- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-07-07
- Bylos Nr.
- e2A-1285-1070/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-01083-2025-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Svetlana Panina
- Atsakovas
- ATS1
- Trečiasis asmuo
- TRE1
- Ieškovas
- UAB "Telšių vandenys"
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Svetlana Panina, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės ATS1 ir trečiojo asmens TRE1 apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Telšių vandenys“ ieškinį atsakovei ATS1 dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TRE1.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62(3) straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Šiaulių apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.
Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Telšių vandenys“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės ATS1 189,39 Eur skolą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė savo procesiniuose dokumentuose, kad pagal 2005 m. rugpjūčio 4 d. sutartį, sudarytą su atsakove ATS1, ieškovė tiekia vandenį ir (ar) teikia nuotekų transportavimo paslaugas objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Objektas). Objekte nėra įrengto šalto vandens apskaitos prietaiso, todėl suvartotas geriamojo vandens kiekis apskaičiuojamas pagal Telšių rajono savivaldybėje patvirtintą vidutinį vandens kiekį, tenkantį vienam gyventojui. Atsakovė vartoja vandenį ir (ar) šalina nuotekas, tačiau už tai neatsiskaito tinkamai. Dėl to laikotarpiu nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2025 m. sausio mėn. susidarė 189,39 Eur skola. Įsiskolinimas buvo skaičiuojamas pagal formulę: vidutinį vandens kiekį, tenkantį vienam gyventojui, padauginus iš gyventojų skaičiaus, padauginus iš geriamojo vandens tiekimo bazinės kainos, pridėjus pardavimo kainą (iki 2023 m. gegužės 31 d.) ir pridėjus vandenį želdynų laistymui už vasaros laikotarpį (birželio – rugpjūčio mėn.). Atsakovei taikoma Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir VERT) nutarimais nustatyta vartotojų, perkančių geriamojo vandens tiekimo paslaugas individualių gyvenamųjų namų ar kitų patalpų, skirtų asmeninėms šeimos ar namų reikmėms, kaina. Be to, iki 2023 m. gegužės 31 d. papildomai kiekvieną mėnesį buvo taikoma pardavimo kaina, nustatoma Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimais. Atsakovei nustatyta kaina yra taikoma, kai dėl techninių ar kitų priežasčių nėra galimybės įrengti atsiskaitomojo apskaitos prietaiso. Atsakovei 3,27 Eur dydžio delspinigiai (0,02 proc.) buvo paskaičiuoti dėl neapmokėtų sąskaitų už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio mėn. iki 2025 m. sausio mėn. (už 6 mėn.) pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“. Atsakovė ATS1 atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškovės reikalavimus. Nurodė, kad ieškovė, skaičiuodama mokestį už paslaugas, turėjo vadovautis VERT nustatytais tarifais, galiojusiais atitinkamais laikotarpiais. Išlaidos už nuotekų tvarkymą negali būti skaičiuojamos, nes Objektui teikiamos tik geriamojo vandens tiekimo paslaugos, centralizuota nuotekų tvarkymo sistema nesumontuota. Atsakovė nesutinka su skolos skaičiavimu, nes ieškovė nepaaiškino, kaip susidarė 71,30 Eur likutis, dėl kurio ji anksčiau nereiškė pretenzijų. Atsakovės vertinimu, reikalavimas dėl šios sumos turi būti atmestas, praleidus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Atsakovės skaičiavimu, pagal VERT tarifus už laikotarpį nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d. susidarė 65,28 Eur mokėtina suma, o atsakovė sumokėjo 61,02 Eur už 2022 m.; už laikotarpį nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. birželio 30 d. susidarė 35,80 Eur suma, nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024 m. sausio 31 d. – 47,88 Eur suma, o atsakovės sutuoktinis sumokėjo 93,36 Eur. Už laikotarpį nuo 2024 m. birželio 1 d. iki 2025 m. sausio 31 d. susidarė 50,75 Eur suma. Ieškovės teigimu, iš viso turėjo būti sumokėta 313,96 Eur, o atsakovės skaičiavimu – 199,71 Eur. Atsakovė sumokėjo ieškovei 196,14 Eur. Ieškovės darbuotojai atsisakė suteikti atsakovei informaciją apie vienam asmeniui nustatytą geriamojo vandens limitą mėnesiui, todėl atsakovė skaičiavo minėtas sumas, vadovaudamasi tuo, kad 2022 ir 2023 m. buvo nustatytas 2 kub. m sunaudojamo vandens limitas mėnesiui. Be to, ieškovė nepateikė atsakovei nė vienos sąskaitos faktūros, todėl negalėjo skaičiuoti delspinigių. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, TRE1 atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškovės reikalavimus, iš esmės patvirtindamas atsakovės atsiliepime nurodytas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Telšių apylinkės teismas 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimu patenkino ieškinį, priteisdamas ieškovei UAB „Telšių vandenys“ iš atsakovės ATS1 186,12 Eur skolą, 3,27 Eur delspinigius, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2005 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį, kurios pagrindu ieškovė tiekė geriamąjį vandenį objektui, esančiam (duomenys neskelbtini). Objekte nėra įrengtų vandens apskaitos prietaisų. Ieškovės pateiktoje skolų ir delspinigių apskaičiavimo pažymoje-skaičiuotėje nurodoma, kad atsakovė iš dalies atsiskaitė už laikotarpiu nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2025 m. sausio 31 d. suteiktas paslaugas, liko skolinga 186,12 Eur bei 3,27 Eur delspinigių, iš viso – 189,39 Eur.
Teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė prievoliniai sutartiniai teisiniai santykiai dėl geriamojo vandens tiekimo paslaugų. Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus skaičiavimus, nurodė, kad iš jų matyti, jog ieškovė apskaičiavo atsakovės suvartotą vandens kiekį bei už jį mokėtiną sumą, taikydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 440 patvirtintų Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo licencijavimo taisyklių 41 punkte numatytą formulę (t. y. vidutinį savivaldybėje suvartojamo geriamojo vandens kiekį kub. metrais vienam gyventojui padaugindama iš toje gyvenamojoje vietoje deklaruotų asmenų skaičiaus, įvertinusi aplinkybę, kad vienas jų yra miręs). Vasaros laikotarpiu ieškovė papildomai skaičiavo 6 kub. m/mėn. vandens vartojimo normą želdinių ir sodinių laistymui. Teismas nurodė, kad būtent dėl ieškovės skaičiuotos vandens vartojimo normos želdinių ir sodinių laistymui kilo ginčas byloje.
Teismas nurodė, kad iki šiol galiojančiu Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76 „Vandens vartojimo normos RSN 26-90“ (toliau ir – Įsakymas Nr. 79/76) buvo patvirtintos sodinių ir gėlynų laistymo vandens normos (10.3 punktas). Įsakymo pagrindu 2017 m. gegužės 2 d. ieškovės direktorius priėmė įsakymą Nr. V-22 „Dėl vandens vartojimo normos želdinių ir sodinių laistymui vasaros laikotarpiu“ (toliau ir – Įsakymas Nr. V-22), kuriuo patvirtino 6 kub. m/mėn. vandens vartojimo normą želdinių ir sodinių laistymui, taikomą vasaros laikotarpiu (birželio–rugpjūčio mėn.) gyventojams, kurie neturi techninių galimybių įrengti vandens apskaitos prietaisų, ir turintiems žemės sklype želdinių ir (ar) šiltnamį.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis asmuo kėlė klausimą dėl Įsakymo Nr. V-22 teisėtumo, konstatavo, jog Įsakymo Nr. 79/76 1.4 punkte numatyta, kad šios normos gali būti taikomos ir vartotojams, neturintiems vandens apskaitos prietaisų. Vadinasi, atsakovei neturint vandens apskaitos prietaisų, ieškovė pagrįstai apskaičiavo suvartotą vandenį pagal nustatytą vandens vartojimo normą. Tais atvejais, kai už suteiktas paslaugas mokėtina suma yra apskaičiuojama taikant formulę, fiksuotą vartojimo normą, nėra galimybės nustatyti asmens suvartoto vandens kiekio. Dėl to teismas atmetė kaip nepagrįstą trečiojo asmens teiginį, kad jis neturi šiltnamio, nelaisto sodinių vandentiekio vandeniu, kad jam prireikus tai galėtų daryti naudodamas vandenį iš tvenkinio, esančio objekte. Teismo vertinimu, trečiojo asmens teiginį, kad nebuvo siunčiamos sąskaitos, paneigė išrašas iš siųstų siuntų sąrašo.
Teismas, nustatęs, kad ieškovė ragino atsakovę sumokėti įsiskolinimą, kad byloje nėra įrodymų, jog ši ar trečiasis asmuo būtų atsiskaitę su ieškove, patenkino ieškinį, priteisdamas iš atsakovės 186,12 Eur dydžio skolą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, 6.38 straipsniu, 6.200 straipsnio 1 dalimi. Teismas, vadovaudamasis CK 6.258 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnio 1 dalimi, nustatęs, kad atsakovė neatsiskaitė su ieškove laiku, priteisė iš atsakovės ir 3,27 Eur dydžio delspinigius, paskaičiuotus pritaikius 0,02 proc. delspinigių normą už kiekvieną pradelstą mokėjimo dieną, neviršijant 180 dienų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, priteisė ieškovei iš atsakovės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
Teismas konstatavo, kad ieškovės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – ir Rekomendacijos) maksimalaus dydžio 8.2, 8.19 ir 8.20 punktų. Todėl teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, priteisė ieškovei iš atsakovės 626,18 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovė ATS1 ir trečiasis asmuo TRE1 pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą atmesti ieškinį, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į administracinį teismą, siekiant patikrinti ar 2017 m. gegužės 2 d. ieškovės direktoriaus įsakymas Nr. V-22 „Dėl vandens vartojimo normos želdinių ir sodinių laistymui vasaros laikotarpiu“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytam įstatymo viršenybės principui ir 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytam nepiktnaudžiavimo valdžia principui, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 10 straipsnyje nustatytų savivaldybių institucijų kompetencijai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo reguliavimo srityje, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 7 d. nutarimo Nr. 440 „Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo“ 41 punktui; arba panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, negalėjo vadovautis ieškovės direktoriaus įsakymu Nr. V-22, nes šis dokumentas nėra viešai paskelbtas Teisės aktų registre Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Šio dokumento paskelbimas yra privaloma sąlyga teisei įsigalioti ir tapti privaloma visiems, jis užtikrina, kad su teisės aktu gali susipažinti visi suinteresuoti asmenys. Atsakovei ir trečiajam asmeniui toks įsakymas nebuvo žinomas, o ieškovė pateikė jį teismui paskutiniu momentu. Nors atsakovė prašė teismo kreiptis į administracinį teismą dėl šio įsakymo teisėtumo patikrinimo, tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šį prašymą ir priimdamas sprendimą kaip pagrindinį argumentą bei įrodymą taikė negaliojantį teisės aktą. Taip pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, pažeisdamas CPK 330 straipsnį.
Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės sklype yra želdinių ar šiltnamių. Todėl nors teismas pripažino, kad atsakovės sklype nėra želdinių, tačiau nepagrįstai atmetė trečiojo asmens teiginius, jog nėra ir šiltnamio. Teismas neteisėtai, nesant įrodymų, padarė nepagrįstą išvadą, kad šiltnamis yra, nesilaikydamas CPK 263 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą negalėjo vadovautis ieškovės Įsakymu Nr. V-22, nes jis priimtas asmens, neturinčio teisės tai daryti. Aukštesniuose norminiuose aktuose nėra suteikiama teisė ieškovės direktoriui priimti teisės aktus, reglamentuojančius vandens vartojimą, jų kiekį ar kainų reguliavimą, nustatyti savo įsakymais papildomus vandens sunaudojimo kiekius vasaros laikotarpiu. Tai turi teisę daryti institucijos, nurodytos GVTNTĮ 4 straipsnyje.
Pirmosios instancijos teismas taikė teisės aktus, kurie nėra aktualūs nagrinėjamai bylai. Statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymas Nr. 79/76 vartotojams, neturintiems vandens apskaitos prietaisų, yra neprivalomas (1.4 punktas). Šio teisės akto punktų analizė patvirtina, kad įsakymo nuostatos, priimtos prieš 35 metus, šiuo metu negali būti taikomos, nes šį klausimą reguliuoja kiti aukštesnės galios teisės aktai (GVTNTĮ, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. 440, VERT nutarimai). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 7 d. nutarime Nr. 440 ar VERT nutarimuose nėra nurodyta, kad vasaros mėnesiais vandens suvartojimo norma asmenims, neturintiems vandens apskaitos prietaisų, gali būti didinama.
Apeliantų nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo skaičiuoti atsakovei delspinigius. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo per visą vandens tiekimo sutarties galiojimo laikotarpį nėra gavę nė vienos sąskaitos faktūros, o delspinigiai turėjo būti pradedami skaičiuoti tik tada, kai baigėsi sąskaitose nustatytas apmokėjimo terminas.
Ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nagrinėjamu atveju nebuvo būtinos, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas turi būti atmestas. Ieškovė yra pavaldi Telšių rajono savivaldybei, kurioje dirba penki kvalifikuoti teisininkai. Ieškovė taip pat turi teisininką. Ši byla nėra sudėtinga, jai nereikalingos specialiosios žinios, todėl atstovauti ieškovę byloje galėjo savivaldybės ar ieškovės teisininkas.
Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose dėl ieškovės pateiktų papildomų įrodymų apeliantai nurodo, kad ieškovė nepateikė apeliacinės instancijos teismui mokėjimų pranešimų už 2024 m. sausio – kovo mėn. ir 2025 m. vasario mėn. bei įrodymų, kad siuntė atsakovei pateiktus į bylą mokėjimo pranešimus. Atsakovei ir trečiajam asmeniui nebuvo įteikti į bylą ieškovės pateikti mokėjimo pranešimai, apie juos atsakovė ir trečiasis asmuo nežinojo iki 2026 m. gegužės 29 d. Ieškovė teikia atsakovei mokėjimo pranešimus reguliariai nuo 2025 m. spalio mėn. Atsakovė negavo mokėjimo pranešimų ir už laikotarpį nuo 2018 m. liepos iki 2022 m. vasario mėn. Ieškovė papildomuose paaiškinimuose nurodo dar vieną teisės aktą – 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. T1-354, kuriuo patvirtintas 0,93 Eur/kub. m. mokėjimo tarifas, bet nenurodo valstybės ar savivaldybės valdymo institucijos, kuri priėmė šį sprendimą, nepateikė informacijos apie šio akto paskelbimą Teisės aktų registre. Apeliantams nežinomas šis teisės aktas, jų nuomone, turėtų būti įvertintas jo teisėtumo klausimas, t. y. ar jis atitinka įstatymų, Vyriausybės nutarimų nuostatas. Ieškovės paskaičiuotas iki 2022 m. vasario 1 d. skolos likutis (71,30 Eur) susidarė taikant neteisėtą ieškovės direktoriaus Įsakymą Nr. V-22.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Telšių vandenys“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti skundą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šioje byloje sprendžiamas ne norminio administracinio akto teisėtumo, o piniginės prievolės vykdymo klausimas pagal viešosios paslaugos teikimo sutartį, t. y. ne teisėkūros ar viešojo administravimo, o civilinės atsakomybės ir atsiskaitymo už suteiktą paslaugą klausimas. Apeliantai klaidingai kvalifikuoja Įsakymą Nr. V-22 kaip norminį teisės aktą, nors šis Įsakymas nėra visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nereguliuoja neapibrėžto subjektų rato, nenustato naujų teisių ar pareigų. Tai yra techninė apskaičiavimo metodika, skirta nustatyti faktinį suvartoto vandens kiekį, kai jo neįmanoma nustatyti apskaitos prietaisu. Šios metodikos taikymas kyla iš geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo reguliavimo, norminio vartojimo taikymo be apskaitos prietaiso instituto. Vandens tiekėjas veikia kaip sutarties šalis ir viešosios paslaugos teikėjas, jis nėra reguliatorius. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo stabdyti bylą ar kreiptis į administracinį teismą.
Šalies argumentai
Apeliantai ištraukia teismo teiginį apie šiltnamį iš konteksto ir suteikia jam tokią reikšmę, kurios skundžiamame teismo sprendime nėra. Teismas paaiškino savo sprendime, kad, nesant apskaitos prietaiso, suvartoto vandens kiekis nustatomas pagal normą, skirtą želdiniams ir sodiniams laistyti. Todėl šiltnamio (ne)buvimas šiuo atveju nėra argumentas, kuris atleistų atsakovę nuo pareigos mokėti už tiekiamą vandenį.
Apeliantai teisingai nurodo, kad VERT nustato tarifą Eur/kub. m, tačiau, kai nėra skaitiklio, būtent tiekėjas pagal teisės aktus (šiuo atveju - „Vandens vartojimo normas RSN 26-90“) turi nustatyti šį kiekį konkrečiais kubiniais metrais. Priešingu atveju visa centralizuota vandentvarka kaip centralizuota sistema ir būtinoji viešoji paslauga negalėtų funkcionuoti: kiekvienas vartotojas galėtų nurodyti vis kitokias vartojimo normas ir reikalauti jas taikyti. Apeliantai vadovaujasi VERT kompetencija, tačiau nagrinėjamu atveju neginčija tarifo, o ginčija vandens suvartojimo kiekio nustatymą. Pagal Statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymą, būtent ieškovė kaip vandens tiekėja gali (ir iš esmės turi, nes nėra kitų alternatyvų) konkretizuoti šias vandens vartojimo normas savo vartotojams. Priešingu atveju Lietuvoje būtų viena visiems vienoda laistymo norma, nepriklausanti nuo vietos sklypų, infrastruktūros ir pan.
Apeliacinio skundo argumentai dėl išlaidų advokato pagalbai, sąskaitų negavimo, delspinigių neturi teisinės reikšmės prievolės buvimui ir nepaneigia fakto, kad paslauga buvo suteikta, bet už ją neatsiskaityta.
Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose dėl naujų įrodymų pateikimo ieškovė nurodo, kad atsakovės 71,30 Eur skolos likutis susidarė už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2022 m. sausio mėn. (imtinai). Atsižvelgiant į ieškovės direktoriaus Įsakymą Nr. V-22, 2017 m. atsakovei paskaičiuotas 16,74 Eur mokestis už vandenį, skirtą sodinių ir želdinių laistymui (6 kub. m.×0,93 Eur×3 mėn.), 2018 m. – 20,34 Eur (6 kub. m.×1,13 Eur×3 mėn.), 2019 m. – 23,94 Eur (6 kub. m. ×1,33 Eur×3 mėn.), 2020 m. – 25,56 Eur (6 kub. m.×1,42 Eur×3 mėn.), 2021 m. – 24,48 Eur (6 kub. m.×1,36 Eur×3 mėn.), 2022 m. - 24,48 Eur (6 kub. m.×1,36 Eur×3 mėn.), 2023 m. – 30,78 Eur (6 kub. m.×1,71 Eur×3 mėn.), 2024 m. – 29,58 Eur. Iki 2024 m. balandžio 1 d. gyventojai atsiskaitydavo už suteiktas paslaugas pagal atsiskaitymo knygelėse apskaičiuotą vandens suvartojimą, kurį gyventojai, užpildę atsiskaitymo knygeles, pateikdavo įmokų surinkimo kasose (pašto skyriuose, kt.). Gyventojai, neturintys įrengtų apskaitos prietaisų, praktiškai kiekvienais metais būdavo patikrinti ieškovės kontrolierių ir informuojami apie priskaitytas sumas ir nepriemokas. Nuo 2024 balandžio 1 d. ieškovė pradėjo pristatyti sąskaitas gyventojams. Pirmaisiais mėnesiais popierinių sąskaitų buvo labai daug, todėl ieškovės skyriaus darbuotojai nuveždavo popierines sąskaitas patys, dėl laiko stokos palikdavo sąskaitas pašto dėžutėse ir nepildydavo pristatymo žurnalų, todėl ieškovė neturi atsakovės parašų, patvirtinančių sąskaitų gavimą.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Apeliacijos objektą sudaro Telšių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimo priteisti iš atsakovės skolą už geriamojo vandens ir (ar) nuotekų tiekimo paslaugas bei delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių
Tarp ieškovės UAB „Telšių vandenys“ ir atsakovės ATS1 2005 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta vandens tiekimo sutartis (toliau – ir Sutartis), kurioje numatyta, kad abonentas (ATS1, adresas (duomenys neskelbtini)) įsipareigoja už sunaudoto vandens kiekį atsiskaityti pagal vandens skaitiklio parodymus; jei vandens skaitiklio nėra, pagal šalto vandens suvartojimo normas (gyventojų, gyvulių ir paukščių reikmėms, Sutarties 2 pastraipos 1 punktas). Atsakovė įsipareigojo už sunaudotą geriamąjį vandenį apmokėti pagal patvirtintus tarifus (Sutarties 2 pastraipos 2 punktas). Ieškovė kaip tiekėja įsipareigojo tiekti geriamos kokybės vandenį (Sutarties 3 pastraipos 1 punktas).
Sutarties 4 pastraipos 1 punkte šalys susitarė, kad įsipareigoja vykdyti Sutartyje numatytus punktus, vadovaudamosi vandentvarkos ūkio taisyklėmis, patvirtintomis 1996 m. lapkričio 22 d., bei kitais normatyviniais aktais ir įstatymais. Pagal Sutarties 4 pastraipos 2 punktą, atsakovei neapmokėjus už paslaugas, ieškovė turi teisę skaičiuoti delspinigius Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Byloje pateiktos pažymos-skaičiuoklės už 2022 m. vasario 1 d. iki 2025 m. sausio 31 d. laikotarpį duomenimis, ieškovė apskaičiavo atsakovės 186,12 Eur skolą už suteiktą vandenį bei 3,27 Eur delspinigius. Iš delspinigių paskaičiavimo lentelės nustatyta, kad 3,27 Eur delspinigiai apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 28 d. iki 2025 m. sausio 31 d.
2025 m. vasario 18 d. įspėjimu, išsiųstu atsakovei Objekto adresu, ieškovė įspėjo atsakovę dėl 189,39 Eur skolos nesumokėjimo iki 2025 m. kovo 3 d. pasekmių.
Ieškovė, skaičiuodama atsakovės mokėtiną kas mėnesį šalto vandens tiekimo mokestį, vadovavosi Telšių rajono savivaldybės tarybos 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr.T1-259 „Dėl UAB „Telšių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo“; Telšių rajono savivaldybės tarybos 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. T1-323 „Dėl UAB „Telšių vandenys“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų nustatymo“; VERT 2020 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. O3E-1177 „Dėl UAB ,,Telšių vandenys“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų vienašališko nustatymo“; VERT 2022 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. O3E-1708 „Dėl UAB ,,Telšių vandenys“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų vienašališko nustatymo“; VERT 2023 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. O3E-452 „Dėl UAB ,,Telšių vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų vienašališko nustatymo“; VERT 2024 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. O3E-730 „Dėl UAB ,,Telšių vandenys“ perskaičiuotų geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų bazinių kainų vienašališko nustatymo“.
Be to, ieškovė, skaičiuodama atsakovės mokėtinus už geriamąjį vandenį mokesčius, vadovavosi 2017 m. gegužės 2 d. priimtu direktoriaus įsakymu Nr. V-22 „Dėl vandens vartojimo normos želdinių ir sodinių laistymui vasaros laikotarpiu“. Nurodytas įsakymas buvo priimtas ieškovės direktoriaus, šiam vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymo Nr. 79/76 nuostatomis. Įsakyme Nr. V-22 patvirtinta vandens vartojimo norma želdinių ir sodinių laistymui – 6 kub. m. per mėn.; nurodyta, kad norma bus taikoma vasaros laikotarpiu gyventojams, kurie neturi techninių galimybių įrengti vandens apskaitos prietaisų, ir turintiems žemės sklype želdinių ir (arba) šiltnamių.
Apeliantai nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis nepaskelbtu ieškovės direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. Įsakymu Nr. V-22, atsižvelgiant ir į tai, kad ieškovės direktorius neturėjo kompetencijos spręsti dėl geriamojo vandens kainų nustatymo. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), siekdamas patikrinti minėto įsakymo teisėtumą. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas galėjo vadovautis tik GVTNTĮ, VERT nutarimais bei Vyriausybės nutarimu Nr. 440, kuriuose nenumatyta galimybė didinti suvartojamo vandens normas vasaros laikotarpiu asmenims, neturintiems vandens apskaitos prietaisų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantai prašo kreiptis į LVAT dėl Įsakymo Nr. V-22 atitikties jų nurodomiems teisės aktams patikrinimo ir stabdyti šią bylą, visų pirma, pasisako dėl pateikto prašymo.
Dėl apeliantų prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir stabdyti šią bylą
CPK 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėdamas konkrečią bylą nustatęs, kad norminis teisės aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu teismo sprendimu, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, iš esmės vadovavosi galiojančiomis Vandens vartojimo normomis RSN 26-90, patvirtintomis Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76, bet ne ieškovės direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-22. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai nesivadovavo ieškovės direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu, priimdamas skundžiamą sprendimą, nėra poreikio kreiptis į LVAT dėl šio įsakymo atitikties galiojantiems teisės aktams patikrinimo ir stabdyti šią bylą CPK 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą bei šios bylos sustabdymo. Apeliantams tvirtinant, kad nebuvo pagrindo vadovautis Vandens vartojimo normomis RSN 26-90, toliau pasisakytina dėl to, ar pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai vadovavosi ir minėtose normose RSN 26-90 įtvirtintomis nuostatomis.
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo vadovautis Vandens vartojimo normomis RSN 26-90
Vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (GVTNTĮ) 4 straipsniu geriamojo vandens tiekimą, nuotekų tvarkymą, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka reguliuoja: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybė; 2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija; 3) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija; 4) Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba; 5) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija; 6) savivaldybių institucijos; 7) Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.).
GVTNTĮ 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad abonentai ir vartotojai už geriamojo vandens tiekėjo patiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymo paslaugas atsiskaito pagal pirkimo ir pardavimo vietoje (geriamojo vandens apskaitos mazguose) įrengtų geriamojo vandens apskaitos prietaisų ir nuotekų apskaitos prietaisų (jeigu tokie įrengti, išskyrus šio straipsnio 9 dalį) rodmenis, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad abonentai ir vartotojai, kuriems dėl techninių priežasčių nėra galimybės įrengti geriamojo vandens apskaitos prietaisų, už geriamojo vandens tiekėjo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito Vyriausybės tvirtinamame viešosios sutarties standartinių sąlygų apraše nustatyta tvarka.
Iš esmės analogiškos GVTNTĮ nuostatos dėl atsiskaitymo už geriamąjį vandenį tvarkos buvo numatytos ir 2016 m. balandžio 7 d. įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje 2016 m. birželio 1 d., GVTNTĮ 35 straipsnio 7 dalyje įstatymo leidėjui nurodant, kad abonentai ir vartotojai, kuriems dėl techninių ar kitų priežasčių nėra galimybės įrengti atsiskaitomųjų geriamojo vandens apskaitos prietaisų, už geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį atsiskaito Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinėse sąlygose nustatyta tvarka.
Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 440 (įsigaliojusio nuo 2023 m. birželio 23 d.), 41 punkte įtvirtinta, kad vartotojai, kuriems dėl techninių priežasčių nėra galimybės įrengti geriamojo vandens apskaitos prietaisų, už geriamojo vandens tiekėjo patiektą geriamąjį vandenį ir (arba) suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas atsiskaito pagal šiame punkte nustatytas formules:
S=K×G, kur S – vartotojo suvartoto geriamojo vandens kiekis kub. metrais; K – vidutinis savivaldybėje suvartojamo geriamojo vandens kiekis kub. metrais vienam gyventojui; G – vartotojo bute ar kitose gyvenamosiose patalpose deklaruotų asmenų skaičius, gautas iš valstybės įmonės Registrų centro pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenis parengtą informaciją apie gyvenamosiose patalpose gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičių, vienetais;
K=(P:V):12, kur: K – vidutinis savivaldybėje suvartojamo geriamojo vandens kiekis kub. metrais vienam gyventojui; P – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas teikiančios valstybės ar savivaldybės valdomos įmonės veiklos teritorijoje patiekto gyventojams per kalendorinius metus geriamojo vandens kiekis kub. metrais; V – iš geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas teikiančios valstybės ar savivaldybės valdomos įmonės veiklos teritorijoje centralizuotąja geriamojo vandens tiekimo sistema gaunančių gyventojų skaičius vienetais.
Iš esmės analogiškos vartotojo suvartoto geriamojo vandens kiekio skaičiavimo formulės buvo nustatytos ir Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126, 54 punkte (aprašo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 22 d.).
Vandens vartojimo normų RSN 26-90, patvirtintų Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento 1991 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. 79/76, 1.3 punkte nurodyta, kad vandens vartojimo norma arba vandens reikmės norma – tai vienam naudotojui tenkantis skaičiuojamasis vandens kiekis; jos dydis neapriboja vandens sunaudojimo, o yra priemonė vandens reikmei skaičiuoti projektuojant naujus ar plečiant esamus vandentiekius ir nuotekynes. Pagal Vandens vartojimo normų 1.4 punktą šios normos gali būti taikomos atsiskaitant su vartotojais, kai nėra vandens apskaitos prietaisų.
Pagal Vandens vartojimo normų RSN 26-90 10.3 punkte pateiktos 8 lentelės duomenis sodinukų priežiūrai gruntiniuose pavasariniuose šiltnamiuose ir inspektuose vandens vartojimo norma yra 6 kub. m.; Vandens vartojimo normų RSN 26-90 12.3 punkte pateiktos 10 lentelės duomenimis sodybų vasaros metu suvartojamo vandens bendros vidutinės reikmės normos pavasariniam gruntiniam šiltnamiui – 6 kub. m.
Byloje nustatyta, kad nuo 2017 m. vasaros laikotarpiu (t. y. birželį-rugpjūtį) ieškovė skaičiavo atsakovei papildomą mokestį už 6 kub. m. vandens per mėnesį, vadovaudamasi jos pačios direktoriaus priimtu Įsakymu Nr. V-22 (žr. šio sprendimo 22 punktą). Dėl to laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės mėn. iki 2025 m. sausio mėn. ieškovė įskaičiavo į atsakovės mokėtinus mokesčius bendrą 195,90 Eur sumą už vandenį, skirtą želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu (iki 2022 m. sausio mėn. šią sumą sudarė 111,06 Eur, žr. šio sprendimo 14.5 punktą).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įstatyminį reguliavimą, nustatantį kainos už geriamojo vandens tiekimą apskaičiavimą ir metodą (formulę, žr. šio sprendimo 30-33 punktus), pritaria apeliantų motyvams, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, be pagrindo vadovavosi Vandens vartojimo normomis RSN 26-90.
Apeliacinės instancijos teismas priėjo šią išvadą, atsižvelgdamas į tai, kad aukštesnės teisinės galios akte (įstatyme) nurodyta aiški patiekto geriamojo vandens kainos apskaičiavimo tvarka, kai vartotojo objekte nėra įrengti geriamojo vandens apskaitos prietaisai. Būtent šiose normose yra nurodyta suvartojamo vandens kiekio apskaičiavimo formulė, kai vandens vartojimo vietoje neįrengti suvartoto vandens apskaitos prietaisai (žr. šio sprendimo 32.1, 32.2 punktus). Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą, kad kai nėra skaitiklio, tiekėjas turi nustatyti šį kiekį konkrečiais kubiniais metrais vadovaudamasis ir Vandens vartojimo normomis RSN 26-90. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vandens tiekėjas turi nustatyti jo veiklos teritorijoje patiekto gyventojams per kalendorinius metus geriamojo vandens kiekį kub. metrais, vadovaudamasis duomenimis tų gyventojų (vartotojų), kurių objektuose yra suvartoto vandens apskaitos prietaisai, bet ne hipotetiniais skaičiavimais pagal Vandens suvartojimo normų RSN 26-90 nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas prieina šią išvadą, atsižvelgdamas į tai, kad įstatyme nėra suteikta galimybė vandens tiekėjui skaičiuoti suvartoto vandens kiekio normą objektuose, kuriuose nėra vandens apskaitos prietaisų, vadovaujantis ir kitais duomenimis, nenurodytais vidutinio savivaldybėje suvartojamo geriamojo vandens kiekio kub. metrais vienam gyventojui apskaičiavimo formulėje.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis Vandens vartojimo normų RSN 26-90 nuostatomis ir dėl to, kad šis teisės aktas buvo sukurtas kitam tikslui – vandens reikmei skaičiuoti projektuojant naujus ar plečiant esamus vandentiekius ir nuotekynes (žr. šio sprendimo 34 punktą). Šiose normose nurodyta, kad jos gali, bet ne privalo būti taikomos atsiskaitant su vartotojais, kai nėra vandens apskaitos prietaisų. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas teisės aktas buvo priimtas prieš 35 metus, kai nebuvo įsigaliojęs aiškus įstatyminis reguliavimas dėl suvartoto vandens kiekio apskaičiavimo objektuose, kuriuose nėra vandens apskaitos prietaisų, pirmosios instancijos teismas neturėjo besąlygiškai vadovautis šiuo poįstatyminiu aktu, spręsdamas klausimą dėl to, ar ieškovė pagrįstai skaičiavo atsakovei papildomą mokestį už vandenį, skirtą želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo motyvu, kad ieškovės direktorius, esant aiškiam įstatyminiam reguliavimui dėl vidutinio savivaldybėje suvartojamo geriamojo vandens kiekio kub. metrais vienam gyventojui apskaičiavimo metodo (formulės), neturėjo prerogatyvos vienašališkai nustatyti papildomą mokestį už vandenį želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu. Kaip minėta, įstatyme nenumatyta vandens tiekėjo teisė / pareiga skaičiuoti suvartoto vandens kiekio normą objektuose, kuriuose nėra vandens apskaitos prietaisų, vadovaujantis ir kitais duomenimis, nenurodytais vidutinio savivaldybėje suvartojamo geriamojo vandens kiekio kub. metrais vienam gyventojui apskaičiavimo formulėje. Dėl to darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2025 m. sausio mėn. ieškovė nepagrįstai įskaičiuodavo į atsakovės mokėtiną sumą už geriamojo vandens suvartojimą mokestį želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu. Juolab kad ieškovės direktorius nėra kompetentingas reguliuoti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo pagal GVTNTĮ 4 straipsnį (žr. šio sprendimo 29 punktą). Ieškovė nėra Telšių rajono savivaldybės institucija.
Nustatyta, kad už laikotarpį nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2025 m. sausio mėn. ieškovė paskaičiavo atsakovei bendrą 195,90 Eur sumą už vandenį, skirtą želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu (žr. šio sprendimo 14.5 punktą). Pateiktu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 186,12 Eur skolą (tarp jos – mokestį už vandenį, skirtą želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas dėl 186,12 Eur skolos priteisimo nepagrįstas, nes atsakovė neprivalėjo mokėti ieškovei šios direktoriaus vienašališkai ir neteisėtai nustatyto mokesčio už vandens želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu tiekimą. Dėl to, atsižvelgiant į tai, kad iki 2022 m. sausio mėn. buvo apskaičiuotas 111,06 Eur mokestis už vandenį, skirtą želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu, konstatuotina, kad atsakovė neturėjo 71,30 Eur skolos, paskaičiuotos iki 2022 m. sausio mėn. Apeliacinės instancijos teismas prieina prie šios išvados, kadangi akivaizdu, jog ieškovės parengtoje atsakovės skolos apskaičiavimo pažymoje nurodyta 71,30 Eur skola susidarė dėl nepagrįstai ieškovės skaičiuoto vandens kiekio želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu. Po 2022 m. sausio mėn. skaičiuoti mokesčiai už vandenį želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu į atsakovės mokėtinas sumas taip pat buvo įskaičiuoti neteisėtai ir nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas (GVTNTĮ 35 straipsnio 7 dalis, Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 41 punktas), be teisinio pagrindo patenkino ieškovės reikalavimą dėl 186,12 Eur skolos priteisimo iš atsakovės.
Pirmosios instancijos teismas, be pagrindo konstatavęs, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei 186,12 Eur sumą, be teisinio pagrindo priteisė ieškovei 3,27 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2024 m. balandžio mėn. iki 2025 m. sausio mėn. bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų. Apeliacinės instancijos teismas prieina šią išvadą, nustatęs, kad ieškovė neteisėtai paskaičiavo atsakovei laikotarpiu nuo 2017 m. birželio iki 2025 m. sausio mėn. bendrą 195,90 Eur mokestį už vandenį želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu, t. y. 9,78 Eur didesnę sumą, nei ieškovės deklaruota atsakovės skola (195,90 Eur – 186,12 Eur). Šios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prašo priteisti 3,27 Eur delspinigių, leidžia daryti išvadą, kad laikotarpiu nuo 2024 m. balandžio mėn. iki 2025 m. sausio mėn. atsakovė neturėjo skolos, nuo kurios turėjo būti mokami įstatyme nustatyti delspinigiai.
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas pasakyta pirmiau, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ieškinio pagrįstumo klausimą, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias geriamojo vandens tiekimo paslaugų apmokėjimą, tarp jų – suvartoto geriamojo vandens kiekio nustatymą, kai vartotojo objekte neįrengti geriamojo vandens apskaitos prietaisai. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas GVTNTĮ 35 straipsnio 7 dalį, Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo normas, nepagrįstai patenkino ieškovės ieškinį dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovės. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą patenkinti apeliantų apeliacinį skundą, panaikinant skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą atmesti ieškinį, konstatuojant, kad 2025 m. sausio mėn. atsakovė nebuvo skolinga ieškovei už vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, nepasisako detaliau dėl ieškovės sąskaitų atsakovei (ne)siuntimo, (ne)įteikimo; želdinių / šiltnamių buvimo atsakovės sklype. Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, ar atsakovė (ne)žinojo apie jai neteisėtai skaičiuotą mokestį už vandens tiekimą želdinių ir šiltnamių laistymui vasaros laikotarpiu; ar buvo želdinių / šiltnamių atsakovė Objekte. Iš neteisės nekyla teisė, todėl net nustačius, kad atsakovė ilgą laikotarpį nereiškė ieškovei pretenzijų dėl šios mokėjimo pranešimuose nurodytų mokesčių dydžių, o jos Objekte buvo želdinių / šiltnamių, tai nesukuria ieškovei teisės reikalauti neteisėtai apskaičiuoto mokesčio už vandens želdinių ir šiltnamių laistymui tiekimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti iš atsakovės skolą, delspinigius ir procesines palūkanas ieškovės naudai bei priimdamas naują sprendimą atmesti ieškinį, panaikina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš atsakovės. Apeliacinės instancijos teismas priima tokį sprendimą, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teisme turėjo būti priimtas sprendimas atsakovės naudai, todėl ieškovei neturėjo būti priteistas jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, nepasisako detaliau dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos sprendimu dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kaip teisiškai nereikšmingų šios bylos išnagrinėjimo rezultatui. Atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų apie jų turėtas pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas. Todėl apeliacinės instancijos teismui atmetus ieškovės ieškinį, jų bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme nepaskirstomos. Patenkinus apeliacinį skundą, iš ieškovės trečiojo asmens TRE1 naudai priteisiamas jo sumokėtas už apeliacinio skundo padavimą 25 Eur žyminis mokestis (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1, 5 dalys). Ieškovės bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijose teisme, neatlyginamos, kaip bylą pralaimėjusios šalies.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 93 straipsnio 1, 5 dalimis,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Telšių apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Telšių vandenys“ ieškinį atsakovei ATS1. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Telšių vandenys“, juridinio asmens kodas 180153137, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, TRE1, asmens kodas (duomenys neskelbtini), 25 (dvidešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Šis sprendimas įsiteisėja jo priėmimo dieną.