Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos UAB „Nergensta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos UAB „Nergensta“ skundą dėl antstolės SUA1 veiksmų, suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, todėl teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėja UAB „Nergensta“ (toliau – pareiškėja, skolininkė) patikslinusi skundo reikalavimus prašė:

panaikinti 2026 m. sausio 7 d. Nr. S-26-90-540 nurodymo dalį priverstinai nurašyti 10 504,69 Eur vykdymo išlaidas (10 492,93 Eur atlygis antstoliui, 11,76 Eur išlaidos tretiesiems asmenims);

Panaikinti 2026 m. sausio 7 d. Nr. S-26-90-555 vykdymo išlaidų apskaičiavimo dalį, kuria apskaičiuota 10 504,69 Eur vykdymo išlaidos (10 492,93 Eur atlygis antstoliui, 11,76 Eur išlaidos tretiesiems asmenims).

Panaikinti 2026 m. sausio 15 d. Nr. S-26-90-1366 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo dalį, kuria paskirstytos 7681,65 Eur vykdymo išlaidos (7669,89 Eur atlygis antstoliui, 11,76 Eur išlaidos tretiesiems asmenims).

Panaikinti 2026 m. sausio 22 d. Nr. S-26-90-2382 išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo dalį, kuria paskirstytos 2800,09 Eur vykdymo išlaidos.

Įpareigoti antstolę SUA1 pareiškėjai 10 504,69 Eur vykdymo išlaidų sumą.

Pareiškėja dėl objektyvių aplinkybių neturėjo galimybės atsiskaityti su išieškotoja, kadangi teismas buvo apribojęs jos teisę disponuoti lėšomis. Teismui nagrinėjant pareiškėjos prašymą leisti pervesti areštuotas lėšas išieškotojai (apie šį procesą antstolė žinojo, nes teikė savo nuomonę į bylą), antstolė nesąžiningai, priverstinai nurašė skolos sumą, kartu pasiskaičiuodama savo atlygį. Šiuo atveju priverstinis išieškojimas nebuvo vykdomas ir tą antstolė puikiai suprato. Antstolė privalėjo sulaukti tol, kol bus panaikintos visos objektyvios aplinkybės, trukdančios pareiškėjai atsiskaityti su išieškotoja.

Pareiškėjai nebuvo įteiktas raginimas, o apie vykdomą išieškojimo procesą sužinojo tik antstolei pateikus savo nuomonę į bylą, kurioje buvo sprendžiama dėl leidimo pareiškėjai teismo areštuotas lėšas pervesti išieškotojai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėja negalėjo atsiskaityti dėl objektyvių priežasčių, kadangi pareiškėjos lėšos vis dar buvo areštuotos.

Teismas nepripažino susiklosčiusios situacijos, kaip išimtinės, sudarančios pagrindą mažinti antstolio atlygį. Teismas nurodė, jog pareiškėja apskritai neįrodinėjo, jog susiklosčiusi situacija, dėl kurios pareiškėja negalėjo įvykdyti teismo sprendimo per raginime nurodytą terminą yra prilygstanti nenugalimos jėgos atvejui. Pareiškėja nesutinka su tokia teismo pozicija, kadangi byloje ne kartą buvo pasisakiusi dėl situacijos išskirtinumo.

Areštuotos lėšos buvo atlaisvintos, praėjus beveik dvejoms savaitėms po antstolės priverstinio išieškojimo veiksmų inicijavimo. Per visą šį laikotarpį, pareiškėja areštuotomis lėšomis disponuoti neturėjo galimybės. Kadangi lėšos buvo areštuotos, pareiškėja neturėjo galimybės atsiskaityti su išieškotoja bei įvykdyti antstolės raginimo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės „atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklės“ 3.5. p. numato, kad teisėti ar neteisėti valstybės valdymo institucijų veiksmai yra laikytini nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos lėšos buvo areštuotos teismo, kuris yra laikytinas valstybės valdžios institucija. Taigi susidaro situacija, kai egzistuojantis teismo uždėtas areštas, galėtų būti prilygintas valstybės institucijos veiksmui, dėl kurio pareiškėja negalėjo įgyvendinti teismo sprendimo.

Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, atsižvelgus į susidariusią neeilinę situaciją, teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėjai grąžinti iš jos išieškotą antstolės atlyginimo sumą (tiek pilna apimtimi, tiek daline).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Šioje byloje ginčas kilo dėl vykdymo išlaidų – antstolio atlygio ir išlaidų tretiesiems asmenims. Pareiškėja savo poziciją grindė tokiais pagrindais: 1) pareiškėjai nebuvo įteiktas raginimas, nepranešta apie pradėtą vykdymo procesą; 2) pareiškėja dėl objektyvių aplinkybių – dėl turto arešto neturėjo galimybės atsiskaityti su išieškotoja; 3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjos į bylą pateiktų 2026 m. kovo 17 d. rašytinių paaiškinimų.

Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su bylos medžiaga, įskaitant ir 2026 m. kovo 17 d. rašytinius paaiškinimus, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti antstolės neteisėtų veiksmų ir tenkinti pareiškėjos skundo.

Kaip minėta, pareiškėja nurodo, kad ji nieko nežinojo apie vykdymo procesą, nes jai nebuvo tinkamai įteiktas raginimas, o vieną kartą nepavykus įteikti siunčiamų dokumentų, antstolė turėjo pabandyti juos kitais būdais – pavyzdžiui siųsdama į kitą pareiškėjos UAB „Nergensta“ vadovo darbovietę ar pareiškėjos UAB „Nergensta“ advokatams.

CPK 122 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis.

Taigi būtent šaliai (juridiniams asmeniui) yra nustatyta pareiga nurodyti kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą ar veikiantį įmonės elektroninio pašto adresą, tačiau šiuo atveju pareiškėja šios pareigos neįvykdė. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad viešai deklaravusi savo buveinės adresą, elektroninį paštą pareiškėja turi prisiimti iš to kylančias teisines pasekmes.

CPK 604 straipsnyje yra nurodyta, kad šio Kodekso VI dalyje numatytais atvejais antstolio procesiniai dokumentai, jeigu yra galimybė, vykdymo proceso dalyviams įteikiami iš karto arba išsiunčiami ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jų priėmimo ir laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus šio Kodekso 660 straipsnyje nustatytus atvejus.

CPK 605 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad antstolio procesiniai dokumentai vykdymo proceso dalyviams įteikiami pasirašytinai, siunčiami registruotąja pašto siunta arba elektroninių ryšių priemonėmis šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka.

CPK 660 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad tais atvejais, kai nežinoma skolininko buvimo vieta, skolininkas slapstosi ar dėl kitų objektyvių priežasčių įteikti jam raginimą įvykdyti sprendimą negalima, raginimas įvykdyti sprendimą skelbiamas specialiame interneto tinklalapyje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka.

Kaip matyti iš šių teisės normų analizės, antstolis neturi pareigos kelis kartus bandyti skolininkui išsiųsti raginimo bei kitų procesinių dokumentų, juo labiau siųsti jų įmonės vadovui ar atstovams (advokatams). Priešingai – iš šių teisės normų matyti, kad antstoliui užtenka vieną kartą procesinius dokumentus išsiųsti juridinio asmens registruotos buveinės adresu ir jie laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta. Be to, informacija buvo paskelbta ir viešai, CPK 660 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Taigi antstolė, pradėjusi aktyvius išieškojimo veiksmus suėjus raginime numatytam terminui, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, priešingai – ji vykdė CPK ir kituose teisės aktuose numatytas pareigas.

Pareiškėja nurodė, kad ji negalėjo atsiskaityti su Nacionaline mokėjimo agentūra dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių – dėl to, kad 2019 m. spalio 8 d. nutartimi Regionų administracinio teismo Kauno rūmai areštavo 199 600 Eur sumą, o areštas buvo panaikintas tik 2026 m. sausio 14 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2026 m. sausio 22 d. Taigi pareiškėjos nuomone, šiuo atveju teismo taikytas turto areštas turėtų būti laikytinas nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais nesutinka.

Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartimi buvo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – UAB „Nergensta“ turto bei lėšų areštas už 199 600 Eur sumą.

Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. vasario 8 d. sprendimu NMA iš UAB „Nergensta“ priteista 199 600 Eur skolos ir 5 procentų metinės palūkanos už pavėluotas grąžinti lėšas, skaičiuojamas nuo 2019 m. rugsėjo 25 d. nuo negrąžintos lėšų dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos visiškai susigrąžinamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. spalio 29 d. nutartimi byloje Nr. eA-470-815/2025 Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. vasario 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Taigi Regionų apygardos administracinio teismo 2024 m. vasario 8 d. sprendimas įsiteisėjo 2025 m. spalio 29 d. ir iš karto turėjo būti vykdomas.

Pareiškėja 2026 m. kovo 17 d. paaiškinimuose nurodė, kad administracinėje byloje ir šiuo metu ją atstovavo net keli advokatai. Taigi profesionalūs teisininkai turėjo pareiškėjai paaiškinti, kad ji, siekdama išvengti priverstinio įsiteisėjusio sprendimo vykdymo, turi nedelsdama pervesti lėšas Nacionalinei mokėjimo agentūrai, o kadangi lėšos yra areštuotos, tai nedelsdama kreiptis į teismą dėl arešto panaikinimo. Nors pareiškėja nurodo, kad buvo aktyvi, tačiau dėl areštų panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2025 m. gruodžio 23 d., t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pažymėtina, kad tokio pareiškėjos elgesio negalima laikyti atidžiu ir rūpestingu, todėl ji turi ir prisiimti neigiamas savo pasyvumo pasekmes – būtent dėl, kad ji iš karto nesikreipė į teismą dėl arešto panaikinimo, o nepervedus Nacionalinei mokėjimo agentūrai priteistos sumos ir buvo pradėtas vykdyti priverstinis išieškojimas iš jos turto.

Taigi ir dėl šios priežasties konstatuotina, kad antstolė jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o priešingai – vykdė jai teisės aktų numatytas pareigas, todėl ji taip pat teisėtai ir pagrįstai pasiskaičiavo bei išsiieškojo atlygį, kurio mažinti nėra jokio pagrindo.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui taikytinas teisės normas, todėl skundžiama nutartis yra teisėta, pagrįsta, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos naikinti. Dėl išvardintų priežasčių atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Kiti atskirojo skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.