Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-3119-779/2026

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-10-08
Bylos Nr.: e2A-3119-779/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-31175-2025-5
Bylos rūšis: Civilinė byla

Teisėjai: Alvydas Barkauskas, Inga Staknienė, Ieva Navickaitė-Sakalauskienė
Ieškovas: IES1
Atsakovas: akcinei draudimo bendrovei ,,Gjensidige“, ADB Gjensidige
Trečiasis asmuo: TAR1

Kategorijos

2.6.39.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
3.1.7.6pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.19.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą

Civilinės bylos Nr. e2A-3119-779/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31175-2025-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.5.5; 3.1.7.6; 3.3.1.19.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASS P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 8 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Alvydo Barkausko, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės ir Ingos Staknienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) akcinės draudimo bendrovės ,,Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei ,,Gjensidige“ dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo, trečiasis asmuo – TAR1.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė IES1 (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei akcinei draudimo bendrovei (toliau – ir ADB) ,,Gjensidige“ (toliau – atsakovė), prašydama ieškovės naudai priteisti iš atsakovės 4 674 Eur patirtos žalos, 350 Eur žalos įvertinimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val. vidiniame kieme, adresu (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)) , vairuojamas trečiojo asmens TAR1 (toliau – trečiasis asmuo), važiuodamas atbulas, atsitrenkė į priparkuotą automobilį (duomenys neskelbtini) (toliau – (duomenys neskelbtini)), priklausantį ieškovei. Apgadinti abu automobiliai. Ieškovė paties eismo įvykio nematė, automobilis šioje vietoje buvo paliktas apie 15:00 val. tą pačią dieną. Automobilį šioje vietoje paliko ieškovės sutuoktinis R. A. Trečiasis asmuo ir ieškovės sutuoktinis R. A. yra tarpusavyje pažįstami, todėl TAR1 per programėlę „Messenger“ atsiuntė R. A. žinutę apie įvykusį įvykį. Policijos nekvietė, užpildė eismo įvykio deklaraciją. Trečiasis asmuo TAR1 eismo įvykio deklaracijoje savo parašu patvirtino, kad yra atsakingas už eismo įvykio sukėlimą.

Kaltininko automobilio (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio dienai buvo apdrausta ADB „Gjensidige“, draudimo liudijimas (duomenys neskelbtini). Atsakovė eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju, kadangi ji, vadovaudamasi žalos bylos administravimo metu gautais duomenimis, nustatė, kad ieškovė pateikė klaidinančią informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, o galimas automobilių kontaktas įvyko kitomis aplinkybėmis, tikėtina, iš anksto susitarus. Ieškovė su tokia pozicija nesutiko.

Ieškovės vertinimu, atsakovė nepagrįstai vadovaujasi eksperto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad techniniu požiūriu negalima pagrįsti automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojo parodymų dėl (duomenys neskelbtini) deklaruoto eismo įvykio aplinkybių, kad jam važiuojant atbulam, staiga „užsigazavo“ automobilio variklis ir jis nespėjo sustabdyti šio automobilio bei atsitrenkė į stovėjusį automobilį (duomenys neskelbtini).

Ieškovės nuomone, šis eismo įvykis pripažintinas draudžiamuoju ((Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 3 dalis)). Už padarytą žalą atsakingas asmuo, užpildęs eismo įvykio deklaraciją ir joje pasirašęs, pripažįsta, jog jam valdant ar naudojant transporto priemonę (duomenys neskelbtini), buvo padaryta žala ieškovei, todėl atsakovė, siekdama pripažinti įvykį nedraudžiamuoju bei nemokėti draudimo išmokos, privalėjo įrodyti, kad TAR1 dėl šio įvykio nekyla civilinė atsakomybė.

Iš ieškovės automobilio (duomenys neskelbtini) apgadinimų yra akivaizdu, jog visi jo sugadinimai atsirado nuo tiesioginio kontakto su automobiliu (duomenys neskelbtini), taip pat automobilių kontakto neneigė ir atsakovė bei tai patvirtino ir eksperto išvada.

Atsiliepimas

Atsakovė ADB ,,Gjensidige“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad atsakovė gavo pranešimą apie (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val. įvykusį eismo įvykį, (duomenys neskelbtini), kurio metu, kaip nurodoma pranešime, į aikštelėje stovintį ieškovės automobilį (duomenys neskelbtini) trenkėsi galu važiavęs automobilis (duomenys neskelbtini). Draudikas dėl įvykio pradėjo žalos bylos Nr. (duomenys neskelbtini) administravimą.

Pažymėjo, kad uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Smart claims“ buvo išsiųstas nurodymas atlikti transporto priemonių apžiūrą su liniuote, siekiant nustatyti pažeidimų suderinamumą bei apgadinimų apimtis. Atsižvelgiant į trečiojo asmens išsakytą paaiškinimą, jog jo automobilis ,,užsigazavo“ ir jis nespėjo jo sustabdyti, partnerio UAB ,,Smart claims“ buvo paprašyta papildomai apžiūrėti (duomenys neskelbtini) automobilį bei jį užvesti. UAB ,,Smart claims“ apžiūros akte nurodė, kad bandant užvesti variklį, automobilis nesikuria, nors starteris ir suka variklį; sukimo metu iš išmetimo sistemos eina melsvos spalvos dūmai.

Atsakovė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą, kreipėsi į specialių žinių turintį UAB „Impulsana“ ekspertą – trasologą V. M., kuris atliko techninę įvykio ekspertizę ir pateikė eksperto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Ekspertas V. M. yra technikos mokslų daktaras, turintis eksperto–trasologo kvalifikaciją bei praktinę darbo patirtį, tiriant eismo įvykius nuo 1993 m., o taip pat įtrauktas į teismo ekspertų sąrašą.

Nurodė, kad draudikui pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda tik įvykus draudžiamajam įvykiui. Atitinkamai, įvykus nedraudžiamajam įvykiui, t. y. draudimo sutartyje ir/ar įstatymuose nurodytam įvykiui, pareigos mokėti draudimo išmokos draudikas neturi. Ekspertas V. M. automobilių susidūrimą modeliavo su ,,PC Crash 14.0“ programa, kuri yra labiausiai pasaulyje paplitusi programa, skirta eismo įvykių tyrimui, t. y. matematinis produktas, kuris leidžia gan tiksliai atkurti eismo įvykį bei nustatyti automobilių greitį.

Atliktas tyrimas parodė, jog automobilis (duomenys neskelbtini) nuo pajudėjimo vietos iki susidūrimo turėjo nuvažiuoti atbulas apie 9 m ar vos didesnį atstumą, kuris yra nepakankamas, kad nuvažiavus šį atstumą (tuo labiau – mažo spindulio posūkiu), būtų pasiektas nustatytas apie 40 km/h jo greitis (tam reikalingas apie 20 m atstumas), susidūrimo metu su automobiliu (duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, ji draudimo išmokos neišmokėjo pagrįstai. Automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojo (trečiojo asmens) parodymai dėl eismo įvykio yra neįtikėtini.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 15 d. sprendimu (toliau – skundžiamas sprendimas) ieškovės ieškinį tenkino visiškai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl paties eismo įvykio ir transporto priemonių kontakto fakto – TAR1 vairuojamas (duomenys neskelbtini), važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į stovintį ieškovės automobilį (duomenys neskelbtini). Ginčas iš esmės kilo dėl to, ar įvykis buvo realus draudžiamasis įvykis, ar, kaip teigė draudikas, jis buvo inscenizuotas, siekiant gauti draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad būtent draudikui teko pareiga įrodyti aplinkybes, kurios atleistų jį nuo draudimo išmokos mokėjimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės pateiktą eksperto V. M. išvadą, kurioje nurodyta, kad automobilis (duomenys neskelbtini) dar iki ginčo eismo įvykio turėjo esminių galinio kairio rato pakabos pažeidimų. Teismas nurodė, jog ekspertas automobilio pats neapžiūrėjo ir tokią išvadą padarė tik iš nuotraukų. Tuo tarpu automobilį faktiškai apžiūrėjęs turto vertintojas D. G. nurodė nenustatęs eksperto įvardyto galinio rato „išvirtimo į išorę“ ir paaiškino, kad iš nuotraukos tokį įspūdį galėjo sudaryti pažeista automobilio arka. Be to, pats atsakovės pasitelktas UAB „Smart claims“ ekspertas po įvykio buvo nurodęs, kad kairės pusės galinė važiuoklė pažeista nuo smūgio į betoninį bloką.

Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nebuvo kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog automobilis (duomenys neskelbtini) iki ginčo įvykio turėjo esminių galinio rato pakabos pažeidimų. Automobilio techninė apžiūra buvo atlikta 2025 m. kovo 28 d., o duomenų apie kitą iki ginčo įvykio įvykusį eismo įvykį nebuvo. Eksperto V. M. nurodyti tariami esminiai pakabos pažeidimai nebuvo detalizuoti. Be to, nuotraukos, kuriomis jis rėmėsi, buvo padarytos jau pervežus automobilį į kitą aikštelę, todėl jose užfiksuota ratų padėtis nebūtinai atitiko jų padėtį susidūrimo metu ar iš karto po jo.

Teismas pabrėžė, kad net ir pats draudiko pasitelktas ekspertas nepaneigė automobilių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kontakto. Priešingai, jo išvadoje konstatuota, kad didžioji dalis (duomenys neskelbtini) sugadinimų galėjo susidaryti dėl tiesioginio šių transporto priemonių kontakto, o abiejų automobilių sugadinimai tarpusavyje buvo visiškai suderinami. Todėl draudiko pateikta eksperto išvada, nors ir kėlė abejonių dėl kai kurių eismo įvykio dalyvių nurodytų aplinkybių, nepaneigė paties susidūrimo ir jo metu atsiradusių sugadinimų.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė draudiko argumentą, kad TAR1 nurodytos aplinkybės dėl automobilio greičio ir staigaus variklio „užsigazavimo“ patvirtina įvykio inscenizavimą. Nors ekspertas apskaičiavo, kad automobilis (duomenys neskelbtini) prieš susidūrimą galėjo judėti apie 40 km/h greičiu ir abejojo galimybe tokį greitį pasiekti nurodytomis aplinkybėmis, teismo posėdyje jis pats pripažino, kad techniniu požiūriu variklio „užsigazavimas“ yra įmanomas.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad TAR1 draudikui galėjo nurodyti netikslų automobilio greitį, savaime neįrodė jo nesąžiningumo. Teisme jis paaiškino tiksliai nežinantis, kokiu greičiu važiavo, todėl galėjo sąžiningai klysti. Be to, ieškovė, kaip nuo apdrausto asmens veiksmų nukentėjęs asmuo, negalėjo netekti draudimo apsaugos vien dėl to, kad kitas eismo įvykio dalyvis netiksliai įvertino automobilio greitį.

Pirmosios instancijos teismas abejojo ir eksperto nustatyto maždaug 40 km/h greičio patikimumu. Šis greitis nebuvo objektyviai išmatuotas – ekspertas jį nustatė pagal nuotraukose matomą automobilių sugadinimų intensyvumą ir situaciją modeliavo pagal panašiai sugadintų automobilių duomenis. Byloje nebuvo objektyvių skaičiavimų, tiesiogiai patvirtinančių tokį automobilio greitį.

Teismas pažymėjo, kad kompiuterinio modeliavimo rezultatai taip pat savaime nepatvirtina įvykio inscenizavimo. Modeliavimui trūko tikslių pirminių duomenų – nebuvo tikslios eismo įvykio schemos, mastelinio plano ir kitų objektyvių matavimų. Todėl modeliuojant gauti duomenys apie automobilio greitį, judėjimo atstumą ar galutinę padėtį negalėjo paneigti kitais įrodymais patvirtinto transporto priemonių susidūrimo. Esminę reikšmę teismas suteikė tam, kad pats kontaktas įvyko, automobiliai buvo apgadinti, o jų sugadinimai tarpusavyje iš esmės atitiko.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ir atsakovės argumentus dėl galimo ieškovės bei TAR1 išankstinio susitarimo. Vien aplinkybė, kad ieškovės sutuoktinis ir TAR1 buvo pažįstami, teismo vertinimu, nesudarė pagrindo konstatuoti jų nesąžiningumo, nes nustatyta, kad jie artimai nebendravo ir buvo tik pažįstami „iš matymo“.

Teismas nelaikė įvykio inscenizavimo įrodymu ir aplinkybės, kad automobilis (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas tik mėnesiui, o draudimo sutartis sudaryta dieną prieš įvykį. TAR1 nuosekliai paaiškino, kad automobilį naudojo savo veikloje, turėjo ne vieną transporto priemonę ir jas įprastai drausdavo vieno–trijų mėnesių laikotarpiui. Taip pat nustatyta, kad jis vairavo nuo 2016 m., iki ginčo įvykio nebuvo sukėlęs eismo įvykių ir ne vienerius metus buvo atsakovės klientas.

Dėl žalos dydžio pirmosios instancijos teismas rėmėsi UAB „Pajūrio autorika“ parengta transporto priemonės vertinimo ataskaita, kurioje nuostoliai įvertinti 4 674 Eur. Kadangi atsakovė šios sumos neginčijo ir nepateikė ją paneigiančių įrodymų, teismas neturėjo pagrindo abejoti nustatytu žalos dydžiu ir priteisė visą 4 674 Eur draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė 350 Eur automobilio žalos vertinimo išlaidų, nes jos buvo tiesiogiai susijusios su žalos dydžio nustatymu, jų faktinis patyrimas ir pagrįstumas byloje nebuvo ginčijami.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė ADB „Gjensidige“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo eksperto V. M. išvados patikimumu dėl tikslios eismo įvykio schemos ir kitų pirminių duomenų trūkumo. Ekspertas disponavo pakankama objektyvių duomenų visuma: lazeriniu prietaisu atliktais įvykio vietos matavimais, masteliniu planu, automobilio (duomenys neskelbtini) pradinės padėties duomenimis, transporto priemonių sugadinimų nuotraukomis bei kita žalos bylos medžiaga. Todėl tikslios susidūrimo schemos ar kontakto taško nebuvimas savaime neužkirto galimybės techniškai rekonstruoti eismo įvykio mechanizmą.

Apeliantė pažymi, kad teismas nepagrįstai kritikavo eksperto taikytą tyrimo metodiką ir naudotus duomenis. Ekspertas teismo posėdyje patvirtino, kad pateiktos medžiagos pakako išvadai padaryti. V. M. yra ilgametę patirtį turintis teismo ekspertas, technikos mokslų daktaras, o jo išvados byloje nepaneigtos kitais objektyviais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovės vertinimu, teismas eksperto išvadą vertino fragmentiškai ir selektyviai. Teismas akcentavo eksperto paaiškinimą, kad automobilio „užsigazavimas“ techniškai įmanomas, tačiau neįvertino tolesnio paaiškinimo, jog tam automobilis turėtų būti akseleruojamas iki maksimalių apsukų, o tokia situacija natūraliomis vairavimo sąlygomis neatsiranda. Ekspertas iš esmės konstatavo, kad natūraliomis aplinkybėmis automobilis (duomenys neskelbtini) iš nurodytos pradinės padėties negalėjo išvystyti apie 40 km/h greičio ir tokiu greičiu atsitrenkti į (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Apeliantė taip pat nesutinka su teismo atliktu automobiliu (duomenys neskelbtini) sugadinimų vertinimu. Teismas rėmėsi turto vertintojo D. G. nuomone, kad (duomenys neskelbtini) galinio kairiojo rato „išvirtimo į išorę“ nėra, ir šiai nuomonei suteikė didesnę reikšmę nei eksperto V. M. išvadai. Apeliantės teigimu, byloje esančios nuotraukos ir ratų padėties duomenys patvirtina rato padėties neatitikimą techniškai tvarkingo automobilio veikimo principui.

Nagrinėjamu atveju turto vertintojas netyrė automobilio sugadinimų susidarymo mechanizmo ir jų priežastinio ryšio su deklaruotu eismo įvykiu. Jo užduotis buvo nustatyti pažeidimus, žalos dydį ir remonto ekonominį tikslingumą. Tuo tarpu V. M., turintis specialiųjų autotechnikos ir trasologijos žinių, vertino būtent pažeidimų susidarymo mechanizmą ir jų suderinamumą su deklaruotomis eismo įvykio aplinkybėmis. Todėl, apeliantės vertinimu, turto vertintojo teiginiai negalėjo paneigti eksperto išvados.

Šalies argumentai

Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai trečiojo asmens TAR1 parodymus pripažino nuosekliais ir patikimais. Iš karto po įvykio trečiasis asmuo nurodė, kad jo koja nuslydo nuo sankabos, o vėliau teigė, kad automobilis „užsigazavo“ ir tapo nevaldomas. Eksperto vertinimu, nė viena iš šių versijų techniškai nepaaiškina, kaip automobilis (duomenys neskelbtini) iš nurodytos vietos galėjo natūraliai išvystyti apie 40 km/h greitį.

Trečiojo asmens TAR1 parodymų patikimumu, apeliantės vertinimu, verčia abejoti ir kiti prieštaravimai. Jis teigė, kad įvykio vieta buvo matuojama žingsniais, nors byloje nustatyta, jog matavimai atlikti lazeriniu matuokliu ir jų pagrindu sudarytas mastelinis planas. Taip pat nepasitvirtino jo teiginys, kad jam buvo siūloma pasirašyti dokumentus su iš anksto nurodytu automobilio greičiu.

Šalies argumentai

Apeliantė atkreipia dėmesį ir į trečiojo asmens paaiškinimų prieštaringumą dėl automobilio naudojimo bei draudimo aplinkybių. Nors jis teigė automobilį naudojęs reguliariai ir ilgą laiką draudęsis ADB „Gjensidige“, automobilis apie 1,5 mėnesio buvo neapdraustas, o draudimo polisas sudarytas likus vienai dienai iki įvykio ir kito asmens vardu. Be to, teismo posėdyje trečiasis asmuo tvirtino, kad įvykis įvyko prieš automobilio plovimą, tačiau iš karto po įvykio siųstoje žinutėje nurodė automobilį jau nusiplovęs.

Atsiliepimas

Ieškovė IES1 atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

Šalies argumentai

Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai eksperto V. M. išvadą vertino tik kaip vieną iš byloje esančių įrodymų ir ją analizavo kartu su kitais įrodymais. V. M. tyrimas buvo atliktas atsakovės iniciatyva, ekspertui pateikus pačios atsakovės suformuluotus klausimus ir jos surinktą medžiagą. Dėl to išvada atspindi tyrimą, atliktą remiantis vienos šalies pateiktais duomenimis ir negali būti vertinama atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodoma, kad trečiasis asmuo teismo posėdyje paaiškino, jog pradėjus važiuoti atbuline eiga, automobilio (duomenys neskelbtini) variklio apsukos staiga pakilo iki maksimalių, automobilis tapo nevaldomas ir atsitrenkė į stovintį (duomenys neskelbtini). Po susidūrimo variklis toliau veikė didelėmis apsukomis ir jį pavyko užgesinti tik po kurio laiko. V. M. teismo posėdyje patvirtino, kad toks automobilio „užsigazavimas“ teoriškai yra įmanomas.

Šalies argumentai

Ieškovės teigimu, pats ekspertas V. M. patvirtino transporto priemonių susidūrimo faktą, jo vietą bei tai, kad automobilių sugadinimai atsirado (duomenys neskelbtini) atsitrenkus į (duomenys neskelbtini). Todėl aplinkybė, kad ekspertas tam tikras deklaruoto įvykio aplinkybes vertino kaip neįtikėtinas, savaime nepaneigia paties eismo įvykio ir jo metu atsiradusių sugadinimų.

Atsiliepimas

Atsakovė neįrodė savo teiginio, kad eismo įvykis buvo tyčinis, imituotas ar įvyko kitomis nei deklaruota aplinkybėmis. Atsisakymą mokėti draudimo išmoką ji iš esmės grindžia savo iniciatyva gauta V. M. išvada, nors byloje teismo ekspertizė nebuvo atlikta.

Nurodo, kad galimi trečiojo asmens netikslumai dėl automobilio greičio prieš susidūrimą savaime neįrodo eismo įvykio imitavimo. Trečiasis asmuo nėra specialistas, galintis tiksliai nustatyti automobilio greitį, o pats transporto priemonių susidūrimo faktas ir dėl jo atsiradę sugadinimai byloje nėra paneigti.

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka su apeliantės pozicija, kad ieškovė privalėjo atskirai nuginčyti V. M. išvadą. Šioje byloje teismo ekspertizė nebuvo paskirta, todėl, ieškovės vertinimu, būtent atsakovė turėjo pakankamai pagrįsti aplinkybes, kuriomis remdamasi atsisakė mokėti draudimo išmoką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių.

Bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) val. vidiniame kieme, adresu (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis (duomenys neskelbtini), vairuojamas trečiojo asmens TAR1, važiuodamas atbulas, atsitrenkė į priparkuotą automobilį (duomenys neskelbtini), priklausantį ieškovei. Apgadinti abu automobiliai. Ieškovė paties eismo įvykio nematė, automobilis šioje vietoje buvo paliktas apie 15:00 val. tą pačią dieną ieškovės sutuoktinio R. A.

Šiuo atveju policijos pareigūnai nebuvo kviečiami, nes eismo įvykio dalyviai sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių ir nebuvo nukentėjusių fizinių asmenų. Dėl to eismo įvykio aplinkybes eismo įvykio dalyviai fiksavo eismo įvykio deklaracijoje. Trečiasis asmuo TAR1 eismo įvykio deklaracijoje savo parašu patvirtino, kad yra atsakingas už eismo įvykio sukėlimą.

Byloje nėra ginčo, kad eismo įvykio metu TAR1 vairuota transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu atsakovės ADB ,,Gjensidige“. Atsižvelgiant į tai, ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos priteisimo.

2025 m. spalio 13 d. raštu, remdamasi eksperto V. M. atlikta ekspertize ir pateikta išvada Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką už ieškovei priklausančią sugadintą transporto priemonę, nurodydama, jog eismo įvykį pripažįsta nedraudžiamuoju, kadangi pateikta klaidinanti informacija apie eismo įvykio aplinkybes, o galimas automobilių kontaktas įvyko kitomis aplinkybėmis, tikėtina, iš anksto susitarus.

Ieškovei kreipusis į pirmosios instancijos teismą dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju įvykiu ir eismo įvykio metu padarytos turtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino. Atmetęs atsakovės argumentus, kad eismo įvykis įvyko ne natūraliomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog labiau tikėtina, kad eismo įvykis galėjo įvykti ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, t. y. automobiliui staiga „užsigazavus“, trečiajam asmeniui jo nesuvaldžius ir atsitrenkus į už jo buvusį automobilį (duomenys neskelbtini).

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą iš esmės grindžia netinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino eksperto V. M. išvados įrodomąją reikšmę, atskiras jos dalis vertino atsietai nuo bendrų tyrimo rezultatų ir neatsižvelgė į esminę eksperto nustatytą aplinkybę – eismo įvykio dalyvio nurodytas susidūrimo mechanizmas techniniu požiūriu neatitinka objektyvių įvykio vietos, transporto priemonių sugadinimų ir jų judėjimo duomenų. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu automobilio (duomenys neskelbtini) iki ginčo įvykio buvusių sugadinimų vertinimu bei išvada, kad trečiojo asmens paaiškinimai yra nuoseklūs ir patikimi.

Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus iš esmės pripažįsta pagrįstais.

Pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles teismas turi įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų tarpusavio ryšį bei visumą. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

Dėl eksperto išvados reikšmės įrodinėjimo priemonių sistemoje kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas siūlė šalims inicijuoti teismo ekspertizės skyrimą, tačiau nė viena iš šalių tokio prašymo nepateikė. Todėl byloje nebuvo atlikta teismo paskirta ekspertizė, o su eismo įvykiu susijusios aplinkybės buvo nustatomos ir vertinamos remiantis kitais byloje esančiais įrodymais, be kita ko, atsakovės pateikta eksperto V. M. išvada.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovės iniciatyva gauta eksperto V. M. išvada nėra teismo paskirtos ekspertizės išvada CPK 216 straipsnio prasme, todėl jai negali būti suteikiama tokiai išvadai būdinga įrodomoji reikšmė. Vis dėlto vien aplinkybė, kad ši išvada parengta vienos iš bylos šalių (atsakovės) iniciatyva, nesudaro pagrindo joje nustatytų aplinkybių vertinti kaip savaime mažiau patikimų ar neturinčių reikšmės, sprendžiant dėl ginčo eismo įvykio mechanizmo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą eksperto V. M. ekspertinę išvadą, pažymi, kad joje atliktas tyrimas neapsiribojo bendro pobūdžio vertinimais ar eismo įvykio dalyvių paaiškinimų analize. Ekspertas analizavo konkrečias abiejų transporto priemonių kontaktines vietas ir sugadinimus, jų pobūdį bei intensyvumą, transporto priemonių judėjimą po susidūrimo, automobilio (duomenys neskelbtini) kontaktą su betonine rampa, įvykio vietoje užfiksuotus matavimų duomenis ir galimą automobilio (duomenys neskelbtini) judėjimo trajektoriją. Remiantis šių duomenų visuma buvo vertinamas transporto priemonių susidūrimo mechanizmas ir jo atitiktis byloje nurodytoms eismo įvykio aplinkybėms.

Eksperto nustatyta, kad automobilio (duomenys neskelbtini) dešiniojo šono sugadinimai galėjo susidaryti į stovintį automobilį galine dalimi atsitrenkus atbuline eiga judėjusiam automobiliui (duomenys neskelbtini). Taigi sutiktina, kad eksperto V. M. išvada nepaneigia paties transporto priemonių kontakto. Tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina, kad susidūrimas įvyko būtent eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Kontakto faktas ir jo atsiradimo mechanizmas yra skirtingos įrodinėtinos aplinkybės. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo ne vien dėl to, ar automobilis (duomenys neskelbtini) fiziškai kontaktavo su automobiliu (duomenys neskelbtini), bet ir dėl to, ar šis kontaktas bei draudikui nurodyti sugadinimai atsirado nurodytu būdu ir nurodytomis aplinkybėmis.

Todėl pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, kad ekspertas V. M. pats patvirtino transporto priemonių kontakto faktą ir dalies jų sugadinimų tarpusavio suderinamumą, nepaneigia kitų to paties tyrimo rezultatų. Priešingai, būtent pripažinus, kad transporto priemonės kontaktavo, tampa reikšminga nustatyti, kokiu greičiu ir kokiomis aplinkybėmis toks kontaktas galėjo įvykti, kad susidarytų faktiškai užfiksuoti sugadinimai.

Ekspertas V. M. nustatė, kad automobilio (duomenys neskelbtini) greitis susidūrimo su automobiliu (duomenys neskelbtini) metu buvo apie 40 km/h. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šio greičio patikimumu būtina abejoti iš esmės dėl to, jog jis nebuvo tiesiogiai išmatuotas ir buvo nustatytas pagal transporto priemonių sugadinimus. Eismo įvykio metu transporto priemonės greitis objektyvia matavimo priemone nebuvo fiksuojamas, todėl jo nustatymas retrospektyviai neišvengiamai grindžiamas po įvykio išlikusių objektyvių duomenų analize. Esminę reikšmę tokiu atveju turi tai, kokiu metodu greitis nustatytas ir ar gauti rezultatai dera su kitais įvykio duomenimis.

Iš eksperto V. M. išvados matyti, kad apie 40 km/h greitis nebuvo nustatytas vien vizualiai įvertinus transporto priemonių sugadinimų intensyvumą. Pagrindiniu kriterijumi pasirinktas abiejų automobilių sugadinimų energetinis ekvivalentas EES. Pagal automobilio (duomenys neskelbtini) dešiniojo šono sugadinimus jo EES įvertintas 15÷20 km/h, o pagal automobilio (duomenys neskelbtini) galinės dalies sugadinimus – 20÷25 km/h. Šie duomenys buvo palyginti su panašaus pobūdžio sugadinimus patyrusių transporto priemonių duomenimis. Gauti rezultatai papildomai tikrinti programa „PC-Crash 15.1“, modeliuojant automobilių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) susidūrimą. Modeliuojant situaciją, kai automobilis (duomenys neskelbtini) prieš susidūrimą atbuline eiga judėjo 40 km/h greičiu, apskaičiuotas (duomenys neskelbtini) sugadinimų energetinis ekvivalentas sudarė 17,85 km/h, o (duomenys neskelbtini) – 20,73 km/h. Šios skaičiuojamosios reikšmės pateko į pagal faktinius transporto priemonių sugadinimus, nustatytus EES intervalus. Be to, modeliavimu gautas rezultatas buvo tikrinamas pagal tolesnį (duomenys neskelbtini) judėjimą. Apskaičiuota, kad po pirminio susidūrimo automobilis (duomenys neskelbtini) judėjo apie 19 km/h greičiu. Pagal automobilio kairiojo šono sugadinimus, atsiradusius kontaktuojant su betonine rampa, ekspertas nustatė, kad kontakto su ja metu automobilio (duomenys neskelbtini) greitis turėjo būti apie 10–15 km/h. Atsižvelgiant į tai, kad po pirminio smūgio (duomenys neskelbtini) judėjo šoniniu slydimu ir jo greitis iki kontakto su rampa mažėjo, šie duomenys tarpusavyje neprieštarauja.

Taigi eksperto nustatytas apie 40 km/h automobilio (duomenys neskelbtini) greitis yra vienas iš techninio tyrimo rezultatų. Jis buvo vertinamas pagal abiejų automobilių sugadinimų energetinį ekvivalentą, tikrinamas kompiuteriniu modeliavimu ir lyginamas su (duomenys neskelbtini) judėjimo po pirminio susidūrimo duomenimis. Pirmosios instancijos teismas, suabejojęs šiuo greičiu, šios tyrimo metodikos ir atskirų jos rezultatų tarpusavio sąsajos iš esmės net nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad eksperto V. M. atliktam modeliavimui trūko pakankamų pradinių duomenų, visų pirma, mastelinio įvykio vietos plano ir objektyvių matavimų. Iš eksperto išvados matyti, kad joje pateiktas mastelinis brėžinys, sudarytas pagal 2025 m. rugpjūčio 26 d. deklaruoto eismo įvykio vietoje atliktų matavimų duomenis, papildomai panaudojant palydovinę ortofotografiją. Automobilio (duomenys neskelbtini) padėtis brėžinyje nustatyta atsižvelgiant į betoninės rampos, su kuria automobilis kontaktavo, matmenis ir jos išsidėstymą. Automobilio (duomenys neskelbtini) pradinė padėtis nustatyta atsižvelgiant į paties jo vairuotojo paaiškinimus ir deklaruotą automobilio judėjimo trajektoriją. Pagal šiuos duomenis nustatyta, kad automobilis (duomenys neskelbtini) nuo tikėtinos pajudėjimo vietos iki susidūrimo su automobiliu (duomenys neskelbtini) turėjo nuvažiuoti apie 9 m ar tik šiek tiek didesnį atstumą. Ekspertas kartu apskaičiavo, kad net automobiliui įsibėgėjant labai intensyviai, esant 3 m/s² pagreičiui, 40 km/h greičiui pasiekti būtų reikėję apie 3,7 sekundės ir 20,5 m atstumo. Deklaruotomis aplinkybėmis automobilis, be to, turėjo judėti ne tiesiai, o mažo spindulio posūkiu.

Būtent šių duomenų santykis, teisėjų kolegijos vertinimu, yra reikšmingas sprendžiant dėl ieškovės ir trečiojo asmens nurodytos įvykio versijos patikimumo. Pagal transporto priemonių sugadinimų analizę automobilis (duomenys neskelbtini) susidūrimo metu turėjo judėti apie 40 km/h greičiu, tačiau pagal įvykio vietos matavimus ir tikėtiną automobilio pradinę padėtį iki susidūrimo jis turėjo tik apie 9 m įsibėgėjimo atstumą, kai net labai intensyviai įsibėgėjant tokiam greičiui pasiekti reikėtų daugiau kaip dvigubai didesnio atstumo.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino eksperto V. M. paaiškinimą dėl automobilio variklio „užsigazavimo“. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ekspertas teismo posėdyje pripažino tokio reiškinio techninę galimybę, ir šią aplinkybę vertino kaip patvirtinančią ieškovės ir trečiojo asmens nurodytą įvykio versiją. Tačiau bendro (teorinio) pobūdžio išvada, kad automobilio variklis techniškai gali „užsigazuoti“, savaime neatsako į klausimą, ar toks reiškinys galėjo lemti būtent šioje byloje nustatytas automobilių susidūrimo aplinkybes. Eksperto V. M. išvada dėl trečiojo asmens parodymų neatitikimo grindžiama ne tuo, kad variklio „užsigazavimas“ apskritai yra neįmanomas. Ji grindžiama tuo, kad net labai intensyviai įsibėgėdamas automobilis (duomenys neskelbtini) per turėtą atstumą negalėjo pasiekti sugadinimų susidarymui reikalingo greičio. Todėl teorinė „užsigazavimo“ galimybė ir galimybė konkrečiomis įvykio sąlygomis pasiekti apie 40 km/h greitį nėra tapačios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas jų tinkamai neatskyrė ir nepagrįstai jas sutapatino.

Vertinant eksperto V. M. išvados patikimumą reikšminga ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kitų specialiosiomis techninėmis žiniomis pagrįstų duomenų, kuriais būtų paneigti eksperto atlikti automobilio (duomenys neskelbtini) greičio, įsibėgėjimo atstumo ar transporto priemonių susidūrimo mechanizmo skaičiavimai. Teismas iš esmės pasirinko kitokią įvykio versiją, tačiau objektyviais techniniais duomenimis nepaaiškino, kaip automobilis (duomenys neskelbtini) per nustatytą atstumą galėjo pasiekti tokį greitį, kuris būtų suderinamas su faktiškai užfiksuotais transporto priemonių sugadinimais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino ir eksperto V. M. išvados dalį dėl automobilio (duomenys neskelbtini) galinės kairės pusės sugadinimų kilmės. Priešingai negu teigė pirmosios instancijos teismas, eksperto išvada šiuo klausimu taip pat neapsiribojo tik nuotraukose matomos rato padėties įvertinimu. Buvo analizuojami betoninės rampos matmenys, jos kontakto su automobilio (duomenys neskelbtini) vieta, kairiojo slenksčio, galinių kairiųjų durelių, galinio kairiojo sparno ir galinio rato sugadinimų išsidėstymas, jų pobūdis bei galimo smūginio poveikio kryptis. Ekspertas nustatė, kad betoninės rampos aukštis buvo apie 30 cm, o pagal jos kontakto pėdsakus ir automobilio (duomenys neskelbtini) kėbulo padėtį buvo galima nustatyti galimą šio kontakto zoną. Įvertinus šiuos duomenis padaryta išvada, kad dalis galinių kairiųjų durelių ir galinio kairiojo sparno sugadinimų pagal jų vietą negalėjo susidaryti automobiliui (duomenys neskelbtini) kontaktuojant su šia rampa. Atskirai įvertinta ir galinio kairiojo rato pakaba. Ekspertas V. M. nustatė, kad kontakto su betonine rampa metu galinio kairiojo rato ratlankis galėjo būti kliudytas tik ties jo briauna, o smūginis poveikis į priekinę rato dalį buvo nestiprus ir veikė iš kairės pusės. Eksperto vertinimu, jeigu galinio rato pakaba būtų deformuota būtent šio kontakto metu, priekinė rato dalis turėjo pasisukti automobilio išilginės simetrijos plokštumos link, tačiau užfiksuota priešinga jos padėtis – rato priekinė dalis buvo pasisukusi į išorę. Taigi, eksperto teigimu, esminiai automobilio (duomenys neskelbtini) užpakalinio kairio rato pakabos, užpakalinių kairės pusės durelių galinės dalies ir užpakalinio kairio sparno pažeidimai susidarė ne (duomenys neskelbtini) deklaruoto eismo įvykio metu.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad automobilį tiesiogiai apžiūrėjęs turto vertintojas D. G. nenustatė eksperto V. M. nurodyto rato „išvirtimo į išorę“, pats savaime nepaneigia eksperto V. M. atliktos techninės analizės ir skaičiavimų. Eksperto V. M. išvada grindžiama ne vien vizualiu rato padėties vertinimu, bet ir smūgio krypties, galimo kontakto vietos bei kitų kėbulo sugadinimų tarpusavio sąsajų analize bei skaičiavimais. Todėl pirmosios instancijos teismas, suteikdamas reikšmę išimtinai turto vertintojo paaiškinimams, nepakankamai įvertino tai, kad turto vertintojas ir ekspertas iš esmės vertino skirtingus techninius aspektus.

Vien aplinkybė, kad ekspertas V. M. automobilio pats neapžiūrėjo, taip pat nėra pakankama jo išvadai atmesti. Ekspertui buvo pateikta transporto priemonės sugadinimus fiksuojanti medžiaga, pagal kurią ekspertas analizavo sugadinimų lokalizaciją, pobūdį bei jų suderinamumą su eismo įvykio šalių nurodytais paaiškinimais. Be kita ko, ir pats ekspertas V. M. patvirtino, kad turimos medžiagos užteko atlikti išsamų tyrimą.

Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad automobiliui (duomenys neskelbtini) 2025 m. kovo 28 d. buvo atlikta techninė apžiūra, taip pat nėra pakankama paneigti eksperto nustatytus ankstesnius automobilio gedimus (pažeidimus). Techninė apžiūra gali patvirtinti transporto priemonės būklę jos atlikimo metu, tačiau tarp jos ir deklaruoto 2025 m. rugpjūčio 26 d. eismo įvykio buvo praėję beveik penki mėnesiai. Todėl vien techninės apžiūros atlikimo faktas neleidžia spręsti, kokia buvo automobilio būklė prieš pat ginčo įvykį. Analogiškai vien tai, kad byloje nėra duomenų apie kitą oficialiai užregistruotą eismo įvykį, savaime nepaneigia galimybės, kad atitinkami automobilio pažeidimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis.

Atsakovės nurodomas apeliacinio skundo argumentas dėl trečiojo asmens nenuoseklių paaiškinimų savaime nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti trečiojo asmens parodymus visiškai nepatikimais. Tačiau įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja juos vertinti ne izoliuotai, o kartu su kitais byloje esančiais duomenimis. Šiuo atveju trečiojo asmens nurodytos eismo įvykio aplinkybės prieštarauja eksperto atlikto tyrimo rezultatams, pagal kuriuos automobilis (duomenys neskelbtini) iš tikėtinos pradinės padėties net ir labai intensyviai įsibėgėdamas negalėjo per turėtą atstumą pasiekti susidūrimo mechanizmą atitinkančio greičio.

Dėl atsakovės nurodytos aplinkybės, jog ieškovės sutuoktinis ir trečiasis asmuo buvo pažįstami, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien ieškovės sutuoktinio ir trečiojo asmens pažintis savaime nėra pakankama konstatuoti jų išankstinį susitarimą. Analogiškai vien aplinkybė, kad automobilio (duomenys neskelbtini) draudimo sutartis buvo sudaryta likus vienai dienai iki deklaruoto įvykio ir trumpam laikotarpiui, atskirai vertinama nepatvirtina eismo įvykio inscenizavimo, nors tai leidžia kvestionuoti ieškovės ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes dėl automobilio apdraudimo laikotarpio. Kita vertus, nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pagrindinių eksperto atlikto techninio tyrimo rezultatų ir nėra esminis pagrindas, sprendžiant dėl deklaruoto įvykio aplinkybių patikimumo.

Papildomai pažymėtina, jog eksperto V. M. išvada, jog eismo įvykio dalyvio (trečiojo asmens) nurodytas susidūrimo mechanizmas techniniu požiūriu negali būti pagrįstas, savaime nėra pakankama konstatuoti, kad automobilių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kontaktas buvo iš anksto suplanuotas ar tyčia inscenizuotas. Tačiau išvada, jog nepakanka duomenų tyčiniam susitarimui konstatuoti, nėra tapati išvadai, kad įvykis būtinai įvyko eismo įvykio dalyvių nurodytomis natūraliomis aplinkybėmis.

Pirmosios instancijos teismas būtent tokią išvadą padarė, spręsdamas, kad labiausiai tikėtina įvykio versija yra ta, jog automobilio (duomenys neskelbtini) variklis staiga „užsigazavo“, vairuotojas (trečiasis asmuo) nespėjo automobilio sustabdyti ir atsitrenkė į stovintį automobilį (duomenys neskelbtini). Tačiau tokiai išvadai prieštarauja eksperto atlikti techniniai skaičiavimai: transporto priemonių sugadinimams susidaryti (duomenys neskelbtini) turėjo judėti apie 40 km/h greičiu, o iš nustatytos tikėtinos pradinės padėties iki (duomenys neskelbtini) buvo tik apie 9 m, kai net labai intensyviai įsibėgėjant tokiam greičiui pasiekti būtų reikėję apie 20,5 m. Šiuo atveju iš skundžiamo sprendimo iš esmės nėra aišku, kaip pirmosios instancijos teismo pripažintas tikėtinu įvykio mechanizmas gali būti suderinamas su šiomis aplinkybėmis.

Taigi pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pernelyg didelę reikšmę suteikė atskiroms aplinkybėms – pačiam transporto priemonių kontakto faktui, teorinei variklio „užsigazavimo“ galimybei, ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimams, tačiau šių aplinkybių neįvertino kartu su objektyviais eksperto atliktais skaičiavimais ir techninio tyrimo rezultatais. Pats transporto priemonių kontaktas neatsako į klausimą dėl jo atsiradimo aplinkybių, o teorinė variklio „užsigazavimo“ galimybė nepaaiškina, kaip per turėtą atstumą galėjo būti pasiektas greitis, lėmęs byloje fiksuotus automobilio (duomenys neskelbtini) pažeidimus.

Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (neišsamiai) įvertino eksperto V. M. išvados įrodomąją reikšmę ir joje nustatytų techninių aplinkybių santykį su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju eksperto atlikto techninio tyrimo rezultatai kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis nepaneigti, o byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad eismo įvykis įvyko trečiojo asmens nurodytomis aplinkybėmis. Todėl nėra pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad labiau tikėtina, jog eismo įvykis įvyko trečiojo asmens nurodytomis natūraliomis aplinkybėmis. Atitinkamai nėra pagrindo (duomenys neskelbtini) įvykusį eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju įvykiu ir konstatuoti, kad atsakovei šio įvykio pagrindu kilo pareiga išmokėti ieškovei draudimo išmoką.

Dėl bylos procesinės baigties.

Atsižvelgdama į nustatytas bylos aplinkybes ir pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, todėl nepagrįstai pripažino (duomenys neskelbtini) eismo įvykį draudžiamuoju ir tenkino ieškovės reikalavimą dėl 4 674 Eur draudimo išmokos priteisimo.

Netenkinus ieškovės reikalavimų dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo, nėra pagrindo tenkinti ir su jais susijusio reikalavimo dėl 350 Eur transporto priemonės žalos vertinimo išlaidų atlyginimo.

Atsižvelgiant į tai, atsakovės ADB „Gjensidige“ apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės IES1 ieškinys atmestinas visiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme priteisimo.

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Kadangi atsakovė ADB „Gjensidige“ pirmosios instancijos teismui nepateikė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, šios išlaidos jai nepriteisiamos. Ieškovės IES1, kaip bylą pralaimėjusios šalies, patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlyginamos.

Pirmosios instancijos teisme patirtos 51,65 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei priteisiamos iš ieškovės IES1.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus visiškai, ji turi teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos duomenimis, už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 113 Eur žyminį mokestį, tačiau kitų jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Todėl atsakovei iš ieškovės priteistina 113 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų sumokėjus žyminį mokestį.

Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus visiškai, ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija,

nusprendžia:

akcinės draudimo bendrovės ,,Gjensidige“ apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės IES1 ieškinį dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo atmesti. Priteisti valstybei iš ieškovės IES1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 51,65 Eur (penkiasdešimt vieną eurą 65 ct) pašto išlaidų, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5662, teismui pateikiant apmokėjimą patvirtinantį dokumentą. Priteisti akcinei draudimo bendrovei ,,Gjensidige“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 113 Eur (vieną šimtą trylika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Alvydas BarkauskasIeva Navickaitė-SakalauskienėInga Staknienė