Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rosita Patackienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Labdaros paramos fondo „Linaeda“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. kovo 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ieškinį atsakovui Labdaros paramos fondui „Linaeda“ dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

Vėliau atsakovas pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, motyvuodamas sunkia finansine padėtimi. Nurodė, kad fondas neturi lėšų žyminiam mokesčiui sumokėti, jo banko sąskaita ir nekilnojamasis turtas yra areštuoti, veikla nevykdoma, darbuotojų nėra.

Kadangi nustatytu terminu atsakovas žyminio mokesčio nesumokėjo, Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. spalio 15 d. nutartimi patikslintą apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Nesutikdamas su šia nutartimi, atsakovas pateikė atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui. Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-177-730/2026 panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį ir apeliacinio skundo priėmimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Iš naujo spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. vasario 17 d. nutartimi nustatė, kad atsakovas nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nei bylą grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui nepateikė naujų įrodymų, pagrindžiančių 2025 m. rugsėjo 9 d. prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad pats atsakovas 2025 m. liepos 26 d. prašyme dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo buvo nurodęs, jog po planuojamų varžytynių turės pakankamai lėšų žyminiam mokesčiui sumokėti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nustatė atsakovui dešimties dienų terminą nuo nutarties kopijos gavimo dienos sumokėti 436 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Vėliau Šiaulių apylinkės teisme buvo gautas atsakovo vadovo prašymas pratęsti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą iki 2026 m. kovo 12 d., nurodant, kad žyminis mokestis bus sumokėtas iš asmeninių lėšų, 2026 m. kovo 10 d. gavus neįgalumo pensiją. Teisėjos rezoliucija žyminio mokesčio sumokėjimo terminas buvo pratęstas iki 2026 m. kovo 11 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra šio Kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4082-446/2025 išnagrinėtas ieškovės ieškinys atsakovui dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo. Minėtu sprendimu teismas nutarė: 1) ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovei iš atsakovo 19 374,28 Eur subsidijos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2025 m. vasario 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) priteisti iš atsakovo valstybei 436 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą ir prašė atidėti, o vėliau – atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, motyvuodamas sunkia finansine padėtimi. Šiaulių apylinkės teismas šių prašymų netenkino, nustatė terminą 436 Eur žyminiam mokesčiui sumokėti, o atsakovui jo nesumokėjus, 2025 m. spalio 15 d. nutartimi apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. vasario 5 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį ir grąžino apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nepagrįstai nurodė, jog ši nutartis yra neskundžiama, nors pagal CPK dėl nutarčių, susijusių su žyminiu mokesčiu, gali būti paduodamas atskirasis skundas.

Iš naujo spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. vasario 17 d. nutartimi pakartotinai nustatė terminą žyminiam mokesčiui sumokėti. Atsakovo prašymu šis terminas buvo pratęstas iki 2026 m. kovo 11 d., tačiau atsakovas žyminio mokesčio nesumokėjo.

Dėl patikslinto apeliacinio skundo laikymo nepaduotu ir jo grąžinimo padavusiam asmeniui (ne)pagrįstumo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas.

Pažymėtina, kad CPK yra numatyta kreipimosi į teismą, bylų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarka, todėl asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis šios tvarkos ir pateikti teismui procesinį dokumentą, kuris atitinka CPK reikalavimus. CPK 306 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). CPK 316 straipsnyje, reglamentuojančiame apeliacinio skundo trūkumų šalinimą, nustatyta, kad jeigu paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą trūkumams pašalinti. Jeigu apeliantas per nustatytą terminą įvykdo nutartyje nurodytus reikalavimus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną. Priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad po to, kai Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. vasario 5 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. nutartį ir grąžino apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Šiaulių apylinkės teismas 2026 m. vasario 17 d. nutartimi nustatė, kad atsakovas nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nei bylą grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui nepateikė naujų įrodymų, pagrindžiančių 2025 m. rugsėjo 9 d. prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad pats atsakovas 2025 m. liepos 26 d. prašyme dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo buvo nurodęs, jog po planuojamų varžytynių turės pakankamai lėšų žyminiam mokesčiui sumokėti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nustatė atsakovui dešimties dienų terminą nuo nutarties kopijos gavimo dienos sumokėti 436 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pažymėtina, kad atsakovas Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. nutarties, kuria jam buvo nustatytas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti, įstatymo nustatyta tvarka neskundė. Taigi atsakovas nekėlė klausimo dėl šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat neginčijo joje atlikto atsakovo finansinės padėties bei prašymų dėl žyminio mokesčio vertinimo. Priešingai, atsakovas, pripažindamas nustatyto įpareigojimo vykdytinumą, kreipėsi į teismą tik su prašymu pratęsti žyminio mokesčio sumokėjimo terminą, nurodydamas, kad žyminį mokestį sumokės iš asmeninių lėšų, gavęs neįgalumo pensiją 2026 m. kovo 10 d., o mokėjimą atliks 2026 m. kovo 11 d.

Atsižvelgiant į atsakovo nurodytas aplinkybes ir siekiant sudaryti galimybę pašalinti apeliacinio skundo trūkumą, teisėjos rezoliucija atsakovui nustatytas žyminio mokesčio sumokėjimo terminas buvo pratęstas iki 2026 m. kovo 11 d.

Nepaisant suteiktos papildomos galimybės pašalinti apeliacinio skundo trūkumą, atsakovas iki nustatyto termino pabaigos žyminio mokesčio nesumokėjo ir nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių jo sumokėjimą. Atsakovas taip pat nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl jo paties nurodytomis aplinkybėmis žyminis mokestis nebuvo sumokėtas, nepateikė naujo prašymo pratęsti terminą ar duomenų apie objektyvias priežastis, kurios būtų sutrukdžiusios įvykdyti teismo nustatytą įpareigojimą.

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, pratęsti jo mokėjimo terminą ar atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tenka būtent prašymą pateikusiam asmeniui.

Nagrinėjamu atveju atsakovas tiek anksčiau teikdamas prašymus dėl žyminio mokesčio atidėjimo ar atleidimo nuo jo sumokėjimo, tiek teikdamas prašymą pratęsti terminą, iš esmės rėmėsi bendro pobūdžio teiginiais apie sunkią finansinę padėtį, areštuotą turtą ir lėšų nebuvimą, tačiau nepateikė objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti apie jo realią finansinę padėtį, galimybę vėliau sumokėti žyminį mokestį.

Atskirajame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir neištyrė, ar atsakovas objektyviai buvo pajėgus sumokėti žyminį mokestį. Tačiau šie argumentai atmestini, nes atsakovo finansinė padėtis ir galimybė sumokėti žyminį mokestį jau buvo įvertinta Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. vasario 17 d. nutartyje. Minėtoje nutartyje teismas pasisakė dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, susijusių su sunkia finansine padėtimi, areštuotu turtu bei galimybe gauti lėšų pardavus turtą. Atsakovas šios nutarties neskundė, todėl joje išspręsti klausimai negali būti iš naujo kvestionuojami pateikiant atskirąjį skundą dėl vėlesnės nutarties, kuria apeliacinis skundas laikytas nepaduotu dėl nepašalinto trūkumo, t. y. nesumokėto žyminio mokesčio.

Be to, atsakovas atskirajame skunde nepateikė jokių naujų aplinkybių ar įrodymų, kurie paneigtų 2026 m. vasario 17 d. nutartyje padarytas išvadas arba patvirtintų esminį jo finansinės padėties pasikeitimą. Atsakovas apsiribojo deklaratyviais teiginiais apie negalėjimą sumokėti žyminio mokesčio, tačiau jų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo procesinis elgesys nagrinėjamu atveju vertintinas kaip pasyvus ir nepakankamai rūpestingas. Atsakovui buvo suteiktos kelios galimybės pašalinti apeliacinio skundo trūkumus: jam buvo suteiktas terminas žyminiam mokesčiui sumokėti, nagrinėti jo prašymai dėl atleidimo ir atidėjimo nuo žyminio mokesčio, taip pat papildomai pratęstas terminas mokesčiui sumokėti. Nepaisant to, atsakovas nustatyto įpareigojimo neįvykdė. Atsakovas taip pat nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių, pats (jo vadovas) prašydamas pratęsti terminą ir įsipareigodamas žyminį mokestį sumokėti iš asmeninių lėšų, vėliau šio įsipareigojimo neįvykdė.

Atskirajame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad jis yra likviduojamas juridinis asmuo, todėl turėtų būti atleistas nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Tačiau su šiuo argumentu taip pat nėra pagrindo sutikti. CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridiniai asmenys, kuriems iškelta bankroto arba restruktūrizavimo byla, taip pat juridiniai asmenys, kurių bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka. Nagrinėjamu atveju atsakovas iki skundžiamos nutarties priėmimo tokių aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kad jam būtų iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kad jo bankroto procesas būtų vykdomas ne teismo tvarka. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) tokių duomenų taip pat nenustatyta.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovui buvo sudarytos realios galimybės pašalinti apeliacinio skundo trūkumą ir įgyvendinti teisę į apeliacinį procesą, tačiau atsakovas šia galimybe nesinaudojo. Atsakovas nei nustatytu, nei pratęstu terminu nesumokėjo žyminio mokesčio, nepateikė duomenų apie jo sumokėjimą, taip pat nenurodė objektyvių priežasčių, kurios būtų sutrukdžiusios įvykdyti teismo nustatytą įpareigojimą, dėl negalėjimo sumokėti žyminio mokesčio buvo nenuoseklus ir prieštaringas. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepašalino apeliacinio skundo trūkumo, ir 2026 m. kovo 18 d. nutartimi apeliacinį skundą laikė nepaduotu bei grąžino jį padavusiam asmeniui.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti ar pakeisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 1 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atsakovo Labdaros paramos fondo „Linaeda“ atskirąjį skundą atmesti. Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.