Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų teisėja Dalia Pušinskė, sekretoriaujant Jūratei Gritienei, vertėjaujant Oliai Lebed, dalyvaujant ieškovui IES1 ( IES1 ) ir jo atstovei advokatei Ritai Pechovskai, viešame teismo posėdyje, naudojant nuotolinio vaizdo ir garso perdavimo priemones, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 , dėl nekilnojamojo daikto pripažinimo asmenine nuosavybe.

n u s t a t ė : I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

Byloje nustatyta, kad ieškovui, kaip (duomenys neskelbtini) darbuotojui, (duomenys neskelbtini) Tipinės tarybinio gyvenamojo būsto nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotos tarnybinės patalpos – 28,35 kv. m. gyvenamojo ploto dviejų kambarių Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas IES1 (duomenys neskelbtini) susituokė su atsakove ATS1 (buvusi pavardė (duomenys neskelbtini)). Šalių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini). Atsakovė po santuokos nutraukimo pasiliko pavardę „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovas (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įsigijo Butą ir ūkinius pastatus 13J1/p, 2J1/m, esančius (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre Butas su priklausiniais: ½ dalimi sandėlio, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) ir ½ dalimi sandėlio, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įregistruotas ieškovo vardu.

Dėl ginčo esmės ir ieškinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

Byloje sprendžiamas klausimas dėl ieškovo vardu įregistruoto nekilnojamojo turto pripažinimo jo asmenine nuosavybe. Ieškinys iš esmės grindžiamas tuo, kad ieškovas, būdamas santuokoje su atsakove, už savo ir motinos asmenines lėšas nusipirko (privatizavo) Butą su priklausiniais (jų dalimis). Atsakovė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoryje nedalyvavo ir prie šio turto įsigijimo, išlaikymo ir priežiūros neprisidėjo. Šalių santuoka (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta, tačiau klausimas dėl Buto su priklausiniais padalijimo nebuvo išspręstas.

Nagrinėjamu atveju ginčo santykius dėl santuokos metu įgyto turto reglamentavo tuo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki CK įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalyse). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis Nr. 3K-3-343/2006; 2006 m. spalio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-490/2007). Taigi, įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją.

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnį palyginus su šiuo metu taikomu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas ir turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis Nr. 3K-3-280/2008).

Taigi, sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausiai būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Butą su priklausiniais ieškovas (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nusipirko už 15 578 rublių. Iš mokėjimo pranešimo, 1992 m. kovo 16 d. patvirtinto kolūkio pirmininko ir 1992 m. kovo 17 d. banko darbuotojo matyti, kad 15 578 rublių Buto kaina buvo sumokėta iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo ieškovo ir jo motinos (duomenys neskelbtini) piniginėmis lėšomis, t. y. 1 900 rublių ieškovas sumokėjo į (duomenys neskelbtini) kasą grynaisiais pinigais; 13 000 rublių sumokėjo ieškovo motina (duomenys neskelbtini) investiciniais čekiais ir kitomis vertingomis kompensacijomis; 678 rublių sumokėjo ieškovas investiciniais čekiais ir kitomis vertingomis kompensacijomis. Tai, kad didžioji dalis minėto nekilnojamojo turto kainos sumokėjo ieškovo motina, patvirtinta 1992 m. kovo 17 d. pranešimas apie 13 000 rublių nurašymą (duomenys neskelbtini) už Butą iš (duomenys neskelbtini) nebalansinės sąskaitos. Pirkimo pardavimo sutarties šalis (pirkėjas) nurodytas ieškovas, turtas Nekilnojamojo turto registre taip pat įregistruotas ieškovo vardu.

Nors (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nuostatų apie tai, kad turtą ieškovas perka asmeninės nuosavybės teise, tačiau pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo nustatytas privalomas reikalavimas nurodyti, jog turtas įgyjamas asmeninės nuosavybės teise. Teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad atsakovė prie Buto įsigijimo neprisidėjo, privatizavimo procese nedalyvavo. Nors Butas ir buvo įgytas santuokos metu, tačiau atsakovė į Butą gyventi nepersikėlė, jo priežiūra ir išlaikymu nesirūpino, o liko gyventi jos pačios privatizuotame name. Šios aplinkybės teigia pagrindą spręsti, kad Butas nebuvo šeimos gyvenamoji patalpa. Atsakovė pretenzijų dėl Buto niekada nereiškė. Ieškovo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje pateikti paaiškinimai yra nuoseklūs, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti.

Teismas reikšminga aplinkybe laiko ir tai, kad netrukus po Buto įsigijimo šalių santuoka buvo nutraukta, tačiau tarp sutuoktinių ginčo dėl santuokos metu įgyto turto nekilo. Nuo šalių santuokos nutraukimo praėjo daugiau nei trisdešimt metų ir per tą laiką atsakovė pretenzijų ieškovui dėl turto padalijimo nereiškė. Bute atsakovas nuomos sutarties pagrindu gyveno iki jo (Buto) įsigijimo ir gyvena iki šiol, vienas rūpinasi jo priežiūra ir išlaikymu. Ieškovas paaiškino, kad santuoka su atsakove buvo nutraukta civilinės metrikacijos įstaigoje, o ne teisme, nes santuokoje bendrų vaikų nesusilaukė ir jokių ginčų dėl turto pasidalijimo nekilo. Šios aplinkybės teikia pagrindą spręsti, kad ieškovas, iš savo asmeninių ir savo motinos lėšų įsigytą nekilnojamąjį turtą laikė asmeniniu turtu, o jo tuometinė sutuoktinė (atsakovė) tokiai ieškovo valiai neprieštaravo.

Teismas, įvertinęs ir ištyręs byloje surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pakanka duomenų spręsti, jog Butas su priklausiniais buvo įgytas už asmenines ieškovo ir jo motinos lėšas. Atsakovė neginčijo ir neįrodinėjo, kad būtų prisidėjusi prie šio nekilnojamojo turto įsigijimo, priežiūros, pagerinimo ar išlaikymo (CPK 178 straipsnis). Neturkus po Buto įsigijimo ieškovo ir atsakovės santuoka buvo nutraukta, atsakovė nei santuokos nutraukimo metu, nei vėliau ieškovo vardu registruoto nekilnojamojo turto padalinti neprašė, pretenzijų nereiškė. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų visumą, konstatuoja, nagrinėjamu atveju yra sąlygos Butą su jam priklausančiomis ūkinių pastatų dalimis pripažinti asmenine ieškovo nuosavybe, todėl ieškinį tenkina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje už ieškinį dėl nekilnojamojo turto pripažinimo asmenine nuosavybe mokėtina žyminio mokesčio yra 1 037 Eur. Ieškovas už ieškinį sumokėjo 115 Eur žyminį mokestį. 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi ieškovui 145 Eur žyminio mokesčio mokėjimas atidėtas, o nuo likusios 892 Eur mokėjimo sumos ieškovas atleistas. Ieškovas procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, todėl ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (sumokėto žyminio mokesčio dalis) iš atsakovės nepriteisiamos. Teismas, įvertinęs tai, kad byloje buvo sprendžiama dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto nuosavybės formos, t. y. įstatymo prezumpcijos, kad turtas priklauso sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybės teise, paneigimo, atsakovė ieškinio reikalavimams neprieštaravo, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, bylinėjimosi išlaidų, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo iš dalies atleistas, o kitos dalies mokėjimas atidėtas, valstybei iš atsakovės nepriteisia (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai. Pripažinti, kad butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam priklauso ½ dalis sandėlio, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), ieškovas IES1 ( IES1 ), asmens kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įsigijo asmeninės nuosavybės teise. Sprendimui įsiteisėjus jo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centro tvarkomam Nekilnojamojo turto registrui. Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmus.