Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir jo gynėjos advokatės Eglės Latauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

1) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. gegužės 11 d. veika) 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

2) pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. gegužės 15 d. veika) 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

3) pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. gegužės 17 d. veika) 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

4) pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. gegužės 19 d. tęstinė veika) 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

5) pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. gegužės 24 d. tęstinė veika) 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

6) pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. gegužės 28 d. veika) 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

7) pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. gegužės 12-14 d. tęstinė veika) 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

8) pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. birželio 3 d. veika) 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

9) pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2024 m. birželio 15 d. veika) 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

10) pagal BK 178 straipsnio 5 dalį (2024 m. liepos 11 d. veika) 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės, paskirtos už BK 178 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, t. y. prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir A. A. paskirta subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 punkto a papunkčiu, ši bausmė, paskirta už BK 178 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą, subendrinta apėmimo būdu su 40 (keturiasdešimt) parų arešto bausme, paskirta už BK 178 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, ir A. A. paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. A. paskirta galutinė 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, A. A. pripažintas recidyvistu.

Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civiliniai ieškiniai patenkinti visiškai ir jai iš A. A. priteista 46 048,99 Eur turtinei žalai atlyginti.

Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir jai iš A. A. priteista 358 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. P. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

I. A. skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

I. A. instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis A. A. neginčija jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, faktinių bylos aplinkybių ir savo kaltės, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, t. y. prašo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatomis, paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Taip pat nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti jį recidyvistu (BK 27 straipsnis). Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistojo pakaltinamumo

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teisėjų kolegija, tenkindama nuteistojo gynėjos prašymą, paskyrė A. A. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, siekiant atsakyti į klausimus, susijusius su nuteistojo psichikos sveikatos būkle jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu, jo darbine būkle, gebėjimu suvokti savo veiksmus ir juos valdyti tiek inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu, tiek šiuo metu, ir kt. Iš 2026 m. kovo 3–30 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto matyti, kad objektyvių duomenų, jog A. A. byloje tiriamų nusikalstamų veikų padarymo metu būtų sirgęs lėtiniu psichikos sutrikimu ar būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, nėra. Jam konstatuojami emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyvias medžiagas, priklausomybės sindromas ir lengvas protinis atsilikimas, dėl kurių jis galėjo ir šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ekspertizės akto išvadą, konstatuoja, kad klausimas dėl nuteistojo pakaltinamumo yra išspręstas. Šio klausimo po ekspertizės atlikimo nekėlė ir nuteistojo gynėja.

Dėl bausmės

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Tik tuo atveju, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar yra kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta straipsnio sankcijoje.

BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. To paties straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį.

Skundžiamu nuosprendžiu A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už pasikėsinimą padaryti vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis, 22 straipsnio 1 dalis ir 178 straipsnio 3 dalis), aštuonias padarytas baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių visos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis, 178 straipsnio 3 dalis) ir iš kurių trys yra tęstinės, bei vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 178 straipsnio 5 dalis. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną A. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu, BK 60 straipsnio 13 punktas).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas A. A. nepagrįstai pripažino recidyvistu, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiuo teiginiu. BK 27 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) nurodyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiu, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų; teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, A. A. buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (trys veikos), 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, kuri subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, paskirta bausme, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausme bei 24 MGL dydžio (1200 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių. A. A. 2023 m. gruodžio 16 d. atliko bausmę. Remiantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčiu, turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Kaip matyti, naujus tyčinius nusikaltimus, už kuriuos A. A. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė (2024 m. gegužės 11 d. – 2024 m. birželio 15 d.) nepraėjus trejiems metams po minėtos bausmės atlikimo, t. y. turėdamas neišnykusį teistumą. Duomenų, kad šis teistumas būtų panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, byloje nėra. Taigi, A. A. atitinka visas BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytas formalias sąlygas, kurioms esant asmuo laikomas recidyvistu. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas A. A. pripažino recidyvistu ne formaliai taikydamas minėtas BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas. Skundžiamame nuosprendyje nėra apsiribota vien faktu, kad nauji tyčiniai nusikaltimai padaryti neišnykus teistumui. Teismas nurodė papildomus motyvus, kurie sudarė pagrindą nuteistąjį pripažinti recidyvistu, t. y. kad A. A. ne sykį buvo teistas už turtinio pobūdžio (teisėjų kolegijos pastaba – analogiškas) nusikalstamas veikas, jas vykdo sistemingai. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas, turėdamas neišnykusį teismą, nagrinėjamu atveju padarė net dešimt naujų nusikalstamų veikų, iš kurių devynios baigtos, o vien nebaigta dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes už parduotuvės kasų buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį A. A. recidyvistu. Nepagrįstais laikytini apeliacinio skundo argumentai, kad, įsigaliojus naujai BK 27 straipsnio 1 dalies redakcijai, prokuroras turėjo pateikti teismui rašytinį prašymą, numatytą BK 256 straipsnyje, dėl kaltinimo pakeitimo. Pažymėtina, kad asmens (ne)pripažinimas recidyvistu nėra susijęs su A. A. pareikštu kaltinimu (inkriminuotų veikų esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir jų kvalifikavimu). Be to, kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad A. A. nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas, todėl teisė į gynybą nebuvo apribota, jam ši aplinkybė buvo žinoma.

Vis dėlto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs A. A. recidyvistu, nepagrįstai nustatė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik įsiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo jis pripažįstamas recidyvistu, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai, esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms, asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026). Taigi nagrinėjamu atveju matyti, kad A. A. recidyvistu buvo pripažintas tik skundžiamu nuosprendžiu, todėl, vadovaujantis aktualia teismų praktika, darytina išvada, kad pirmosios instancijos nepagrįstai nustatė A. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto nuostatas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas, pašalinant nustatytą minėtą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad skiriant bausmę A. A. buvo įvertinti jo asmenybę charakterizuojantys duomenys. A. A. anksčiau teistas, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, baustas administracine tvarka, nedirba, turi vaikų, bando gydytis priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, jam nustatytas 30 proc. dalyvumo lygis bei vidutinis protinis atsilikimas. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti A. A.: 1) už BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (2024 m. gegužės 11 d. veika) paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis; 2) už BK 178 straipsnio 3 dalyje (2024 m. gegužės 15 d. veika) paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis; 3) už padarytą BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (2024 m. gegužės 17 d. veika) paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis; 4) už padarytą BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (2024 m. gegužės 19 d. tęstinė veika) paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis; 5) už padarytą BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (2024 m. gegužės 24 d. tęstinė veika) paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis; 6) už padarytą BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (2024 m. gegužės 28 d. veika) griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis; 7) už padarytą BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (2024 m. gegužės 12-14 d. tęstinė veika) paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis; 8) už padarytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (2024 m. birželio 3 d. veika) paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis; 9) už padarytą BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą (2024 m. birželio 15 d. veika) paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei sankcijos vidurkis; 10) už BK 178 straipsnio 5 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą (2024 m. liepos 11 d. veika) paskyrus sankcijoje griežčiausią bausmę – areštą, jo dydį nustatant artimą maksimaliam arešto, skiriamo už baudžiamąjį nusižengimą, dydžiui (BK 49 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, neįvertino reikšmingų su nuteistojo asmenybe susijusių aplinkybių. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien tik minėtos A. A. atsakomybę sunkinančios aplinkybės pašalinimas savaime nerodo tokio asmens mažesnio pavojingumo ir tai nėra būtina sąlyga švelninti bausmę, nes asmens padarytų nusikaltimų veikų pavojingumas lieka toks pats.

Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas A. A. už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtas bausmes. Nagrinėjamu atveju paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, pagrįstai subendrintos dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir A. A. paskirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, ši bausmė taip pat pagrįstai subendrinta apėmimo būdu su paskirta bausme už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, kadangi minėtos nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (apysunkiai nusikaltimai ir baudžiamasis nusižengimas), ir A. A. paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, be kita ko, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam paskirta galutinė 2 (dvejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nėra per griežta. Ji yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir BK 62 straipsniu, paskirti jam švelnesnę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bausmę arba atidėti jos vykdymą (BK 75 straipsnis). Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad tik tam tikrais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatymo, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Pagal šiuo metu galiojančią BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių redakciją, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką arba sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Arba teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir, jeigu yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu yra bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų alternatyvių aplinkybių. Šioje byloje nėra pagrindo A. A. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, kadangi nėra visų įstatyme numatytų formalių sąlygų. Tuo tarpu teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 54 straipsnio 3 dalis (kuri suteikia teismui teisę motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje) paprastai taikoma esant visumai aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-98-1073/2019, 2K-40-648/2020 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad A. A. anksčiau daug kartų teistas, jo veikose daugiausia dominuoja analogiškos turtinio pobūdžio nusikalstamos veikos (vagystės). Iš ankstesnių A. A. teistumų matyti, kad už padarytas nusikalstamas veikas jam buvo skirtos tiek švelnesnės (viešųjų darbų, baudos, arešto), tiek griežtesnės (laisvės atėmimo) bausmės, taip pat ne vieną kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau šios priemonės nebuvo veiksmingos ir neturėjo teigiamos įtakos nuteistojo nusikalstamam elgesiui, nes jis ir toliau nesilaikė visuotinai priimtinų elgesio taisyklių ir darė naujas nusikalstamas veikas. Nuteistasis nedirba, tad akivaizdu, kad nusikalstamų veikų darymas yra jo pragyvenimo šaltinis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, o tai yra jo sąmoningai pasirinktas gyvenimo būdas, nulemtas siekio nuolat nusikalsti, daryti teisės pažeidimus ir iš to pasipelnyti. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje nuteistasis paaiškino, kad parduodavo vogtus daiktus ir už gautus pinigus nusipirkdavo maisto, tačiau būdavo ir tokių momentų, kad vogdavo tik tam, kad galėtų „pasitaisyti“ sveikatą ir įsigyti narkotinių medžiagų. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad A. A. daug kartų baustas administracine tvarka, daugiausia už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (už nesumokėtą stovėjimo vietą automobilių stovėjimo aikštelėje, greičio viršijimą, vairavimą neturint specialiosios teisės vairuoti transporto priemones ir kt.), smulkią vagystę ir narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. Šios aplinkybės papildomai neigiamai apibūdina nuteistąjį ir atskleidžia jo nenorą laikytis visuomenėje nusistovėjusių normų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kurioms esant galima būtų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Vien ta aplinkybė, kad kitose baudžiamosiose bylose nuteistojo artimieji pilnai atlygino jo padarytą turtinę žalą, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai ir savaime nesudaro pagrindo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad šioje byloje taip pat patenkinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ civiliniai ieškiniai, kurie nėra visiškai atlyginti. Pasak apelianto, turtinė žala bus atlyginta, jeigu jam bus sudarytos palankios darbo santykiams sąlygos ne įkalinimo vietose, nes jose darbo santykių nebuvimas trukdo nuteistajam integruotis į darbo rinką, tačiau šie teiginiai yra deklaratyvūs. Pažymėtina, kad nuteistasis, net ir būdamas laisvėje, jau gan ilgą laiką nedirba (Sodros duomenimis, paskutinį kartą oficialiai dirbo iki 2019 m. liepos 31 d.), be to, įsidarbinti ar užsiimti darbine veikla galima ir būnant įkalinimo įstaigoje. Šiuo atveju nėra pagrindo nuteistajam taikyti ir BK 75 straipsnio nuostatas, kadangi tiek nuteistojo ankstesni teistumai, tiek kitos aptartos reikšmingos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad jis yra linkęs keisti savo nusikalstamu elgesiu pagrįstą gyvenimo būdą, todėl nagrinėjamu atveju nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti be realaus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes (nuteistąjį teigiamai ir neigiamai charakterizuojančius duomenis, ankstesnius teistumus ir baustumus administracine tvarka, ankstesnių bausmių neefektyvumą ir kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. A. už minėtų nusikalstamų veikų padarymą paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Nuteistojo A. A. ir jo gynėjos advokatės Eglės Latauskienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 14 d. nuosprendį – pašalinti nustatytą A. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.