Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Olego Šibkovo (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, nustatant įpareigojimus pradėti dirbti, tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio teismo nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis BK 72⁵ straipsniu, R. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant užbaigti per 7 mėnesius nuo jam paskirtos bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nesutinkama su sprendimu nuteisti R. G. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir prašoma nuteistojo atžvilgiu priimti naują nuosprendį - jį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba pripažinti, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, ir šią bylą perduoti nagrinėti iš naujo. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

Apeliaciniame skunde teigiama, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas neleido gynybai užduoti klausimų nukentėjusiajai R. J., susijusių su bendra 2025 m. vasario 4 d. įvykių eiga, rodo akivaizdų teismo šališkumą bei suponuoja būtinybę grąžinti baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nesutinka su šiais teiginiais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šio principo esmė yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas, pirmiausia, yra suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad baudžiamąją bylą išnagrinės teismas, neturintis ir neišreiškiantis jokio išankstinio nusistatymo dėl proceso dalyvių.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, privalo būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo arba rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja to, kad teismo procesas būtų organizuojamas bei proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49-677/2017, 2K-181-648/2019). Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas nė vienas iš BPK 58 straipsnio 1 dalies 1-4 punkte ar 2 dalies 1-6 punkte numatytų nušalinimo pagrindų, dėl to šie apeliacinio skundo argumentai nagrinėjami tik objektyviajame šališkumo kontekste.

Susipažinus su 2026 m. vasario 19 d. teisiamojo posėdžio protokolu (t. 2, b. l. 55–64) bei minėto teisiamojo posėdžio garso įrašu matyti, jog gynybos klausimai buvo iš pradžių išimtinai susiję su galimomis skyrybomis tarp R. G. ir R. J., o pašalintas klausimas buvo susijęs su tuo, kokius galimus skyrybų pasiūlymus nukentėjusioji pateikė nuteistajam (past. – garso įrašo laikas nuo 00:43:24). Gynyba argumentuoja, jog tokio pobūdžio klausimai buvo tiesiogiai susiję su siekiu išsiaiškinti, kodėl nukentėjusioji R. J. galimai davė melagingus parodymus. Vis dėlto, kaip matyti iš tolesnių R. J. parodymų teisme, į šį gynybos užduotą klausimą nukentėjusioji atsakė pakankamai detaliai ir išsamiai (t. 2, b. l. 59). Dėl to nėra pagrindo sutikti su teiginiais, jog bylą nagrinėjantis teismas neleido gynybai užduoti klausimų nukentėjusiajai šioje dalyje. Po to, gynybai uždavus klausimą, kokiu momentu įvyko lytinis aktas, šis klausimas pašalintas nurodant, jog baudžiamoji byla yra nagrinėjama kaltinimo ribose (t. 2, b. l. 60). Gynybos teigimu, neleidimas užduoti klausimų, susijusių ne išimtinai su 2025 m. vasario 4 d. įvykiu, trukusiu nuo 23.30 val. iki 2025 m. vasario 5 d. 00.30 val., rodo akivaizdų teismo šališkumą ir tendencingumą tikėti R. J. parodymais, taip užkertant nuteistajam galimybę pasinaudoti teise į gynybą.

Šiame kontekste pažymėtina, jog R. J., duodama parodymus, nuo pat teisiamojo posėdžio pradžios nurodė, jog įvykio naktį nuteistasis bandė su ja mylėtis, tačiau jai pasakius nelįsti prie jos, R. G. pradėjo ją smaugti. Po to, nukentėjusiajai nubėgus į tualetą ir užsirakinus, po kiek laiko nuteistasis pasiprašė į tualetą ir, R. J. atrakinus duris, ją ištempė už rankų į lovą bei vėl pradėjo ją smaugti (t. 2, b. l. 57). Taigi matyti, jog nukentėjusioji iš esmės buvo nurodžiusi kokiu momentu įvyko pirmasis ir antrasis smaugimo epizodai, kas suponuoja gynybos klausimą vertinti kaip pakartotinį, į kurį jau buvo atsakyta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog po šio klausimo pašalinimo gynyba iš karto pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiam teismui, o šio prašymo netenkinus nurodė daugiau klausimų nukentėjusiajai neturinti, nors teismas ir teigė, kad klausimai apie bendrą įvykių eigą yra leistini. Dėl to darytina išvada, jog teismo šališkumas šiame kontekste yra grindžiamas vieno klausimo, į kurį jau buvo atsakyta teismo posėdyje, pašalinimu, kas akivaizdžiai neatitinka objektyvaus šališkumo esmės ir reikšmės.

Akcentuotina ir tai, kad vien tik byloje dalyvaujančiam asmeniui kilusios abejonės dėl teisėjo ar teismo nešališkumo stokos nesudaro besąlygiško pagrindo nušalinti teisėją nuo konkrečios bylos nagrinėjimo ir perduoti bylą nagrinėti kitam teisėjui. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teisėjo ar teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, tačiau ne lemiama (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Rywin prieš Lenkiją, peticijų Nr. 6091/06, 4047/07, 4070/07). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-83-719/2024, 2K-85-628/2026). Įvertinus tai, jog nušalinimas yra grindžiamas tik tam tikrų gynybos nukentėjusiajai užduotų klausimų pašalinimu (past. – nors į pirmąjį pašalintą klausimą nukentėjusiajai po trumpos diskusijos buvo liepta atsakyti), šiuo atveju nėra nustatytas pakankamai pagrįstas pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu.

Įvertinus pirmiau išdėstytą, spręstina, jog apeliacinio skundo argumentai dėl baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo šališkumo yra deklaratyvaus pobūdžio, grindžiami išimtinai vieno klausimo pašalinimu, dėl to yra atmetami. Dėl to apeliacinio skundo prašymas grąžinti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui yra netenkinamas kaip nepagrįstas.

Papildomai pasisakytina dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, jog gynybos reikštas nušalinimas buvo tariamai neteisėtai išspręstas protokoline nutartimi. BPK 59 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad jeigu bylą nagrinėja vienas teisėjas, dėl jam pareikšto nušalinimo nusprendžia jis pats. Jis turi teisę padaryti pareiškimą dėl šio nušalinimo. Taigi matyti, kad baudžiamojo proceso įstatymas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenumato procesinės formos, kuria turėtų būti priimtas sprendimas dėl teisėjo (ne)nusišalinimo. BPK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta tai, jog nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimas teismas išsprendžia nutartimis, prieš tai išklausęs dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme dalyvių nuomones. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad teismas nusprendžia, ar nutartis surašyti kaip atskirus dokumentus ir priimti pasitarimų kambaryje, ar jas priimti pačioje posėdžių salėje ir įrašyti į teisiamojo posėdžio protokolą. Kaip yra matyti iš nagrinėjamos situacijos, šiuo atveju buvo priimtas sprendimas nusišalinimą išspręsti protokoline nutartimi, t. y. pasinaudojant įstatyme įtvirtinta galimybe. Vien tai, kad apeliaciniame skunde yra nesutinkama su tokiu sprendimu, nereiškia, kad jis yra neteisėtas ar nepagrįstas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog sprendimas R. G. nuteisti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, priimtas remiantis išimtinai nukentėjusiosios bei liudytojo J. N. parodymais, t. y. asmenų, kurie yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, taip pat neįvertinant kitų liudytojų, patvirtinančių gynybos nurodomas aplinkybes, paaiškinimų. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, jog šie motyvai yra nepagrįsti, todėl yra atmetami.

BK 140 straipsnio 2 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas arba kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nurodytos straipsnio dalies dispozicija aprašyta alternatyviais požymiais, taigi tam, kad asmeniui būtų galima inkriminuoti nagrinėjamo nusikaltimo padarymą, pakanka nustatyti vieną iš nurodyto straipsnio dalies dispozicijoje numatytų alternatyviųjų požymių.

Apeliantas akcentuoja, jog R. J. parodymai dėl 2024 m. vasario 4-5 d. įvykių yra ne tik nepatikimi, tačiau ir paneigti liudytojų A. G. bei O. S. parodymais. Visi byloje surinkti duomenys įrodo tai, kad nukentėjusioji turėjo išankstinį siekį užtikrinti, jog skyrybos su R. G. įvyktų būtent dėl nuteistojo kaltės, kas lemia netikėjimą jos parodymais, ypač įvertinus tai, kad byloje nėra kitų duomenų, galinčių patvirtinti jos poziciją. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo teiginiais bei laiko juos nepagrįstais.

Iš dalies sutiktina su motyvais, jog be nuteistojo R. G. ir nukentėjusiosios R. J., šioje byloje nėra kitų tiesiogiai 2024 m. vasario 4-5 d. įvykį mačiusių asmenų. Vis dėlto, vien tik tai negali būti pagrindu netikėti viena iš konflikto pusių. Vadovaujantis kasacinės instancijos teismo formuojama teismų praktika, tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra kiek sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti pagrįsta asmens kaltė, jei tais įrodymais yra nustatyti tarpiniai faktai ir išvados, kurie tarpusavyje yra sujungti nuoseklia bei logiška grandine. Be to, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – tiek vieni, tiek kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad šie įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus, o tai, ar įrodymai patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-220-628/2019, 2K-7-174-303/2019).

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad situacijos, kai baudžiamojo procesu metu yra duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Esančių prieštaravimų tarp apklaustų skirtingų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai yra daroma analizuojant tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai byloje esant dėl neesminių detalių prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-1073/2025). Šioje byloje taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios yra susiklostę konfliktiški santykiai – R. J. siekia išsiskirti su R. G., kuris, jos teigimu, to nenori, jie turi bendrų vaikų, taip pat šiuo metu yra nagrinėjama byla dėl fizinio smurto panaudojimo, todėl šių ir jiems artimų asmenų parodymai turi būti vertinami kritiškai, juos lyginant tarpusavyje bei su objektyviais bylos duomenimis.

Nagrinėjamu atveju pastebėtina, jog R. J. parodymai dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto išliko nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaringi viso baudžiamojo proceso metu.

Kaip matyti iš 2025 m. vasario 5 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo (t. 1, b. l. 1–2), nukentėjusioji R. J. teigė, kad po to, kai ji užmigo sūnaus kambaryje, R. G. ją pažadino ir ištraukęs iš lovos nusivedė į kambarį. Jai atsisakius su juo pasimylėti, jis ją apsižergė, abiem rankomis paėmė už kaklo ir pradėjo smaugti. Tuo metu jautė fizinį skausmą, tačiau galėjo kvėpuoti ir neduso. Po to, R. G. ją paleidus, ji nubėgo užsirakinti į tualetą, kur prabuvo apie 10-20 minučių, o vyrui paprašius leisti nueiti į tualetą ir šiai atrakinus duris, jis ją vėl paėmė už rankos ir nusivedė į kambarį. Jai gulint lovoje R. G. antrą kartą užlipo ant jos ir paėmęs abejomis rankomis už kaklo pradėjo vėl ją smaugti – tuo metu ji jautė stipresnį fizinį skausmą nei pirmą kartą, tuo metu galėjo kvėpuoti. Skausmas nebuvo momentinis, jį jautė ir po įvykio dešinėje kaklo pusėje.

Iš 2025 m. vasario 5 d. asmens apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 76–77, 78–82) matyti, kad ant R. J. kaklo dešinėje pusėje per vidurį yra matomi rausvos spalvos paraudimai, kaklo kairėje pusėje matomi rausvos spalvos taškeliai.

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 52–55) R. J. prašė vadovautis pirminiais jos parodymais dėl prieš ją pavartoto fizinio smurto, kuriuos nurodė teikdama pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką. Apklausta papildomoje apklausoje (t. 1, b. l. 57–59) R. J. paaiškino, kad aptariamų įvykių metu R. G. ją smaugė du kartus – pirmą kartą prieš vidurnaktį ir antrą kartą po vidurnakčio, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

2025 m. rugpjūčio 4 d. akistatos su R. G. metu (t. 1, b. l. 69–71) nukentėjusioji nurodė, kad po su nuteistuoju kilusio konflikto dėl skyrybų, jis užsigulė ją lovoje ir pradėjo smaugti, o po to, išviliojęs ją iš tualeto, smaugė antrą kartą. Abiem atvejais smaugimas sukėlė fizinį skausmą ir išgąstį. Papildomai nurodė, kad pirmasis smaugimo atvejis įvyko apie 23.30 val., o antrasis – apie vidurnaktį. Po šių įvykių jos kaklas buvo paraudęs.

Apklausta teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 57–60) nukentėjusioji paaiškino, kad įvykio naktį užmigo sūnaus lovoje. R. G. po kiek laiko ją pažadino ir už rankos vedėsi į miegamąjį, kur nustūmė ją ant lovos ir bandė su ja mylėtis. Jai nesutikus, nuteistasis pradėjo ją smaugti, o jam ją paleidus, R. J. nubėgo ir užsirakino tualete. Po kiek laiko jis pasiprašė įeiti į tualetą ir, jai atrakinus duris, už rankų ją nutempė į lovą, kur vėl pradėjo ją smaugti, šį kartą stipriau ir agresyviau. Papildomai paaiškino, kad pirmo smaugimo metu jautė skausmą, o kai buvo smaugiama antrą kartą, jautė skausmą ir buvo sunku kvėpuoti. Kaklą po įvykio skaudėjo gal dvi savaites – kaklas kitą rytą buvo raudonas, kairė pusė atrodė patinusi, bet mėlynių ir kraujosruvų nebuvo. Pirmas smaugimas truko apie minutę, antras buvo kiek ilgesnis.

Pirmiau aptarti nukentėjusiosios parodymai neginčytinai įrodo, jog R. J. pateikta įvykių versija dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto išliko nuosekli ir tarpusavyje neprieštaringa. Kaip matyti iš nukentėjusiosios paaiškinimų, ji viso baudžiamojo proceso metu laikėsi pozicijos, kad 2025 m. vasario 4-5 d., laikotarpiu nuo 23.30 val. iki 00.30 val., nuteistasis R. G. du kartus prieš ją panaudojo fizinį smurtą, t. y., ją smaugė. Šios išvados nepaneigia ir faktas, jog prieš tai nukentėjusioji buvo parašiusi pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnyje, kaltindama R. G. jos išžaginimu, po ko, 2025 m. birželio 19 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 34–41). Pastebėtina, jog nukentėjusioji pripažino, kad gal nevisiškai aiškiai išreiškė tai, kad tuo metu ji nenorėjo lytinių santykių, kadangi nenorėjo išgąsdinti įvykio metu namie buvusių vaikų, taigi R. G. galėjo ir nesuvokti jos nenorą turėti lytinių santykių. Vis dėlto, vien ši aplinkybė savaime nėra pakankama nuneigti faktą, jog R. J. išliko nuosekli dalyje dėl jos atžvilgiu pavartoto fizinio smurto ir betarpiškai nurodė tapačias nagrinėjamo įvykio eigos aplinkybes. Be to, 2025 m. vasario 5 d. atliktos asmens apžiūros metu ant nukentėjusiosios kaklo buvo užfiksuoti tam tikri paraudimai, kurie patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl smaugimo fakto.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog kiti baudžiamojo proceso metu apklausti liudytojai ir jų duoti parodymai arba sudaro pagrindą netikėti R. J., arba patvirtina, jog jos pateikta įvykių versija yra melaginga, pateikta su tikslu pasiekti, kad skyrybos būtų pripažintos įvykusios dėl R. G. kaltės. Vis dėlto, susipažinus tiek su liudytojų, tiek su paties nuteistojo pateiktais parodymais, nėra jokio faktinio pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

Liudytojas J. N. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 73–75) paaiškino, kad su nuteistuoju R. G. susipažino prieš 25 metus, o šiam susituokus susidraugavo ir su R. J.. Gal prieš 3-4 metus R. G. pradėjo jam pasakoti, kad R. J. per mažai dėmesio skiria vaikams. Prieš porą metų R. J. liudytojui pradėjo sakyti, jog nebesutaria su R. G. ir norėtų skirtis. 2025 m. vasarį jam paskambino R. G. ir pasakė, kad turėjo konfliktą su R. J. ir ši jam pasakė, jog ketina kreiptis į policiją, į ką šis atsakė: „kreipkis“, po ko ji tą ir padarė. Iš R. G. pokalbio suprato, kad nuteistasis svarstė, kad gal prašys jo (J. N.) ir dar kito draugo liudyti prieš R. J.. R. G. jam taip pat papasakojo, jog konflikto metu su R. J. turėjo lytinius santykius, taip pat, kad jiems konfliktuojant R. G. sugriebė R. J. už kaklo ir „pakratė“. Po šio pokalbio liudytojas paskambino nukentėjusiajai ir ši jam pasakė, jog nuteistojo atliktas smaugimas sukėlė jai baimę, tačiau nedetalizavo dėl ko tai įvyko, nenurodė kiek kartų buvo smaugta ir mažai kalbėjo apie tarp jų įvykusius lytinius santykius, nes jiems buvo nejauku kalbėtis ta tema. Apklaustas teisme (t. 2, b. l. 61–63) liudytojas paaiškino, kad anksčiau su šia šeima buvo draugai, šiuo metu turi romantiškus santykius su R. J., o su R. G. nebendrauja. R. G. buvo jam pasakojęs, kad tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko konfliktas, jog šis jai griebė už kaklo, pakratė, taip pat minėjo, kad prašys jo (J. N.) liudyti prieš nukentėjusiąją. Po to jis paskambino R. J., kuri pasakė, jog R. G. ją smaugė. Iš R. G. pokalbio susidarė įspūdį, kad įvyko prievartiniai aktai, buvo panaudotas smurtas.

Liudytoja A. G. teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 73–74) paaiškino, kad ji buvo J. N. partnerė. 2025 m. balandį J. N. jai pranešė, kad turi romaną, po ko jie turėjo nuspręsti santykių pobūdį, dinamiką ir pan. Pasak liudytojos, J. N. jai nurodė, kad šis romanas tęsiasi nuo 2024 m. rudens. Taip pat paaiškino, kad kai kalbėjosi su R. G., jis jai apie 2025 m. vasario 4-5 d. įvykį nieko nepasakojo, tačiau sakė, kad tas įvykis pats yra nepateisinamas ir pripažino, jog tai, kas įvyko, yra negerai. Apie šį įvykį daugiausia žinojo iš J. N. pasakojimo, o su R. G. ji bendravo visai neseniai.

Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja O. S. (t. 2, b. l. 74–75) parodė, kad ji žino apie konfliktą – apie jį jai papasakojo R. J., kuri teigė, kad ją smaugė, ji nuo R. G. slėpėsi tualete. Nukentėjusioji yra jai skambinusi ir verkusi, kad santykiai nėra labai geri, jog ji nori juos nutraukti. R. J. yra jai sakiusi, kad ir pats R. G. norėjo skirtis su nukentėjusiąja, o kadangi ji (O. S.) tuo pačiu metu irgi skyrėsi, jos apie tai kalbėjo. Nebuvo kalbėta apie konflikto išprovokavimą, o buvo sakyta, jog konflikto metu iš esmės bus lengviau pasakyti, kad asmuo nori skirtis. Žino, kad J. N. ir R. J. yra seni draugai, bet kai jos 2025 m. rugsėjį kalbėjosi su R. J., jų santykiai tuo metu nebuvo romantiški, nors R. J. yra sakiusi, kad su J. N. yra gera bendrauti.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. G. (t. 1, b. l. 130–131, 134–136, 141–142) iš pradžių nepasisakė dėl smaugimo fakto bei teigė, kad įvykio naktį jie su R. J. buvo tik apsikabinę. Papildomai apklaustas (t. 1, b. l. 143–145) nuteistasis nurodė, kad šio įvykio naktį, po to, kai jis parvedė nukentėjusiąja iš sūnaus miegamojo į jų kambarį, ji neprieštaravo lytiniams santykiams, tačiau jų metu užmigo, dėl ko jis santykius nutraukė ir pats užmigo, o kai atsibudo, R. J. lovoje nebuvo. Po to jie susipyko ir R. G. nuvežė vaikus į darželį ir į mokyklą, po ko grįžo į kaimą. Įvykio metu jis nenaudojo jokio smurto prieš R. J. ir jos nesmaugė. Apklaustas teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 55–57) nuteistasis paaiškino, kad įvykio dieną nukentėjusioji buvo apgirtusi, tačiau lytinių santykių metu jie tarpusavyje nekonfliktavo, galimai dėl girtumo R. J. net nesuvokė, kas vyksta. Jis ją buvo prieš tai pažadinęs, dėl ko ji galėjo ir nesuvokti lytinių santykių fakto. Įvykio metu nukentėjusiosios nesmaugė ir prieš ją jokio fizinio smurto nenaudojo.

Įvertinus pirmiau aptartų liudytojų bei paties nuteistojo parodymus akivaizdžiai matyti, kad šiuo atveju nėra jokių kitų asmenų, kurie būtų matę konfliktą tarp R. G. ir R. J. Įvykio detales liudytoja O. S. sužinojo iš nukentėjusiosios, o liudytojai J. N. ir A. G. – tiek iš nuteistojo, tiek iš nukentėjusiosios. Taigi minėtų asmenų parodymai dalyje dėl smaugimo fakto yra išvestiniai, dėl to jie nei patvirtina, nei paneigia abiejų konflikto pusių pateiktas versijas dėl 2025 m. vasario 4-5 d. įvykių. Vis dėlto, šiame kontekste atsižvelgtina į liudytojos A. G. parodymus, jog jos pokalbio su R. G. metu, nors nuteistasis ir nedetalizavo įvykio, tačiau jis iš esmės pripažino, kad pasielgė neteisingai ir toks įvykis yra nepateisinamas, kas patvirtina R. J. pateiktą įvykių versiją, jog nuteistasis elgėsi neteisėtai. Nors galima iš dalies sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad aplinkybės dėl galimo R. J. ir J. N. romano yra nevisiškai aiškios, skirtingai nurodant šių santykių pradžią ir eigą, teisėjų kolegija vertina, jog tai savaime niekaip nepateisina fizinio smurto panaudojimo. Net ir tuo atveju, jei R. J. būtų turėjusi romantiško pobūdžio santykius su kitu asmeniu tuo metu, kai ji buvo santuokoje kartu su R. G., tai nesudarė jokio pagrindo nuteistajam prieš ją naudoti fizinį smurtą – kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolų bei apeliacinio skundo argumentų, gynybos pozicija iš esmės yra siejama su galimos neištikimybės faktu. Vis dėlto pastebėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti teiginį, jog R. J. apkalbėjo nuteistąjį siekdama išprovokuoti konfliktą, kuris tariamai būtų buvęs naudingas skyrybų byloje. Priešingai nei yra teigiama skunde, liudytoja O. S. nenurodė, jog pokalbio metu R. J. jai sakė, kad išprovokuos konfliktą tarp savęs ir R. G.. Dėl to šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad šiuo atveju nenustatyta, jog nukentėjusioji iš tikrųjų jautė fizinį skausmą. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, kad taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnį dėl fizinio skausmo sukėlimo, būtina neginčytinai nustatyti ne tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu faktą, bet ir aplinkybę, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Įrodomumo prasme svarbu tai, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastu nukentėjusiojo skausmą arba būtų kreipiamasi į medikus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-215-387/2024, 2K-87-1073/2025.). Įvertinus tai, jog nukentėjusioji pati teigė, kad per pakankamai trumpą laiko tarpą ji buvo smaugta du kartus, o po kiek mažiau nei trylikos valandų dar buvo nustatytos atitinkamos žymės ant jos kaklo (t. 1, b. l. 76–77), nėra pagrindo netikėti nukentėjusiąja dėl jos jausto skausmo lygio. Vien tai, kad R. J. nesikreipė į medikus po nagrinėjamų įvykių, nepaneigia šio fakto, kadangi vykimas į gydymo įstaigą yra kiekvieno asmens pasirinkimas, be to, kaip teigė ir pati R. J., po smaugimo jai skaudėjo kaklą ir jis buvo paraudęs, tačiau hematomų nebuvo. Vien tik tai, jog apeliaciniame skunde nesutinkama su nukentėjusiosios teiginiais, savaime nereiškia, kad jie yra melagingi ar pateikti išimtinai siekiant apkalbėti nuteistąjį R. G.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. G. kaltė šioje baudžiamojoje byloje yra nekvestionuotinai įrodyta. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra iš esmės tapatūs gynybos pastebėjimams, išsakytiems bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, į kuriuos yra išsamiai atsakyta skundžiamame 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendyje. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę teikti savo nuomonę ir pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyviams nepriimtinos išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Įvertinus tai, jog apeliacinis skundas paduotas prašant priimti išteisinamąjį nuosprendį, privalu pasisakyti ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino nuteistojo bausmės skyrimui reikšmingus duomenis – padarytas vienas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas nuteistojo šeimos nariui (sutuoktinei), nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių; taip pat atsižvelgta į R. G. asmenybę apibūdinančias aplinkybes – jis praeityje neteistas (t. 1, b. l. 157–159), per paskutinius penkerius metus baustas tris kartus administracine tvarka (t. 1, b. l. 160–164), vykdo individualią veiklą (t. 1, b. l. 165–166). Papildomai pažymėtina, jog nuteistajam paskirta bausmė yra artima BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytam 3 mėnesių minimumui ir mažesnė už nustatytą šios bausmės vidurkį. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, jog tokia bausmė yra per griežta ar kaip kitaip neadekvati padarytai nusikalstamai veikai, ypač įvertinus tai, kad ji skiriama be intensyvios priežiūros.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. G. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 16 d. nuosprendžio. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.