- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-24
- Bylos Nr.
- 2S-3116-565/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15551-2026-6
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Suinteresuotas asmuo
- SUA1
- Pareiškėjas
- Viešoji įstaiga RESPUBLIKINĖ VILNIAUS PSICHIATRIJOS LIGONINĖ
- Kategorijos
- 2.2.1.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Burdulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens SUA1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti SUA1.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (toliau – ir RVPL arba pareiškėja), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsnio 4 dalimi, prašo leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti SUA1 (toliau ir – suinteresuotas asmuo arba pacientas) 30 dienų nuo jo hospitalizavimo dienos. Pareiškėja nurodė, kad pacientas priverstinai hospitalizuotas (duomenys neskelbtini). Ligoninės administracija informavo pacientą apie priverstinio hospitalizavimo būtinumą bei jo teises psichiatrijos gydymo įstaigoje, pacientas yra veiksnus. Pacientas yra (duomenys neskelbtini), todėl yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui. SUA1, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad gydytis nesutinka, nes gydymas jam nereikalingas, o, jo nepaleidus, mano, kad jam neverta gyventi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. birželio 12 d. nutartimi prašymą tenkino: leido SUA1 priverstinai hospitalizuoti ir gydyti RVPL 30 (trisdešimt) dienų, terminą skaičiuojant nuo (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino, atsižvelgęs į RVPL nurodytus argumentus, į (duomenys neskelbtini) gydytojų komisijos išvadą, kurioje motyvuotas paciento stacionarinio gydymo būtinumas. Pacientas ligoninėje hospitalizuotas (duomenys neskelbtini), teikiant būtinąją pagalbą dėl (duomenys neskelbtini), pacientas stokoja kritikos savo esamai būsenai ir sveikatai, pacientui nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini). Pacientas dėl psichikos būklės gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių gyvybei, sveikatai, turtui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Suinteresuotas asmuo SUA1 pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
priverstinis hospitalizavimas yra kraštutinė priemonė, ribojanti konstitucines asmens teises. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas aiškiai nustato, kad priverstinis gydymas galimas tik tada, kai asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali, akivaizdi ir neišvengiama grėsmė. Vien psichikos sutrikimo ar diagnozės (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini)) nepakanka asmeniui priverstinai hospitalizuoti. Turi būti įrodyta reali, neatidėliotina ir akivaizdi grėsmė paties asmens ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui;
teismas rėmėsi abstrakčiomis frazėmis („gali padaryti esminės žalos“, „buvo rastas gulintis mieste“), tačiau vien faktas, kad suinteresuotas asmuo vasarą gulėjo mieste ar šiuo metu mąsto galimai nenuosekliai, automatiškai nereiškia, kad jis kelia pavojų. Teismas neįrodė konkrečių veiksmų, kuriais asmuo būtų kėsinęsis į save ar kitus. Priverstinis gydymas negali būti taikomas prevenciškai („kas būtų, jeigu būtų“);
Žemesnės instancijos teismas
teismas pritarė gydymo įstaigos prašymui, neįvertinęs, ar priverstinė hospitalizacija tikrai yra vienintelė ir būtina priemonė. Proporcingumo principas reikalauja, kad teismas įvertintų, ar nebuvo įmanoma pasiekti gydymo tikslų netaikant priverstinio uždarymo į psichiatrijos stacionarą. Pacientas RVPL gydomas pirmą kartą. Teismas visiškai nesvarstė ir neanalizavo galimybės taikyti ambulatorinį gydymą (pvz., vaistų vartojimą prižiūrint artimiesiems ar lankantis pas gydytoją). Nutartyje nėra motyvų, kodėl paciento teisių suvaržymas yra proporcingas siekiamam tikslui;
teismas perrašė gydytojų komisijos išvadas (kuriose gausu bendrinių medicininių terminų: (duomenys neskelbtini) ir pan.), neatlikdamas nepriklausomo teisinio šių išvadų vertinimo. Be to, diagnozė yra (duomenys neskelbtini), o tai rodo, kad medicininis pagrindas nėra iki galo aiškus ir neabejotinas, kad būtų galima imtis kraštutinės teisių ribojimo priemonės;
teisės aktai numato, kad teismas gali leisti pratęsti priverstinį hospitalizavimą iki 30 dienų, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienu atveju privaloma skirti maksimalų terminą. Teismas, skirdamas 30 dienų terminą, visiškai nemotyvavo, kodėl paciento būklės stabilizavimui neužtenka žymiai trumpesnio laiko (pavyzdžiui 3–7 dienų) sveikatos būklei pagerinti medikamentais. Maksimalaus termino skyrimas pirmą kartą hospitalizuotam asmeniui, neįvertinus trumpesnio termino galimybės, pažeidžia proporcingumo principą ir nepagrįstai ilgai riboja asmens teises;
šiuolaikinėmis medicinos priemonėmis (duomenys neskelbtini) paprastai yra suvaldoma per pirmąsias gydymo dienas. Nutartyje nėra jokių medicininių įrodymų, pagrindžiančių, kad reali grėsmė išliks visas 30 dienų. Kitaip tariant, net ir pripažinus hospitalizavimo būtinumą (su kuo nesutinkama), teismas nepagrindė, kodėl pasirinktas maksimalus terminas. Pirmos instancijos teismo nutartyje nėra individualizuoto termino pagrindimo, nėra nurodyta kodėl trumpesnis laikotarpis būtų nepakankamas, nėra numatyta periodinės būklės priežiūros. Priverstinis veiksnaus asmens laikymas psichiatrijos įstaigoje tokį ilgą laiko tarpą, izoliuojant jį nuo įprastos socialinės aplinkos gali sukelti papildomą psichologinę traumą, padidinti stresą ir pasipriešinimą gydymui, kas prieštarauja paties gydymo tikslams.
Atsiliepimas
Pareiškėja prašo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo šiuos esminius argumentus:
Suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo metu egzistavo visos priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos: 1) gydytojų komisijos konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini); 2) suinteresuotas asmuo atsisakė hospitalizavimo; 3) suinteresuotas asmuo išlieka socialiai pavojingas, yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui;
suinteresuotam asmeniui yra ūmi (duomenys neskelbtini); suinteresuotas asmuo šių metų (duomenys neskelbtini) mėnesį buvo pristatytas į psichiatrijos ligoninę Klaipėdoje, tačiau nebuvo hospitalizuotas, suinteresuotas asmuo jam išrašytų vaistų nevartojo, rastas gulintis mieste;
byloje nėra duomenų, paneigiančių gydytojų komisijos išvadą dėl suinteresuoto asmens psichikos būklės ir jos keliamos grėsmės savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, šių duomenų nepateikė ir suinteresuotas asmuo, teikdamas atskirąjį skundą;
suinteresuoto asmens psichikos sveikatos būklę, šios būklės lemiamą neadekvatų elgesį bei priimamus sprendimus, grėsmę ir šios grėsmės realumą psichikos sutrikimo psichopatologijoje įvertino specialiai tai atlikti įgalioti asmenys. Suinteresuoto asmens grėsmę keliantis, neadekvatus elgesys, kritikos savo sveikatos būklei nebuvimas pagrįstas tiek subjektyvios anamnezės, tiek ir objektyvios anamnezės duomenimis. Tai, kad atskirajame skunde suinteresuotas asmuo vertina, kad jam nereikalingas gydymas, nepaneigia atitinkamo suinteresuoto asmens elgesio įvertinimo, pateikto tiek gydytojų komisijos išvadoje, tiek nurodyto teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu;
Atsiliepimas
suinteresuoto asmens sutrikusio elgesio pavojų nurodo ir jo motinos suteikti duomenys, pagal kuriuos suinteresuotas asmuo į Lietuvą grįžo prieš 2 mėnesius, dėl streso darbe (duomenys neskelbtini) pasiėmė nedarbingumą; nuo pat grįžimo motina pastebėjusi pasikeitusį elgesį – suinteresuotas asmuo ėmė vartoti alkoholį, nors niekad to nedaręs, tapo agresyvus, konfliktiškas, nestabilios nuotaikos, nusišnekėdavęs, tapę sunku su juo susikalbėti; po konflikto su motina suinteresuotas asmuo išvyko į (duomenys neskelbtini);
priverstinio hospitalizavimo ir gydymo metu suinteresuoto asmens psichikos sveikatos būklė reikalavo būtent stacionarinio gydymo, suinteresuotam asmeniui nustatytas pirmasis psichikos sveikatos pablogėjimo epizodas, kurio kokybiškas pagydymas, tinkamo gydymo parinkimas reikšmingai sumažintų atkryčio ateityje tikimybę, o tam reikalingas laikas. Kita vertus, suinteresuotas asmuo Klaipėdos ligoninės specialistų jam išrašytų vaistų ((duomenys neskelbtini)) neįsigijo, tai yra ambulatoriškai nesigydė. Be to, suinteresuotas asmuo nurodė, kad (duomenys neskelbtini) artimų giminaičių neturi, yra apsistojęs hostelyje, o motinos teiktais duomenimis į (duomenys neskelbtini) jis išvyko po konflikto su ja, dėl ko nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai dėl galimybės jam gydytis ambulatoriškai, tai yra vaistų vartojimą prižiūrint artimiesiems ar lankantis pas gydytoją;
(duomenys neskelbtini), remiantis Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos 10-tuoju leidimu, V skyriumi „Psichikos ir elgesio sutrikimai“, yra diagnozuota (duomenys neskelbtini) būklė, tai yra (duomenys neskelbtini) būklė nesukelia fizinių smegenų pakenkimų, tačiau kad galėtume ją priskirti konkrečiam susirgimui ((duomenys neskelbtini)), reikalinga papildomų duomenų susirgimo eigai, manifestacijai, prodromui, etc. išsiaiškinti. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai dėl vieno diagnozės formuluotėje esančio žodžio traktavimo kaip neaiškaus ar abejotino pagrindo gydymui;
pagal gydytojo psichiatro rekomendacijas psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo nutraukti paciento priverstinį hospitalizavimą ir priverstinį gydymą anksčiau (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 6 dalis). Taigi tokia pareiga gydymo įstaigai nustatyta nereikalaujant atskiro ir (ar) papildomo teismo nurodymo vertinti būklę periodiškai, o remiantis gydytojo psichiatro rekomendacija.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria leista suinteresuotą asmenį priverstinai hospitalizuoti ir gydyti VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje trisdešimt dienų, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalies nuostatomis, asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.
Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (toliau – PSPĮ). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Jeigu nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios (PSPĮ 12 straipsnio 3–4 dalys).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti 30 dienų laikotarpį suinteresuotą asmenį. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateikta gydytojų komisijos išvada, pareiškėjos atstovų ir suinteresuoto asmens bei jo atstovės advokatės L. M. paaiškinimais teismo posėdžio metu, sprendė, kad suinteresuotas asmuo dėl savo psichikos sveikatos būklės, jeigu nebūtų priverstinai hospitalizuotas ir gydomas, gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, todėl skundžiama nutartimi RVPL prašymą tenkino.
Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, jog: 1) vien psichikos sutrikimo ar diagnozės (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini)) nepakanka asmeniui priverstinai hospitalizuoti, turi būti įrodyta reali, neatidėliotina ir akivaizdi grėsmė paties asmens ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui, be to, diagnozė yra „nepatikslinta“, o tai rodo, kad medicininis pagrindas nėra iki galo aiškus ir neabejotinas; 2) teismas visiškai nesvarstė ir neanalizavo galimybės taikyti ambulatorinį gydymą (pvz., vaistų vartojimą prižiūrint artimiesiems ar lankantis pas gydytoją), paciento teisių suvaržymas yra neproporcingas siekiamam tikslui; 3) teismas, skirdamas 30 dienų terminą, visiškai nemotyvavo, kodėl paciento būklės stabilizavimui neužtenka žymiai trumpesnio laiko (3–7 dienų) sveikatos būklei pagerinti medikamentais.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
Bylos duomenimis nustatyta, kad suinteresuotas asmuo RVPL hospitalizuotas (duomenys neskelbtini) Ūmių psichikos sutrikimų skyriuje. Į RVPL pristatytas greitosios medicinos pagalbos, su siuntimu iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, kurios duomenimis suinteresuotas asmuo taip pat atvyko su greitąja medicinos pagalba, nes buvo rastas gulintis, kontaktas buvo apsunkintas, nusikalbėjo, teigė kažką vartojęs, ką – pasakyti negalėjo; vartojo alkoholį ir tabaką „iš kvapas ir skonis, ne narkotikus“. Teigė prisigėręs per daug vyno, vėliau pripažino vartojęs alkoholį, teigė išgėręs 0,5 l degtinės. Priėmimo RVPL metu suinteresuotas asmuo buvo (duomenys neskelbtini); savo būklei nekritiškas ir gydytis nesutiko. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo hospitalizacijos RVPL metu buvo (duomenys neskelbtini), dėl ko buvusi reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, pareiškėja, RVPL, vadovaudamasi PSPĮ 12 straipsniu, CK 2.26 straipsniu, kreipėsi į teismą prašydama leisti suinteresuotą asmenį priverstinai hospitalizuoti ir gydyti.
RVPL (duomenys neskelbtini) Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadoje (toliau – Gydytojų komisijos išvada) įvertinta suinteresuoto asmens psichikos būklė, anamnezės duomenys, nustatyta diagnozė ((duomenys neskelbtini)). Pateiktoje Gydytojų komisijos išvadoje nurodyta, kad suinteresuoto asmens klinikoje (duomenys neskelbtini), nestabilios emocijos, buvęs neprognozuojamas, neadekvatus elgesys, kritikos savo esamai būsenai bei sveikatai stoka, todėl yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių asmenų sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
Gydytojų komisijos apžiūros metu suinteresuotas asmuo kalbėjo (duomenys neskelbtini). Mąstymas buvo greito tempo, nenuoseklus iki padrikumo, rezonuojantis, ėmė pasakoti (duomenys neskelbtini); nuotaika nepastovi, greitai kintanti, (duomenys neskelbtini). Suinteresuotas asmuo kritikos savo būsenai bei elgesiui neturėjo jokios, gydytis ligoninėje nesutiko kategoriškai.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo nurodė, kad gydytis nesutinka, nes gydymas jam nereikalingas, o, jo nepaleidus, mano, kad jam neverta gyventi. Suinteresuotą asmenį pirmosios instancijos teismo posėdyje atstovavo advokatė. Atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad atstovaujamojo priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui neprieštarauja ir pareiškėjos prašymą palaiko pilna apimtimi.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai yra, apelianto hospitalizavimo aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai dėl nepagrįstai taikyto gydymo yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių RVPL Gydytojų komisijos (duomenys neskelbtini) išvadoje nurodytas aplinkybes. Be to, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Gydytojų išvados objektyvumu ar Gydytojų komisijoje dalyvavusių gydytojų kvalifikacija. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas RVPL suinteresuotumas priverstinai hospitalizuoti suinteresuotą asmenį. Vien tik apelianto deklaratyvūs teiginiai, jog jo elgesyje nėra jokios realios grėsmės ar kad diagnozė jam nustatyta nepagrįstai, savaime neleidžia daryti priešingos, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvados.
Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo, įvertino reikšmingus įrodymus bei motyvavo išvadą, kad šiuo atveju suinteresuotam asmeniui dėl esamos psichikos sveikatos būklės bei šios būklės keliamos realios grėsmės tiek jam pačiam, tiek kitiems asmenims ar turtui, priverstinis hospitalizavimas ir gydymas skirtinas. Byloje esantys duomenys bei Gydytojų komisijos išvada leidžia konstatuoti, kad tokia teismo išvada yra pagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju neturi pagrindo abejoti RVPL atsiliepime nurodytais argumentais, kad suinteresuoto asmens psichikos sveikata negali būti atkurta (stabilizuota) kitu gydymosi būdu (pvz., ambulatoriškai) ar, kad trumpesnio termino nei 30 dienų gydymas stacionare šiuo konkrečiu atveju būtų pakankamas. Be to, pažymėtina, kad nustatytas 30 dienų terminas priverstiniam gydymui yra racionalus, nepažeidžiantis PSPĮ 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto maksimalaus termino. Pažymėtina ir tai, jog išnykus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo aplinkybėms ir gydytojui psichiatrui rekomendavus, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo nutraukti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą anksčiau, negu baigiasi terminas, kuriam teismas pratęsė priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą (PSPĮ 12 straipsnio 6 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, remiantis atskirajame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Teisėja Rūta Burdulienė