- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-10
- Bylos Nr.
- 1A-527-898/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-20829-2025-3
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Rasa Paužaitė
- Kaltinamasis
- A. S.
- Kategorijos
- 25.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.5.1Nuosprendžio įsiteisėjimas ir vykdymas (BPK 335–336 str.)
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Paužaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Renatos Augutavičienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymą, nuspręsta panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pašymą nuspręsta nepriteisti.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
A. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2025 m. birželio 15 d., apie 5.00 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. 53, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam 2025 m. birželio 15 d., 5.26 val., alkoholio matuokliu „Alcotest 7510“ Nr. ARKB-0364 buvo nustatytas 2,50 promilių girtumas. Pirmosios instancijos teismas išteisino A. S. nepadarius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorė R. Augutavičienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. S. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 5 (penkeriems) metams; vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuoti automobilio „VW Touareg“ vertę atitinkančią sumą – 3 898 Eur ir, vadovaujantis 72⁵ straipsniu, įpareigoti dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programoje per vienerius metus nuo nuosprendžio priėmimo dienos.
Skunde nurodoma, kad įvertinus šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog A. S. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos. Byloje surinkti bei teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai leidžia daryti nuoseklią ir logišką išvadą, kad būtent A. S. 2025 m. birželio 15 d., apie 5.00 val., vairavo automobilį „VW Touareg“ būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,50 promilių girtumas. Skundžiamas nuosprendis, kuriuo A. S. išteisintas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, nes pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumos, o įrodymai buvo vertinami fragmentiškai, nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 ir 305 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Apylinkės teismas nepakankamai įvertino visų byloje esančių įrodymų tarpusavio ryšį ir jų visumą, nors įrodymai turi būti vertinami ne izoliuotai, o kaip vientisa įrodymų sistema.
Skunde nurodoma, kad byloje surinktas nuoseklus, tarpusavyje suderintas ir vienas kitą papildantis įrodymų kompleksas leidžia daryti vienintelę logišką išvadą – automobilį vairavo būtent A. S.. Ypatingą reikšmę turi pirminiai A. S. paaiškinimai, duoti iš karto po eismo įvykio, kuomet jis ne vieną kartą aiškiai, savanoriškai ir nedviprasmiškai nurodė, jog jis vairavo automobilį. Šiuos paaiškinimus patvirtina tarnybinių vaizdo registratorių („Body“ kamerų) įrašai, policijos pareigūnų bei liudytojo A. R. parodymai. Vien apsvaigimo faktas savaime nepaneigia asmens pasisakymų patikimumo, o byloje nėra objektyvių duomenų, kad A. S. dėl girtumo nebūtų suvokęs savo veiksmų ar pasisakymų esmės. Priešingai, tarnybinių vaizdo registratorių įrašuose matyti, kad jis bendravo nuosekliai, suprato užduodamus klausimus, į juos atsakinėjo, orientavosi vietoje ir laike bei aiškiai identifikavo save kaip vairuotoją. Pabrėžiama, kad spontaniški paaiškinimai, duodami iš karto po įvykio, baudžiamojo proceso praktikoje tradiciškai laikomi vienais patikimiausių informacijos šaltinių, nes jie nėra paveikti procesinės gynybos interesų.
Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino vėlesnius A. S. parodymus ir nepakankamai įvertino tai, jog jo versija apie kitą vairuotoją atsirado tik suvokus gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Taip pat pažymima, kad dar daugiau abejonių dėl jo vėlesnių parodymų patikimumo kelia tai, kad teisme pirmą kartą buvo nurodytos naujos aplinkybės dėl tariamų A. F. (A. F.) turėtų narkotikų ir dėl to neva prisiimtos kaltės, kurios nebuvo minėtos nei įvykio vietoje, nei ikiteisminio tyrimo metu, todėl akivaizdu, kad jos atsirado tik vėlesnėje proceso stadijoje siekiant paaiškinti pirminius prisipažinimus. Tokia aplinkybė objektyviai rodo gynybinės versijos dirbtinumą ir mažina jos patikimumą.
Skunde teigiama, kad nepriklausomo liudytojo A. R. parodymai viso proceso metu išliko nuoseklūs ir logiški, todėl yra ne mažiau svarbūs. Liudytojas neturi jokių asmeninių ryšių nei su A. S., nei su kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis, šis liudytojas buvo atsitiktinis įvykio stebėtojas, todėl nėra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, liudytojas nurodė, kad po eismo įvykio būtent A. S. garsiai ir pakartotinai teigė vairavęs automobilį, detaliai apibūdino jo išvaizdą, aprangą, elgesį bei vėliau jį neabejotinai atpažino pagal nuotrauką. Tam tikri parodymų patikslinimai dėl antraeilių aplinkybių (dėl išlipimo vietos ar išlipimo sekos) nepaneigia pagrindinės jų esmės, kurią patvirtina ir policijos pareigūnų parodymai.
Skunde pažymima, kad byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio A. F. vairavimą. Nei vienas liudytojas jo nematė vairuojančio automobilį, o pats A. F. nenurodė, kad vairavo. Priešingai, jis nurodė, kad būdamas apsvaigęs priėjo prie automobilio, atsisėdo keleivio vietoje ir užmigo. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie galimą kitą vairuotoją grindžiama tik hipotetine prielaida, kuri nėra patvirtinta byloje esančiais duomenimis.
Skunde taip pat nurodoma, kad nepakankamai kritiškai įvertinti A. S. sutuoktinės parodymai, kurie prieštarauja nepriklausomų liudytojų ir policijos pareigūnų parodymams. Teigiama, kad svarbiau tai, jog net pati B. S. pripažino, jog įvykio vietoje jos vyras teigė vairavęs automobilį. Ši aplinkybė iš esmės patvirtina kaltinimo versiją ir paneigia vėlesnius A. S. aiškinimus. Be to, nepagrįstai sureikšmintos aplinkybės dėl išlipimo iš automobilio sekos (tai, kad A. S. iš automobilio išlipo paskutinis) bei automobilyje rastų daiktų išsidėstymo (tam tikri jo asmeniniai daiktai buvo rasti ant galinės sėdynės), nors po eismo įvykio ir automobilio virtimo šios aplinkybės negali patikimai parodyti, kurioje vietoje prieš įvykį sėdėjo konkretus asmuo.
Skunde pažymima, kad vaizdo stebėjimo kamerų įrašai nors ir neleidžia identifikuoti vairuotojo, visgi patvirtina eismo įvykio aplinkybes, kurios dera su tuo, jog netrukus po įvykio A. S. buvo nustatytas 2,50 promilių girtumas. Atsižvelgiant į pirminius A. S. prisipažinimus, tarnybinių vaizdo registratorių įrašus, nepriklausomo liudytojo A. R. ir policijos pareigūnų parodymus, objektyvių duomenų apie A. F. vairavimą nebuvimą bei vėlesnės gynybinės versijos prieštaravimus, nepagrįstai pritaikytas principas in dubio pro reo (visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai).
Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į A. S. paskutinio žodžio turinį: „Aš šito nenorėjau, prašau manęs nesodinti, nes turiu du vaikus, nesu kaltas“. Nors šis pasisakymas formaliai yra procesinė kaltinamojo teisė išreikšti savo poziciją, jo turinys šioje byloje turi būti vertintinas kaip papildomas netiesioginis duomuo, patvirtinantis A. S. versijos logiką. Skunde teigiama, kad išteisintasis jame nepateikia jokios alternatyvios, faktiniais duomenimis pagrįstos įvykių versijos, taip pat neneigia esminių jam inkriminuojamų aplinkybių konkrečiais argumentais. Vietoje to akcentuojamos emocinės ir socialinės pasekmės („prašau manęs nesodinti“, „turiu du vaikus“), kas leidžia daryti išvadą, jog šis pasisakymas yra orientuotas ne į faktinį įvykių paneigimą, o į bausmės neišvengiamumo švelninimą. Skunde nurodoma, kad toks turinys, vertinant jį kartu su kitais bylos duomenimis, laikytinas papildomai patvirtinančiu, kad A. S. realiai suvokia jam inkriminuojamų veiksmų situaciją, tačiau jų iš esmės nepaneigia, todėl skunde daroma išvada, kad išteisinamasis nuosprendis turi būti naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti. Nuteistojo gynėja advokatė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą, taip pat prašė nepriteisti bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Išteisintasis nurodė, kad nevairavo mašinos ir prašė atmesti prokurorės skundą.
Apeliacinis skundas atmetamas. .
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, bylą tikrina tiek, kiek to prašoma prokurorės apeliaciniame skunde. Šiame kontekste akcentuotina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022)
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad, prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, nepagrįstai sumenkino pirminių A. S. prisipažinimų įrodomąją reikšmę, nepakankamai įvertino liudytojo A. R. ir policijos pareigūnų parodymus bei tarnybinių vaizdo registratorių (pareigūnų kūno kamerų) įrašus, nepagrįstai suabejojo A. S. pirminių paaiškinimų patikimumu ir suteikė pernelyg didelę reikšmę vėlesnei jo gynybinei versijai. Prokurorė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu A. F. parodymų, asmens išlipimo iš automobilio sekos, automobilyje rastos avalynės bei kitų įvykio aplinkybių vertinimu. Prokurorės nuomone, šių įrodymų visuma leidžia daryti vienintelę išvadą, kad automobilį „VW Touareg“ vairavo būtent A. S., o pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai taikydamas in dubio pro reo principą, priėmė neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį. Teismo posėdyje prokurorė papildomai akcentavo tariamus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio prieštaravimus, A. F. parodymų nenuoseklumą, A. R. parodymų vertinimo selektyvumą, tariamą A. S. prisipažinimo paaiškinimo neįtikimumą, ankstesnį A. S. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės už analogišką veiką, taip pat aplinkybę, kad kiti įvykio dalyviai įvykio vietoje nepaneigė jo prisipažinimo. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remdamasis teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, sprendžia, kad apeliaciniame skunde ir posėdžio metu prokurorės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 26 d. nuosprendžio.
Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pažymėtina, jog BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Svarbu akcentuoti, kad teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, jog byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).
Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, BPK 305 straipsnio nuostatų pažeidimo yra nepagrįsta – prieštarauja bylos medžiagai bei teismo nuosprendžio turiniui. Vien tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo prokurorė, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir in dubio pro reo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42-628/2021).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus: išteisintojo A. S. ir liudytojų B. S. (išteisintojo sutuoktinės), A. Č., A. F., V. A. bei A. R. parodymus, taip pat rašytinius bylos duomenis: 2025 m. birželio 15 d. įvykio vietos ir papildomos įvykio vietos apžiūros protokolus, įvykio vietoje padarytas nuotraukas, 2025 m. birželio 15 d. A. R. paaiškinimą ir jo apklausų protokolus, 2025 m. birželio 17 d. A. S. įtariamojo apklausos protokolą, A. Č. apklausos protokolą, A. F. apklausos protokolą, policijos pareigūnų tarnybinių vaizdo registratorių (kūno kamerų) įrašus, vaizdo stebėjimo kamerų, įrengtų ant pastato Nr. 53A, esančio (duomenys neskelbtini), įrašus, taip pat Bendrojo pagalbos centro garso įrašus ir jų apžiūros protokolus bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą. Šių įrodymų turinys aptartas, juos pirmosios instancijos teismas įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad šioje byloje surinktų duomenų nepakanka konstatuoti A. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo.
BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Transporto priemonės vairavimo sąvoka yra išaiškinta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 83 punkte, kuriame nurodyta, kad transporto priemonės vairavimas yra transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens arba savivaldžio automobilio įrangos veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį byloje Nr. 2AT-30-699/2017, automobilio vairavimas yra aiškiai susietas su tokiais veiksmais, kai automobilis važiuoja, dalyvauja viešajame eisme ir yra valdomas būtent šioje transporto priemonėje prie vairo esančio asmens.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta, jog byloje nebuvo nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, leidžiančių nustatyti, kad prie automobilio vairo sėdėjo A. S., ar tuo labiau, ją valdė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad išorinių vaizdo stebėjimo kamerų įrašuose užfiksuotas pats eismo įvykis, tačiau dėl didelio automobilio greičio ir vaizdo įrašų kokybės juose neįmanoma identifikuoti, kas vairavo automobilį „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, net ir žiūrint byloje esančią vaizdo medžiagą sulėtintai ir priartinus, nėra galimybės nustatyti asmens, kuris vairavo automobilį, nes dėl susiliejusio vaizdo nesimato, net kokiais drabužiais (tamsiais ar šviesiais) buvo apsirengęs vairuotojas.
Prokurorė tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdyje A. S. pirminius paaiškinimus įvykio vietoje vertina kaip esminius, patikimus bei pagrindžiančius jo kaltę, jos teigimu, A. S. kelis kartus savanoriškai, aiškiai ir nedviprasmiškai pripažino vairavęs automobilį, o tarnybinių vaizdo registratorių įrašai patvirtina, kad jis orientavosi aplinkoje, suprato pareigūnų klausimus ir nuosekliai atsakinėjo. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, toks vertinimas yra nepagrįstas, nes ignoruojamas visas šių paaiškinimų kontekstas ir kiti byloje nustatyti įrodymai, kuriuos, sujungus į loginę grandinę, negalima daryti neabejotinos išvados, jog automobilį vairavo būtent A. S. Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neginčijo paties fakto, jog A. S. įvykio vietoje nurodė vairavęs automobilį, tačiau, be kita ko, pabrėžė, kad savęs apkalbėjimas, savaime, kaltinamojo kaltės neįrodo, nes kaltė gali būti pagrįsta tik įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą. Šiuo aspektu itin reikšmingas tarnybinių vaizdo registratorių (kūno kamerų) įrašas „PSS-20250615-050728UTC+0300.mp4“, kuriame užfiksuotas itin trumpas pareigūno bendravimas su išteisintuoju, įrašo 0 min. 22 s. pareigūnas priėjęs prie trijų asmenų grupelės klausia: „Labas, tu vairavai?“, į ką A. S. atsako: „jo“, pareigūnas toliau sako: „maladec, einam papūsi“, o vėliau, 2 min. 14 s. vėl klausia: „palauk dabar, tu vairavai?“, išteisintasis patvirtina „nu jo“, dar kartą paklausus: „prisipažįsti, kad vairavai?“, atsako: „nu jo“, pareigūnui pasiteiravus, „kodėl vairavo girtas?“, atsako, kad „debilas“. Be to, tame pačiame įraše 0 min. 14 s. pareigūnas liudytojo (A. R.) klausia: „Kuris išlipo, matėt?“, į ką atsako: „šitas va kur su balta maike“, 0 min. 43 s. pareigūnas vėl kreipėsi į liudytoją A. R. ir nurodė rodydamas į A. S.: „jūs trumpai parašysit paaiškinimą, kad matėt, kaip iš automobilio išlipo šitas ir viskas, jus paleidžiam, gerai?“, vėliau 2 min. 33 s. liudytojui paaiškinama, ką jis turėtų nurodyti rašytiniame paaiškinime: „apie tokią, tokią valandą mačiau, kaip nuo kelio nuvažiuoja toks, toks automobilis, iš vairuotojo pusės išlipo asmuo, apsirengęs taip, taip“. Šios aplinkybės svarbios ne dėl to, kad savaime paneigtų A. S. prisipažinimą, bet dėl to, kad atskleidžia, kokiomis aplinkybėmis buvo formuojama pirminė įvykio versija, kadangi pareigūnai, dar nepatikrinę, kuris iš trijų asmenų faktiškai vairavo automobilį, jau buvo susieję, jog automobilį vairavo A. S. pagal jo išvaizdą, pirminį liudytojo paaiškinimą ir paties A. S. atsakymus į tiesiogiai užduodamus klausimus.
Kita vertus, vertinant šiuos įraše užfiksuotus pokalbius, negalima ignoruoti ir liudytojo A. R. parodymų, kuriuos jis davė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Nors prokurorė apeliaciniame skunde pagrįstai pažymi, kad liudytojas neturi jokių asmeninių ryšių nei su A. S., nei su kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis, ir buvo atsitiktinis įvykio stebėtojas, kuris nurodė girdėjęs A. S. kelis kartus teigiant, jog būtent jis vairavo automobilį, detaliai apibūdino jo išvaizdą, aprangą, elgesį bei vėliau jį neabejotinai atpažino pagal nuotrauką, vis tik šios aplinkybės nepaneigia būtinybės įvertinti, ką liudytojas iš tikrųjų matė. Kaip matyti iš liudytojo parodymų, jis paties eismo įvykio nematė – tik pastebėjo ant kelio gulintį automobilio bamperį ir kitas nuolaužas, garus, suprato, kad galimai įvyko autoįvykis, todėl, eidamas į apačią, paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112, o nusileidęs į įvykio vietą pamatė iš automobilio išlipančius asmenis. Liudytojas nurodė, kad pirmiausia išlipo moteris, vėliau – vyras, vilkėjęs ryškiai oranžinės spalvos šortus, o galiausiai išlipo A. S.. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė A. R. parodymų kaitą ir jų turinį, pažymėdamas, kad 2025 m. birželio 15 d. pirminiame paaiškinime A. R. nurodė, kad vyras baltais marškiniais lipo iš vairuotojo vietos (t. 1, b. l. 37). Tą pačią dieną apklausiamas jis papildomai paaiškino, kad iš automobilio vairuotojo pusės išlipo akivaizdžiai neblaivus vyras (t. 1, b. l. 51–54), tačiau 2025 m. liepos 3 d. papildomos apklausos metu A. R. jau nurodė, kad automobilis buvo apvirtęs ant kairiojo šono, moteris laikė dešinės pusės priekines keleivio dureles, vyras su oranžiniais šortais lipo iš automobilio, o paskutinis iš salono išlipo kitas vyras (t. 1, b. l. 55–58). Apklausiamas teisme liudytojas taip pat patvirtino, kad visi asmenys išlipo per dešinės pusės priekines keleivio dureles, o vairuotojo pusės durelės buvo neprieinamos, nes automobilis gulėjo ant kairiojo šono. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo objektyvų pagrindą kritiškai vertinti būtent pirminį A. R. teiginį, kad A. S. išlipo iš vairuotojo pusės, kadangi šį teiginį paneigė paties liudytojo vėlesni parodymai ir objektyvi automobilio padėtis po eismo įvykio. Dar svarbiau tai, kad A. R. niekada neteigė matęs, kas iki eismo įvykio sėdėjo vairuotojo vietoje ir valdė transporto priemonę, todėl jo parodymai apie A. S. prisipažinimą patvirtina tik tai, kad toks pasisakymas buvo išsakytas, bet ne tai, kad pasisakymo turinys atitiko tikrovę. Taigi, prokurorė nepagrįstai tapatina A. R. girdėtą prisipažinimą su tiesioginiu automobilio vairuotojo nustatymu, todėl teisėjų kolegija pažymi, kad nors liudytojas galėjo girdėti, kad A. S. pasakė vairavęs, to neneigė ir pats išteisintasis atvykus policijos pareigūnams, tačiau liudytojas tiesiogiai nematė ir negalėjo patvirtinti, kad išteisintasis iš tiesų sėdėjo prie vairo iki įvykio.
Šiuo aspektu reikšminga ir tai, kad A. R. nurodė, jog atvykęs į įvykio vietą, matė ant automobilio esantį vyrą, vilkėjusį trumpikėmis, kuris, kiek liudytojas suprato, buvo netoliese esančio namo gyventojas ir teikė pagalbą iš automobilio išlipantiems asmenims. Byloje esančioje nuotraukoje (t. 1, b. l. 59) taip pat užfiksuotas vyras, esantis prie apvirtusio automobilio ir padedantis iš jo ištraukti asmenis. Pastebėtina, kad šis asmuo byloje nebuvo nustatytas ir nebuvo apklaustas, todėl nėra išsiaiškinta, ką jis konkrečiai matė, kada atvyko į įvykio vietą, ar matė automobilio keleivius išlipant ir ar galėtų patvirtinti arba paneigti aplinkybes dėl asmenų buvimo vietos automobilyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė svarbi tiek, kiek ji parodo, kad įvykio vietoje buvo ir kitų galimų tiesioginių įvykio padarinių bei asmenų išlipimo stebėtojų, tačiau jų galimi parodymai nebuvo surinkti. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytojo A. R. parodymai dėl po eismo įvykio iš automobilio trijų asmenų išlipimo, jų išvaizdos bei aprangos apibūdinimo, A. S. pasakymų dėl automobilio vairavimo, pačiam nematant automobilio judėjimo ir kas šį vairavo eismo įvykio metu, neleidžia kategoriškai nustatyti, nei kuris asmuo iš kurios sėdėjimo vietos išlipo, o juo labiau ‒ kuris vairavo.
Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino policijos pareigūno A. Č. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus. Pareigūnas nurodė, jog atvykus į įvykio vietą visi trys asmenys jau buvo išlipę iš apvirtusio automobilio, jis taip pat paaiškino, kad apie tai, kas išlipo iš vairuotojo pusės, sužinojo iš A. R., o A. S. vairavimą siejo ir su paties šio asmens pareigūnams duotu patvirtinimu. Taigi, apygardos teismo vertinimu, išvada apie A. S., kaip vairuotoją, iš esmės buvo grindžiama kitų asmenų pateikta informacija ir paties neblaivaus asmens pasisakymais. Atsižvelgiant į tai, pareigūno parodymai, šiuo atveju, negali būti laikomi savarankišku, nuo A. R. parodymų ir A. S. paaiškinimų nepriklausomu patvirtinimu, kad būtent A. S. vairavo automobilį.
Prokurorė teisingai pažymi, kad vien didelis neblaivumas savaime nereiškia, jog asmuo negali suvokti savo veiksmų ar atsakyti į klausimus, tačiau iš to negalima daryti ir priešingos išvados – kad asmens atsakymai, duoti esant 2,61 promilės neblaivumui, automatiškai laikytini tiksliais ir patikimais. Pažymėtina, kad pirmuoju pūtimu 2025 m. birželio 15 d., 5.13 val., A. S. nustatytas 2,61 promilės neblaivumas, o 5.29 val. – 2,50 promilės (t. 2, b. l. 67–69), taigi, prisipažinimo metu jis buvo itin stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, pats liudytojas A. R. 2025 m. birželio 15 d. apklausoje nurodė, kad asmuo, kurį palaikė vairuotoju, buvo akivaizdžiai neblaivus, kalbėjo nerišliai, jo judesių koordinacija buvo sutrikusi (t. 1, b. l. 51–54). Nors šios aplinkybės neleidžia teigti, kad A. S. nesuprato, ką jam sako pareigūnai, tačiau jos reikšmingos sprendžiant, kokią įrodomąją reikšmę galima suteikti jo pirminiams pasisakymams. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad, praėjus vos dviem dienoms, 2025 m. birželio 17 d., A. S. įtariamojo apklausos metu nuosekliai nurodė, kad automobilio nevairavo, o su sutuoktine A. S. atvyko į svečius taksi automobiliu ir į automobilį „VW Touareg“ sėdo kaip keleivis (t. 2, b. l. 79–82), šios pozicijos laikėsi viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Nors prokurorė tiek apeliaciniame skunde, tiek teismo posėdyje akcentavo, kad A. S. paaiškinimas apie tariamą A. F. prašymą prisiimti kaltę dėl galimų narkotinių medžiagų atsirado tik teisminio nagrinėjimo metu, kad tai rodo dirbtinai sukurtą jo gynybinę versiją, vis tik ši aplinkybė savaime nepaneigia A. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai išsakytos pozicijos, kad jis automobilio nevairavo. Vėliau teisme nurodytos aplinkybės dėl galimo A. F. prašymo, apygardos teismo vertinimu, gali būti vertinamos kaip papildomas paaiškinimas, kodėl jis save apkalbėjo, nurodydamas, kad vairavo automobilį. Be to, aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta narkotinių medžiagų, savaime nepatvirtina ir nepaneigia A. S. nurodyto asmenų tarpusavio pokalbio turinio. Pastebėtina, jog byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnai būtų tikrinę visų trijų automobilyje buvusių asmenų blaivumą, atlikę asmenų apžiūras ar kratas.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo kitų automobilyje buvusių asmenų parodymus ir pagrįstai konstatavo, jog byloje liko nepašalintų abejonių dėl to, jog A. S. įvykio metu sėdėjo vairuotojo vietoje. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, liudytojo A. F. parodymai dėl jo buvimo vietos automobilyje buvo nenuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad įvykio metu miegojo automobilio gale, tačiau apklausiamas teisme nurodė miegojęs priekinėje keleivio vietoje. Liudytoja B. S. ir A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, kad išteisintojo žmona B. S. sėdėjo priekinėje keleivio vietoje, o išteisintasis – automobilio gale. Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į šių asmenų duotus parodymus, juos įvertino kartu su liudytojo A. R. nurodyta asmenų išlipimo iš automobilio pro priekines keleivio dureles seka. T. y., liudytojas nurodė, jog jam priėjus prie automobilio moteris jau buvo išlipusi, vyras oranžiniais šortais (A. F.) lipo iš automobilio, o A. S. išlipo paskutinis. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojo padaryta nuotrauka (t. 1, b. l. 59). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad automobilis buvo apvirtęs ant kairiojo šono, o visi asmenys išlipo pro dešinės pusės priekines keleivio dureles, tikėtina, jog iš automobilio gale buvusios vietos išlipti buvo sudėtingiau, todėl A. S. išlipo paskutinis. Prokurorė teismo posėdyje suabejojo tokio paaiškinimo pagrįstumu, nurodydama, kad iš vairuotojo vietos taip pat galėjo būti sudėtinga išlipti per keleivio dureles, nes vairuotoją galėjo varžyti vairas, saugos diržas, pavarų svirtis ir centrinė konsolė. Vis dėlto šis argumentas iš esmės grindžiamas prielaida, kad iš vairuotojo vietos išlipti buvo ne mažiau sudėtinga nei iš galinės sėdynės, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių nustatyti ir palyginti, kokios konkrečios kliūtys išlipant teko kiekvienam automobilyje buvusiam asmeniui, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl asmenų išlipimo, nes ši išvada pagrįsta ne vien asmenų išlipimo seka, bet ir kitų tarpusavyje susijusių aplinkybių bei įrodymų visuma.
Šiuo aspektu itin reikšmingos 2025 m. birželio 15 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės (t. 1, b. l. 24–34). Protokole užfiksuota, kad atidarius kairės pusės galines duris ant sėdynės buvo matoma kreminės spalvos striukė, po sėdyne – stiklo šukės, tuščia vandens tara ir prispausti juodos spalvos batai, kurie užfiksuoti prie protokolo pridėtos fotolentelės 8 nuotraukoje (t. 1, b. l. 31). Tarnybinių vaizdo registratorių (kūno kamerų) įraše „PSS-20250615-050728UTC+0300.mp4“ užfiksuota, kad A. S. po įvykio buvo basas, mūvėjo juodas kojines (įrašo 0 min. 22 s.), o liudytojas A. R. taip pat patvirtino, kad paskutinis iš automobilio išlipęs asmuo buvo basas. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad kiti du eismo įvykio dalyviai – A. F. ir B. S. – buvo apsiavę. Nors, kaip pažymėjo prokurorė, byloje nėra tiesioginių duomenų, kam konkrečiai priklausė automobilio gale rasta avalynė, ši aplinkybė savaime nepaneigia to, kad pirmosios instancijos teismas avalynės buvimo vietą vertino atsižvelgiant į visumą aplinkybių. Pastebėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo paimti pirštų antspaudų pėdsakai, DNR pavyzdžiai nuo automobilio vairo, kurių rezultatus būtų galima palyginti su A. S. bei su A. F. pavyzdžiais. Šiuo metu tokių veiksmų atlikti byloje nebėra galimybės, nes po eismo įvykio yra praėję beveik pusantrų metų laikotarpis, automobilis 2025 m. birželio 19 d. buvo grąžintas A. F. sugyventinei V. A. (t. 1. b. l. 82). Taip pat nėra galimybės nustatyti ir kitus, iš karto po įvykio liudytojo A. R. pateiktoje fotonuotraukoje (t. 1, b. l. 59) matomus asmenis ‒ vyrą su trumpikėmis, padedantį išlipti asmenims iš mašinos, nes jo veido nesimato, merginos, stovinčios šalia mašinos, nes matyti tik jos nugara. Šiuos veiksmus buvo būtina atlikti įvykio vietoje, imtis priemonių nustatyti buvusius galimus liudytojus, tačiau tai padaryta nebuvo. Kaip matyti iš vaizdo įrašo PSS-20250615-050728UTC+0300 A. S., priėjus pareigūnui ir klausiant apie tai kas vairavo, kaip jau paminėta, stovi su kojinėmis, o kitame vaizdo įraše PSS-20250615-050617UTC+0300, kuomet pareigūnas nueina apžiūrėti mašinos ir grįžta ‒ A. S. ateina apsiavęs A. F. batus, o A. F. stovi basas. Dėl šių aplinkybių įvykio vietoje taip pat nebuvo aiškinamasi, ypač imant domėn tai, kad automobilio gale už vairuotojo, keleivio pusėje buvo rasti batai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ikiteisminis tyrimas buvo atliktas pernelyg skubotai, neatliekant būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų, neapsaugant automobilio, kurį būtų galima papildomai ištirti pasikeitus asmenų parodymams, nesiimta priemonių įvykio vietoje atskirti asmenis nuo jų tarpusavio pozicijų derinimo. Iš vaizdo įrašo PSS-20250615-052032UTC+0300 (00.25.15) girdėti pareigūnų diskusija dėl viršvalandžių ir darbo laiko pabaigos, be ne dėl ikiteisminio tyrimo būtinų veiksmų atlikimo.
Kaip minėta, asmens kaltumo nustatymas negali būti grindžiamas prielaidomis, nes tai prieštarauja vienai pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų – asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis). Pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, todėl bet kokios abejonės baudžiamojoje byloje turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, kuriuos pripažįsta įrodymais, visumą, pagrįstai sprendė, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog A. S. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Be to, prokurorės nurodomos aplinkybės, kad A. S. 2021 m. lapkričio 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalį, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (t. 2., b. l. 45–48), ar prokurorės interpretuojamas A. S. paskutinio žodžio turinys, savaime neįrodo, kad jis 2025 m. birželio 15 d. vairavo automobilį „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris priklausė V. A. (t. 1, b. l. 42), t. y. A. F. sugyventinei. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, byloje ištirti įrodymai nepatvirtina A. S. vairavimo fakto, nepaneigia nurodytos versijos, kad įvykio metu jis sėdėjo automobilio gale, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, konstatuoja, kad neįrodytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, t. y. neįrodyta, kad A. S. vairavo automobilį. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog A. S. vairavo transporto priemonę negali būti preziumuojama ir grindžiama prielaidomis, o pirminis neblaivaus A. S. prisipažinimas, nepaisant tokio prisipažinimo motyvacijos, negali būti laikomas reikšmingiausiu jo kaltės įrodymu, kuris būtų pakankamas asmenį pripažįstant kaltu.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų visumą (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei padarė pagrįstas išvadas, kad jų visuma neginčijamai nepatvirtina A. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, todėl keisti ar naikinti skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio nėra pagrindo.
Dėl procesinių išlaidų atlyginimo
Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2026 m. spalio 7 d. pažyma Nr. APD-2026-10208, kuria prašoma priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias išteisintajam teikiant antrinę teisinę pagalbą. Išlaidas sudaro advokatės, kuri apeliacinės instancijos teisme atstovavo išteisintąjį A. S., darbo užmokestis, nurodomas išlaidų dydis – 304,17 Eur.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016, 2A-2-458/2021), taip pat koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-338/2014, 2K-46-895/2015).
Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu išteisino A. S., atmetus prokurorės skundą, minėtas asmuo lieka išteisintas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tik pripažindamas jį kaltu. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išteisintajam A. S. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas ir išlaidos nepriteistinos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Renatos Augutavičienės apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš išteisintojo A. S. (A. S.) nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.