Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. (S. P.) (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. P. paskirta galutinė 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, S. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti transporto priemones) 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 5 dalimi, S. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – ir iš jo nuspręsta valstybės naudai išieškoti automobilio „Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkančią sumą – 3 960 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt eurų). S. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

S. P. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2026 m. gegužės 23 d., apie 06.39 val., Vilniuje, Kauno gatvėje, ties pastatu Nr. 34, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Subaru Forester“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai tikrinimo metu buvo nustatyta, kad jo iškvėptame ore yra 1,60 promilės etilo alkoholio koncentracija.

Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Nuteistajam baudžiamosios atsakomybės priemonės buvo taikytos ne kartą, tačiau jis naujas nusikalstamas veikas darė nepaisydamas vis griežtesnių jam skiriamų bausmių. Bausmės vykdymo atidėjimo paskirtis nėra suteikti nuteistajam dar vieną galimybę pažadėti ateityje nenusikalti, kai ankstesnės jam suteiktos galimybės pasikeisti nebuvo išnaudotos. Ankstesnių bausmių poveikis nuteistojo elgesiui yra vienas iš duomenų, leidžiančių prognozuoti, ar nuteistasis laikysis įstatymų ateityje. Šiuo konkrečiu atveju ankstesnės bausmės ne tik nebuvo pakankamos, tačiau po jų apeliantas ir toliau darė naujas tyčines nusikalstamas veikas.

Pažymėtina ir tai, kad 2019 m. S. P. buvo teistas Didžiojoje Britanijoje už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Taigi, jo elgesys nėra vienkartinis ar neatsargus, bet priešingai – pasikartojantis. Jis jau buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, tačiau tai nesulaikė jo nuo pakartotinio tokio pobūdžio nusikalstamo elgesio. Būtent dėl to ankstesnis teistumas šiuo atveju turėtų būti vertinamas ne kaip neigiamas duomuo apie nuteistojo asmenybę, bet kaip aplinkybė, tiesiogiai susijusi su jo elgesio prognoze, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės vykdymo atidėjimas šį kartą turėtų pakankamą prevencinį poveikį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas skundu neginčija nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, taip pat paskirtos galutinės bausmės rūšies ir dydžio, tačiau prašo atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrins bei dėl apeliacinio skundo argumentų pasisakys tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. spręs dėl galimybės atidėti nuteistajam S. P. paskirtos arešto bausmės vykdymą.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalimi, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal šio straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

BK 75 straipsnio, reglamentuojančio bausmės vykdymo atidėjimą, 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų. Pažymėtina, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi nuodugniai išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Vertindamas padarytą nusikalstamą veiką, teismas turi atkreipti dėmesį į jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltininko vaidmenį darant tyčinę nusikalstamą veiką ir kt. Visais atvejais būtina atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis. Ne mažiau svarbu įvertinti kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo: ar jis kritiškai vertina savo elgesį, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284/2013). Kartu pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo diskrecija, todėl visais atvejais vertinamas kaip teismo teisė, o ne pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157/2010).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę ir baudžiamojo poveikio priemones, tinkamai ir išsamiai įvertino iš esmės visas pirmiau nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui ir bausmės vykdymo atidėjimo taikymui. Teismas įvertino, kad S. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Nors nuteistasis savo kaltę pripažino ir gailėjosi, dėl ko jam buvo pritaikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad vien prisipažinimas ir gailestis nesudarė pagrindo spręsti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus švelnesnę nei arešto bausmę. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad S. P. ne kartą teistas. 2024 m. lapkričio 13 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, pakeistu 2025 m. birželio 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, jam buvo paskirta 74 MGL dydžio bauda, 2025 m. liepos 25 d. jis buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir jam buvo paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, o 2026 m. kovo 25 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam galutinę 40 parų arešto bausmę. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo ir tai, kad S. P. ne kartą teistas ir užsienyje, o 2019 metais Didžiojoje Britanijoje jis nuteistas už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Atsižvelgęs į pirmiau nurodytų duomenų visumą, apylinkės teismas sprendė, kad šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog ankstesnės S. P. taikytos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės nesuformavo jo pagarbos įstatymui ir neskatino laikytis teisės aktų reikalavimų. S. P., nepaisydamas anksčiau paskirtų bausmių, t. y. baudos, laisvės apribojimo, arešto, ir toliau daro nusikalstamas veikas, kas rodo jo neigiamą požiūrį į teisės saugomas vertybes, nenorą keisti savo elgesio ir ankstesnių bausmių nepakankamą prevencinį poveikį. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad tik reali arešto bausmė gali turėti pakankamą auklėjamąjį ir prevencinį poveikį, paskatinti S. P. laikytis įstatymų bei užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo siekis įrodyti, kad jis gali pasikeisti ir gerbti teisės aktų reikalavimus, noras dirbti ir atlyginti valstybei padarytą žalą vertintini teigiamai, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad jam paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimą. Šios aplinkybės negali būti vertinamos atsietai nuo kitų byloje nustatytų duomenų, ypač nuo nuteistojo gana sistemingo priešingo teisei ankstesnio elgesio ir jam taikytų bausmių poveikio. Pakartotinai pažymėtina, kad nuteistasis yra ne kartą teistas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas ir prokuroras, S. P. iš tiesų yra teistas ir už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, t. y. transporto priemonės vairavimą išgėrus. Byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad nuteistasis taip pat ne kartą baustas administracine tvarka už vairavimą neturint specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones). Šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad S. P. teigiamų išvadų dėl anksčiau padarytų teisės pažeidimų ir jam taikytų bausmių nepadarė, o anksčiau paskirtos švelnesnės bausmės nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Taigi, ankstesnės baudžiamosios atsakomybės ir jų taikymo pasekmės nebuvo pakankamos, kad S. P. pakeistų savo elgesį ir laikytųsi teisės aktų reikalavimų, todėl nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti pritaikius bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

Prokuroras pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog bausmės vykdymo atidėjimo paskirtis nėra suteikti nuteistajam dar vieną galimybę pažadėti ateityje nebenusikalsti, kai ankstesnės jam suteiktos galimybės pakeisti savo elgesį nebuvo išnaudotos. Nagrinėjamu atveju S. P. naujas nusikalstamas veikas darė nepaisydamas jam anksčiau skirtų vis griežtesnių bausmių – baudos, laisvės apribojimo ir arešto. Todėl jo nurodomas siekis ateityje dirbti, gauti teisėtas pajamas ir laikytis teisės aktų reikalavimų, nors ir vertintinas teigiamai, laikytinas gana deklaratyviu, jo nepatvirtina byloje esantys duomenys. Sutiktina, kad realus arešto bausmės atlikimas gali sukelti nuteistajam tam tikrus laikinus nepatogumus, pasekmes, tačiau tai yra tiesioginis jo neteisėto elgesio rezultatas, apie kurį nuteistasis žinojo iš anksto, t. y. baudžiamajame įstatyme buvo įtvirtinta draudžiama veika ir nustatytos konkrečios sankcijos už jos padarymą.

Kartu pažymėtina, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas ir taip sumažinant jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Todėl šios aplinkybės savaime nesudaro pagrindo dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę ar jos vykdymą.

Apygardos teismo vertinimu, pirmiau išdėstytos aplinkybės, reikšmingos bausmės individualizavimui ir BK 75 straipsnio taikymui, leidžia spręsti, kad šiuo atveju realus 60 parų arešto bausmės atlikimas yra adekvati ir nusikalstamai veikai bei S. P. asmenybei proporcinga priemonė, siekiant BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų įgyvendinimo, todėl pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė, netaikant bausmės vykdymo atidėjimo, yra teisinga ir pagrįsta byloje esančiais duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nuteistojo S. P. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nuosprendžio atmesti. Ši nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.