Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Ieškovė ir atsakovas 2025 m. gegužės 10 d. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. 250510-3 (toliau – Transporto sutartis). Pagal šį sandorį ieškovei suteikė teisę atlygintinai atsakovui naudoti automobilį Audi A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su galimybe įsigyti automobilį nuosavybės teise. Ieškovė 2025 m. gegužės 21 d. gavo policijos pranešimą, kad atsakovas vairavo automobilį neblaivus ir kad automobilis sulaikytas. Dėl to ieškovė vienašališkai nutraukė Transporto sutartį.

Ieškovė buvo priversta automobilį pervežti iš sulaikymo vietos į automobilio grąžinimo vietą, nurodytą Transporto sutartyje. Pervežimas ieškovei kainavo 553,90 Eur. Automobilis ieškovei grąžintas su apgadinimais. Turto vertintojas nustatė, kad automobiliui padaryta 3 850,95 Eur žala. Už vertintojo suteiktą paslaugą ieškovė sumokėjo 157,30 Eur. Taip pat ieškovė patyrė 45 Eur išlaidas dėl automobilio pervežimo į apžiūros ir remonto vietą. Atsakovas turi atlyginti visas nurodytas išlaidas (Transporto sutarties 7.5, 12.5.4 ir 12.5.5 punktai).

Transporto sutartis buvo nutraukta prieš terminą dėl atsakovo kaltės. Taigi atsakovas turi sumokėti 400 Eur baudą, nustatytą Transporto sutarties 12.5.2 punkte.

Ieškovės pateiktuose įrodymuose fiksuotos skirtingos ginčo automobilio vertės: 1) žodžiu atsakovui buvo nurodyta 5 000 Eur vertė; 2) vertinimo ataskaitoje įrašyta 5 400 Eur kaina; 3) Transporto sutarties specialiojoje dalyje – 6 700 Eur; 4) įmokų grafike – 14 638,20 Eur. Ieškovė be pagrindo netesybas ir sankcijas skaičiuoja nuo 6 700 Eur sumos, kuris nėra reali rinkos vertė.

Po įvykio atsakovas pageidavo atsiimti automobilį, tęsti mokėjimus ir siūlė ieškovei Transporto sutartį perrašyti sutuoktinės vardu. Ieškovė nutarė ginčo sandorį nutraukti. Ieškovė ne tik susigrąžino automobilį, bet ir reikalauja kompensacijos, viršijančios realių nuostolių dydį. Ieškovės įrodinėjama remonto kaina daugiau nei 70 procentų viršijo automobilio vertę iki įvykio. Tokia proporcija reikalauja įvertinti, ar ekonomiškai pagrįstas remontas, ar žala turi būti skaičiuojama pagal realų vertės sumažėjimą.

Transporto sutartyje įtvirtintas teisių ir pareigų modelis leidžia ieškovei ne tik reikalauti nuostolių atlyginimo, bet kartu ir netesybų. Abiejų sankcijų taikymas blogina atsakovo kaip vartotojo padėtį. Ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad ieškovė išlaiko automobilį savo žinioje ir gali jį toliau naudoti, parduoti. Teismas turėtų įvertinti, ar sankcijų taikymo tvarka neprieštarauja proporcingumo principui, taip pat ar reikalauja priteisti žala neviršija realios žalos.

Klaipėdos miesto policijos komisariatas 2025 m. gegužės 21 d. raštu pranešė ieškovei, kad atsakovas 2025 m. gegužės 17 d. ginčo automobilį vairavo neblaivus, dėl to yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nėra ginčo, kad ieškovė, reaguodama į tokį pranešimą, nutraukė Transporto sutartį ir atsiėmė automobilį. Ieškovės paaiškinimai ir UAB „Akomanda“ 2025 m. gegužės 30 d. sąskaita įrodo, kad ieškovė organizavo ir UAB „Akomanda“ įvykdė automobilio pervežimą iš Klaipėdos į Vilnių. Už šią paslaugą ieškovė 2025 m. birželio 4 d. sumokėjo UAB „Akomanda“ 553,90 Eur. 2025 m. gegužės 27 d. Grąžinimo–priėmimo aktas patvirtina, kad, perimdama automobilį, ieškovė automobilį apžiūrėjo ir akte aprašė, jog automobilis yra po avarijos, vizualiai matosi šie apgadinimai: išmuštas priekinis dešinės pusės ratas, sugadinti priekinis buferis, dešinės pusės sparnas ir posparnis, priekinis dešinės pusės žibintas.

Pagal ieškovės užsakymą automobilį, kad būtų nustatytos galimos atkūrimo (remonto) sąnaudos, 2025 m. gegužės 27 d. apžiūrėjo UAB „Nepriklausomų vertintojų biuras“. Turto vertintojas 2025 m. rugpjūčio 1 d. ataskaitoje nurodė, kad automobilio vertė iki apgadinimo buvo 5 400 Eur, automobilio atkūrimo sąnaudos – 3 850,95 Eur. Ataskaitos 4 skiltyje „Vertinamo turto aprašymas“ išskirta, kad vertintojas nustatė, jog: 1) deformuoti priekinis buferis ir dešinės pusės sparnas; 2) apgadinti dešinės pusės priekinis ratlankis, pakabos dešinės pusės svirtis, amortizatorius, pavaros velenas; 3) įbrėžti priekinių dešinės pusės durų vidurinė dalis, išorinio dešinės pusės veidrodžio dangtelis, galinių dešinės pusės durų vidutinė dalis, galinis dešinės pusės sparnas, galinis kairės pusės sparnas, galinis buferis; 4) apgadinta priekinė dešinės pusės padanga; 5) suskilę priekinis dešinės pusės žibintas, posūkio žibintas dešinės pusės veidrodyje; 6) sulaužytas priekinio dešinės pusės rūko žibinto laikiklis, nėra priekinio dešinės pusės rūko žibinto apdailos, taip pat sulaužytas priekinio dešinės pusės sparno posparnis. Automobilis apžiūros metu buvo nufotografuotas. Nuotraukos patvirtina vertintojo aprašytus apgadinimus (CPK 185 straipsnis). Iš turto vertintojo parengtos žalos sąmatos dalies „Suvestinė“ įrašų aišku, kad, apskaičiuojant remonto kainą, įvertintas automobilio nusidėvėjimas. Sąmatą vertintojas rengė naudodamasis „Audatex“ programa.

UAB „Nepriklausomų vertintojų biuras“ 2025 m. rugpjūčio 1 d. sąskaita įrodo, kad už vertinimo ataskaitos parengimą ieškovė sumokėjo 157,30 Eur. Be to, ieškovė pagal UAB „Akomanda“ 2025 m. gegužės 30 d. sąskaitą sumokėjo 45 Eur už ginčo automobilio pervežimą į apžiūros ir remonto vietą. Taip pat ieškovės pateiktos sąskaitos, mokėjimo kvitai patvirtina, kad bendrovė patyrė šias išlaidas: 1) 285 Eur už patikrą ir dalinį pakabos atstatymą (UAB „Vilniaus Dagris“); 2) 580 Eur už remonto darbus (MB „Gedvaida“); 3) 145 Eur už ginčo automobilio salono cheminį valymą (UAB „Inopra“); 4) 1 936 Eur už paruošimą ir dažymą (MB „Autokolorita“); 5) 1 423 Eur už detales (UAB „Klarksonas“). UAB „Vilniaus Dagris“, MB „Gedvaida“ ir UAB „Inopra“ sąskaitose įvardinta, kad remonto ir valymo darbai atlikti būtent ginčo automobiliui. MB „Autokolorita“ sąskaitoje tokio įrašo nėra. Tačiau ginčo automobilio kėbulas, kad būtų pašalinti padaryti apgadinimai, turėjo būti dažomas. Taigi nėra pagrindo laikyti, kad MB „Autokolorita“ atliko ne ginčo, o kito automobilio kėbulo dažymą. UAB „Klarksonas“ sąskaitose, kuriomis įformintas automobilio detalių pardavimas, taip pat neišskirta, kad detalės pirktos būtent ginčo automobilio remontui. Tačiau ieškovės įgytos detalės, jų pirkimo momentas, kuris sutampa su remonto darbais, leidžia pagrįstai spręsti, kad ieškovė už detales sumokėjo 849 Eur. UAB „Klarksonas“ 2025 m. rugpjūčio 6 d. sąskaita 574 Eur sumai išrašyta po MB „Gedvaida“ sąskaitos išrašymo (2025 m. rugpjūčio 1 d.), t. y. po to, kai baigti paskutiniai remonto darbai. Dėl to nurodyta UAB „Klarksonas“ sąskaita neįrodo, kad pagal ją ieškovei parduotos ginčo automobilio remontui skirtos dalys. Be to, didžioji dalis 2025 m. rugpjūčio 6 d. sąskaitoje nurodytų dalių atitinka įvardintas UAB „Klarksonas“ 2025 m. birželio 9 d. sąskaitoje (priekiniai bamperis, žibintas, bamperio grotelės, posparnis, sparnas, bamperio laikikliai). Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad buvo būtina pirkti ne po vieną sugadintų dalių vienetą, o po kelis. Taigi ieškovė automobilio remontui išleido 3 650 Eur – sumą, kuri tik kiek mažesnė už apskaičiuotą vertintojo remonto kainą.

Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 4 607,15 Eur nuostolių, kuriais laiko automobilio gabenimo, remonto ir su tuo susijusias išlaidas, atlyginimą ir 335 Eur baudą, apskaičiuotą pagal Transporto sutarties Bendrosios dalies 12.5.2 punktą. Atsiliepime į ieškinį, teismo posėdyje atsakovo atstovo išsakyti atsikirtimai leidžia konstatuoti, kad atsakovas iš dalies pripažįsta, nors konkrečiai ir neapibrėžia, kokia apimtimi, jog turėtų kompensuoti dalį ginčo automobilio remonto išlaidų. Atsakovas neginčija, kad pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus ir kad ieškovė pagrįstai bei teisėtai vienašališkai nutraukė Transporto sutartį. Taip pat atsakovas pripažįsta, kad apgadino ginčo automobilį, ir neneigia, jog padarė tuos apgadinimus, kuriuos aprašė turto vertintojas. Kitaip tariant, byloje nėra ginčo dėl žalos fakto (automobilio apgadinimo).

Atsakovas teigia, kad, sprendžiant dėl jam taikytinos civilinės atsakomybės apimties, turėtų būti įvertinta, ar ieškovė nesiekia nepagrįstai praturtėti jo sąskaita prašydama priteisti daugiau nei patyrė žalos, taip pat ar Transporto sutarties sąlygos, reglamentuojančios atsakovo pareigą mokėti baudas, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia du klausimai: 1) kokio dydžio žalą ieškovė patyrė; 2) ar atsakovui turi kilti pareiga mokėti baudą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Prieš pereinant prie šių klausimų aptarimo pažymėtina, kad Transporto paslaugų sutartis yra vartojimo sandoris (ieškovė yra verslininkė, atsakovas sutartį sudarė, kad patenkintų asmeninius poreikius). Aplinkybė, ar sutarčiai turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas, teisiškai nereikšminga. Atitinkamai nereikšmingas ir klausimas, ar ieškovė, prieš sudarydama ginčo sandorį, turėjo įvertinti atsakovo kreditingumą. Šią išvadą lemia faktas, kad ieškovė iš atsakovo reikalauja ne negauto atlygio, o turtui padarytos žalos atlyginimo.

Ieškovės pateikti mokėjimo dokumentai, turto vertintojo išvada įrodo, kad ieškovė faktiškai patyrė tokias išlaidas: 1) 598,90 Eur automobilio gabenimo iš Klaipėdos į Vilnių ir pervežimo į remonto vietą išlaidas; 2) 145 Eur sumokėjo už automobilio salono valymą; 3) 3 650 Eur sumokėjo už automobilio remonto darbus ir detales; 4) 157,30 Eur sumokėjo už turto vertintojo išvados parengimą. Visos šios išlaidos yra realios, o ne hipotetinės. Sprendžiant dėl to, už kurias išlaidas atsakovas yra atsakingas, pirmiausia pažymėtina, kad automobilis po įvykio dėl apgadinimų negalėjo būti eksploatuojamas pagal paskirtį. Taigi ieškovė tam, kad galėtų parsigabenti automobilį į Vilnių, kur yra ieškovės verslo vieta, turėjo pirkti automobilio gabenimo paslaugą, o vėliau tą pačią paslaugą pirkti, kad automobilis būtų nuvežtas į remonto vietą. Dėl to laikytina, kad ieškovo veiksmai lėmė gabenimo išlaidas. Antra, atsakovas, vadovaujantis Transporto sutarties Bendrosios dalies 7.5 punktu, turėjo grąžinti automobilį ieškovei tokio būklės, kokios buvo perduodant atsakovui. Kaip galima spręsti iš ieškovės pateiktų įrodymų viseto, atstovės paaiškinimų, automobilio salonas tam, kad jo būklė atitiktų buvusią perdavimo metu, turėjo būti išvalytas. Taigi atsakovas turi kompensuoti ieškovės patirtas 145 Eur išlaidas salonui išvalyti. Trečia, atsakovas apgadino automobilį ir turi pareigą atlyginti dėl to ieškovės patirtą žalą. Iš pradžių procese ieškovė teigė, kad automobiliui padaryta žala yra lygi turto vertintojo apskaičiuotai remonto kainai (3 850,95 Eur). Vėliau ieškovė patikslino, kad automobilį remontavo ir tam išleido 4 224 Eur. Taip pat ieškovė išskyrė, kad automobilio remontas iki šiol nebaigtas. Visgi šį faktą galinčių pagrįsti įrodymų ieškovė nepateikė. Su automobilio remontu, kaip pasisakyta šio sprendimo 8 punkte, susijusios ne visos ieškovės nurodytos išlaidos, bet 3 650 Eur suma. Nustatant ieškovės patirtos žalos dydį turi būti remiamasi faktinėmis išlaidomis. Toks būdas patikimiau ir tiksliau nei paremtas skaičiavimu leidžia apibrėžti realią žalos sumą. Taigi laikytina, kad ieškovė dėl automobilio apgadinimų patyrė 3 650 Eur, o ne 3 850,95 Eur žalą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ginčydamas ieškovės reikalaujamų išlaidų remontui dydį atsakovas apsiribojo tik abstrakčių atsikirtimų išsakymu. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad remonto išlaidos nebuvo būtinos, jų kaina neatitiko vidutinių rinkos įkainių ar kad apskritai automobilio remontas buvo ekonomiškai netikslingas ir dėl to išaugo ieškovės praradimai (CPK 178 straipsnis). Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad ieškovės dėl automobilio apgadinimo patirta 3 650 Eur žala yra mažesnė. Remontuodama automobilį ieškovė iš esmės siekia, kad būtų atkurta jo būklė iki eismo įvykio. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini atsakovo argumentai, kad ieškovė, jeigu bendrovei būtų priteistas žalos atlyginimas, gautų nepagrįstą naudą. Ketvirta, pagrįstomis laikytinos ir ieškovės išlaidos už turto vertintojo ataskaitos parengimą. Šias išlaidas ieškovė patyrė tam, kad galėtų tinkamai įvertinti automobiliui padarytų apgadinimų mastą, žalos dydį. Taigi išlaidos turto vertinimo ataskaitai atitinka CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatytus nuostolių požymius. Apibendrinant išdėstytą, prieitina prie išvados, kad ieškovė įrodė, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė 4 551,20 Eur (3 650 Eur + 598,90 Eur + 145 Eur + 157,30 Eur) žalą.

Transporto sutarties Bendrosios dalies 12.5.2 punkte nustatyta, kad, jeigu sutartis nutraukiama dėl atsakovo kaltės, atsakovas privalo sumokėti ieškovei baudą, kuri sudaro 5 procentus nuo automobilio kainos, nurodytos Specialiosios dalies 3.1.6 punkte. Pastarajame nustatyta, kad automobilio kaina – 6 700 Eur. Tokią sumą ieškovė sumokėjo automobilio pardavėjai UAB „Lasma motors“. Dėl to atsakovo ieškovei mokėtina baudos suma yra 335 Eur (6 700 Eur × 5 procentai). CK 6.258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai pareiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius. Ieškovės reikalaujama priteisti nuostolių suma yra didesnė nei 335 Eur. Taigi netesybos įskaitytinos į nuostolius. Aplinkybė, kad atsakovo prievolė sumokėti baudą kyla dėl to, jog Transporto sutartis dėl jo kaltės nutraukta prieš terminą, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl netesybų įskaitymo į nuostolius. Atsakovo pareiga atlyginti nuostolius ir mokėti baudą kyla iš sutartinių prievolių pažeidimo, todėl, kad ieškovei nebūtų priteista daugiau nei bendrovė patyrė nuostolių, mažesnė suma turi būti įskaityta į didesnę.