Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. spalio 22 d.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas alkoholizmo prevencijos programoje, ją įpareigojant įvykdyti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, buvo konfiskuotas nuteistajam priklausantis automobilis „Lexus NX300h“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

V. B. nuteistas už tai, kad jis 2025 m. spalio 20 d., apie 12.32 val., Ventos g., Vilniuje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Lexus NX300h“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė 1,76 promilių neblaivumą. Šiais savo veiksmais V. B. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. B. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę padarius nurodytą nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti įrodymai.

Pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. B. nurodė, kad neprisipažįsta padaręs nusikaltimą, ir pasinaudojo teise neduoti parodymų (t. 2, b. l. 113). Iš nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis aiškino, jog 2025 m. spalio 20 d. dienos metu automobilio „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nevairavo. Minėtu automobiliu, nuteistąjį apie savo ketinimus informavęs ir gavęs leidimą, naudojosi jo tėvas B. V., kuris nuvežė savo draugę iki viešojo transporto stotelės. Tėvas namo grįžo maždaug po 15-20 minučių ir pasakė, kad valdydamas automobilį padarė eismo įvykį. Apie eismo įvykį buvo pranešta Bendrajam pagalbos centrui. Tuomet jie abu nusprendė automobiliu „Toyota Prius“, kurį vairavo tėvas, nuvykti į įvykio vietą. Pamatęs, kad įvykio vietoje guli jam priklausančio automobilio valstybiniai numeriai, nuteistasis išlipo iš automobilio ir juos paėmė, su tėvu grįžo namo (t. 2, b. l. 70-71). Iš policijos pareigūno kūno kamera daryto vaizdo įrašo „export-0cwsc“ matyti, kad V. B., bendraudamas su policijos pareigūnais, neigė, jog vairavo automobilį, tvirtino, kad automobilį „Lexus“ vairavo B. V.. Iš liudytojo B. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis paaiškino, jog automobilį paėmė neatsiklausęs sūnaus. Automobiliu pavežė savo pažįstamą iki viešojo transporto stotelės. Važiuojant namo, įvyko eismo įvykis, t. y. liudytojas nesuvaldė automobilio (įvažiavo į kelkraštį, prarado automobilio, kurį nubloškė į šoną, kontrolę) ir kliudė medį bei kaimynų tvorą. Tuo metu jautė stresą, nežinojo, ką daryti, nebuvo pasiėmęs mobiliojo ryšio telefono, negalėjo paskambinti į policiją, jokių nukentėjusiųjų nebuvo, todėl jis iš įvykio vietos išvažiavo. Grįžęs namo, paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir sūnus pranešė, kad įvyko eismo įvykis. Tuomet kartu su sūnumi nuvyko į įvykio vietą, kur sūnus paėmė nukritusius automobilio valstybinius numerius. Liudytojas tvirtino, kad iš įvykio vietos išvažiavo, nes nebuvo jokių nukentėjusiųjų, kliudė tik medį. Įvykio vietoje pastovėjo minutę ar trisdešimt sekundžių. Iš automobilio nebuvo išlipęs. Įvykio metu jis dėvėjo šviesiai pilkos spalvos megztinį (t. 2, b. l. 132-133). Iš policijos pareigūno kūno kamera daryto vaizdo įrašo „export-0cwsc“ taip pat matyti, kad B. V. aiškino, jog automobilį eismo įvykio metu vairavo jis.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei šio procesinio sprendimo 10 pastraipoje aptartus duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nekilo ir nekyla jokių ginčų dėl to, kad baudžiamajai bylai reikšmingu laiku automobilis „Lexus NX300h“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dalyvavo viešajame eisme. Pagrindinis ginčas kilo ir kyla dėl to, kas iš tikrųjų vairavo minėtą automobilį, t. y. nuteistasis V. B., kuriam neblaivumo patikrinimo metu buvo nustatytas 1,76 promilių neblaivumas, ar B. V.. Čia pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys leidžia teigti, jog automobilį galėjo vairuoti tik V. B. arba B. V.. Faktų, kurie leistų manyti, jog automobilį galėjo vairuoti koks nors kitas asmuo, nėra nustatyta. Apeliacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai, įvertinus baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų visumą, nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad iš tikrųjų automobilį „Lexus NX300h“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo V. B., o ne jo tėvas.

Kaip jau minėta, iš policijos pareigūno kūno kamera daryto vaizdo įrašo „export-0cwsc“ matyti, kad B. V. teigė, jog jis vairavo automobilį „Lexus“. Taip pat jis nurodė, kad automobiliu vyko į „kolonėlę“, norėjo nupirkti cigarečių (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 00:57-00:58). Vėliau liudytojas policijos pareigūnams, rodydamas į sūnų, teigė, jog jo (B. V.) buvo paprašyta nuvažiuoti nupirkti cigarečių, o V. B. pasakė, jog tėvas jį nuvežė iki parduotuvės (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 05:12 iki 05:22). B. V., bendraudamas su policijos pareigūnais, kelis kartus nurodė, kad įvykio vietoje nieko nebuvo, jis toje vietoje stovėjo dešimt ar penkiolika minučių (vaizdo įrašo laikai apytiksliai nuo 05:52 iki 05:56, nuo 13:19 iki 13:23 bei nuo 17:38 iki 17:48). Aiškindamas, kaip įvyko eismo įvykis, B. V. nurodė, jog buvo slidu, jis sumaišė pedalus, norėjo stabdyti, o paspaudė akceleratoriaus pedalą (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 09:35 iki 09:40). Liudytojas policijos pareigūnams aiškino, kad jis norėjo važiuoti ratus pakeisti ir cigarečių nupirko (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 10:05 iki 10:07, nuo 11:50 iki 11:53 ir nuo 19:57 iki 20.01), teigė, kad paprašė sūnaus automobilio penkiolikai minučių (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 15:12 iki 15:14). V. B. teigė, kad jis ką tik persirengė, prieš tai dėvėjo juodą megztinį (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 16:28 iki 16:34). Iš policijos pareigūno kūno kamera daryto vaizdo įrašo „export-mfjue“ matyti, kad policijos pareigūnui paklausus, kokį megztinį įvykio metu dėvėjo B. V., šis atsakė, jog jis šiuo metu dėvi tą patį megztinį (liudytojas dėvėjo juodos spalvos megztinį), automobilį vairavo dėvėdamas juodą megztinį (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 06:47 iki 07:20). Taip pat liudytojas nurodė, kad įvykio vietoje jis su automobiliu stovėjo apie dešimt minučių (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 08:06 iki 08:10). Policijos pareigūnui paklausus, kuria gatve B. V. važiavo, jis nurodė, kad važiavo Ventos gatve (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 51:55 iki 52:07). B. V., bendraudamas su policijos pareigūnu, nurodė, kad jis iš įvykio vietos skambino sūnui, tačiau šis neatsiliepė (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 56:19 iki 56:33). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dalis aptartuose vaizdo įrašuose užfiksuotų nuteistojo ir liudytojo paaiškinimų akivaizdžiai nesutampa su jų pačių vėliau vykusių apklausų metu nurodytomis aplinkybėmis, taip pat dalis jų paaiškinimų neatitinka kitų baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų bei objektyviai nustatytų faktų.

B. V. teigė, kad jis, paprašytas sūnaus, važiavo nupirkti cigarečių, ketino pakeisti ratus, V. B. užsiminė, kad tėvas jį vežė iki parduotuvės. Vis tik apklausų metu tokių aplinkybių nei nuteistasis, nei liudytojas nebenurodė, o teigė, jog B. V. iki viešojo transporto stotelės vežė savo draugę/pažįstamą. B. V. pirmosios instancijos teisme teigė, kad automobilį „Lexus“ paėmė neatsiklausęs sūnaus, nors, bendraudamas su policijos pareigūnais, nurodė, jog paprašė sūnaus leisti penkiolika minučių pasinaudoti automobiliu. V. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tėvas automobiliu naudojosi gavęs leidimą. Policijos pareigūnams B. V. aiškino, kad jis po eismo įvykio toje vietoje buvo apie 10-15 minučių. Vis tik iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo „2025-10-20 Visoriu g irasas“ matyti, kad automobilis eismo įvykio vietoje nebuvo sustojęs net trumpam (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 02:16 iki 02:34). Iš šiame vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių taip pat matyti, kad automobilis prieš nuvažiuodamas į kelkraštį (iš vaizdo įrašo „export-mfjue“ matyti, kad toje vietoje kelio danga buvo visiškai sausa, vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 1:28:50:19 iki 1:29:00) nebuvo nei stabdomas, nei didino greitį, jis paprasčiausiai, nepasirinkus saugaus greičio bei vairuotojui būnant neatidžiam ar (ir) visiškai nesėkmingai bandant nusukti į Ventos gatvę, užvažiavo ant kelkraščio, pavažiavo veja ir vėl išvažiavo į važiuojamąją kelio dalį, kuri tuo metu buvo akivaizdžiai sausa, pasuko į Alaušo gatvę. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, B. V. tiek policijos pareigūnams, tiek pirmosios instancijos teisme nurodytos eismo įvykio aplinkybės neatitinka faktinės situacijos, kas, vertinant su kitais baudžiamojoje byloje užfiksuotais duomenimis, leidžia teigti, jog automobilį iš tikrųjų vairavo ne jis. Čia pastebėtina, kad, policijos pareigūnui paklausus, kuria gatve važiavo B. V., šis nurodė, jog važiavo Ventos gatve (prie šioje gatvėje esančio namo ir buvo pastatytas automobilis „Lexus“), nors akivaizdu, jog automobilis iš pradžių judėjo Visorių gatve, galimai bandė įsukti į Ventos gatvę, sukėlė eismo įvykį, o po šio įvykio įvažiavo į Alaušo gatvę, kur ir pasiliko šio automobilio valstybiniai numeriai, kol nuteistasis, atvykęs liudytojo vairuojamu automobiliu, juos pasiėmė, ir tik tuomet turėjo judėti Ventos gatve. Be to, B. V. policijos pareigūnui aiškino, kad jis iš įvykio vietos išvyko, nes jam nepavyko prisiskambinti sūnui, o pirmosios instancijos teisme jau aiškino, jog iš įvykio vietos išvažiavo, nes nebuvo pasiėmęs mobiliojo ryšio telefono ir nežino, ką daryti. B. V. pirmosios instancijos teisme teigė, kad dėvėjo pilkos spalvos megztinį, o įvykio dieną teigė, jog dėvėjo juodą megztinį. Taigi yra visiškai akivaizdu, kad V. B. ir B. V. paaiškinimai, susiję su automobilio paėmimo aplinkybėmis, nebuvo nuoseklūs, B. V. teiginiai apie tai, jog automobilis įvykio vietoje buvo sustabdytas ir kurį laiką joje stovėjo, neatitinka objektyvios realybės, jo paaiškinimai apie eismo įvykį yra bendro pobūdžio ir leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų liudytojas jų nežino, jo paaiškinimai dėl priežasčių, kodėl jis nepasiliko įvykio vietoje bei dėvėto viršutinio rūbo, kito, t. y. nebuvo nuoseklūs. Esant tokioms aplinkybėms, V. B., kuris yra akivaizdžiai suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, ir B. V., kuris yra nuteistojo šeimos narys, parodymai nėra vertinamai kaip patikimi, jais galima remtis tik tiek, kiek juos patvirtina kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš liudytojo M. V. parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis apskritai nematė, kas įvykio metu vairavo automobilį „Lexus“. Šis liudytojas tik nurodė, kad automobilio valstybinį numerį, kuris po eismo įvykio pasiliko įvykio vietoje, paėmė asmuo, dėvėjęs mėlyną megztinį. Iš liudytojo A. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis nematė automobilio „Lexus“, kuriuo buvo sukeltas eismo įvykis, vairuotojo veido, jo veido neįsidėmėjo, tačiau matė, jog automobilio vairuotojas dėvėjo mėlyną megztinį. Liudytojas taip pat nurodė, kad automobilyje buvo tik vairuotojas. Maždaug 10-20 minučių po eismo įvykio į įvykio vietą atvažiavo juodos spalvos automobilis „Toyota Prius“, kurio keleivis paėmė valstybinius numerius ir išvažiavo. Šio automobilio vairuotojas buvo apsirengęs tamsiai. A. V. prašė remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, įvykio detalių nebeprisimena. Po įvykio policijos pareigūnams viską detaliai papasakojo (t. 2, b. l. 129-131). Iš liudytojo parodymų, duotų 2025 m. spalio 20 d., t. y. įvykių dieną, matyti, kad jis nurodė, jog automobilį „Lexus“ eismo įvykio metu vairavo asmuo, kuris vilkėjo mėlynos spalvos megztinį. Vairuotojo veido neįsidėmėjo. Vėliau į įvykio vietą atvažiavo automobilis „Toyota Prius“, kurį vairavo vyresnio amžiaus asmuo, apsirengęs juodais rūbais. Iš šio automobilio išlipo vyras, kuris vilkėjo mėlynos spalvos megztinį, ir paėmė įvykio vietoje joje pasilikusius valstybinius numerius (t. 1, b. l. 96). Vėliau vykusios apklausos metu A. V. nurodė, kad automobilio „Lexus“ vairuotoją įvykių metu matė iš 5-10 metrų atstumo. Tikrai matė, kad jis dėvėjo šviesiai mėlynos spalvos megztinį. Šio vyro veido neįsidėmėjo. Įvykio vietoje likusius automobilio „Lexus“ valstybinius numerius paėmė vyras, kuris dėvėjo mėlyną megztinį ir anksčiau vairavo paminėtą automobilį. Į įvykio vietą jis atvažiavo automobiliu „Toyota Prius“, kurį vairavo juodus rūbus dėvintis asmuo (t. 1, b. l. 100-101). Iš A. V. paaiškinimo matyti, kad jis matė, jog automobilį „Lexus“ vairavo asmuo, dėvėjęs mėlyną megztinį, asmens iš veido negalėtų atpažinti (t. 1, b. l. 88). Iš vaizdo įrašo „export-0cwsc“ matyti, kad A. V. nurodė, jog automobilį „Lexus“ vairavo V. B. (nuteistasis tuo metu dėvi mėlyną megztinį) (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 01:16 iki 01:22). A. V., bendraudamas su policijos pareigūnu, kategoriškai nurodė, kad automobilio „Lexus“ vairuotojas dėvėjo mėlyną megztinį (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 20:25 iki 20:29). Iš vaizdo įrašo „export-mfjue“ matyti, kad policijos pareigūnui paprašius patikslinti, kokio mėlynumo buvo automobilio „Lexus“ vairuotojo megztinis, A. V. nurodė, jog jis buvo šviesiai mėlynas (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 04:26 iki 04:32). Aptartos liudytojo nurodytos aplinkybės be jokių pagrįstų abejonių leidžia teigti, kad automobilį „Lexus“ eismo įvykio metu vairavo asmuo, dėvėjęs mėlyną megztinį, tačiau vairuotojo veido liudytojas neįsidėmėjo. Pažymėtina, kad faktas, jog A. V. automobilio „Lexus“ vairuotojo megztinio spalvą apibūdino kaip mėlyną bei šviesiai mėlyną, nėra pagrindas nesivadovauti šio liudytojo parodymais, nes jis iš esmės visą laiką nurodė tą pačią vairuotojo dėvėto megztinio spalvą, kurią tiksliau galima apibūdinti nurodant jos šviesumo lygį, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš N. J. paaiškinimo matyti, jog jis 2025 m. spalio 20 d., apie 12.20 val., važiuodamas automobiliu Alaušo gatve, prasilenkė su baltos spalvos automobiliu „Lexus“, kurį vairavo asmuo, dėvėjęs šviesiai mėlynos spalvos megztinį (t. 1, b. l. 89). Teigtina, kad šiame paaiškinime užfiksuoti duomenys atitinka liudytojo A. V. nurodytas aplinkybes dėl automobilį „Lexus“ vairavusio asmens dėvėto megztinio ir juos patvirtina.

Teisėjų kolegija pastebi, kad A. V., bendraudamas su policijos pareigūnais ir paklaustas, ar automobilį tikrai vairavo asmuo, apsirengęs mėlyną megztinį, patvirtino, jog automobilį tikrai vairavo asmuo, kuris dėvėjo mėlyną megztinį. Išgirdęs, kad reikės paliudyti teisme, A. V. nurodė, jog tokiu atveju neliudija, kad kažkas vairavo. Policijos pareigūnai paaiškino liudytojui, kad nuo jo nurodomų aplinkybių priklausys, kokių veiksmų bus privalu imtis, kokios pasekmės asmeniui, vairavusiam automobilį, gresia. A. V. nurodė, kad tuomet jis nėra įsitikinęs, kas vairavo, ir tikrai nematė, jis niekur nevažiuos, taip pat jis pasakė, kad „jei ką, su mėlynu vairavo“. Policijos pareigūnui paklausus, kodėl liudytojas nenori rašyti, ką matė, šis atsakė, jog „aš nenoriu važinėti po teismus“, „laiko neturiu“. Šiek tiek vėliau kitas policijos pareigūnas pasiteiravo, ar liudytojas bijo asmenų, A. V. nurodė, kad nebijo, tiesiog nenori važinėti po teismus. Klausimą uždavęs policijos pareigūnas paaiškina, kad nuo to, kokias aplinkybes nurodo liudytojas, priklausys, kokių veiksmų bus imtasi. Tuomet A. V. nurodo, kad automobilį vairavo asmuo, dėvėjęs mėlyną megztinį. Policijos pareigūnai pasako, kad paties liudytojo reikalas yra nurodyti tai, ką jis matė, paaiškina, jog savo paaiškinime jis nurodytų tai, ką matė (vaizdo įrašo „export-0cwsc“ laikas apytiksliai nuo 20:23 iki 25:03). Taigi iš tikrųjų A. V. vienu metu nurodė, kad nematė, kas vairavo automobilį eismo įvykio metu. Vis tik yra visiškai akivaizdu, kad tokį jo paaiškinimą lėmė ne tai, jog jis iš tikrųjų nebuvo įsitikinęs tuo, ką matė, o tai, jog jis nenorėjo dalyvauti procese, kuris turėjo vykti tuo atveju, jeigu jis nurodys matytas įvykio aplinkybes. Čia pastebėtina, kad nei vienas iš policijos pareigūnų, bendravusių su A. V., neaiškino liudytojui, kokias aplinkybes jis turėtų nurodyti. Konstatuotina, kad viena „pilietiškumo silpnumo akimirka“, kurią nulėmė nenoras skirti laiko dalyvavimui teisiniame procese, šiuo atveju nėra pagrindas nesivadovauti A. V. nuosekliai prieš tai bei vėliau nurodytomis aplinkybėmis.

Iš policijos pareigūno kūno kameromis darytų vaizdo įrašų matyti, kad V. B., bendraudamas su policijos pareigūnais, dėvėjo šviesiai mėlynos/žydros spalvos megztinį, kol galiausiai jį nusiėmė, o jo tėvas iš pradžių dėvėjo raudonos spalvos marškinėlius ilgomis rankovėmis, kurios buvo pilkos spalvos, vėliau buvo apsivilkęs juodą megztinį, dar vėliau dėvėjo tą patį juodą megztinį bei pilką liemenę. Kaip jau minėta, pats B. V. tvirtino, kad jis vairuodamas automobilį „Lexus“ dėvėjo juodos spalvos megztinį, vėliau (pirmosios instancijos teisme) teigė, jog dėvėjo pilką megztinį. Tokie B. V. teiginiai prieštarauja nuosekliems liudytojo A. V., kuris niekaip nėra suinteresuotas bylos baigtimi, jo nesiejo jokie santykiai nei su V. B., nei su jo tėvu, parodymams dėl asmens, kuris vairavo automobilį „Lexus“, aprangos spalvos, todėl B. V. teiginiais nėra pagrindo vadovautis.

Apeliaciniame skunde visiškai teisingai pastebima, kad vienu metu V. B. nurodė, jog mėlyną megztinį, kurį jis dėvėjo, bendraudamas su policijos pareigūnais, anksčiau dėvėjo jo tėvas (vaizdo įrašo „export-mfjue“ laikas nuo apytiksliai nuo 1:07:43 iki 1:07:50). Vis tik toks jo teiginys neatitinka B. V. paaiškinimų, išsakytų policijos pareigūnui, kad tuo metu, kai jis vairavo automobilį „Lexus“, dėvėjo juodos spalvos megztinį, bei paaiškinimų, išdėstytų pirmosios instancijos teisme, jog eismo įvykio metu jis dėvėjo pilką megztinį. Kita vertus, paaiškinimas, kad dėl kažkokių priežasčių V. B. po to, kai jo tėvas, sukėlęs eismo įvykį, grįžo namo, užsidėjo tėvo eismo įvykio metu dėvėtą megztinį, yra neįtikinamas, negyvenimiškas ir nelogiškas.

Kaip jau buvo minėta, šioje baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys leidžia teigti, kad automobilį „Lexus“ galėjo vairuoti tik V. B. arba B. V.. Be to, baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad minėtą automobilį vairavo asmuo, dėvėjęs mėlynos spalvos megztinį. Iš policijos pareigūno kūno kamera darytų vaizdo įrašų matyti, kad mėlyną/šviesiai mėlyną megztinį/bliuzoną dėvėjo V. B.. Taip pat šioje byloje yra nustatyta, kad nurodytos spalvos/atspalvio viršutinio rūbo B. V. reikšmingu laiku nedėvėjo, o tai rodo, jog automobilį vairavo ne jis. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina pagrįstų abejonių nekelianti išvada, kad automobilį „Lexus NX300h“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), baudžiamajai bylai reikšmingu laiku vairavo būtent V. B., kuriam buvo nustatytas 1,76 promilių neblaivumas, todėl jam kyla atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad vaizdo įraše „export-0cwsc“ užfiksuota, jog, policijos pareigūnui paprašius V. B. pateikti dokumentus, nuteistasis dokumentą paėmė iš automobilio „Lexus“ salono (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 03:10 iki 03:32), o vaizdo įraše „export-mfjue“ užfiksuota, kaip V. B. nurodo, kad iš automobilio „Lexus“ pasiima piniginę (vaizdo įrašo laikas apytiksliai nuo 1:11:11 iki 1:11:13). Šie faktai, juos vertinant su tuo, kas buvo aptarta anksčiau, taip pat iš dalies patvirtina, kad automobilį vairavo būtent V. B..

Iš tikrųjų A. V. nenurodė jokių individualių automobilio „Lexus“ vairuotojo dėvėto megztinio požymių. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent dėl nurodytos priežasties ir nebuvo būtinybės atlikti daiktų parodymo atpažinti. V. B. kaip automobilio vairuotojas buvo identifikuotas pagal bendrąjį dėvėto megztinio požymį, t. y. mėlyną spalvą, kuriuo nepasižymėjo B. V. dėvėti viršutiniai drabužiai. Nurodyto megztinio požymio, atsižvelgus į anksčiau aptartų aplinkybių visumą, užteko, jog būtų galima nustatyti automobilį vairavusį asmenį.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuoja, kad V. B. buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Esant aptartoms aplinkybėms, tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir priimti V. B. išteisinamąjį nuosprendį nėra jokio pagrindo. Čia pažymėtina, kad teisėjų kolegija savarankiškai nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 13 d. nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. B. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.