Vilniaus apygardos teismo nutartis

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026-09-02 Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-04-28 nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė;

BK 214 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. Š. paskirta galutinė 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Į bausmės laiką įskaitytas A. Š. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2026-03-31 iki 2026-04-28.

A. Š. pripažintas recidyvistu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo A. Š. skundas atmestinas

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama nuteistojo A. Š. kaltė, nusikalstamų veikų kvalifikavimas, jo pripažinimas recidyvistu, sprendimas netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistasis A. Š. apeliaciniu skundu nesutinka su paskirta galutine 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir prašo ją sušvelninti, nes pripažino kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, nori keisti gyvenimo būdą, sumokėti skolas, ko negali padaryti dėl paskirtos bausmės.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs nuteistajam A. Š. paskyrė teisingas, jo padarytas nusikalstamas veikas atitinkančias bausmes ir nenustatė galimybės paskirti bausmės vykdymo atidėjimo, todėl laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam A. Š. nepriimtinos pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės individualizavimo laikytina subjektyviu apelianto situacijos vertinimu, kuris nesant objektyvių duomenų apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar BPK normų pažeidimą negali būti laikomas pagrindu keisti priimtą nuosprendį.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė.

BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo, pagrobęs svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją arba pagrobęs didelės vertės svetimą turtą, arba pagrobęs strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tas kas gamino vieną ar daugiau netikrų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų dalių ar suklastojo vieną ar daugiau tikrų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai įgijo, importavo, eksportavo, gabeno, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių, arba neteisėtai įgijo, importavo, eksportavo, gabeno, laikė, perdavė ar realizavo vienos ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, arba gamino, įgijo, importavo, eksportavo, gabeno, laikė, perdavė ar realizavo techninę įrangą, programinę įrangą ar kitokias priemones, tiesiogiai skirtas ar pritaikytas netikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms ar jų dalims gaminti ar tikroms elektroninėms mokėjimo priemonėms klastoti, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo A. Š. atžvilgiu skirtinas bausmes, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį (padaryti du apysunkiai, tyčiniai nusikaltimai nuosavybei ir finansų sistemai), viena nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 3 dalyje, nutrūko pasikėsinimo stadijoje (BK 22 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat įvertino nustatytą vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi) ir ją sunkinančias aplinkybes: nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir, įvertinus BK 27 straipsnio sąlygas pripažino A. Š. recidyvistu bei vertino tai kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Taip pat teismas ištyrė ir apelianto asmenybę: A. Š. ankščiau teistas 16 kartų už nusikalstamas veikas viešajai tvarkai, žmogaus sveikatai, nuosavybei, nusikalstamas veikas susijusias su disponavimu ginklu (1 t., b. l. 107-127), baustas administracine tvarka už smulkias vagystes, važiavimą be bilieto, pasirodymą viešoje vietoje esant neblaiviam, tačiau paskirtų baudų nemoka (1 t., b. l. 93-104). A. Š. nedirba (1 t., b. l. 90), registruotas Užimtumo tarnyboje, nevedęs, duomenų apie jo gydymą psichiatrinėje ligoninėse ar įrašymą į priklausomybės ligų įskaitą nėra. Įvertinęs šias aplinkybes apylinkės teismas sprendė, kad tik griežčiausios bausmės rūšys už kiekvieną iš nusikalstamų veikų – laivės atėmimas – bus pakankamos pasiekti visus bausmės tikslus, o švelnesnių bausmių rūšių paskyrimas nepaveiktų bausmę atlikusio asmens taip, kad jis pakartotinai nenusikalstų. Su šiomis išvadomis sutinka ir teisėjų kolegija.

Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas skiriamas bausmes už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o už BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtų bausmių rūšys ir dydžiai, priešingai nei skunde nurodo apeliantas, atitinka tiek jo asmenybės, tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Apeliantas, kaip minėta, teistas 16 kartų, be kita ko ir už analogiškų nusikaltimų padarymą, didžioji dalis jo įvykdytų nusikaltimų buvo turtinio pobūdžio, kas patvirtina, kad toks jo elgesys, nepaisant jau ankščiau paskirtų bausmių, nebuvo atsitiktinis. Pažymėtina, kad šioje byloje nusikaltimai padaryti būnant apsvaigus nuo alkoholio, pasinaudojus susiklosčiusiomis aplinkybėmis: įsibrovus į butą pro neužrakintas duris, po to, kai iš buto (kuriame liudytoja N. S. rado savo mirusį tėvą G. K.) N. S. išėjo kartu su GMP darbuotojais laukti atvykstančių policijos pareigūnų, o šios aplinkybėms – asmens mirtis – apeliantui buvo gerai suprantamos, jis, atėjęs į būtą matė jame mirusio asmens kūną, tačiau elgėsi ciniškai ir nusprendė, pasinaudojęs aplinkybėmis, pavogti jam nepriklausantį turtą – mirusio asmens pinigus, kuriuos išėmė iš piniginės ir liudytojos N. S. banko kortelę. Pažymėtina, kad apeliantas nespėjo įvykdyti vagystės tik dėl to, kad buvo užkluptas N. S. Atsižvelgiant į tai, kad minimali galima skirti laisvės atėmimo bausmė yra 3 mėnesiai, bei tai, kad nuteistasis, kaip minėta, praeityje buvo teistas 16 kartų, jam buvo skirtos ir pakankamai griežtos laisvės atėmimo bausmės, šioje byloje asmuo nuteistas už 2 apysunkių nusikaltimų padarymą, teisėjų kolegijos vertinimu paskirtų bausmių dydžiai (mažesnis nei bausmės rūšies vidurkis už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą ir didesnis nei minimalus bausmės rūšies dydis už BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą) yra proporcingi, atitinka tiek nuteistojo asmenybės, tiek jo pakartotinai daromų nusikalstamų veikų pavojingumą, tai gi individualizuoti tinkamai.

Skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindais ir tvarka dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo paskirtos bausmės pridedant dalį – 9 mėnesius – paskirtos bausmės už BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nustatant galutinę subendrintą 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Baudžiamąją bylą išnagrinėjus sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ir nuteistajam pripažinus savo kaltę, paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus šios nutarties 11,12 punkte aptartas aplinkybes, apylinkės teismas sprendė, kad A. Š. ankstesnių teistumų gausa rodo akivaizdų polinkį nusikalsti, nenorą keisti gyvenimo būdo ir nepagarbą įstatymams, todėl pagrindo manyti, kad jo atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant bausmės vykdymo atidėjimą, kaip ir pagrindo spręsti dėl bausmės skyrimo vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu skundžiamu nuosprendžiu baudžiamasis įstatymas, tiek dėl bausmės rūšies, dydžio nustatymo, tiek dėl bausmių bendrinimo (parenkant švelnesnį, dalinį bausmių sudėjimo būdą) BK 64¹ straipsnio taikymo ir sprendimo netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo BK 75 straipsnio 4 dalies, 54 straipsnio 3 dalies straipsnių pagrindais, pritaikytas tinkamai.

Nors apeliaciniu skundu, prašydamas sušvelninti paskirtą bausmę, nuteistasis A. Š., mano, kad jo atžvilgiu bausmė buvo netinkamai individualizuota, vis dėlto sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Pažymėtina, jog kaip minėta šios nutarties 11 punkte, parenkant tiek bausmės rūšį, tiek dydį, buvo įvertinta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltės pripažinimas bei nuoširdus gailėjimasis, todėl pakartotinis šios aplinkybės vertinimas, priešingai nei skunde akcentuoja nuteistasis, nesudaro pagrindo švelninti jam paskirtą bausmę. Tuo tarpu nuteistojo prašymas išskirti pastarojo norą keisti gyvenimo būdą ir pradėti dirbti bei įvykdyti turimus skolinius įsipareigojimus ne tik laikytinas deklaratyviu, bet ir neatitiktų įstatymo nuostatų, įpareigojančių skiriant bausmę visas BK straipsnyje numatytas aplinkybes vertinti vienodai, nei vienai nesuteikiant išskirtinės reikšmės. Nuteistasis darbine veikla neužsiima nuo 2022-05-30 (1 t., b. l. 90), per šį laiką, nuo 2023-08-03 atlikinėjo ankstesniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-04-13 nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, o šioje byloje naujas nusikalstamas veikas padarė praėjus sąlyginai trumpam, 2 mėnesių laikotarpiui, po jo paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistajam net pakankamai griežtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė. Įvertinus šioje byloje analizuojamų nusikaltimų įvykdymo aplinkybes, tai, kad nuteistasis norimo rezultato gauti finansinės naudos nepasiekė tik dėl to, kad buvo užkluptas liudytojos, tikėti ir kitaip vertinti nuteistojo deklaratyvių teiginių, dėl siekio dorai gyventi, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog apeliaciniu skundu nuteistasis iš esmės siekia sumenkinti nusikalstamą polinkį nurodydamas, kad jis tik „netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje“, o tai, kartu su visų byloje nustatytų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai neduoda pagrindo manyti, kad švelnesnės bausmės rūšys ar mažesnis bausmės dydis padės užtikrinti visus bausmės tikslus.

Nors pritartina skundo argumentams, kad aptariamais apelianto nusikalstamais veiksmais tiesioginė turtinė žala padaryta nebuvo, tačiau tą lėmė tik tai, kad nuteistasis buvo užkluptas įvykio vietoje. Teisėjų kolegija pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą, šiuos bei kitus jau aptartus skundo argumentus laiko deklaratyvius ir nesudarančius pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio. Pažymėtina, kad skiriama bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir būti proporcinga teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp skiriamos bausmės ir siekiamų tikslų išlaikant teisingą pusiausvyrą. Pagrindo pripažinti, kad šie tikslai nebuvo pasiekti, o paskirtos bausmės kiekviena atskirai ir galutinė subendrinta bausmė neatitinka proporcingumo pricipo, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu būtent tai, jog nuteistasis nesiėmė aktyvių veiksmų keisti savo gyvenimo būdo ir šios nutarties 12 punkte aptartomis aplinkybėmis pasikėsino įvykdyti svetimo turto vagystę bei neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, nepaisant jo registravimosi užimtumo tarnyboje, vertintina ne kaip jo asmenybę ar veikų pavojingumą mažinanti, o kaip jas didinanti aplinkybė.

Teisėjų kolegijos vertinimu A. Š. nusikalstamas elgesys yra gana sistemingas ir, atsižvelgiant į jo vidutinį, darbingą amžių, jau susiformavęs. Atsižvelgiant į tai, bei į nustatytą vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir dvi ją sunkinančias aplinkybes, nusikalstamų veikų padarymo cinišką būdą bei kitas nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, pritartina apylinkės teismo išvadai, jog A. Š. atžvilgiu bausmės tikslai bus pasiekti tik ribojant jo laisvę ir paskiriant griežčiausias sankcijose numatytas bausmės rūšis, kurių dydžiai, kaip minėta šios nutarties 13 punkte, individualizuoti tinkamai, o paskirta galutinė subendrinta bausmė yra teisinga ir proporcinga, padės pasiekti ne tik nubaudimo, bet ir perauklėjimo, prevencinius tikslus. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, pagrįstai sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo, kadangi, nuteistajam jau ir ankščiau buvo paskirtas bausmės vykdymo atidėjimas, išreikštas pasitikėjimas, tačiau šis savo elgesio nepakeitė. Šių aplinkybių pagrindu nėra pagrindo vertinti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. švelnesnės nei įstatyme numatyta bausmės skyrimo, kadangi švelnesnių teisinio poveikio priemonių paskyrimas nagrinėjamu atveju, neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų.

A. Š. naujas nusikalstamas veikas darė ne tik suprasdamas jų nusikalstamą pobūdį, bet ir suvokdamas, kokios yra galimos tokio elgesio pasekmės, todėl dėl kylančių padarinių yra kaltas tik jis pats. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu. Byloje nėra duomenų, jog nuteistasis A. Š. negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės ar kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad jo situacija yra išskirtinė. Naujų aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos priimant skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija nenustatė, tokių nenurodė ir nuteistasis ar jo gynėjas teismo posėdžio metu, todėl laikytina, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026-04-28 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Teismui buvo pateikta 2026-06-22 pažyma dėl 191,67 Eur išieškojimo iš nuteistojo A. Š. dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje A. Š. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą priteisimo – netenkinti.