- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-17
- Bylos Nr.
- eAN2-320-935/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00548-2026-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis (pran.)
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyriausiojo tyrėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Institucijos vyriausiosios tyrėjos 2026 m. kovo 26 d. nutarimu M. P. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalį 90 Eur dydžio bauda, nes jis 2025 m. rugsėjo 22 d. 19.58 val., Vilniuje, Vikingų g., vairuodamas automobilį „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neįsitikino, kad rikiuotis yra saugu ir, keisdamas važiavimo kryptį, iš antros eismo juostos iš dalies įvažiavo į pirmą eismo juostą, sudarė kliūtį pirma eismo juosta važiavusiam automobiliui „Volkswagen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir susidūrė su juo. Tokiais savo veiksmais M. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 101 punktų nuostatas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 19 d. nutarimu tenkino M. P. skundą, panaikino Institucijos vyriausiosios tyrėjos 2026 m. kovo 26 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną M. P. nutraukė, nes nebuvo padaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių.
Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniame skunde Institucijos vyriausiasis tyrėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarimą ir palikti galioti Institucijos vyriausiosios tyrėjos 2026 m. kovo 26 d. nutarimą.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog M. P., vairuodamas automobilį „Opel“, iš antros eismo juostos įvažiavo į pirmą eismo juostą tuo metu, kai pirma eismo juosta važiavo automobilis „Volkswagen“. Pats M. P. neginčijo aplinkybės, kad pradėdamas važiuoti į pirmą eismo juostą jis matė, jog ja važiuoja automobilis „Volkswagen“. Vis tik pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. P. realios kliūties „Volkswagen“ vairuotojui nesudarė, KET 9 ir 101 punktų nuostatų nepažeidė ir tuo pačiu nepadarė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 3 dalyje. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, Institucijos vyriausiojo tyrėjo įsitikinimu, neatitinka administracinio nusižengimo byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ekspertizės akto turinio.
Skunde pastebima, kad ekspertizės akte yra nurodyta, jog techniniu požiūriu eismo įvykis kilo, nes automobilio „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas, važiuodamas nuvažiavimo link Žirnių g., antros eismo juostos pabaigoje iš dalies įvažiavo į pirmą eismo juostą ir sudarė kliūtį šia juosta važiavusiam automobiliui „Volkswagen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ekspertizės akte nurodyta ir tai, kad „Volkswagen“ vairuotojas tiesioje nuvažiavimo link Žirnių g. atkarpoje, keisdamas važiavimo kryptį link kairiojo nuvažiavimo krašto, nepaliko tarpo tarp automobilio kairiojo šono ir sustojančio automobilio „Opel“, nors tokią galimybę turėjo. Taigi ekspertizės akte nebuvo konstatuota, kad eismo įvykio kilimą lėmė tik „Volkswagen“ vairuotojo veiksmai. Priešingai, iš ekspertizės akto turinio matyti, kad abiejų vairuotojų veiksmai turėjo techninę reikšmę eismo įvykio kilimui. Toks faktas net ir įvertinus tai, kad tuo atveju, jeigu „Volkswagen“ vairuotojas būtų elgęsis kitaip bei eismo įvykio būtų išvengta, nepaneigia M. P. pareigos persirikiuojant į kitą eismo juostą įsitikinti, jog tai daryti yra saugu bei nekliudyti pirma eismo juosta važiavusiai transporto priemonei. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kodėl nesivadovavo išvada dėl „Opel“ sudarytos kliūties, nors ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino ekspertizės akte suformuluotas išvadas. Faktas, kad ekspertas teismo posėdžio metu nurodė, jog „Volkswagen“ vairuotojui techniškai pakako vietos pravažiuoti, nepaneigia, jog „Opel“ jam sudarė kliūtį. KET 101 punktas vairuotoją, persirikiuojantį ir keičiantį važiavimo kryptį, įpareigoja prieš atliekant manevrą įsitikinti, kad tai daryti saugu, duoti kelią, t. y., nekliudyti kitiems eismo dalyviams. Jeigu vairuotojas įvažiuoja į eismo juostą, kuria jau važiuoja kita transporto priemonė, ir dėl tokio manevro atsiranda konfliktinė eismo situacija, vien faktas, kad kitas vairuotojas galėjo susidūrimo išvengti, savaime nepanaikina persirikiuojančio vairuotojo pareigos ir jo veiksmų neteisėtumo.
Institucijos vyriausiasis tyrėjas tikina, kad tai, jog „Volkswagen“ vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo su „Opel“ automobiliu, kuris rikiavosi į pirmą juostą, nepaneigia, jog jam buvo sudaryta kliūtis. KET prasme duoti kelią reiškia nedaryti tokio manevro, kuris priverstų kitą eismo dalyvį keisti judėjimo kryptį arba greitį. Šiuo atveju ekspertizės akte nurodyta, kad „Opel“ dalinai įvažiavo į pirmą eismo juostą, kuria važiavo „Volkswagen“, o eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo ir šis „Opel“ vairuotojo veiksmas. Vien dėl šio fakto nebuvo pagrindo konstatuoti, kad M. P. apskritai nesudarė kliūties. Iš administracinio nusižengimo byloje esančių nuotraukų matyti, kad transporto priemonės po eismo įvykio buvo pirmos ir antros eismo juostų sandūroje, „Opel“ automobilis buvo dalinai įvažiavęs į pirmos eismo juostos zoną, o transporto priemonių kontaktas įvyko tarp „Volkswagen“ kairės pusės ir „Opel“ dešinės pusės. Šios aplinkybės atitinka ekspertizės akte nustatytą eismo įvykio mechanizmą ir patvirtina, kad susidūrimas kilo ne tik dėl „Volkswagen“ vairuotojo veiksmų, bet dėl avarinės situacijos, kurią sukūrė „Opel“ vairuotojo pradėtas persirikiavimo manevras.
Skunde nurodoma, kad administracinio nusižengimo byloje privalėjo būti vertinama ne tai, kuris vairuotojas civilinės atsakomybės prasme yra labiau kaltas dėl žalos, ar „Volkswagen“ vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo, o tai, ar M. P., keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas iš antros eismo juostos į pirmą, įsitikino, kad tai daryti saugu, nekliudė pirma eismo juosta važiavusiam automobiliui. Administracinio nusižengimo byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad M. P. į pirmą eismo juostą pradėjo įvažiuoti tuo metu, kai šia juosta važiavo kitas automobilis. Ekspertizės akte šis M. P. veiksmas tiesiogiai įvardytas kaip viena iš techninių eismo įvykio kilimo priežasčių, todėl konstatuoti, kad M. P. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo požymių, nebuvo pagrindo.
Institucijos vyriausiasis tyrėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Institucijos vyresniosios tyrėjos 2026 m. kovo 30 d. nutarimu automobilio „Volkswagen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas K. S. buvo nubaustas už tai, jog jis, vairuodamas automobilį „Volkswagen“ ir važiuodamas tiesiai pirma eismo juosta atkarpoje link Žirnių g., keitė važiavimo kryptį link kairiojo nuvažiavimo krašto, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, nepalikdamas tokio tarpo tarp savo automobilio kairiojo šono ir sustojančio automobilio „Opel“, kai tokią galimybę turėjo, bei susidūrė su juo. Šis faktas patvirtina, kad eismo įvykis kilo ne dėl vieno vairuotojo kaltės. Administracinio nusižengimo byloje užfiksuoti duomenys bei nutarimas, priimtas kitam vairuotojui, patvirtina, kad buvo nustatyti ir „Volkswagen“ vairuotojo neteisėti veiksmai. Vis tik kito eismo įvykio dalyvio patraukimas administracinėn atsakomybėn savaime nepaneigia M. P. pareigos, persirikiuojant iš antros eismo juostos į pirmą eismo juostą, įsitikinti, kad toks manevras yra saugus, ir nekliudyti pirma eismo juosta važiavusiai transporto priemonei.
Apeliaciniame skunde aiškinama, kad būtent manevrą atliekantis vairuotojas privalo įsitikinti, jog šis manevras yra saugus. Pasitikėjimo principas negali būti aiškinamas taip, kad vairuotojas, pradėjęs persirikiuoti į kitą eismo juostą, gali tikėtis, jog kitas vairuotojas bet kokiu atveju prisitaikys prie jo manevro ir išvengs susidūrimo. Vairuotojas gali pasitikėti kitų eismo dalyvių teisėtu elgesiu tik tiek, kiek pats elgiasi pagal KET reikalavimus ir nesukuria kitiems eismo dalyviams kliūties ar pavojingos situacijos. Šiuo atveju M. P. pradėjo persirikiuoti į pirmą eismo juostą, nors ja važiavo „Volkswagen“, todėl pasitikėjimo principas negalėjo būti pagrindu nutraukti jam administracinio nusižengimo bylą.
Taip pat skunde pažymima, kad įvykio vietoje buvo įrengtas kelio ženklas, nurodantis kairės eismo juostos pabaigą. Šis kelio ženklas iš anksto informuoja kairiąja eismo juosta važiuojantį vairuotoją, kad jo eismo juosta baigsis ir toliau važiuoti ta pačia eismo juosta nebus galimybių. Vis tik šis kelio ženklas nesuteikia besibaigiančia eismo juosta važiuojančiam vairuotojui pirmumo teisės ir nepanaikina jo pareigos persirikiuojant laikytis KET 101 punkto reikalavimų. Vairuotojas, matydamas tokį kelio ženklą, privalo iš anksto įvertinti eismo situaciją, pasirinkti saugų greitį, laiku pasirengti persirikiavimo manevrui ir į pirmą eismo juostą įvažiuoti tik įsitikinęs, kad tai daryti saugu. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad M. P., važiuodamas antra eismo juosta, artėjo prie jos pabaigos, matė arba turėjo matyti įrengtą paminėtą kelio ženklą, todėl jam buvo žinoma, jog reikės persirikiuoti į pirmą eismo juostą arba sustoti ir praleisti šia juosta važiuojančias transporto priemones. Pats M. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jam reikėjo persirikiuoti iš antros eismo juostos į pirmą, taip pat paaiškino, jog matė pirma eismo juosta važiuojantį automobilį „Volkswagen“, tačiau vis tiek pradėjo rikiuotis. Taigi šioje situacijoje negalima teigti, kad pirma eismo juosta važiavęs „Volkswagen“ vairuotojas privalėjo sudaryti sąlygas „Opel“ vairuotojui persirikiuoti, jeigu toks persirikiavimas buvo atliekamas pirmoje eismo juostoje jau esant kitai transporto priemonei. Faktas, kad kelio ženklas įspėjo apie kairės eismo juostos pabaigą, leidžia daryti išvadą, jog M. P. turėjo iš anksto numatyti būtinybę persirikiuoti ir pasirinkti tokį veikimo būdą, kuris nekeltų pavojaus bei nesudarytų kliūties kitiems eismo dalyviams. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. P., pradėdamas persirikiuoti į pirmą eismo juostą, kuria važiavo „Volkswagen“, nepažeidė KET 9 ir 101 punktų reikalavimų, yra nepagrįsta.
Institucijos vyriausiasis tyrėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertizės aktu, konstatavo, jog „Opel“ vairuotojas dalinai įvažiavo į pirmą juostą ir sudarė kliūtį „Volkswagen“ vairuotojui. Tuo pačiu skundžiamame nutarime buvo padaryta ir priešinga išvada, t. y., kad M. P. kitai transporto priemonei kliūties nesudarė. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nesirėmė ekspertizės akte padaryta išvada dėl kliūties sudarymo. Išvada, kad M. P. nepadarė KET 9 ir 101 punktų reikalavimo pažeidimo, neatitinka ekspertizės akto, transporto priemonių padėties po eismo įvykio, sugretinimo metu nustatytų automobilių apgadinimų pobūdžio ir paties M. P. paaiškinimų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarimas paliktinas nepakeistas, o Institucijos vyriausiojo tyrėjo apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiagoje užfiksuotais duomenimis, įvertinęs skundžiamoje nutartyje ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl jos naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Šioje administracinio nusižengimo byloje yra neginčytinai nustatyta, kad M. P. automobiliu „Opel“ važiavo Vikingų gatve antra eismo juosta, kurios pabaigą žymėjo kelio ženklas Nr. 516 „Kairės eismo juostos pabaiga“, link Žirnių g. Akivaizdu, kad M. P. prieš eismo juostos, kuria jis važiavo, pabaigą turėjo persirikiuoti į kitą (pirmą) eismo juostą ir tai privalėjo daryti laikydamasis KET 101 punkto reikalavimų, t. y. jis privalėjo įsitikinti, kad persirikiuoti iš vienos eismo juostos į kitą eismo juostą yra saugu, duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Administracinio nusižengimo byloje yra nustatyta ir tai, kad tuomet, kai M. P. rikiavosi į pirmą eismo juostą bei į ją iš dalies įvažiavo, įvyko eismo įvykis, t. y. M. P. vairuojamas automobilis kontaktavo su pirma eismo juosta važiavusiu automobiliu „Volkswagen“. Nagrinėjamu atveju esminis ginčas kyla dėl to, ar M. P., važiuodamas automobiliu antra eismo juosta ir persirikiuodamas į pirmą eismo juostą, laikėsi minėto KET 101 punkto reikalavimų, t. y. įsitikino atliekamo veiksmo saugumu bei davė kelią (nekliudė) kitam eismo dalyviui, važiavusiam pirma eismo juosta.
Apeliaciniame skunde yra visiškai pagrįstai nurodoma, kad pats M. P. pripažino, jog jis matė pirma eismo juosta važiuojantį automobilį, jam buvo aišku, kad yra privalu duoti kelią šiam automobiliui. Vis tik aplinkybės, kad M. P. iš anksto žinojo, jog jam reikės persirikiuoti į pirmą eismo juostą, prieš persirikiuodamas į šią eismo juostą, jis matė šia juosta važiuojantį automobilį, suvokė, kad turi duoti šiam automobiliui kelią, nei patvirtina, nei paneigia KET pažeidimo padarymo fakto. Iš M. P. paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme, taip pat matyti, kad jis, važiuodamas į pirmą juostą, galimai šiek tiek lėtino automobilio greitį ir laukė, kol pravažiuos pirma eismo juosta važiavęs automobilis. Kuomet pajuto automobilių kontaktą, jo vairuojamas automobilis galimai šiek tiek buvo įvažiavęs į pirmą eismo juostą. Tuo metu jis nedarė jokio staigaus manevro į dešinę (link kito automobilio), o nuosekliai judėjo kelio susiaurėjimo trajektorija. Nesudarė kliūties kitai transporto priemonei, o kito automobilio vairuotojas, pakeitęs automobilio judėjimo kryptį, įvažiavo į jį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokių M. P. paaiškinimų nepaneigia administracinio nusižengimo byloje užfiksuoti duomenys, jie neprieštarauja ekspertizės akte užfiksuotiems duomenims bei padarytoms išvadoms.
Iš ekspertizės akto matyti, kad pagal administracinio nusižengimo byloje surinktus duomenis buvo padaryta išvada, jog yra tikėtina, kad automobilis „Volkswagen“, važiuodamas nuo Vikingų g. nuvažiavimo link Žirnių g. pirma eismo juosta ir keisdamas judėjimo kryptį link nuvažiavimo kairiojo krašto, priekinio kairiojo sparno šoniniu paviršiumi ir priekiniu kairiuoju ratu susidūrė su automobiliu „Opel“, kurio vairuotojas prieš eismo įvykį važiavo nuvažiavimo antra eismo juosta, atsitrenkė į automobilio „Opel“ priekines dešinės pusės dureles, susidūrimo pradžios momentu tarp automobilio „Volkswagen“ kairiojo šono plokštumos ir automobilio „Opel“ dešiniojo šono plokštumos buvo smailus 5 laipsnių kampas, atviras link automobilių galinių dalių. Taip pat ekspertizės akte buvo padaryta išvada, kad tyrimo metu gauti duomenys leidžia teigti, jog techniniu požiūriu kilusį eismo įvykį sąlygojo tai, kad automobilio „Opel“ vairuotojas nuvažiavimo link Žirnių g. antros eismo juosto pabaigoje dalinai įvažiavęs į pirmą eismo juostą sudarė kliūtį šia eismo juosta važiavusiam automobilio „Volkswagen“ vairuotojui, ir automobilio „Volkswagen“ vairuotojo veiksmai, t. y. tiesioje nuvažiavimo link Žirnių g. atkarpoje keisdamas važiavimo kryptį link kairiojo nuvažiavimo krašto, jis nepaliko tarpo tarp automobilio kairiojo šono ir sustojančio automobilio „Opel“, nors tokią galimybę turėjo. Pirmosios instancijos teisme ekspertas nurodė, kad jis tvirtina padarytas išvadas, bei paaiškino, jog tuo atveju, jeigu automobilio „Volkswagen“ vairuotojas nebūtų keitęs judėjimo krypties, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nes jam užteko vietos pravažiuoti į pirmą eismo juostą iš dalies įvažiavusį automobilį „Opel“ (pasak eksperto, šis automobilis į pirmą eismo juostą buvo įvažiavęs maždaug iki pusės automobilio gabarito). Jeigu automobilis „Volkswagen“ būtų važiavęs nekeisdamas krypties, bandydamas manevruoti į kairę, automobilis „Opel“ jam nebūtų sudaręs kliūties. Susidūrimas įvyko, nes automobilio „Volkswagen“ vairuotojas tiesiame ruože, esant kliūčiai iš kairės, pats pakeitė važiavimo kryptį link kliūties. Pirmos juostos dešinėje buvo likęs metras ar daugiau laisvos vietos, todėl buvo galima saugiai pravažiuoti pro dalinai į eismo juostą įvažiavusį automobilį „Opel“. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptarti duomenys, kurie, kaip jau minėta, iš esmės atitinka ir M. P. nurodytas aplinkybes, leidžia daryti šias išvadas: 1) automobilis „Volkswagen“, važiuodamas pirma eismo juosta, M. P. automobiliui persirikiuojant į šią eismo juostą buvo nukreiptas šiek tiek į kairę, t. y. link M. P. vairuojamo automobilio, kurios dalis buvo įvažiavusi į pirmą eismo juostą; 2) automobiliui „Volkswagen“ judant taip, kaip jis judėjo anksčiau, t. y. tiesiai, eismo įvykis nebūtų įvykęs ir automobilio „Opel“ nebūtų pagrindo net ir techniniu požiūriu įvardinti kliūtimi automobiliui „Volkswagen“.
Kaip jau minėta, KET 101 punkte yra nustatyta vairuotojo, kuris persirikiuoja iš vienos eismo juosto į kitą, pareiga duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Duoti kelią reiškia eismo dalyvio pareigą sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti kokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį (KET 3.2 punktas). Nekliudyti kitiems eismo dalyviams, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, taip pat reiškia eismo dalyvio pareigą nesudaryti tokios situacijos, kai kitas eismo dalyvis (dalyviai) turėtų keisti judėjimo kryptį, greitį, apskritai nutraukti dalyvavimą eisme ir pan. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 15 ir 16 pastraipose, nėra pagrindo tvirtinti, kad M. P. veiksmai rikiuojantis į pirmą eismo juostą kaip nors privertė automobilio „Volkswagen“ vairuotoją keisti judėjimo kryptį, t. y., siekiant išvengti automobilių kontakto, važiuoti šiek tiek kairiau link automobilio „Opel“ ar pan. Tuo pačiu teigtina, kad M. P. vairuojamas automobilis, įvažiuodamas į pirmą eismo juostą, nesudarė kliūties, netrukdė automobilio „Volkswagen“ vairuotojui važiuoti pirma eismo juosta taip, kaip jis važiavo anksčiau. Šiuo atveju pats „Volkswagen“ vairuotojas, pakeisdamas judėjimo kryptį link „Opel“ automobilio, „surado“, sukūrė sau kliūtį, su kuria galiausiai ir kontaktavo. Būtina įvertinti ir tai, kad pirmos eismo juostos dešinėje pusėje buvo mažiausiai metras laisvos vietos, kuria tuo atveju, jeigu iš tikrųjų M. P. vairuojamas automobilis būtų sudaręs kliūtį, automobilio „Volkswagen“ vairuotojas galėjo pasinaudoti, vis tik šiuo atveju jis judėjo link automobilio „Opel“. Be to, pabrėžtina tai, kad tais atvejais, kai asmuo stengiasi išvengti kliūties, jis paprastai kliūtį bando apvažiuoti, stabdo transporto priemonę, o ne keičia saugią važiavimo kryptį ir nukreipia valdomą automobilį į atsiradusią kliūtį.
Ekspertizės akte padaryta išvada, kad techniniu požiūriu kilusį eismo įvykį sąlygojo ir M. P. veiksmai, t. y. dalinis įvažiavimas į pirmą eismo juostą ir kliūties sudarymas kito automobilio vairuotojui, nėra pagrindas daryti išvadą, jog M. P. padarė kokį nors KET pažeidimą. Čia pabrėžtina, kad eksperto padaryta išvada yra techninio, o ne teisinio pobūdžio. Teisinį nustatytų aplinkybių vertinimą, ar susidariusioje situacijoje pagal nustatytas aplinkybes buvo padarytas koks nors teisės pažeidimas, atlieka ne ekspertai ar specialistai, o administracinio nusižengimo bylą pagal savo kompetenciją tiriantys bei nagrinėjantys subjektai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad eismo įvykio ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-598-489/2015). Nekyla jokių abejonių, kad techniniu požiūriu M. P. vairuojamas automobilis pagal nustatytas aplinkybes sudarė kliūtį kitam automobiliui, tuo pačiu teigtina, kad teisine prasme M. P. pagal nustatytas aplinkybes nesudarė kliūties kitam eismo dalyviui ir nepadarė KET pažeidimų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas buvo aptarta anksčiau, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių teisiniam vertinimui bei padarytos išvadoms.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarimo nėra pagrindo, todėl jis yra paliekamas galioti, o Institucijos vyriausiojo tyrėjo apeliacinis skundas nėra tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartį nepakeistą ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.