Vilniaus apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugsėjo 22 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Barkausko ir Ingos Staknienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės ATS1 apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 ieškinį atsakovei ATS1 dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei atsakovės ATS1 priešieškinį ieškovui IES1 dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia, nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir santuokoje įgyto turto padalijimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Ignalinos rajono 2-ojo notaro biuro notarė TAR1 . Teismas

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62 ³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir Vilniaus apygardos teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu. Ieškovas IES1 ieškiniu prašė: 1) nutraukti šalių santuoką, sudarytą 2023 m. sausio 21 d. Utenos rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 4, dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) po santuokos nutraukimo atsakovei palikti ikisantuokinę pavardę „(duomenys neskelbtini)“, ieškovui palikti jo pavardę; 3) nutraukus santuoką nepriteisti šalims viena iš kitos materialinio išlaikymo; 4) nustatyti, kad po santuokos nutraukimo paaiškėjus, kad šalys turi kreditorių, kreditorinius reikalavimus vykdys ta šalis, kurios vardu sudarytas sandoris. Atsakovė ATS1 priešieškiniu prašė: 1) nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės; 2) priteisti iš ieškovo 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 3) po santuokos nutraukimo atsakovei palikti ikisantuokinę pavardę „(duomenys neskelbtini)“, atsakovui – jo pavardę; 4) pripažinti negaliojančia 2022 m. sausio 20 d. sudarytą ikivedybinę sutartį; 5) pripažinti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovės nuosavybe; 6) padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, šalims po ½ dalį priteisiant žemės sklypą bei gyvenamąjį namą su pagalbinio ūkio pastatais, esančius, (duomenys neskelbtini), ieškovui priteisti automobilius AUDI Q5, FIAT STILO ir MERCEDES-BENZ V220 CDI bei priešieškinyje nurodytus kilnojamuosius (namų apyvokos) daiktus, iš viso kilnojamojo turto už 18 261 Eur, atsakovei priteisti priešieškinyje nurodytus kilnojamuosius (namų apyvokos) daiktus, iš viso už 850 Eur, bei 8705,50 Eur kompensaciją už ieškovui atitenkančią didesnę bendro turto dalį.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškinį tenkinti visiškai, priešieškinį tenkinti iš dalies, santuoką, sudarytą ir įregistruotą (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. 4, tarp IES1 ir ATS1 nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovui IES1 palikti pavardę – (duomenys neskelbtini), atsakovei ATS1 – (duomenys neskelbtini), perduoti iš ieškovo IES1 valdymo atsakovei ATS1 televizorių Samsung (600 Eur vertė) ir šaldytuvą Beko (250 Eur vertė), priteisti atsakovei ATS1 iš ieškovo IES1 2278,50 Eur kompensaciją už kilnojamuosius daiktus. Teismas kitą priešieškinio dalį atmetė.

Teismo vertinimu, nėra duomenų, kad išimtinai tik ieškovas ar tik atsakovė pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Atsakovė, teikdama paaiškinimus, ne kartą nurodė, kad visos neigiamos ieškovo savybės ir neigiami poelgiai (smurtavimas, apgaudinėjimai, žeminimai), kuriuos ji įvardijo ieškovo kalte dėl santuokos iširimo, egzistavo ir jai buvo žinomi jau iki santuokos sudarymo, tačiau tai neįtakojo atsakovės sprendimo sudaryti santuoką su ieškovu praėjus beveik trejiems metams nuo bendravimo su juo pradžios. Šalys susituokė jau būdamos brandžios asmenybės, kuomet esminiai asmenybės, charakterio bruožų, elgsenos pokyčiai yra mažai tikėti. Šalims tai buvo ne pirma santuoka. Tai, kad sutuoktiniai nepateisino vienas kito lūkesčių, bendras gyvenimas nesusiklostė taip, kaip buvo tikėtasi ir planuota, nereiškia, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas. Atsakovės pateiktos nuotraukos, liudytojų parodymai, medicininiai dokumentai ir apsaugos nuo smurto orderis nepatvirtina smurto faktų.

Teismas konstatavo, jog abu sutuoktiniai pažeidė savo šeimynines pareigas, nebuvo vienas kitam lojalūs, nedėjo pakankamai pastangų, kad gyventų gerbdamos viena kitą (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.27 straipsnis) ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo neįmanomas. Visa tai patvirtina, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pasisakydamas dėl ikivedybinės sutarties teismas nenustatė, kad pasirašydama ikivedybinę sutartį atsakovė dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos ar kt.) buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, kas sudarytų pagrindą ikivedybinę sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.89 straipsnyje numatytu pagrindu.

Atsakovės amžius, gyvenimiška patirtis, praeityje sudaryti disponavimo nekilnojamuoju turtu sandoriai lėmė, kad atsakovė turėjo suprasti, kad sudarant ikivedybinę sutartį, kurioje numatyta, kad turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, bus asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė, lems turto visiško atskirumo teisinį režimą. Notarė kabinete žodžiu išaiškino sandorio sąlygas, pasekmes, kad tai reiškia visišką turto atskyrimą, neprisiminė jokių išskirtinių dalykų, kabinete vykusių ginčų, kurie būtų lėmę šalių sudaryto sandorio netvirtinimą. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo spręsti dėl ikivedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia ir CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu.

Byloje nėra duomenų, kad tam, kad sutartis būtų sudaryta, ieškovas atsakovės atžvilgiu būtų naudojęs smurtą, grasinimus, pateikęs melagingus duomenis, kas sudarytų pagrindą ikivedybinę sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnyje numatytu pagrindu. Atsakovė 2022 m. sausio 20 d. sudarytos ikivedybinės sutarties neginčijo, pretenzijų dėl galimai neteisėto poveikio jai nekėlė dvejus metus iki pat bylos dėl santuokos nutraukimo inicijavimo.

Vertindamas atsakovės argumentą, kad šalių sudaryta ikivedybinė sutartis pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir atsakovei yra labai nepalanki (CK 3.108 straipsnio 2 dalis), teismas pažymėjo, kad atsakovė šiems savo teiginiams pagrįsti į bylą nepateikė objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad vedybų sutartis iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių (šiuo atveju atsakovei) yra labai nepalanki. Atsakovė pardavė iki santuokos turėtą butą ir gauti pinigai liko pas atsakovę.

Teismas nustatė, kad ieškovas, nutraukęs ankstesnę santuoką, jau 2020 m. siekė ieškotis kito asmeninio būsto. 2020 m. liepos 30 d. pasirašyta sutartis dėl buto (duomenys neskelbtini), įsigijimo, kurioje būtent ieškovas, ne ieškovas ir atsakovė ar tik atsakovė, nurodytas buto pirkėju, atsakovė susitarime yra įrašyta tik liudytoja. Aplinkybė, kad ieškovas gyvenamojo būsto ieškojo jau šalims bendraujant kaip porai, reguliariai ar nereguliariai gyvenant pas atsakovę jos bute, nepatvirtina, kad ginčo buto įsigijimas buvo bendras šalių sandoris.

Ieškovas butą (duomenys neskelbtini) pradėjo tvarkyti 2021 m. gruodžio 6 d. dar iki tada, kai buvo pasirašyta buto pirkimo-pardavimo notarinė sutartis, tačiau atsakovė teigia, kad butas buvo tvarkomas išimtinai ar daugiausia jos lėšomis. Ieškovas teigia, kad dirbo, gaudavo darbo užmokestį, buto įrengimui naudojo už parduotą jo namą (duomenys neskelbtini) gatvėje gautas lėšas.

Teismas įvertino, kad įprastinės atsakovės pajamos (senatvės pensija, darbo užmokestis) buvo nedidelės ir, labiau tikėtina, buvo naudojamos įprastinėms pragyvenimo išlaidoms dengti. 2020 metais, kai ieškovas faktiškai su buto (duomenys neskelbtini) pardavėjais sutarė dėl buto pirkimo, sumokėjo avansą (6000 Eur) ir likusią kainos dalį (5000 Eur), iš viso 11 000 Eur, tuo metu atsakovė gavo dvi vartojimo paskolas, tačiau jų suma iš viso sudarė tik 3000 Eur. Be to, tokio dydžio suma iš atsakovės sąskaitos buvo išgryninta tik 2020 m. rugsėjo 22, 24 dienomis, o ieškovo rašytinis susitarimas su buto pardavėjais, kuriuo jie patvirtino, kad už ginčo butą yra visiškai atsiskaityta, buvo pasirašytas 2020 m. liepos 30 d., todėl atsakovė neįrodė, kad butas buvo įsigytas jos ar iš dalies jos lėšomis.

Šalys nurodė, kad ginčo bute kartu apsigyveno 2021 m. gruodžio antroje pusėje. Atsakovė patvirtino, kad jai apsigyvenant bute jau buvo uždengtas stogas, buvo langai, grindys, sienos, t.y. butas buvo tinkamas gyventi. Aplinkybę, kad buvo baigti apdailos darbai patvirtina pateiktos sąskaitos-faktūros, kiti pirkimo kvitai, iš kurių matyti, kad 2021 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais pradžioje jau buvo perkamos santechnikos prekės lubinis šviestuvas, grindjuostės užbaigimai, laminuotų durų apvadai. Atsakovė savo butą pardavė tik 2021 m. spalio 27 d. ir 44 000 Eur gavo 2021 m. spalio 29 d., banko sąskaitų išrašų duomenys nepatvirtina atsakovę 2020 – 2021 m. turėjus kitų lėšų, iš kurių ji būtų galėjusi jos nurodyta apimtimi finansuoti buto remonto, įrengimo darbus. Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė to, kad butas buvo įsigytas jos ar iš dalies jos lėšomis, esmingai prisidėjo prie buto remonto darbų, kuriais butas tapo pritaikytas ir paruoštas gyventi. Atsakovės pateiktas jos bei ieškovo parašais patvirtintas 2021 m. spalio 27 d. pranešimas, kuriame nurodoma, kad atsakovė 2021 m. spalio 27 d. pardavė savo butą ir šalims dar būnant nevedusiems, gyvenant kartu į butą investavo 44 000 Eur. Teismo nuomone, įvertinus, kad butą atsakovė pardavė dieną iki pasirašant šį pranešimą, o buto pardavimo kaina atsakovei buvo sumokėta kitą dieną po jo pasirašymo, ieškovės pateiktu 2021 m. spalio 17 d. atsakovo pasirašytu pranešimu tvirtinamas faktas, kad atsakovė į butą jau yra investavusi 44 000 Eur, objektyviai yra neįmanomas.

Ieškovas 2020 m. sausio – 2021 m. balandžio mėn. gavo 19 130,17 Eur darbo užmokesčio, nors darbinis laikotarpis nutrūksta ir atsinaujina tik 2022 m. lapkričio mėn., tačiau 2021 m. liepos mėn. ieškovas jau disponavo 48 000 Eur, gautais už skyrybų metu su pirmąja sutuoktine parduotą gyvenamąjį namą, t.y. gavo iš viso 61 225,20 Eur pajamų. Iš karto po rašytinio susitarimo su buto (duomenys neskelbtini) pardavėjais, 2020 metais ieškovui buvo suteikti vartojimo kreditai (3180 Eur, 2000 Eur), gauta 1836,52 Eur įplaukų iš Swedbank Life Insurance SE. Iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų (sąskaitų-faktūrų, čekių) matyti, kad 2020 m. rugsėjo, spalio mėn. jau buvo sudaromos sutartys dėl buto remonto darbų, užsakomos remontui reikalingos prekės, į bylą pateikti dokumentai rodo, kad už prekes ir darbus apmokėdavo ieškovas.

Iš atsakovės į bylą pateikto 2021 m. gruodžio 31 d. garso įrašo matyti, kad šalys iki pasirašant ikivedybinę sutartį diskutavo, kaip turėtų būti tvarkomi jų turtiniai reikalai. Garso įrašą padarė atsakovė, pokalbio metu siekdama uždavinėti ieškovui atsakymą menančius klausimus, pati išsakydama jai palankius teiginius. Teismas garso įrašo nevertino kaip ieškovo padaryto atsakovei palankių faktų pripažinimo, nes tai buvo šalių siekis aptarti ir įteisinti šalių turtinius reikalus bei ikivedybinės sutarties pasirašymas pas notarą nebuvo spontaniškas šalių sprendimas.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovui jau bendravimo su atsakove metu įsigijus butą bei jį savo asmeninėmis lėšomis pritaikius gyvenimui, atsakovei bendravimo su ieškovu metu įgijus turto paveldėjimo būdu, gavus lėšų už asmeninės nuosavybės parduotą butą, šalys 2022 m. sausio 20 d. pasirašė ikivedybinę sutartį, pasirinkdamos kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės turto režimą, savo valdyme ir disponavime išlaikydamos jų asmeninį turtą.

Tokia vėlesnė nei ginčo buto įsigijimas, darbų dėl buto esminių pagerinimų atlikimas šalių sudaryta vedybų (ikivedybinė) sutartis ir paneigia atsakovės nurodomą aplinkybę, kad šalys siekė įgyti šį turtą bendra nuosavybe. Aplinkybė, kad šalys ir iki santuokos, ir sudarę santuoką gyveno ieškovui priklausančiame bute, nepaneigia ieškovo asmeninės nuosavybės į butą. Kadangi ikivedybinė sutartis ne tik ieškovui, bet ir atsakovei leido išlaikyti asmeninėje nuosavybėje turimą turtą, šalių ikivedybinė šalių sutartis nepažeidžia jų lygiateisiškumo principo ir nelaikytina atsakovei išimtinai nepalanki, todėl atsakovės reikalavimas pripažinti šalių 2022 m. sausio 20 d. sudarytą vedybų (ikivedybinę) sutartį negaliojančia dėl esminio lygiateisiškumo principo pažeidimo atmetamas kaip neįrodytas.

Atmetus atsakovės reikalavimą dėl ikivedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia, šalių turtinėms teisėms ir pareigoms taikytinas pagal vedybinę sutartį nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, t. y. šalių turtinės teisės ir pareigos nustatomos pagal šalių 2022 m. sausio 20 d. ikivedybinę sutartį (CK 3.81 straipsnio 1, 3 dalys). Ikivedybinės sutarties 2.1 punkte šalys numatė, kad bet koks nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, įgytas iki santuokos įregistravimo, lieka kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe.

Atsakovė dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių ir pagal sutartis atliktos teisinės registracijos neginčijo ir neginčija, viešo registro duomenys yra laikomi teisingais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl ginčo butas, vadovaujantis šalių 2022 m. sausio 20 d. ikivedybinės sutarties nuostatomis, pripažintas ieškovo asmenine nuosavybe.

Teismas nustatė, kad ginčo automobiliai įregistruoti ieškovo vardu iki santuokos su atsakove sudarymo. Atsakovė neginčijo nei automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių, nei teisinės registracijos. Nors atsakovė teigė, kad automobiliai buvo įsigyti ir jos (ar tik jos) lėšomis, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, todėl automobiliai, vadovaujantis šalių sudarytos 2022 m. sausio 10 d. ikivedybinės sutarties nuostatomis, pripažintini ieškovo asmenine nuosavybe.

Pagal šalių 2022 m. sausio 20 d. ikivedybinės sutarties 2.3 punktą, šalių asmenine nuosavybe lieka ir viešuose registruose neregistruojamas kilnojamasis turtas, kiekvieno sutuoktinio vardu įgytas iki bei po santuokos įregistravimo. Nei vienai iš šalių nepateikus įrodymų, patvirtinančių asmeninę nuosavybę, šis konkretus turtas laikytinas įsigytas šalių bendrai, esant jų valiai turėti tokį bendrą turtą nepaisant šalių ikivedybinės sutarties 2.1-2.3 punktų nuostatų, nes turtas buvo skirtas bendriems jų poreikiams jų bendroje gyvenamojoje vietoje tenkinti. Dalinės nuosavybės įgijimo galimybė numatyta ir 2022 m. sausio 20 d. ikivedybinė sutarties 3.4 punkte. Ieškovui nepateikus įrodymų, jog nurodyto turto nėra ar jo vertė kitokia nei atsakovės nurodyta, atsakovei nereiškiant reikalavimo dėl šių daiktų priteisimo, o prašant kompensuoti jų vertę pinigais, atsakovei priteista šių daiktų pusės vertės kompensacija – 2278,50 Eur (CK 1.5, 4.80 straipsniai, 2022 m. sausio 20 d. Vedybų sutarties 3.4 punktas).

Atsakovė ATS1 (toliau ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti 2026-02-20 Utenos apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - tenkinti atsakovės ATS1 patikslinto priešieškinio reikalavimą bei santuoką nutraukti dėl atsakovo IES1 kaltės, tenkinti kitus atsakovės patikslinto priešieškinio reikalavimus.

Apeliantės teigimu, įrodymai taip pat patvirtina ieškovės aplinkybes dėl atsakovo naudoto

smurto jos atžvilgiu, nelojalaus elgesio (ieškovo ryšiai su kitomis moterimis).

santykių su moterimis, alkoholio vartojimo. Proceso metu ieškovas nevengė apkalbėti

atsakovės, teigdamas ją sirgus depresija, nors jokių duomenų, kurie patvirtintų tokius jo

teiginius nepateikė. Atsižvelgiant į bylos specifiką uždaro šeiminio

gyvenimo aspektu, kitus byloje esančius duomenis, pirmos instancijos teismas galėjo prieiti

laikydamas atsakovės parodymus ir įrodymus patikimais. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neva neįrodytos CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kaltės prezumpcijos sąlygos, todėl padarė išvadą, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas nepagrįstai susiaurino neištikimybės sampratą, faktiškai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei įrodyti fizinę neištikimybę ar baudžiamąją atsakomybę, nors CK to nereikalauja. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad susirašinėjimas su kitomis moterimis nelaikytinas neištikimybe, nes žinutės siųstos po 2024-12-28 konflikto nėra įrodymų apie fizinius santykius. Tačiau sutuoktinių lojalumo pareiga apima ir emocinę neištikimybę, intymaus pobūdžio bendravimą su trečiaisiais asmenimis.

CK 3.60 straipsnio 3 dalis nenumato, kad prezumpcija taikoma tik įrodžius lytinius santykius. Pakanka nustatyti santuokinės ištikimybės pareigos esminį pažeidimą. Jeigu susirašinėjimas buvo intymaus pobūdžio, flirtuojantis, siekiant užmegzti santykius, tai jau ne kas kita, o lojalumo pareigos pažeidimas. Be kita ko, teismas netinkamai įvertino ir laikotarpį, akcentuodamas, kad ieškovo žinutės atsitiktinėms moterims siųstos po 2024-12-28, kai ieškovui buvo taikytas apsaugos nuo smurto orderis. Tačiau šalių santuoka tuo metu nebuvo nutraukta ir sutuoktinio pareigos galiojo. Be to, viena žinutė datuota 2024-12-19, tai laikotarpis, kai šalys dar gyveno kartu.

Teismas konstatavo, kad fizinis smurtas neįrodytas, nes nėra baudžiamojo proceso duomenų ir nėra medicininių dokumentų dėl 2023 m. birželio sužalojimų, o liudytojai apie smurtą žinojo tik iš atsakovės pasakojimų. CK 3.60 str. nereikalauja, kad žiaurus elgesys būtų konstatuotas baudžiamąja tvarka. Teismas faktiškai prilygino įrodinėjimo standartą baudžiamajam procesui. Netinkamai teismas vertino ir atsakovės medicininius dokumentus. Netinkamai įvertintas ir apsaugos nuo smurto orderis. Ieškovui buvo taikytas apsaugos nuo smurto orderis ir jis buvo iškeldintas iš gyvenamosios vietos. Tai rodo, kad buvo konstatuota reali grėsmė, kad konfliktas nebuvo abipusis buitinis nesutarimas. Taipogi tai įrodo, kad atsakovas linkęs smurtauti. Todėl teismo išvada dėl „abiejų kaltės“ yra labai deklaratyvi. Teismas nenurodė, kokius konkrečius pažeidimus padarė atsakovė ir nenurodė, kokie įrodymai patvirtina jos kaltę, kokie konkretūs veiksmai laikytini esminiu pareigų pažeidimu, nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad atsakovei neigiamos ieškovo savybės buvo žinomos dar iki santuokos. Net jeigu tam tikri ieškovo bruožai ir buvo žinomi, tai nepateisina smurto ar neištikimybės.

Teismas nepagrįstai ikivedybinei sutarčiai suteikė tokią reikšmę, kuri eliminuotų galimybę vertinti atsakovės indėlį į ginčo turto sukūrimą. Ikivedybinė sutartis savaime nepaneigia iki jos sudarymo egzistavusių šalių susitarimų ar investicijų į konkretų turtą. Ikivedybinė sutartis nepaneigia bendros veiklos iki jos sudarymo ir nepaneigia investicijų į turtą. Teismas neįvertino esminio klausimo - ar ši sutartis savo turiniu ir pasekmėmis iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir ar ji atsakovės atžvilgiu yra labai nepalanki. Būtent šis kriterijus yra CK 3.108 straipsnio 2 dalies taikymo pagrindas. Teismas šią normą aiškino pernelyg siaurai ir faktiškai prilygino ją CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamam sandorio negaliojimui dėl apgaulės ar grasinimo, nors CK 3.108 str. 2 d. nereikalauja įrodyti nei smurto, nei grasinimo, nei apgaulės.

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2021 m. gavo apie 61 000 Eur pajamų, kad buvo pardavęs nekilnojamąjį turtą už 48 000 Eur. Tuo tarpu atsakovė gaudavo senatvės pensiją (apie 244-390 Eur) ir turėjo vartojimo paskolų. Atsakovė pardavė savo butą ir persikėlė gyventi į ieškovo vardu registruotą ginčo butą. Po santuokos nutraukimo situacija buvo tokia, kad ieškovas liko su gyvenamuoju būstu ir visu kapitalu, o atsakovė liko be būsto ir be jokios turto dalies.

Ikivedybinė sutartis buvo sudaryta jau susiformavus faktiniams šeimos santykiams ir esant ir emocinei, ir ekonominei priklausomybei, kai atsakovė jau neturėjo alternatyvaus būsto. Tokioje situacijoje ikivedybinė sutartis, įtvirtinanti visišką turto atskyrimą, reiškė, kad atsakovė faktiškai atsisako bet kokios būsimos turtinės apsaugos, kad visa rizika perkeliama jai, o nutrūkus santuokai, atsakovė lieka be gyvenamosios vietos.

Notarinė sutarties forma neužtikrina ekonominio sąžiningumo ir nepaneigia galimybės konstatuoti esminio lygiateisiškumo pažeidimo, kad silpnesnioji šalis realiai suvokė ilgalaikes pasekmes. Šeimos santykiuose prioritetas turi būti teikiamas pasekmių vertinimui, o ne formai, kadangi santuoka grindžiama pasitikėjimu, solidarumu, tarpusavio parama.

Spręsdamas ginčą dėl ginčo buto, teisinio režimo, teismas neatsižvelgė, kad šalių santykiai iki santuokos įregistravimo faktiškai turėjo šeiminiams santykiams būdingų požymių, o jų veiksmai buvo nukreipti į bendro gyvenimo kūrimą. Iš esmės teismas sprendime pripažino dalį atsakovės nurodytų aplinkybių, tačiau jų visumos neįvertino ir iš jų nepadarė logiškų teisinių išvadų.

Teismas nepagrįstai interpretavo 2021 m. spalio 28 d. šalių pasirašytą dokumentą, laikydamas, kad juo patvirtinama jau įvykusi investicija ir vien dėl to atmetė šio dokumento įrodomąją reikšmę. Tačiau dokumento turinys gali patvirtina šalių susitarimą dėl atsakovės lėšų panaudojimo ginčo turtui, todėl teismas nepagrįstai susiaurino šio įrodymo reikšmę.

Byloje nustatyta, kad atsakovė gavo 44 000 Eur už parduotą asmeninį butą. Šios aplinkybės teismas nevertino kaip realaus finansavimo šaltinio. Taip pat teismas nevertino ginčo turto pagerinimo apimties ir investicijų į turto pagerinimą, nors byloje ir ginčo nėra, kad po buto įsigijimo, butas buvo kapitališkai remontuojamas. Neteisingai teismas pasisakė ir praktiškai nuvertino Apeliantės pateiktą įrodymą - garso įrašą. Vertindamas šio įrodymo įrodomąją reikšmę teismas rėmėsi subjektyvia prielaida apie pokalbio pobūdį.

2020 m. liepos 30 d. ieškovas sudarė rašytinį susitarimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo už 11 000 Eur. Po buto įsigijimo buvo atliekami jo remonto ir pritaikymo gyvenimui darbai. 2021 m. spalio 27 d. atsakovė pardavė jai priklausiusį butą už 44 000 Eur, o 2021 m. spalio 29 d. ši suma buvo pervesta į jos banko sąskaitą. Šalys pasirašė dokumentą, kuriame be kita ko nurodyta, kad atsakovė šias lėšas investavo į ginčo nekilnojamąjį turtą.

Teismas neanalizavo atliktų darbų masto bei jų finansavimo šaltinių. Atsakovė kaip įrodymą į bylą pateikė garso įrašą iš kurio labai aiškiai galima suprasti, kad ieškovas sutiko su atsakovės investicija pardavus butą. Tačiau teismas sprendime nuvertino atsakovės pateiktą garso įrašą ir nurodė, kad atsakovė pokalbio metu uždavinėjo atsakymą menančius klausimus, todėl šis įrašas neįrodo atsakovei palankių aplinkybių.

Ieškovas gavo 48 000 Eur pardavęs ankstesnį turtą, o atsakovė gavo 44 000 Eur. pardavusi savo butą. Netrukus po šių sandorių šalys investavo lėšas į ginčo butą. Šios aplinkybės patvirtina, kad šalys disponavo panašaus dydžio lėšomis ir jos buvo panaudotos bendram gyvenimui ir būstui kurti. Teismas neįvertino, kad šios aplinkybės patvirtina bendrą šalių ekonominę veiklą. Akivaizdu, kad 44 000 Eur suma yra itin reikšminga, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats ginčo nekilnojamasis turtas buvo įsigytas už 11 000 Eur. Tai reiškia, kad atsakovės investuotos lėšos kelis kartus viršijo pirminę turto įsigijimo kainą ir faktiškai buvo panaudotos šio turto ir sukūrimui ir pagerinimui bei pritaikymui šalių bendram gyvenimui. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčo turtas buvo kuriamas ne vien ieškovo pastangomis, o bendromis šalių lėšomis ir pastangomis. O pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs atsakovės investicijų reikšmės, padarė nepagrįstą išvadą dėl ginčo turto teisinio režimo.

Ieškovas IES1 atsiliepime prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad vien ieškovo susirašinėjimas socialiniuose tinkluose fizinės neištikimybės fakto nepatvirtina, o apeliantė konkrečių įvykių, kuomet ieškovas santuokos metu galėjo būti neištikimas, nenurodė ir neįrodė. Net ir kvalifikavus susirašinėjimą kaip lojalumo pareigos pažeidimą, jis negali būti laikomas santuokos iširimo priežastimi, nes santuokiniai santykiai jau buvo faktiškai nutrūkę.

Fotonuotraukos, medicininiai dokumentai, liudytojų parodymai neįrodo smurto fakto, nes juose nėra konkrečių įrodymų apie ieškovo veiksmus. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad orderis išduodamas nesant įrodymų, pakankamai patvirtinančiu smurtą - pakanka pranešimo apie galimą grėsmę, todėl pats orderio išdavimo faktas neįrodo smurto fakto. Orderio panaikinimas rodo, kad grėsmė nebuvo nustatyta. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė net pagal civilinį tikėtinumo standartą neįrodė fizinio smurto fakto.

Pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį, jei teisme nė vienam sutuoktiniui nenustatoma kaltės prezumpcija pagal 3 dalį, ir jei neįrodyta, kad išimtinai vienas sutuoktinis iš esmės pažeidė pareigas, teismas gali konstatuoti abiejų kaltę. Teismas pagrįstai konstatavo, kad abu sutuoktiniai pažeidė CK 3.27 straipsnyje įtvirtintą pareigą gyventi gerbiant vienas kitą, pažeidė savo šeimynines pareigas, nebuvo vienas kitam lojalūs, nedėjo pakankamai pastangų, kad gyventų gerbdamos viena kitą. Ši išvada grindžiama konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis: ieškovo alkoholio vartojimas, emociškai įtempti santykiai, dažni konfliktai, ieškovo susirašinėjimas su kitomis moterimis po konflikto, taip pat apeliantės elgesys - telefono stebėjimas, garso įrašų darymas, nepasitikėjimas, policijos kvietimas. Apeliantė pati teismo posėdžio metu pripažino, jog visos neigiamos ieškovo savybės jai buvo žinomi dar iki santuokos sudarymo, tačiau tai neįtakojo jos sprendimo susituokti. Šalys susituokė jau būdamos brandžios asmenybės, tai buvo ne pirma jų santuoka, ir esminiai asmenybės pokyčiai tokiame amžiuje yra mažai tikėtini. Tai, kad sutuoktiniai nepateisino vienas kito lūkesčių, nereiškia, kad tik vienas sutuoktinis iš esmės pažeidė pareigas.

Apeliantė pati teismo posėdžio metu patvirtino, kad ikivedybinės sutarties projektas buvo pateiktas jai susipažinimui prieš pasirašant. Šalys turėjo galimybę jį perskaityti. Sutarties sąlygos yra aiškios ir nedviprasmiškos - 2.1-2.7 punktai nepalieka vietos interpretacijai. Notarė teismo posėdžio metu paaiškino, kad, kaip ir visais kitais atvejais, šalims buvo žodžiu išaiškintos sandorio sąlygos ir pasekmės, paaiškinta, kad ikivedybinė sutartis reiškia visišką turto atskyrimą. Apeliantė sutarties sudarymo metu buvo 63 metų amžiaus, turinti gyvenimo patirties, anksčiau disponavusi nekilnojamuoju turtu (turėjo ir pardavė butą). Tai ne pirma jos santuoka. Apeliantė sutartį pasirašė 2022 m. sausio 20 d. ir jos neginčijo iki pat 2025 m., kai Ieškovas iniciavo santuokos nutraukimą. Toks ilgas neveikimas pagal teismų praktiką yra reikšminga aplinkybė, rodanti, kad sutarties sąlygos asmeniui buvo suprantamos ir priimtinos. Vizitas pas notarę buvo užsakytas iš anksto, šalys vyko į (duomenys neskelbtini) rajoną. Tokios aplinkybės rodo planuotą, o ne spontanišką veiksmą.

CK 3.108 str. 2 d. numato specialųjį vedybų sutarties negaliojimo pagrindą: sutartis negalioja, jei ji iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam sutuoktiniui yra labai nepalanki. Ginčo šalių sudarytos ikivedybinės sutarties šalių teisės ir pareigos puses turi vienodas teises, pareigas turinys atitinka šalių teisių ir pareigų pariteto principą. Sutarties 2.1-2.7 punktai nustato vienodas taisykles abiem šalims. Kiekvienas sutuoktinis išlaiko savo asmeniniu turtu valdymo, naudojimo ir disponavimo teisę. Tokia sutartis pagal savo pobūdį negali būti laikoma iš esmės pažeidžiančia lygiateisiškumo principą, nes ji vienodai taikoma abiem šalims. Apeliantė išlaikė savo asmeninę nuosavybę: paveldėtą žemės sklypą bei gyvenamąjį namą su pagalbinio ūkio pastatais taip pat lėšas, gautas už parduotą butą (44 000 Eur). Sutarties sudarymo metu (2022 m. sausio 20 d.) apeliantė: a) turėjo asmeninių pajamų (senatvės pensiją); b) disponavo lėšomis, gautomis už parduotą butą (44 000 Eur - banko sąskaitoje 2022 m. kovo 1 d. likutis buvo 8 563,40 Eur); c) buvo paveldėjusi (ar nebūtinai jau įregistravusi) žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Apeliantė nebuvo ekonomiškai beviltiškoje padėtyje ir turėjo realių alternatyvų. Turto visiško atskirumo režimas yra legalus turto režimas, tiesiogiai numatytas CK 3.104 str. 1 d. 1 p. Šis režimas savaime nereiškia lygiateisiškumo pažeidimo. Vien tai, kad vienas sutuoktinis iki santuokos įgijo daugiau turto nei kitas, negali būti pagrindas pripažinti ikivedybinę sutartį negaliojančia, nes priešingu atveju bet koks turto atskirumo režimas, kai šalių turtas nėra vienodos vertės, būtų neteisėtas. Tokiu aiškinimu būtų paneigiamas pats CK 3.104 str. 1 d. 1 p. egzistavimo tikslas.

Apeliantė skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nuvertino garso įrašą, kuriuo esą įrodomas ieškovo pripažinimas, kad viskas bus „bendra“. Šis argumentas yra nepagrįstas. Teismas garso įrašą vertino posėdžio metu jį išklausius ir konstatavo, kad įrašą padarė pati apeliantė, o pokalbio metu ji uždavinėjo ieškovui atsakymą menančius klausimus. Ikivedybinė sutartis buvo sudaryta praėjus trims savaitėms po garso įrašo datos (2021 m. gruodžio 31 d. ir 2022 m. sausio 20 d.). Vėlesnė notarinė sutartis paneigia ankstesnių žodiniu susitarimų teisinę reikšmę. Garso įrašas pats savaime patvirtina, kad šalių siekis aptarti ir įteisinti turtinius reikalus buvo planuotas ir apgalvotas procesas, o ne spontaniškas ieškovo primestas sprendimas.

Apeliantės argumentas, kad teismas nevertino šalių santykių iki santuokos kaip šeiminiu santykių, kuriuose buvo vedamas bendras ūkis, nereikšmingas, nes: a) butas buvo įsigytas ieškovo vardu ir jo lėšomis net prieš šalims pradedant gyventi kartu šiame bute; b) šalys vėliau sudarė ikivedybinę sutartį, kuria aiškiai apsisprendė dėl turto atskirumo režimo; c) pagal CK 3.229 str. ir teismų praktiką, bendras ūkis ir nesusituokusių asmenų turto klausimai sprendžiami pagal CK 6.969 str. (jungtines veiklos sutartis) arba CK 4.72-4.73 str. (bendroji daline nuosavybe), tačiau šiuo atveju visai nereikšminga, kokia buvo šalių turto situacija iki santuokos, nes šalys pačios susitarė dėl turto režimo ir jį pagal sutartį nustatė.

Apeliantės reikalavimas priteisti kompensaciją už ieškovui atitenkančią tariamai didesnę turto dalį grindžiamas prielaida, kad butas ir automobiliai yra bendras sutuoktinių turtas. Ši prielaida neįrodyta ir priešinga byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei galiojančiai ikivedybinei sutarčiai, todėl nėra pagrindo priteisti kompensaciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ((civilinio proceso kodekso – toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis)). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos dalyką sudaro teismo sprendimo dalys, kuriose nuspręsta a) atmesti atsakovės priešieškinį nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės, b) dėl būsto (duomenys neskelbtini), nuosavybės, c) dėl šalių ikivedybinės sutarties negaliojimo ir d) dėl kilnojamojo turto padalijimo.

Dėl santuokos nutraukimo pagrindo ir sutuoktinių kaltės

Sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 str.).

Santuokos nutraukimas dėl vieno iš sutuoktinių kaltės yra pakankamai griežta atsakomybės forma, todėl ji taikoma tik tinkamai nustačius jos taikymo sąlygas – kaltus sutuoktinio veiksmus ar neveikimą ir jų priežastinį ryšį su kilusiais žalingais padariniais – santuokos nutraukimu. Sutuoktinių tarpusavio asmeniniams santykiams būdinga tai, kad vieno asmens elgesys dažniausiai sąlygoja kito asmens elgesį. Todėl tais atvejais, kai vienas sutuoktinis elgiasi netinkamai, santuokoje kylančių problemų savalaikis pastebėjimas ir jų sprendimas didele dalimi priklauso ir nuo kito sutuoktinio, ypač jo netoleravimo tokio elgesio bei tokio elgesio priežasčių. Tačiau jei sutuoktiniai laiku nepastebi ir nesprendžia santuokoje kylančių problemų, jų tarpusavio ryšiai gali nutrūkti, bet ne dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, o dėl jų abiejų nesugebėjimo rasti sprendimą, net ir taikiai išsiskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020).

Remdamasi pirmiau nurodytomis CK normomis ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijami pirmosios instancijos teismo motyvai bei išvados dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vien ieškovo susirašinėjimas susipažįstant su kitomis moterimis socialiniuose tinkluose fizinės neištikimybės fakto nepatvirtina, o apeliantė konkrečių įvykių, kuomet ieškovas santuokos metu iki šalims pradėjus gyventi skyrium galėjo būti neištikimas, nenurodė ir neįrodė.

Byloje vertinant šalių santykius chronologine tvarka nustatyta, kad neteisminė mediacija dėl santuokos nutraukimo vyko nuo 2024 m. gruodžio 27 d., t. y. šalys jau iki ieškovo susirašinėjimo pradžios buvo apsisprendusios nutraukti santuoką; 2024 m. gruodžio 28 d. po konflikto ieškovui buvo uždrausta gyventi namuose 15 dienų - šalys faktiškai nebegyveno kartu; absoliuti dauguma žinučių datuojamos po 2024 m. gruodžio 28 d., t. y. po faktiško išsiskyrimo. Taigi, santuokiniai santykiai jau buvo faktiškai nutrūkę. Pritartina ieškovui, kad šalių santuoka faktiškai iširo dėl kitų priežasčių, o ne dėl susirašinėjimo, kuris vyko jau nutrūkus bendram gyvenimui.

Viena žinutė datuojama 2024 m. gruodžio 19 d., t. y. prieš faktinį išsiskyrimą. Tačiau teismas teisingai konstatavo, kad šios vienos žinutės turinys neleidžia daryti išvados apie ieškovo neištikimybę. Vienas susirašinėjimas susipažįstant su kitu asmeniu socialiniame tinkle, kurio turinys neįrodo fizinių santykių ar intymaus pobūdžio bendravimo, negali būti pagrindas kaltės prezumpcijai taikyti.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad fizinio smurto aplinkybės neįrodytos. Trys Apeliantės pateiktos hematomų ant jos kūno nuotraukos, tikėtina, darytos 2025 m. vasario 23 d. (po bylos iškėlimo), dvi - 2023 m. birželio 19, 23 d. Dėl 2023 m. nuotraukų nėra medicininės dokumentacijos, patvirtinančios užfiksuotus sužalojimus, nėra duomenų apie kreipimąsi į teisėsaugos institucijas. Pati fotonuotrauka, nepatvirtinta kitais įrodymais, neįrodo nei sužalojimų kilmės, nei jų priežasties.

Medicininiai dokumentai: 2025 m. sausio 13 d. išrašo tik iš apeliantės žodžių anamnezėje nurodyta tik apie psichologinį smurtą, apie fizinį smurtą nenurodyta. 2025 m. vasario 25 d. išrašas, kuriame pažymėti sužalojimai, surašytas jau po ieškovo kreipimosi į teismą ir po ieškinio įteikimo apeliantei (2025 m. vasario 6 d.).

Apeliantės kviestos liudytojos (LUD1, LUD2) apie smurtą žinojo išimtinai iš apeliantės žodžių. Tiesioginių smurto įrodymų byloje nėra.

Apeliantė nurodo, kad ieškovui buvo taikytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Tačiau šis orderis buvo išduotas 2024 m. gruodžio 28 d., ir vėliau panaikintas. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad orderis išduodamas nesant įrodymų, pakankamai patvirtinančiu smurtą - pakanka pranešimo apie galimą grėsmę. Todėl pats orderio išdavimo faktas neįrodo smurto reikšmingo nustatant sutuoktinio kaltę fakto. Orderio panaikinimas rodo, kad grėsmė nebuvo nustatyta.

Abu sutuoktiniai pažeidė savo šeimynines pareigas, nebuvo vienas kitam lojalūs, nedėjo pakankamai pastangų, kad gyventų gerbdamos viena kitą. Ši išvada grindžiama konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis: ieškovo alkoholio vartojimas, emociškai įtempti santykiai, dažni konfliktai, ieškovo susirašinėjimas su kitomis moterimis po konflikto, taip pat apeliantės elgesys - telefono stebėjimas, garso įrašų darymas, nepasitikėjimas, policijos kvietimas.

Apeliantė pati teismo posėdžio metu pripažino, jog visos neigiamos ieškovo savybės ir elgesio modeliai (alkoholio vartojimas, tariamai smurtinis elgesys) jai buvo žinomi dar iki santuokos sudarymo, tačiau tai neįtakojo jos sprendimo susituokti. Kaip teisingai pažymėjo teismas, šalys susituokė jau būdamos brandžios asmenybės virš 60 metų amžiaus, tai buvo ne pirma jų santuoka, ir esminiai asmenybės pokyčiai tokiame amžiuje yra mažai tikėtini. Tai, kad sutuoktiniai nepateisino vienas kito lūkesčių, nereiškia, kad vienas sutuoktinis iš esmės pažeidė pareigas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 3.61 str. 2 d. nuostatas pripažindamas abiejų sutuoktinių kaltę.

Dėl ikivedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia

Vedybų sutarties negaliojimo pagrindai reglamentuojami CK 3.105 ir 3.108 straipsniuose. CK 3.105 straipsnis numato bendruosius pagrindus (prieštaravimas imperatyvioms normoms, gerai moralei, viešajai tvarkai), o CK 3.108 straipsnis - specialųjį pagrindą: sutarties negaliojimas dėl esminio sutuoktinių lygiateisiškumo principo pažeidimo (2 dalis). Be to, vedybų sutartis gali būti pripažinta negaliojančia CK pirmosios knygos bendraisiais sandoriu negaliojimo pagrindais (CK 1.84 - 1.91, 1.93 str.). Sutartį ginčijanti apeliantė privalėjo įrodyti minėtus sutarties nutraukimo pagrindus.

Byloje neįrodyta, kad apeliantė nesuprato ikivedybinės sutarties pasekmių, buvo skubinama ieškovo, o notarė neišaiškino sutarties sąlygų. Apeliantė pati teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutarties projektas buvo pateiktas jai susipažinimui prieš pasirašant. Šalys turėjo galimybę jį perskaityti. Sutarties sąlygos yra aiškios ir sutarties 2.1-2.7 punktus aiškinant vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje suformuluotais kriterijais (vertinant tikruosius šalių ketinimus) akivaizdu, kad kiekvienas sutuoktinis siekė išsaugoti savo asmeninio įsigyto savo vardu turto valdymo, naudojimo ir disponavimo teisę.

Notarė teismo posėdžio metu paaiškino, kad, kaip ir visais kitais atvejais, šalims buvo žodžiu išaiškintos sandorio sąlygos ir pasekmės, paaiškinta, kad ikivedybinė sutartis reiškia visišką turto atskyrimą. Apeliantė sutarties sudarymo metu buvo 63 metų amžiaus, turinti gyvenimo patirties, anksčiau disponavusi nekilnojamuoju turtu (turėjo ir pardavė butą). Tai ne pirma jos santuoka. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantė turėjo pakankamą patirtį suprasti turto visiško atskirumo režimo pasekmes. Apeliantė sutartį pasirašė 2022 m. sausio 20 d. ir jos neginčijo iki pat 2025 m., kai ieškovas iniciavo santuokos nutraukimą. Toks ilgas neveikimas yra reikšminga aplinkybė, rodanti, kad sutarties sąlygos asmeniui buvo suprantamos ir priimtinos. Vizitas pas notarę buvo užsakytas iš anksto, šalys vyko į Ignalinos rajoną. Tokios aplinkybės rodo planuotą, o ne spontanišką veiksmą. Šalys iki sutarties pasirašymo diskutavo dėl turtinių reikalų, kas paneigia spontaniškumo argumentą.

CK 3.108 str. 2 d. numato specialųjį vedybų sutarties negaliojimo pagrindą: sutartis negalioja, jei ji iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam sutuoktiniui yra labai nepalanki. Būtina įrodyti abu elementus.

Vertinant sutarties turinį reikšminga, kad Sutarties 2.1-2.7 punktai nustato vienodas taisykles abiem šalims. Kiekvienas sutuoktinis išlaikė savo asmeniniu turtu valdymo, naudojimo ir disponavimo teisę. Tokia sutartis pagal savo pobūdį negali būti laikoma iš esmės pažeidžiančia lygiateisiškumo principą, nes ji vienodai taikoma abiem šalims.

Pasirašius ikivedybinę sutartį apeliantė išlaikė savo asmeninę nuosavybę: paveldėtą žemės sklypą bei gyvenamąjį namą su pagalbinio ūkio pastatais (paveldėta (duomenys neskelbtini)), taip pat lėšas, gautas už parduotą butą (44 000 Eur). Jei šalių turtui būtų taikomas įstatyminis bendrosios jungtinės nuosavybės režimas, ieškovas galėtų pretenduoti į dalį apeliantės paveldėto turto pagerinimo vertės.

Apeliantė teigia, kad turto visiško atskirumo režimas jai buvo labai nepalankus, nes ieškovas turėjo didesnės vertės turtą. Tačiau CK 3.108 str. 2 d. nurodytas požymis esminio sutuoktinių lygiateisiškumo principo pažeidimo kriterijus nereiškia, kad sutuoktinių turtas būtų vienodos vertės. Turto visiško atskirumo režimo nustatymas yra konkretus teisinis instrumentas, tiesiogiai numatytas CK 3.104 str. 1 d. 1 p. Vien aplinkybė, kad vienas sutuoktinis iki santuokos įgijo daugiau turto nei kitas, negali būti pagrindas pripažinti ikivedybinę sutartį negaliojančia, nes priešingu atveju būtų paneigiamas pats vedybinės sutarties instituto tikslas.

Apeliantė skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nuvertino garso įrašą, kuriuo esą įrodomas Ieškovo pripažinimas, kad viskas bus „bendra“. Šis argumentas yra nepagrįstas. Teismas garso įrašą vertino posėdžio metu jį išklausius ir konstatavo, kad įrašą padarė pati apeliantė, o pokalbio metu ji uždavinėjo ieškovui atsakymą menančius klausimus. Toks įrodymo vertinimas yra teismo diskrecija pagal CPK 185 str. Apeliacinės instancijos teismas gali pakeisti pirmos instancijos teismo įrodymu vertinimą tik tuo atveju, jei įrodymai buvo vertinami pažeidžiant įrodymu vertinimo taisykles, o ne vien dėl to, kad galimas kitoks vertinimas. Ikivedybinė sutartis, kuri buvo sudaryta praėjus trims savaitėms po garso įrašo datos (2021 m. gruodžio 31 d. ir 2022 m. sausio 20 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus dėl ikivedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia.

Dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), teisinio režimo

Ginčo būstas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įregistruotas ieškovo vardu 2021 m. gruodžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu.

Byloje nustatyta ginčo turto įsigijimo chronologija: 2020 m. liepos 30 d. – ieškovas vienasmeniškai pasirašė rašytinį susitarimą su pardavėjais LUD3 ir LUD4 dėl buto įsigijimo. Ieškovas šiame susitarime nurodytas pirkėju, apeliantė nurodyta tik liudytoja. Už butą sumokėta 11 000 Eur. Buto pardavėja LUD4 patvirtino, kad derybos vyko su ieškovu ir kad ieškovas mokėjo. 2020-2021 metų laikotarpiu ieškovas organizavo ir finansavo buto remonto darbus. Į byla pateiktos sąskaitos-faktūros, čekiai, pirkimo kvitai, kurie išrašyti Ieškovo vardu. Liudytojai patvirtino, kad remonto darbus organizavo ir už juos mokėjo ieškovas, apeliantės prie darbų nematydavo. 2021 m. gruodžio 6 d. - pasirašyta pagrindinė notarinė pirkimo-pardavimo sutartis ieškovo vardu. 2021 m. gruodžio antroji pusėje apeliantė įsikėlė gyventi į butą. Pati apeliantė patvirtino, kad butas jau buvo tinkamas gyventi. 2022 m. sausio 20 d. - šalys pasirašė ikivedybinę sutartį, pasirinkdamos turto visiško atskirumo režimą. 2023 m. sausio 21 d. - šalys sudarė santuoką. Taigi, būstas buvo įsigytas ieškovo, jo lėšomis, dar prieš šalims pradedant gyventi kartu šiame bute, ir daugiau kaip prieš du metus iki santuokos sudarymo.

2020 m. liepos 30 d., kai buvo pasirašyta sutartis su buto pardavėjais ir patvirtinta, kad sumokėta visa 11 000 Eur kaina. Apeliantė neįrodė turėjusi lėšų buto įsigijimui ar esminių remonto darbų finansavimui.

Apeliantė pateikė 2021 m. spalio 28 d. šalių pasirašytą raštą, kuriame nurodyta, kad apeliantė investavo 44 000 Eur. Raštą pasirašė ieškovas. Dokumentas neįrodo apeliantės argumentų pagrįstumo, nes raštas pasirašytas 2021 m. spalio 28 d. Apeliantė savo turėtą butą pardavė 2021 m. spalio 27 d. Lėšos (44 000 Eur) pervestos į apeliantės sąskaitą 2021 m. spalio 29 d. Todėl rašto pasirašymo dieną apeliantė objektyviai dar nebuvo gavusi lėšų, kurių investavimą raštas tvirtina. Rašto turinys (bendrų lėšų investavimas) buvo paneigiamas vėlesne 2022 m. sausio 20 d. ikivedybine sutartimi, kurioje šalys aiškiai sutarė dėl turto visiško atskirumo. Be to, dokumentų ekspertizė nustatė, kad prierašas „įdėjau ir aš“ 2020 m. liepos 30 d. sutartyje buvo prirašytas kitu rašikliu nei likusioji teksto dalis, kas kelia abejonių dėl dokumento vientisumo.

Kadangi ikivedybinė sutartis yra galiojanti, turto teisinis režimas nustatomas pagal ją. Ikivedybines sutarties 2.1 punktas konkrečiai numato, kad nekilnojamasis turtas, įgytas iki santuokos įregistravimo, lieka kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe. Ginčo turtas įsigytas ir įregistruotas ieškovo vardu iki santuokos, todėl apeliantės reikalavimas pripažinti butą bendrąja jungtine nuosavybe yra nepagrįstas.

Pagal suformuotą teismų praktiką turinčių bendrą ūkį ir nesusituokusių asmenų turtiniai klausimai sprendžiami pagal CK 6.969 str. (jungtines veiklos sutartis) arba CK 4.72-4.73 str. (bendroji daline nuosavybe), tačiau šiuo atveju visai nereikšminga, kokia buvo šalių turto situacija iki santuokos, nes šalys pačios susitarė dėl turto režimo ir jį pagal sutartį nustatė

Pirmos instancijos teismas, taikydamas šalių ikivedybinės sutarties nuostatas, pagrįstai nustatė, kad ieškovo asmeninė nuosavybė yra butas (duomenys neskelbtini) su žemės sklypo dalimi ir inžineriniais statiniais, automobiliai Audi Q5, Fiat Stilo, Mercedes-Benz, priekaba Bockmann, bei sprendime nurodyti kilnojamieji daiktai; apeliantės asmeninė nuosavybė yra televizorius Samsung (600 Eur), šaldytuvas Beko (250 Eur), minkštas kampas (700 Eur), komoda (178 Eur), spinta (1 156 Eur). Bendrai įsigyti daiktai 4 557 Eur vertės, dėl kurių nė viena šalis nepateikė asmeninės nuosavybės įrodymų - jų pusės vertės kompensacija (2 278,50 Eur) pagrįstai priteista apeliantei.

Dėl bylos procesinės baigties.

Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo, vedybinės sutarties ginčijimo ir bendro sutuoktinių turto nustatymo klausimus. Dėl to atsakovės apeliacinis skundas atmetamas.

Tai, kad atsakovė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu atsakovės apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, ieškovas turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą.

Ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovo 800 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio, išlaidos priteistinos ieškovui iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti. Utenos apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti ieškovui IES1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės ATS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.