės yra tokios, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2015; 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89/2019, 40 punktas; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197/2019, 61 punktas). Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008). Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197/2019, 61 punktas).

Įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą neturi įtakos testamento galiojimui (CK 5.18 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė apgaulę grindžia tuo, kad testatorius galėjo būti apgautas atsakovės pažadais juo rūpintis, jį išlaikyti ir padėti buityje bei ūkyje, tačiau ieškovė nenurodo, kokius konkrečius tyčinius nesąžiningus veiksmus atsakovė atliko, t. y. kokias tikrovės neatitinkančias žinias ji pranešė testatoriui ar kokias esmines aplinkybes nuo jo nuslėpė. Ieškovė teigia tik tai, kad testatorius „galėjo būti apgautas“, kas laikytina prielaida ir apgaulės fakto neįrodo. Byloje nustatyta, kad atsakovė po testatoriaus sutuoktinės mirties dažnai jį lankė ir iki pat jo mirties 2024 m. padėjo jam buityje. Šias aplinkybes patvirtino ir apklausti liudytojai. Taigi, net jei testatoriaus valią palikti turtą atsakovei lėmė jos rūpestis, tai nerodo, kad testatorius buvo apgautas – atsakovė testatoriumi faktiškai rūpinosi ir po testamento sudarymo. Pažymėtina ir tai, kad ekspertė taip pat nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog testatoriaus gebėjimui išreikšti valią darė įtaką kiti asmenys. Be to, kaip minėta, testatorius po ginčijamo testamento sudarymo gyveno beveik 3 metus ir, žinodamas testamento keitimo tvarką (jis anksčiau buvo panaikinęs vieną testamentą ir sudaręs naują), ginčijamo testamento nepakeitė ir nepanaikino bei nėra duomenų, jog atitinkamą ketinimą būtų išreiškęs.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas kai kurias aplinkybes nustatė netiksliai, tačiau šie netikslumai neturėjo įtakos bylos baigčiai. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro tą pačią išvadą kaip ir pirmosios instancijos teismas, jog ieškovė neįrodė, kad testatorius ginčijamo testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, taip pat kad testamentas sudarytas dėl apgaulės. Atmetus reikalavimą pripažinti negaliojančiu vėlesnįjį testamentą, pagrįstai atmestas ir jo išvestinis reikalavimas pripažinti galiojančiu ankstesnįjį testamentą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė esminius argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė šioje nutartyje nurodytas materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo šiam ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. gegužės 18 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinis skundas atmetamas, todėl ieškovei bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Atsakovė pateikė prašymą ir įrodymus dėl 1 900 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą pasitelkiant advokatą (DOK-54410). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nagrinėjamos bylos teisinę specifiką, neviršija maksimalių dydžių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“, atitinka proporcingumo bei protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, atsakovės prašymas dėl 1 900 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės yra tenkinamas ir ši suma priteisiama atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės IES1 apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2026 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei ATS1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 900 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Asta Jakutytė-SungailienėDalia TrumpulienėSigita Zubavičiūtė-Montvilienė