Vilniaus apygardos teismo nutartis

ieškovas ir atsakovė susipažino 2019 m. rudenį socialiniame tinkle „Facebook“ ir palaikė ryšį susirašinėdami. Ieškovas gyveno ir dirbo Švedijos Karalystėje, atsakovė – Lietuvoje. 2019 m. prieš Kalėdas ieškovui grįžus į Lietuvą šalys susitiko. Atsakovė tuomet gyveno adresu (duomenis neskelbtini), ir ieškovui nurodė, kad yra santuokos nutraukimo procese, neturi nuosavo būsto, o jos apžiūrėti galimi įsigyti bendrabučio tipo butai jai netinkami dėl sveikatos būklės. Šalys dar kelis kartus susitiko Lietuvoje, trims dienoms buvo išvykę atostogauti į Ventspilį, Latvijos Respublikoje;

ieškovas tokios pinigų sumos neturėjo, todėl kreipėsi į „Resurs bank“ AB Švedijos Karalystėje dėl kredito suteikimo. Ieškovas 2020-09-28 gavo paskolą, pervedė atsakovei 14 000 Eur bankiniu pavedimu iš savo Švedijoje esančios „Nordea“ banko sąskaitos, pavedime nurodydamas paskirtį „skola“. Atsakovė pateikė savo sąskaitos numerį AB „Swedbank“. Šiomis lėšomis atsakovė 2020-11-11 sudarė buto, esančio (duomenis neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir įsigijo turtą, kuris nėra įkeistas. Ieškovas paskolą kredito įstaigai Švedijoje gražino iš savo lėšų;

papildomai 2020-12-14 atsakovė į tą pačią banko sąskaitą AB „Swedbank“ gavo 1 850 Eur, kuriuos per klaidą pervedė MB „Andriuva“ – ieškovo darbdavys Lietuvoje. Įmonė apie klaidą informavo ieškovą, jis kreipėsi į atsakovę dėl pinigų grąžinimo. Atsakovė pažadėjo lėšas pervesti, tačiau jų negrąžino nei ieškovui, nei MB „Andriuva“. Atsakovė nėra grąžinusi nei dalies 14 000 Eur paskolos, nei 1 850 Eur be teisinio pagrindo gautų piniginių lėšų.

2020-09-28 ieškovo atliktas 14 000 Eur banko pavedimas nebuvo paskolos suteikimas. Priešingai, tai buvo ieškovo anksčiau jam suteistos paskolos grąžinimas. Atsakovė su ieškovu susipažino socialiniame tinkle „Facebook“, tarp šalių užsimezgė romantiški santykiai. 2019–2020 m., ieškovui atvykstant iš Švedijos Karalystės, šalys ne kartą susitiko. Šalys planavo bendrą ateitį, ketino apsigyventi kartu Lietuvoje atsakovės būsimame būste, kurį ji ketino įsigyti pasibaigus santuokos nutraukimo procesui;

šalių santykiams sustiprėjus, ieškovas pradėjo minėti, kad trūksta apyvartinių lėšų jo verslui Švedijos Karalystėje. Atsakovė, pasitikėdama ieškovu ir turėdama bendro gyvenimo lūkesčių, 2019 m. ir 2020 m. pradžioje ieškovui paskolino iš viso 15 000 Eur, kiekvieną kartą perduodama po 3 000 Eur grynaisiais pinigais. Pinigai buvo perduodami penkis kartus, kartais gamtoje, vieną kartą – atostogų Latvijoje metu. Ieškovas kiekvienu atveju išrašė atsakovei skolos raštelius, patvirtinančius pinigų gavimą ir įsipareigojimą juos grąžinti pareikalavus. Šalys buvo susitarusios, kad atsakovė gali skolinti ieškovui pinigus iki jos santuokos nutraukimo, kai jai pačiai prireiks lėšų būsto įsigijimui ir įrengimui. 2020 m. rugsėjį atsakovė pareikalavo ieškovo grąžinti skolą. Todėl ieškovas pasiskolino lėšų Švedijoje ir 2020-09-28 pervedė atsakovei 14 000 Eur – tai buvo ne paskola, o skolos grąžinimas. Mokėjimo paskirtyje ieškovas nurodė „skola“, o ne „paskola“, tai reiškia skolos grąžinimo faktą, o ne paskolos suteikimą;

(duomenis neskelbtini) teismas nutraukė atsakovės santuoką. Nutraukus santuoką atsakovė iš buvusio sutuoktinio gavo 6 500 Eur kompensaciją. 2020-11-11 atsakovė savo lėšomis už 17 000 Eur įsigijo butą, adresu (duomenis neskelbtini). Butas buvo remontuojamas ir įrenginėjamas. Ieškovas atvežė dalį baldų (lovą, lempą), nes šalys planavo gyvenimą kartu;

2020-12-14 į jos sąskaitą MB „Andriuva“ pervedė 1 850 Eur. Šios lėšos sudarė ieškovo jai likusią negrąžintą 1 000 Eur paskolos dalį ir 850 Eur palūkanas, kurias ieškovas geranoriškai pasiūlė sumokėti už atsakovės finansinę pagalbą, kai jam buvo sunkumų. Tai nebuvo klaidingas pavedimas, o šalių susitarimas dėl paskolos grąžinimo atsakovei, kurį atliko ieškovas;

šalys 2020 m. Kalėdas ir Naujuosius metus planavo sutikti kartu atsakovės namuose. 2020-12-21 ieškovui atvykus, atsakovė jam perdavė visus jo pasirašytus skolos raštelius. Ieškovas juos suplėšė ir išmetė, nes visas paskolas atsakovei buvo grąžinęs. Tačiau šventės metu, šalims vartojant alkoholį, 2020-12-21 vakare ieškovas pradėjo neadekvačiai elgtis. 2020-12-22 tarp šalių kilo žodinis konfliktas, kurio metu ieškovas prieš atsakovę smurtavo fiziškai. Po šio įvykio ieškovas išėjo iš atsakovės namų;

ieškovas penkerius metus nereikalavo paskolos grąžinimo, pretenzijas pareiškė tik 2025 m., kas patvirtina, kad paskolos atsakovei jis nebuvo suteikęs. Skolos rašteliai neišliko, nes juos sunaikino ieškovas. Dėl to atsakovė dokumentais negali įrodyti paskolų suteikimo, tačiau visa šalių bendravimo, mokėjimų ir aplinkybių logika patvirtina, kad ieškovas 2020-09-28 ne skolino, o grąžino skolą atsakovei.

teismo išvados yra prieštaringos ir nepagrįstos. Jeigu teismas pasisakė, kad grąžindama paskolos dokumentus ieškovui apeliantė pasielgė teisėtai, tai neigiamos pasekmės jai negali būti taikomos. Ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, kad ieškovas mokėjimo nurodyme parašė ne tokią pinigų perdavimo paskirtį, kokią turėjo nurodyti remiantis teisės aktais bei lietuvių kalbos taisyklėmis. Tuo tarpu apeliantė mokėjimo paskirtyje nurodytą mokėjimo nurodymą suprato pagal lietuvių kalbos taisykles, teisiniu požiūriu įvertino tinkamai, kaip paskolos grąžinimą, sumokant skolą, ir dėl to prarado, t. y. atidavė ieškovui įrodymus apie jam suteiktą paskolą. Įrodinėdamas ieškinio pagrįstumą ieškovas nepateikė įrodymo apie apeliantės išsakytus prašymus paskolinti pinigų, nenurodė liudininkų, neteikė netiesioginių įrodymų. Po 2019–2020 m. periodo iki bylos nagrinėjime teisme pradžios praėjo penkeri metai, todėl senų žinučių rasti neįmanoma, ypač socialinių tinklų programėlėse. Laikantis lygiateisiškumo ir rungimosi principo, teismas paskolos suteikimo įrodymų turėjo reikalauti iš abiejų ginčo šalių;

apeliantė nebendravo su MB „Andriuva“ atstovais, neteikė jiems savo duomenų, nereiškė reikalavimų. Apeliantės banko sąskaitos duomenis savo darbdaviui nurodė ieškovas. Atsakovė neįtakojo ieškovo sprendimo pateikti jos banko duomenis darbdaviui ir paprašyti pervesti darbo užmokestį apeliantei, neįtakojo MB „Andriuva“ sprendimo atlikti mokėjimą į apeliantės banko sąskaitą. Tam įtakos turėjo tik ieškovas, tokia buvo jo valia. Aptariamasis bankinis pavedimas į apeliantės banko sąskaitą atliktas tik vienas, dėl to tai nėra klaida. Apeliantė iš trečiojo asmens pinigus gavo dėl ieškovo laisvos valios, o ne dėl savo veiksmų. Todėl CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo situacijoje negalėjo būti taikomos. Apeliantės privačių asmens duomenų turinį atitinkančius kredito įstaigos duomenis savo darbdaviui perdavė ieškovas. Ieškovas šiuos duomenis pateikė tikslu, kad į apeliantės banko sąskaitą butų pervesti pinigai. Apeliantė laikosi pozicijos, jog ieškovas veikė savo rizika, ir dėl to turi prisiimsi savo rizikingų veiksmų pasekmes. Jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad ieškovas nebuvo skolingas apeliantei 15 000 Eur ir nesutiko mokėti 850 Eur palūkanų, 1 850 Eur galima laikyti kaip finansinę pagalbą, kaip paramą emociškai artimam žmogui, su kuriuo planuojama ateityje kurti šeimyninius santykius.

apeliacinis skundas grindžiamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, tačiau tam nėra faktinių ar teisinių prielaidų. Apeliantė savo pozicijos nepagrindė objektyviais, patikimais ar leistinais įrodymais, o išdėstytus argumentus grindžia subjektyviomis prielaidomis bei asmeniniais samprotavimais, orientuotais į jai palankų bylos baigties aiškinimą. Apeliantė neįvykdė pareigos pagrįsti apeliacinio skundo argumentus – nenurodė, kokios įrodinėjimo pareigos buvo neteisingai paskirstytos ar kokiais konkrečiais aspektais teismas neįvertino ar nepasisakė dėl atsakovės pateiktų argumentų. Bendro pobūdžio, deklaratyvūs teiginiai neatitinka apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų;

nepagrįstas teiginys, jog esminės įrodomosios vertės neteko bankinių pavedimų paskirtyse nurodyta sandorio rūšis ir vykdomosios prievolės turinys. Toks argumentavimas neatitinka rašytinių įrodymų visumos, faktinių šalių santykių aplinkybių, suformuotos teismų praktikos. Šalys nebuvo susitikusios penkis kartus ir nebendravo kontaktiniu būdu, todėl apeliantė dėl objektyvių priežasčių penkis kartus negalėjo ieškovui perduoti skolos raštelio su pinigais ir neįrodė, kad būtų buvę kitaip. Aplinkybės, kad ji grynaisiais pinigai per penkis kartus perduodama po 3 000 Eur perdavė 15 000 Eur, nėra patvirtintos įrodymais. Apeliantė negalėjo nurodyti, kada buvo penkis kartus susitikusi su ieškovu;

mokėjimo paskirtyje nurodyta „skola“ sistemiškai aiškintina kaip apeliantės skola ieškovui, o ne ieškovo skola apeliantei. Pavedimo paskirtyje nurodyta „skola“, vertinant šalių santykių faktines aplinkybes, reiškia egzistuojančią apeliantės (skolininkės) piniginę prievolę ieškovui. Nustatyta, kad ieškovas pinigus pasiskolino iš kredito įstaigos Švedijos Karalystėje, kad galėtų paskolinti juos apeliantei buto įsigijimui. Po santuokos nutraukimo apeliantė neturėjo nekilnojamojo turto, buvo priversta ieškoti būsto. Dėl nedidelių apeliantės pajamų, jai nebuvo galimybės gauti būsto paskolą kredito įstaigoje, todėl ji kreipėsi į ieškovą paskolinti. Ieškovas, suprasdamas lėšų perdavimo tikslą ir apeliantės finansines galimybes, savo valia pervedė pinigus apeliantei. Tokiais šalių veiksmais – apeliantės prašymu suteikti lėšas ir ieškovo lėšų perdavimu – konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta paskolos sutartis. Pinigų perdavimo faktą patvirtina ieškovo bankinis mokėjimo pavedimas;

apeliantės pajamos nuo 2013 m. iki ginčo laikotarpio 2021 m. buvo artimos minimaliam darbo užmokesčiui: remiantis Valstybinio socialinio draudimo fono valdybos Panevėžio skyriaus Pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą 2025-08-13 Nr. KA-PZ1E 6538, atsakovės pajamos 2018 m. buvo 5 061,83 Eur, 2019 m. – 7 671,99 Eur, 2020 m. – 7 807,70 Eur, kas vidutiniškai nesiekia 600 Eur / mėn.;

mokėjimo paskirtyje vartojamų terminų lingvistinis formalumas savaime nenulemia sandorio teisinės kvalifikacijos, jeigu iš kitų byloje esančių įrodymų matyti tikroji šalių valia ir santykių pobūdis. Mokėjimo paskirtis turi būti vertinama kontekste. Vien tai, kad įrašyta „skola“, nereiškia, jog šalys neturėjo paskolos teisiniams santykiams būdingos valios;

iš teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad atsakovės parodymai dėl tariamai ieškovui paskolintos 15 000 Eur sumos yra prieštaringi, nenuoseklūs, tarpusavyje nesuderinti ir neleidžia daryti išvados, jog apeliantės neva suteiktos ieškovui paskolos faktas buvo įrodytas. Apeliantė neneigė aplinkybės, kad ieškovas ją „lepino“ – apmokėdavo vakarienes, vieną kartą vyko kartu pailsėti į Latviją, dovanojo dovanas. Šios aplinkybės leidžia abejoti apeliantės teiginiais apie tariamą pinigų skolinimą ieškovui. Apeliantė nepateikė nuoseklaus ir įtikinamo paaiškinimo, kodėl skolino pinigus asmeniui, kuris tuo pačiu metu ją „lepino“ ir patyrė su tuo susijusias išlaidas;

apeliantė nepagrindė, kad trečiasis asmuo MB „Andriuva“ būtų veikęs ieškovo vardu, pavedimu ar turėjęs teisinį pagrindą vykdyti tariamą ieškovo prievolę apeliantei. Byloje neįrodytas teisinis pagrindas, kuris pateisintų ginčo lėšų pervedimą apeliantės naudai: nenustatyta nei ieškovo piniginė prievolė apeliantei, nei trečiojo asmens pareiga ar teisė ją vykdyti, nei faktinis ar teisinis ryšys tarp ieškovo ir MB „Andriuva“, leidžiantis kvalifikuoti mokėjimą kaip skolos grąžinimą ar palūkanų mokėjimą. Apeliantės bandymas suskaidyti gautą sumą į tariamą „skolos grąžinimą“ ir „palūkanas“ yra nepagrįstas. Pavedimų skaičius neturi esminės teisinės reikšmės, nes ginčo esmę sudaro aplinkybė, jog 1 850 Eur suma atsidūrė apeliantės banko sąskaitoje be teisinio pagrindo ir nebuvo grąžinta. Apeliantės teiginiai, kad ji nebendravo su trečiojo asmens MB „Andriuva“ atstovais, neteikė jiems savo duomenų bei nereiškė reikalavimų, nėra teisiškai reikšmingi ginčijamo nepagrįsto praturtėjimo teisinio santykio kvalifikavimui;

pirmosios instancijos procese apeliantė teigė skolinusi 15 000 Eur ieškovui penkių skolos raštelių pagrindu, t. y. nurodė konkretų teisinį pagrindą ginčo sumos gavimui. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pakeitė poziciją ir laiko, kad jei visgi pinigų ieškovui ji neskolino, tai siūlo alternatyvų ginčo lėšų pagal antrą ieškovo reikalavimą kvalifikavimą kaip finansinės pagalbos, kas paneigia apeliantės ankstesnius teiginius ir reiškia procesinės pozicijos pakeitimą, kuris apeliacinėje instancijoje neleistinas. Siūlymas ginčo lėšas kvalifikuoti kaip finansinę pagalbą nebuvo ginčo objektas pirmojoje instancijoje, nebuvo grindžiamas įrodymais ir todėl negali tapti savarankišku apeliacijos dalyku (CPK 306 straipsnio 1 dalis);

argumentas, kad jei apeliantė neskolino 15 000 Eur ieškovui, tai 1 850 Eur yra ieškovo finansinė parama jai, vertintinas kaip prieštaringas, hipotetinis, nepagrįstas įrodymais ir peržengiantis apeliacijos ribas, negali būti laikomas teisiškai reikšmingu, neturi įrodomosios vertės ir nelaikytinas apeliacijos dalyku. Apeliantė savo apeliacinio skundo argumentais nepaneigė teismo nustatytų faktinių aplinkybių, apsiribojo subjektyviomis, nenuosekliomis ir logiškai nepagrįstomis interpretacijomis. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Ieškovas iš savo asmeninės banko sąskaitos 2020-09-28 bankiniu nurodymu pervedė atsakovei 14 000 Eur į AB Swedbank banke esančią atsakovės asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenis neskelbtini). Mokėjimo pavedime nurodyta pinigų pervedimo paskirtis „skola“.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimo, kurie iš esmės patvirtinami ieškovo 2020-09-28 atliktu 14 000 Eur pervedimu. Ginčas keliamas tik ta plotme, ar pinigai buvo pervesti ieškovui paskolinant pinigus atsakovei, ar juos grąžinant pagal atsakovės suteiktą paskolą ieškovui. Taigi, teismui kyla pareiga nustatyti, kuris šalių įrodinėjamas paskolos sandoris buvo sudarytas, ar ieškovo įrodinėjamas paskolos sandoris, pagal kurį jis 2020-09-28 perdavė atsakovei kaip paskolą 14 000 Eur, ar atsakovės įrodinėjamas paskolos sandoris, pagal kurį ji laikotarpiu nuo 2019 m. pradžios iki 2020 m. pradžios penkiais mokėjimais grynais pinigais perdavė ieškovui 15 000 Eur, po 3 000 Eur sumomis.

Paskolos sutartį reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys apibrėžia, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

Remiantis CK 6.154 straipsnio 1 dalies nuostatomis sutartimi laikomas dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. CK 6.162 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, jog teisingai paskirstant įrodinėjimo pareigas, ieškovas turėjo įrodyti, tačiau neįrodė, jog 2020-09-28 pavedimu suteikė atsakovei paskolą, o ne atsakovei grąžino skolą, kurią turėjo grąžinti, vykdydamas įsipareigojimus atsakovei, kadangi atsakovė buvo suteikusi paskolą ieškovui pagal atsakovės ieškovui jau grąžintus skolą patvirtinančius raštelius.

Ieškovo atliktas 2020-09-28 mokėjimo pavedimas neginčijamai patvirtina pinigų perdavimo atsakovei faktą. Taip pat ieškovas yra pateikęs dokumentus, kad 2020-09-22 ieškovas su Švedijos Karalystės kredito įstaiga „Resurs bank“ sudarė vartojimo paskolos sutartį, pagal kurią jam buvo suteikta 200 000 SEK (Švedijos kronų) paskola. Ieškovas proceso eigoje nuosekliai paaiškino aplinkybes dėl atsakovės poreikio ir tarimosi sudaryti paskolos sutartį aplinkybių, kad šalys palaikė artimus ryšius, atsakovė skyrėsi, po skyrybų jai buvo reikalinga įsigyti gyvenamąją vietą, kadangi iki tol gyveno sutuoktiniui priklausiusiame bute, po paskolos suteikimo atsakovė įsigijo butą. Ieškovo pateiktas aplinkybių dėstymas atitinka kitus teismui pateiktus įrodymus, susijusius su atsakovės skyrybų procesu bei nekilnojamojo turto įsigijimu. Byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų turėjęs kokių nors įsipareigojimų atsakovei, kas pateisintų lėšų pervedimą. Nurodytu būdu ieškinio aplinkybės laikytinos pakankamai įrodytomis.

CPK 178 straipsnis nurodo, kad procese šalių įrodinėjimo pareiga paskirstoma tokiu būdu, kad abi šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Ieškovui pateikus argumentus dėl tam tikrų aplinkybių buvimo bei juos pagrindus duomenis duomenimis, yra pagrindo laikyti, kad nurodytu būdu ieškinio aplinkybės yra pakankamai įrodytos. Taigi atsakovei tenka jai nustatyta pareiga įrodyti savo atsikirtimus.

Bylos procese atsikirsdama į ieškinį atsakovė įrodinėjo jog ieškovas nurodytas paskolos sandoris nebuvo sudarytas, tačiau tarp tų pačių šalių buvo sudarytas kitas paskolos sandoris, pagal kurį atsakovė pati paskolino ieškovui 15 000 Eur bei teigė, jog 2020-09-28 mokėjimo pavedimu pervesti pinigai buvo jos pačios ieškovui suteiktos paskolos grąžinimas. Atsakovei įrodžius savo atsikirtimus, ieškovo nurodytos ieškinio aplinkybės būtų paneigtos, kas sudarytų pagrindą atmesti ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame sprendime pateiktais motyvais ir argumentais, jog atsakovės paskolos ieškovui suteikimo faktas nėra įrodytas, tuo pačiu nėra įrodyti ir atsakovės atsikirtimai. Atsakovė teismui aiškino, jog 2019 m. ir 2020 m. pradžioje pagal 5 paskolos raštelius ieškovui paskolino 15 000 Eur verslo reikalams, o 2020-09-28 mokėjimo pavedimu gavusi iš ieškovo 14 000 Eur, ieškovui paskolos raštelius grąžino 2020-12-21 susitikimo metu, ieškovas paskolos raštelius suplėšė.

Apeliantė nurodo, kad jos iš darbinės veiklos nuo 1997 m. iki 2019 m. gautos darbinės pajamos UAB „Šiaulių prekybos namai“ buvo pakankamos per 20 m. sukaupti paskolos dalyką – 15 000 Eur. Atsakovė pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo jos pajamų vertinimu tik nuo 2013 m.