- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-09
- Bylos Nr.
- eAN2-376-898/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00478-2026-0
- Bylos rūšis
- Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jurgita Kolyčienė
- Pažeidėjas
- G. P.
- Pareiškėjas
- G. P.
- Suinteresuotas asmuo
- UAB "Laurimeta"
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto G. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo G. P. prašymas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutarties, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų skyriaus (toliau – ir Institucijos) vyresniosios tyrėjos Almos Gusienės 2026 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-5122-2026 paliktas nepakeistas ir G. P. skundas netenkintas, paduoti ir atsisakyta priimti G. P. skundą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
G. P. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyresniosios tyrėjos A. Gusienės 2026 m. vasario 27 d. nutarimu nubaustas už administracinių nusižengimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalyje, 424 straipsnio 5 dalyje, padarymą, jam skirta subendrinta 900 Eur bauda ir administracinio poveikio priemonės: specialiosios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones) 21 mėnesiui bei daikto konfiskavimas – konfiskuota transporto priemonė AUDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kurios vertė 13 960 Eur, priklausanti UAB (duomenys neskelbtini) (įm.k. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). G. P. apskundė Institucijos 2026 m. vasario 27 d. nutarimą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartimi Institucijos 2026 m. vasario 27 d. nutarimas paliktas nepakeistas ir G. P. skundas netenkintas. G. P. nesutikdamas su šia nutartimi pateikė apeliacinį skundą ir prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, kurie Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo gauti 2026 m. birželio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2026 m. liepos 7 d. nutartimi pareiškėjo G. P. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir skundą atsisakė priimti. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. nutartis pareiškėjui elektroninių ryšių priemonėmis buvo išsiųsta tą pačią dieną. Paskutinė diena skundui dėl teismo nutarties paduoti buvo 2026 m. birželio 15 d., apeliacinis skundas buvo pateiktas tiesiogiai teismui (ne paštu ar el. ryšio priemonėmis) ir registruotas 2026 m. birželio 22 d., t. y. nustatytą terminą praleidus viena savaite. Teismas nustatė, kad nebuvo pateikti duomenys, jog visą nutarties apskundimo laikotarpį pareiškėjo G. P. sūnų būtų tekę slaugyti ligoninėje ar kad dėl sūnaus ligos, sveikatos būklės buvo poreikis šiuo laikotarpiu slaugai namuose. Atsižvelgiant į tai apylinkės teismas nurodė, kad prašyme nurodytos priežastys nesudaro pagrindo vertinti jas, kaip objektyviai sutrukdžiusias pasinaudoti įstatymo nustatyta teise pateikti skundą.
II. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
G. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. eII-605-1127/2026, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir priimti apeliacinį skundą nagrinėjimui.
Skunde nurodoma, kad terminą skundui paduoti praleido dėl sūnaus O. P. ligos. Sūnus pradėjo sirgti dar iki patekimo į stacionarą, t. y. nuo 2026 m. gegužės 28 d. Šiuo laikotarpiu vaiko būklė blogėjo, jam reikėjo nuolatinės priežiūros namuose, todėl objektyviai pareiškėjas neturėjo galimybės susikaupti ir laiku parengti teisiškai sudėtingo apeliacinio skundo. Sūnaus hospitalizacija gydymo įstaigoje 2026 m. birželio 4-6 d. buvo tik kraštutinė priemonė, o pati liga prasidėjo kur kas anksčiau ir tęsėsi po išrašymo iš ligoninės, reikalaudama nuolatinės slaugos ir priežiūros namuose. Skunde taip pat nurodoma, kad, išrašius sūnų iš ligoninės birželio 6 d., aktyvus gydymas ir nuolatinė slauga namuose tęsėsi iki pat birželio 15 d. Teismo skundžiamoje nutartyje minima diagnozės atnaujinimo data 2026 m. birželio 15 d. tiesiogiai įrodo, kad vaiko aktyvus sirgimo periodas apėmė visą skundo pateikimo termino pabaigos laikotarpį. Pareiškėjas nurodo, kad, esant tokiai situacijai, kai šeimoje sunkiai serga mažametis vaikas, reikalaujantis nepertraukiamos priežiūros bei slaugos namuose, tėvui kyla objektyvi fizinė ir psichologinė kliūtis operatyviai realizuoti procesines teises. Vieno sūnaus ligos periodo (hospitalizacijos) išskyrimas, neatsižvelgiant į bendrą ligos eigą namuose, neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Praleistas terminas (viena savaitė) yra itin trumpas ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių procesui ar kitoms šalims. Skunde nurodoma, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog artimo šeimos nario (ypač vaiko) liga ir slauga yra objektyvi, nuo asmens valios nepriklausanti aplinkybė, trukdanti laiku atlikti procesinius veiksmus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į G. P. atskirąjį skundą Institucijos atstovas prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. eII-605-1127/2026 palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad G. P. nurodytos priežastys nesudaro pagrindo laikyti termino praleidimo objektyviai pateisinamu, nes nepatvirtina, jog pareiškėjas dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių neturėjo galimybės laiku pasinaudoti įstatymo suteikta teise paduoti apeliacinį skundą. Todėl, Institucijos vertinimu, teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir atsisakė priimti apeliacinį skundą.
Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pareiškėjo G. P. argumentai, kad dėl sūnaus ligos, trukusios nuo 2026 m. gegužės 28 d. iki 2026 m. birželio 15 d., jis neturėjo galimybės tinkamai įgyvendinti savo procesines teises, nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad visą nurodytą laikotarpį dėl sūnaus sveikatos būklės pareiškėjas objektyviai negalėjo parengti ir pateikti apeliacinio skundo. Iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad vaikas į gydymo įstaigą atvyko tyrimų kontrolei, skundėsi kosuliu, prieš kelias dienas buvo karščiavęs ir jautė skausmą dešinėje pažandinėje srityje, tačiau šie duomenys savaime nepatvirtina, jog po išrašymo iš gydymo įstaigos vaiko sveikatos būklė buvo tokia sunki, kad jam būtų buvusi būtina nepertraukiama slauga ar nuolatinė pareiškėjo priežiūra, objektyviai užkirtusi kelią per įstatymo nustatytą terminą pateikti apeliacinį skundą. Pareiškėjas nepateikė jokių medicininių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad po stacionarinio gydymo vaiko sveikatos būklė reikalavo išimtinės priežiūros arba kad dėl šių aplinkybių jis neturėjo galimybės atlikti net minimalių procesinių veiksmų.
Be to, atsiliepime pažymėta, kad procesinio termino atnaujinimas yra išimtinė procesinė priemonė, taikoma tik tada, kai termino praleidimo priežastys pripažįstamos objektyviomis, svarbiomis ir nepriklausančiomis nuo asmens valios. Pareiga įrodyti tokių aplinkybių egzistavimą tenka pačiam pareiškėjui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės iš esmės grindžiamos jo subjektyviu situacijos vertinimu, tačiau nėra pagrįstos pakankamais objektyviais įrodymais. Institucijos vertinimu, reikšminga ir tai, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, paaiškinančių, kodėl procesinis dokumentas nebuvo pateiktas bent jau pasibaigus hospitalizacijos laikotarpiui arba kodėl nebuvo galimybės pasinaudoti kitomis įstatyme numatytomis procesinių dokumentų pateikimo priemonėmis. Vien aplinkybė, kad šeimoje sirgo vaikas, savaime nereiškia, jog visą proceso terminą egzistavo nenugalimos kliūtys įgyvendinti procesines teises.
Taip pat atsiliepime pažymėta, kad pareiškėjo argumentas, jog terminas praleistas tik viena savaite, savaime nesudaro pagrindo terminui atnaujinti. Procesinio termino trukmė nėra savarankiškas kriterijus sprendžiant dėl jo atnaujinimo – esminę reikšmę turi termino praleidimo priežasčių svarbumas ir jų objektyvus pobūdis. Kaip nurodoma atsiliepime, įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia (tarp kitų dalykų), yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laikotarpį. Pats asmuo turi rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu ir pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai.
Atsiliepime pabrėžiama, kad įstatymo numatyta teisė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo nėra absoliuti. Siekiant garantuoti teisinių santykių stabilumą, užtikrinti teisinių santykių dalyviams apibrėžtumą, įstatymas nustato laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynybą. Sprendžiant termino praleidimo klausimą, būtina užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama suteiktomis teisėmis, todėl reikia atsižvelgti į sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus. Asmuo pats turi rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu ir pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, o svarbios termino praleidimo priežastys yra nuo asmens valios nepriklausančios objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui įgyvendinti savo teises ar vykdyti pareigas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo atsisakyta atnaujinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties administracinio nusižengimo byloje apskundimo terminą. Šis teismo sprendimas ANK 646 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka gali būti skundžiamas atskiruoju skundu apygardos teismui, taigi, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalies, 656 straipsnio 2 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina tik sprendimo atsisakyti atnaujinti nutarimo administracinio nusižengimo byloje apskundimo terminą pagrįstumą ir teisėtumą.
Apygardos teismas, susipažinęs su pareiškėjo G. P. atskiruoju skundu, įvertinęs pateiktą administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei patikrinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nutartį, konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog G. P. prašymas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. pateikimo yra paduotas praleidus įstatyme numatytą terminą skundui paduoti, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys, todėl skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
ANK 646 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo pirmosios instancijos teismo nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos. Aptariamo straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad turintys teisę paduoti apeliacinį skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių praleido apeliacinio skundo padavimo terminą, turi teisę prašyti apylinkės teismo atnaujinti praleistą terminą. Pastebėtina, jog svarbių priežasčių, dėl kurių terminas skundui paduoti gali būti atnaujintas, sąrašas ANK nėra numatytas. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios objektyviai trukdė ar sudarė kliūtis pareiškėjui realizuoti teisę kreiptis į teismą, kuriomis galima pagrįsti visą termino skundui paduoti praleidimo laikotarpį ir kurios yra patvirtintos įrodymais. Taigi, sprendžiant termino praleidimo klausimą, būtina užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama proceso dalyviams suteiktomis teisėmis bei atsižvelgti į sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus.
Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga, pareiškėjui G. P. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis buvo išsiųsta 2026 m. gegužės 25 d. elektroninių ryšių priemonėmis, taigi, kaip nurodyta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nutartyje, paskutinė apeliacinio skundo pateikimo diena buvo 2026 m. birželio 15 d. Tačiau G. P. teikti procesiniai dokumentai ‒ apeliacinis skundas ir prašymas atnaujinti praleistą apskundimo terminą, buvo gauti 2026 m. birželio 22 d., t. y. praleidus šį terminą septyniomis dienomis. Pareiškėjas šį termino praleidimą teisina sūnaus O. P. liga. Iš bylos medžiagos matyti, kad O. P. laikotarpiu nuo 2026 m. birželio 4 d. iki 2026 m. birželio 6 d. buvo hospitalizuotas, į gydymo įstaigą atvyko tyrimų kontrolei, skundėsi kosuliu, skausmingumu dešinėje pažandinėje srityje, prieš kelias dienas karščiavo. Byloje pateiktoje stacionaro epikrizėje taip pat nurodoma, kad išrašant O. P. namo jo būklė buvo patenkinama, jis nekarščiavo, naujų nusiskundimų neturėjo. Tokios aplikybės patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo išvadas, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog visą nutarties apskundimo laikotarpį Pareiškėjui sūnų būtų tekę slaugyti ligoninėje ar kad dėl sūnaus ligos, sveikatos būklės būtų poreikis slaugyti sūnų namuose. Pareiškėjo G. P. nurodyta aplinkybė, kad 2026 m. birželio 15 d. buvo atnaujintos nustatytos diagnozės, nors ir patvirtina ligos faktą, tačiau neįrodo, kad O. P. būklė reikalavo nuolatinės slaugos, dėl kurios pareiškėjas nebūtų turėjęs galimybės laiku parengti ir pateikti apeliacinio skundo. Apygardos teismo vertinimu, G. P. nurodytos aplinkybės, kad sūnus sirgo ir buvo hospitalizuotas dviejų dienų laikotarpiui, nesudaro pagrindo išvadai, jog buvo objektyvios kliūtys, visą apylinkės teismo nutarties apskundimo laikotarpį trukdžiusios pateikti apeliacinį skundą.
Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laikotarpį. Pats asmuo turi rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu ir pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai. Procesiniai terminai įpareigoja proceso dalyvius jų laikytis, nes nuo to priklauso proceso greitumas, galimybė užtikrinti nepiktnaudžiavimą savo teisėmis. Taip pat teismas pažymi, jog nėra pagrindo pripažinti, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas nežymiai, kadangi nežymiu termino praleidimu įprastai laikomi atvejai, kai įstatyme apibrėžtas skundo padavimo terminas buvo praleistas vieną dieną. Taigi, nesutiktina su atskirajame skunde nurodyta aplinkybe, kad vienos savaitės terminas, kuriuo praleistas terminas apeliaciniam skundui pateikti yra itin trumpas ir nesukėlė jokių neigiamų pasekmių procesui ar kitoms šalims.
Apygardos teismas, įvertinęs visa tai, kas buvo aptarta anksčiau, pritardamas žemesniojo teismo argumentams, konstatuoja, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog G. P. visą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 25 d. priimtos nutarties apskundimo terminą praleido dėl svarbių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Esant tokioms aplinkybėms, nutarimo apskundimo terminas negali būti atnaujintas, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto G. P. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.