Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams be intensyvios priežiūros, paskiriant šiuos įpareigojimus: 1) per visą bausmės atlikimo laikotarpį tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; 2) per 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas ir jos naudai iš A. T. priteistas 73,33 Eur turtinės žalos atlyginimas bei 5 procentai metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš A. T. priteistas nukentėjusiajam L. S. 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Priteistas nukentėjusiojo L. S. naudai iš A. T. 600 Eur dydžio turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Tam, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, baudžiamojoje byloje yra būtina nustatyti šias dvi esmines aplinkybes: 1) fizinį sąlytį su nukentėjusio asmens kūnu; 2) fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių sukėlimą nukentėjusiam asmeniui. Šios paminėtos aplinkybės turi būti nustatytos leistinais, patikimais ir pakankamais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, tačiau šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra įrodytas nuteistojo A. T. fizinis sąlytis su nukentėjusiojo L. S. kūnu.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų (duomenų) patikimumo ir pakankamumo, kadangi, kaip jau minėta, nenustatyta, jog būtent nuteistasis A. T. sudavė smūgį nukentėjusiajam L. S.. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas P. Ž., kuris matė tiek atstūmimo momentą, tiek momentą, kuomet nukentėjusysis L. S. išsitraukė telefoną, objektyviai turėjo galimybę matyti ir smūgio sudavimą, jeigu toks būtų buvęs, tačiau to nematė, o tai leidžia pagrįstai spręsti (teigti), jog joks smūgis ir nebuvo suduotas. Pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų neįvertino ir nepagrindė savo išvadų, kodėl būtent nukentėjusiojo L. S. parodymus laiko patikimesniais.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi (vadovavosi) tik prielaidomis. Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad liudytojas P. Ž. patvirtino, jog nuteistasis A. T. buvo priartėjęs prie nukentėjusiojo L. S., o šis jį atstūmė, taip pat specialisto išvada, kad sužalojimas galėjo būti padarytas spyriu į koją, nepaneigus kitų galimų sužalojimo kilmės versijų, negali būti pakankamas pagrindas daryti kategorišką išvadą, jog būtent nuteistasis A. T. sudavė smūgius nukentėjusiajam L. S. ir sukėlė jam fizinį skausmą. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad baudžiamajame procese asmens kaltė turi būti įrodyta taip, jog neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nagrinėjamu atveju šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma neatitinka šio įrodinėjimo standarto, nes esminės aplinkybės (fizinis sąlytis, smūgio sudavimo mechanizmas ir priežastinis ryšys) nėra nustatytos neginčijamai. Byloje liko nepašalintų abejonių, nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių smūgio sudavimo faktą, liudytojo P. Ž. parodymai nepatvirtina nukentėjusiojo L. S. versijos, specialisto išvada yra tik hipotetinio pobūdžio ir neleidžia nustatyti sužalojimo kilmės, todėl visos šios abejonės turi būti aiškinamos būtent nuteistojo A. T. naudai ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas šiuo atveju nėra galimas.

Baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys yra kaltinami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, priteisiamos įvairaus dydžio neturtinės žalos sumos, kurios įprastai svyruoja nuo 200 Eur iki 800 Eur, o didesnės sumos priteisiamos tik išimtiniais atvejais, t. y. tuomet, kai sužalojimas sukelia ilgalaikius ar liekamuosius padarinius. Pažymėtina, kad nukentėjusysis L. S. iškart po įvykio tęsė savo kasdienę veiklą, toliau dirbo ir gavo pajamas, gyveno įprastą gyvenimą. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nukentėjusysis patyrė intensyvius dvasinius išgyvenimus, ilgalaikį diskomfortą, reikšmingus psichologinius ar kitus sveikatos sutrikimus ir (ar) gyvenimo kokybės pokyčius, t. y. iš esmės tęsė įprastą savo gyvenimo būdą, todėl, atsižvelgiant ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl neturtinės žalos dydžių nustatymo, skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis, dėl to keistinas (mažintinas).

Nesutiktina su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad jeigu nėra liudytojų, kurie būtų matę nukentėjusiajam L. S. suduodamus smūgius, tai tų smūgių kaip ir nebuvo, kadangi jų niekas nematė, t. y. toks situacijos vertinimas yra visiškai nepagrįstas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, smūgių sudavimą nukentėjusiajam L. S. patvirtina ne tik šio proceso dalyvio duoti parodymai, bet ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, o visi galimi prieštaravimai buvo aptarti, nagrinėjami ir pašalinti šią baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Šiems duomenims prieštaraujantys nuteistojo A. T. parodymai tiesiog laikytini jo pasirinkta gynybine pozicija.

Pažymėtina, kad šiuo nagrinėjamu atveju smūgių sudavimo nukentėjusiajam L. S. faktą patvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, pavyzdžiui, teismo medicinos tarnybos specialisto išvada ir medicininiai dokumentai. Specialisto išvadoje yra nustatyta, kad nukentėjusiajam L. S. buvo padaryta poodinė kraujosruva kairėje blauzdoje, o iš (duomenys neskelbtini) traumą patyrusio paciento apžiūros lapo matyti, jog nukentėjusiajam L. S. buvo nustatytas sužalojimo pobūdis, be to, dėl patirto sužalojimo nukentėjusiajam L. S. buvo nustatytas nedarbingumas laikotarpiu (duomenys neskelbtini). Tai, kad apklausiama R. G. negalėjo atsakyti, kokiu konkrečiai daiktu buvo padaryta kraujosruva, nepaneigia smūgių sudavimo nukentėjusiajam L. S. fakto.

Dėl apeliaciniame skunde minimo skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydžio pasisakytina, kad dėl patirto fizinio smurto ir patirtų smūgių buvo sutrikdyta nukentėjusiojo L. S. sveikata, be to, jis 5 dienas praleido nedarbingumo režime, todėl visiškai nepagrįstas apeliaciniame skunde nurodomas teiginys, jog nukentėjusysis L. S. iškart po įvykio tęsė savo kasdienę veiklą, toliau dirbo ir gavo pajamas, gyveno įprastą gyvenimą. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo A. T. priteistas nukentėjusiajam L. S. neturtinės žalos atlyginimas atitinka teismų praktiką. Pažymėtina dar ir tai, kad nuteistasis A. T. iki šio momento neatsiprašė nukentėjusiojo L. S., taip pat net iš dalies neatlygino padarytos žalos. Be to, atlikęs neteisėtus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, nuteistasis A. T. su L. S. elgėsi itin nekultūringai ir nepagarbiai, o tai patvirtina vaizdo įrašas. Tai reiškia, kad nukentėjusysis L. S. dėl patirto fizinio smurto ir sumušimų patyrė ne tik fizinį skausmą, tačiau ir dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, todėl mažinti priteistos neturtinės žalos dydį ir tuo labiau atmesti civilinį ieškinį nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teisme buvo tenkintas gynybos prašymas ir atliktas dalinis įrodymų tyrimas, t. y. dar kartą peržiūrėtas šioje baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas pavadinimu Nr. „(duomenys neskelbtini)“.

Esminis nuteistojo A. T. apeliacinio skundo prašymas – išteisinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas. Šį prašymą minėtas proceso dalyvis grindžia tuo, kad tam, jog asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (nuteistas) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, byloje privaloma nustatyti (įrodyti) dvi esmines aplinkybes, t. y. įvykusį kaltininko fizinį sąlytį su nukentėjusio kūnu ir fizinio skausmo ar (ir) kitų fizinių kančių sukėlimą nukentėjusiam asmeniui. Nuteistojo A. T. teigimu, šioje baudžiamojoje byloje nėra įrodytas jo fizinis sąlytis su nukentėjusiojo L. S. kūnu, todėl tai automatiškai reiškia, jog nėra visų BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto nesunkaus nusikaltimo sudėties požymių, o tai ir yra pagrindas išteisinamojo nuosprendžio priėmimui.

Teisėjų kolegijos aptartą poziciją nuteistasis A. T. iš esmės grindžia tuo, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatytas nei vienas liudytojas, kuris būtų tiesiogiai matęs smūgio sudavimo nukentėjusiajam L. S. momentą (aplinkybę), o vienintelis įvykusio konflikto liudytojas P. Ž. patvirtino tik tai, kad būtent pats nukentėjusysis pastūmė nuteistąjį, bet jokio smūgio nematė. Teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra nustatyta jokio imperatyvo, jog tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, jeigu nėra tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų, teismas privalėtų priimti išteisinamąjį nuosprendį. Antra, baigiamasis aktas baudžiamojoje byloje yra surašomas įvertinant ne pavienius duomenis, įrodymus ir (ar) aplinkybes, o, priešingai, jų visumą, t. y. ją išsamiai išanalizavus ir vadovaujantis pagrindiniais logikos dėsniais padarant objektyvias išvadas.

Sprendžiant klausimą dėl nuteistajam A. T. pareikšto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįstumo, teisėjų kolegija atsižvelgia (įvertina) į abejonių šioje baudžiamojoje byloje nekeliančią ir objektyviai nustatytą (įrodytą) aplinkybę, t. y. inkriminuojamu laiku ir vietoje tarp nuteistojo A. T. ir nukentėjusiojo L. S. iš tiesų buvo įvykęs konfliktas. Pažymėtina, kad šios aplinkybės neneigia abu jame dalyvavę proceso dalyviai, be kita ko, apie įvykusį asmenų konfliktą viso proceso metu nuosekliai patvirtino ir liudytoju apklaustas P. Ž.. Kaip jau minėta šioje nutartyje, vien ta aplinkybė, jog šis liudytojas tiesiogiai nematė nuteistojo A. T. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų nukentėjusiojo L. S. atžvilgiu, savaime dar nereiškia, kad inkriminuojama nusikalstama veika (nesunkus nusikaltimas) nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pats liudytojas P. Ž. ir matė tarp asmenų įvykusį konfliktą, tačiau, kaip matyti iš jo parodymų turinio analizės, šis proceso dalyvis matė įvykusį konfliktą tik fragmentais, t. y. ne ištisai nuo įvykusio konflikto pradžios iki jo pabaigos. Ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. gegužės 9 d. (past. – praėjus pusantro mėnesio nuo aptariamo įvykio) liudytoju apklaustas P. Ž. parodė, kad atsidaręs automobilio variklio gaubtą ir remontuodamas variklio skyrių, išgirdo kažkokį tai žodinį dviejų asmenų konfliktą. Išgirdęs šį žodinį konfliktą atsisuko, t. y. mėgino suprasti, kas rėkia, todėl pamatė kaip jam iš matymo pažįstami A. (past. – nuteistasis A. T.) ir L. (past. – nukentėjusysis L. S.) žodžiais konfliktuoja tarpusavyje. Konflikto metu pamatė, kad A. buvo labai arti priėjęs prie L., kuris A. lengvai atsistūmė nuo savęs rankomis ir atsitraukė kelis žingsnius atgal bei išsitraukęs telefoną pradėjo filmuoti. Pamatęs, kad vyrai tik žodžiais konfliktuoja, nesimuša, grįžo atgal prie darbų, todėl tolimesnės konflikto eigos nematė, kiek gali teigti, šis konfliktas truko ne ilgiau 10-15 minučių (1 t., b. l. 55–58). Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytojas P. Ž. nurodė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme, t. y. tą įvykio dieną dirbo lauke prie automobilio ir išgirdo barnį, kad kažkas barasi. Tiesiog instinktyviai atsisuko, asmenys vienas nuo kito atsitraukinėjo, nukentėjusysis L. S. filmavo nuteistąjį A. T., o muštynių, daužymų, trankymų nematė. Kai prasidėjo konfliktas, jis stovėjo nugara po atidarytu automobilio kapotu ir visas įvykis vyko jam (liudytojui P. Ž.) už nugaros.

Taigi, įvertinus minėto liudytojo duotus parodymus, akivaizdu, jog jis nuosekliai (nepertraukiamai) viso tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvykusio konflikto nematė, be kita ko, šis įvykis truko ne kelias sekundes ar minutes, t. y. buvo ženkliai ilgesnis (ne momentinis). Įvertinus tai, kad liudytojas konfliktą matė tik fragmentiškai, todėl labai realu, jog P. Ž. iš tiesų galėjo objektyviai ir nepamatyti nuteistojo A. T. atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų, tačiau tai, kaip jau kelis kartus teisėjų kolegijos minėta, savaime nėra įrodymas, kad smurtinio elgesio nebuvo. Vertinant pareikšto kaltinimo pagrįstumą šiuo konkrečiu atveju esminė aplinkybė – nustatytų nukentėjusiajam kilusių realių padarinių ir priežastinio ryšio su nuteistojo A. T. atliktais veiksmais įvertinimas.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis L. S. tiek į teisėsaugos instituciją, tiek ir į gydymo įstaigą dėl patirto ir šioje baudžiamojoje byloje neginčijamai jam nustatyto sužalojimo (kraujosruvos kairėje blauzdoje) kreipėsi iškart tą pačią dieną po įvykusio konflikto su nuteistuoju A. T., t. y. byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad asmuo būtų kreipęsis į gydymo įstaigą dėl jam padaryto sužalojimo iki nagrinėjamo įvykio dienos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad nerealu, jog būtent pats nukentėjusysis patyręs byloje nustatytą sužalojimą daug ankščiau iki paties įvykio, būtų specialiai atvykęs į vietą, kurioje dažnai lankosi nuteistasis A. T., šį akivaizdžiai išprovokavęs ir suvaidinęs neva patirtą fizinį skausmą, po ko, būtų iškvietęs policijos pareigūnus ir kreipęsis į gydymo įstaigą. Pažymėtina, kad iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog tą pačią įvykio dieną nukentėjusysis L. S. kreipėsi iškart į gydymo įstaigą, kuri po asmens apžiūros nustatė, jog būtent inkriminuojamo sužalojimo vieta yra patinusi ir skausminga (2 t., b. l. 9), t. y. buvo nustatyti tokie požymiai, kurie yra būdingi kūno deformacijai iškart po patirto sužalojimo (šiuo atveju spyrio koja) praėjus neilgam laiko tarpui. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad jeigu asmuo būtų patyręs šį sužalojimą dieną ar kelios prieš byloje nagrinėjamą įvykį, tai sužalotosios kūno vietos lokacijoje būtų matyti besiformuojanti (arba jau susiformavusi) kraujosruva, o šiuo gi atveju, kaip jau minėta, buvo nustatytas priešingas fragmentas – kūno vietos akivaizdus patinimas ir skausmingumas. Be kita ko, minėtoje nukentėjusiojo L. S. kūno vietoje buvo nustatyta jau susiformavusi kraujosruva ženkliai vėliau, o būtent, atliekant patirto sveikatos sužalojimo nustatymo tyrimą, t. y. praėjus penkioms dienoms po įvykio – 2025 m. kovo 25 d. (1 t., b. l. 83–84). Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad minėtoje kūno vietoje buvo nustatyta pakankamai didelė blyškiai geltona poodinė kraujosruva, kurios matmenys net 12x4 cm, t. y. ji nebuvo minimalaus dydžio, o pats jos dydis būtent ir atitinka spyrio poveikio kūnui veiksmą. Gynyba taip pat akcentuoja tai, jog nukentėjusysis L. S. galėjo susižaloti tiesiog toliau po įvykio dirbdamas (kas matosi ir iš byloje esančių vaizdo įrašų) ir galimai transporto priemonės durelėms atsitrenkiant jam į kūno sužalojimo vietą. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtą nustatytos kraujosruvos realų dydį, su tokia gynybos pozicija nesutinka. Pažymėtina, kad tokio dydžio kraujosruva susidaro ne vos prisilietus kojai (sužalojimo vietai) su kitu buku daiktu (sužalojimo įrankiu), o patyrus smūgį ar kitokio pobūdžio stiprų fizinį kontaktą tarp objektų. Sutiktina su tuo, kad atsitrenkus kojai į automobilio dureles, išlieka reali tikimybė, jog dėl to ant kūno (kojos) gali likti kraujosruva, tačiau ji būtų žymiai mažesnių matmenų, o nustatytų matmenų kraujosruva atsirastų tik po stipraus smūgio, kas šioje byloje nėra nustatyta. Taip pat atmetama versija, kad pats nukentėjusysis L. S. nuo įvykusio konflikto su nuteistuoju A. T. iki kreipimosi į gydymo įstaigą (past. – apytiksliai trijų valandų tarpas), pats būtų bandęs save žaloti. Taigi, įvertinus tai, kad byloje nenustatyta, jog sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas iki byloje nagrinėjamo įvykio, o po įvykusio konflikto L. S. nebuvo palikęs savo darbinės vietos (įvykio vietos aplinkos), be to, neturėjo kito aršaus konflikto su kitais asmenimis, o versija, jog minėtų matmenų sužalojimas galėjo būtų padarytas automobilio durelėms atsitrenkus į kairiąją koją, tiesiog yra sunkiai logiškai tikėtina (kaip ir savęs žalojimo faktas), todėl šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo nesivadovauti viso proceso metu nuosekliais dėl esminių įvykio aplinkybių išlikusiais L. S. duotais parodymais. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad po įvykusio konflikto su nuteistuoju A. T., L. S. iškart kreipėsi į teisėsaugos instituciją ir pranešė apie tai, jog A. T. jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą ir spyrė kelis kartus būtent į tą vietą, kurioje vėlesnėje proceso eigoje ir buvo nustatytas sužalojimas. Šiuo atveju yra įvertintinas ir kreipimosi laikas, t. y. L. S. protokolą-pareiškimą teisėsaugos institucijai pateikė 2025 m. kovo 20 d. apie 11.00 val. (1 t., b. l. 1). Tai reiškia, kad praėjus vos pusvalandžiui nuo įvykio, policijos pareigūnai jau buvo įvykio vietoje, o tai įvertinus, labiau nei akivaizdu, jog fizinio smurto faktas iš tiesų įvyko bei teisėjų kolegijai nekelia jokių objektyvių abejonių. Sunkiai tikėtina, kad po įvykusio asmenų konflikto, nukentėjusysis L. S. būtų tiesiog klaidingai informavęs teisėsaugos institucijas dėl prieš jį panaudoto smurto, t. y. nurodęs jiems tikslią sužalojimo vietą (past. – jos tikslią lokaciją L. S. nurodė viso proceso metu be jokių abejonių ir dvejonių), nors jos realiai nebuvo, o po to, pareigūnams išvykus, neva trankydamas automobilio dureles sau į kairią koją būtų pats dirbtinai padaręs objektyviai nustatytą sužalojimą. Teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl A. T. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ji įrodyta visiškai, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis A. T. apeliaciniu skundu taip pat prašo atmesti nukentėjusiojo L. S. prašymus dėl neturtinės žalos atlyginimo bei išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo.

Visų pirma, įvertintina tai, kad šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu priteistas 600 Eur dydžio turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas, įvertinus pačią baudžiamosios bylos kategoriją, pareikštą kaltinimą, bylos dydį ir sunkumą, įvykusių teisiamųjų posėdžių pirmosios instancijos teisme kiekį, tai, jog nuteistasis A. T. savo kaltės nepripažino ir buvo atliktas pilnas įrodymų tyrimas, yra adekvati, proporcinga, todėl šioje dalyje tenkinti apeliacinį skundą nėra jokio objektyvaus pagrindo, t. y. atmesti nukentėjusiojo L. S. prašymą arba sumažinti priteisto atlyginimo dydį.

Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nustatytas reikšmingas aplinkybes, tai, kad būtent ir pats nukentėjusysis prisidėjo prie įvykusio konflikto, t. y. pradėjo reikšti pretenzijas dėl nuteistojo A. T. pastatytos transporto priemonės, nors galėjo tiesiog palaukti arba kviesti policijos pareigūnus aiškintis situacijos, be to, asmeniui neliko jokių liekamųjų reiškinių, neatsinaujino prieš tai turėta menisko trauma, o po įvykio L. S. net toliau sugebėjo dirbti, priteistas 700 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra akivaizdžiai neproporcingas analogiškų baudžiamųjų bylų suformuotoje praktikoje, todėl mažintinas iki 400 Eur ir skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu tenkinus kito civilinio ieškovo ((duomenys neskelbtini)) civilinį ieškinį, buvo nuspręsta tenkinti ir prašymą dėl penkių procentų metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos priteisimo, jas skaičiuojant nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Kaip matyti iš skundžiamo procesinio sprendimo rūšies, buvo priimtas ne teismo baudžiamasis įsakymas, o apkaltinamasis teismo nuosprendis, todėl ši rezoliucijoje padaryta techninė rašymo apsirikimo klaida ištaisoma apeliacinės instancijos teismo, t. y. patikslinant, jog metinės palūkanos skaičiuojamos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Šią baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo gautas nukentėjusiojo L. S. prašymas jam atlyginti bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese, t. y. 350 Eur, taip pat pateikti tai patvirtinantys įrodymai (dokumentai, mokėjimai ir pan.). Sprendžiant šio prašymo pagrįstumą, įvertintina tai, kad pati baudžiamoji byla nėra sudėtinga, visos faktinės aplinkybės ir duomenų šaltiniai nepasikeitė nuo skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. situacija ir byloje esantys duomenys yra aiškūs proceso dalyviams (tuo pačiu ir nukentėjusiajai pusei). Taip pat atsižvelgtina ir į patį pateikto atsiliepimo turinį, kuris iš esmės yra baigiamosios atstovo advokato kalbos atkartojimas, todėl šiuo atveju (apeliacinės instancijos teisme buvo surengti du posėdžiai, atliktas dalinis įrodymų tyrimas) prašoma suma mažintina iki 300 Eur. Analogišką prašymą dėl turėtų proceso išlaidų (paslaugų apmokėjimo gynėjui) pateikė ir nuteistasis A. T., tačiau jo apeliacinis skundas dėl išteisinimo atmetamas, todėl automatiškai atmetamas ir prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Iš nuteistojo A. T. priteistą nukentėjusiajam L. S. neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 400 Eur (keturių šimtų eurų).

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant, kad civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys tenkintas ir jos naudai iš A. T. priteistas 73,33 Eur turtinės žalos atlyginimas bei 5 procentai metinių palūkanų nuo civilinio ieškinio priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Priteisti nukentėjusiajam L. S. 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų iš nuteistojo A. T. už jam atstovo advokato suteiktas teisines paslaugas šią baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.