Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 5 dalį (veika, padaryta 2025 m. birželio 29 d.) areštu trisdešimčiai parų;

pagal BK 178 straipsnio 5 dalį (veika, padaryta 2025 m. rugsėjo 10 d.) areštu trisdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir D. M. A. paskirtas areštas keturiasdešimt penkioms paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtoji bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu, iš dalies jas sudedant, ir D. M. A. paskirtas areštas septyniasdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas D. M. A. laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. rugpjūčio 19 d. 17.35 val. iki 2025 m. rugpjūčio 20 d. 15.23 val. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai.

Vadovaujantis BK 73 straipsnio 2 dalimi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu D. M. A. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje buvo nuspręsta vykdyti atskirai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

D. M. A. nuteistas už tai, kad jis 2025 m. birželio 29 d., apie 15.14 val., Vilniuje, Dangeručio g. 1, būdamas UAB „Rimi Lietuva“ priklausančioje parduotuvėje „Rimi“, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, iš prekybos salės paėmė dulkių siurblį-robotą „Karcher DOM“, kurio vertė 249 Eur, kurį nunešė ir padėjo prie vėžimėlių laikymo vietos, o vėliau, atsiskaitęs savitarnos kasoje už kitas prekes, išeidamas iš parduotuvės, priėjęs prie vėžimėlių laikymo vietos, paėmė ten padėtą dulkių siurblį-robotą „Karcher DOM“ ir išėjo iš parduotuvės už jį nesumokėjęs. Tokiu būdu pagrobė UAB „Rimi Lietuva“ priklausantį turtą, kurio vertė 249 Eur. Tokiais savo veiksmais D. M. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje.

Taip pat D. M. A. nuteistas už tai, kad jis 2025 m. rugsėjo 10 d., apie 17.59 val., Vilniuje, Savanorių pr. 176, būdamas UAB „Norfos mažmena“ priklausančioje parduotuvėje „Norfa“, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, iš prekybos salės nuo lentynos alkoholio skyriuje paėmė: vieną 0,7 l talpos butelį viskio „Tomintoul“, kurio vertė 42,99 Eur, vieną 0,7 l talpos butelį viskio „Tomintoul 10YO“, kurio vertė 41,99 Eur, du 0,7 l talpos butelius viskio „Woodford“, vieno vertė 40,99 Eur (bendra vertė 81,98 Eur), tris 0,7 l talpos butelius viskio „Gentleman Jack“, vieno vertė 35,99 Eur (bendra vertė 107,97 Eur). Tuomet susidėjo paimtas prekes į maišą ir išėjo pro kasas už jas nesumokėjęs, t. y. pagrobė UAB „Norfos mažmena“ priklausantį turtą, kurio bendra vertė 274,93 Eur. Tokiais savo veiksmais D. M. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, skiriant bausmes, turi būti įvertintas ne tik padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, bet ir kaltininko asmenybė, jo socialinė padėtis bei gyvenimiškos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė į tai, kad D. M. A. anksčiau yra teistas, tačiau neįvertino, jog jis turi tris nepilnamečius vaikus, iš kurių du gyvena su nuteistuoju. Skunde pažymima, kad vienas nuteistojo vaikas yra kūdikis, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra. Vaikų motina dėl savo sveikatos būklės neturi galimybės tinkamai užtikrinti jų priežiūros. Nuteistasis neturi artimųjų ar kitų asmenų, kurie galėtų pasirūpinti vaikais.

Apeliantas aiškina, kad jam buvo nepagrįstai panaikintas paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas. Iš tikrųjų jis daugiau nei penkis mėnesius dalyvavo elgesio pataisos programoje, o vėliau pareigos dalyvauti minėtoje programoje nevykdė dėl pablogėjusios sveikatos, turėjo prižiūrėti mažametį vaiką. Be to, apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis gyvena už Vilniaus miesto ribų, todėl ne visuomet turėjo galimybę tinkamai vykdyti nustatytas pareigas, jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti elgesio pataisos programoje nuotoliniu būdu. Apeliantas pažymi, kad sprendimas panaikinti arešto bausmės vykdymo atidėjimą buvo priimtas jam nežinant apie vykstantį procesą ir šiame procese nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. M. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Nuteistojo D. M. A. apeliaciniame skunde nėra ginčijamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendyje nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, taip pat nėra ginčijama nuteistojo kaltė padarius nusikalstamas veikas. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę, nes neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių. Taigi apeliacinės instancijos teismas tikrins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde.

Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų BK 60 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje visiškai pagrįstai nebuvo nustatyta ir jokių D. M. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tuomet, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas yra taikomas tuomet, kai yra nustatomos abi anksčiau paminėtos sąlygos – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nenustačius nurodytų sąlygų visumos, negali būti konstatuojamas aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-594/2025, 2K-P-42-976/2025 ir kt.).

D. M. A. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nepripažino, kad 2025 m. birželio 29 d. iš parduotuvės pagrobė dulkių siurblį-robotą. Taigi yra visiškai akivaizdu, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog dėl šios veikos padarymo nuteistojo atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra jo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra nustatomas tuomet, kai jis kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (pavyzdžiui, atlygina žalą, susitaria dėl jos atlyginimo, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-29-594/2025, 2K-281-942/2018 ir kt.). D. M. A. iš tikrųjų pirmosios instancijos teisme pripažino, kad 2025 m. rugsėjo 10 d. iš parduotuvės pagrobė septynis viskio butelius. Tuo pačiu būtina įvertinti tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis kaltę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo pripažino tik iš dalies, bandė sumenkinti savo nusikalstamus veiksmus. Ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, kad buvo susilažinęs su draugais, jog iš parduotuvės paims septynis alkoholio butelius, prie parduotuvės durų buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo, kuriam ir buvo palikti pagrobti viskio buteliai (t. 2, b. l. 47). Šiuo atveju, įvertinus baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis (liudytojų parodymus, vaizdo įrašų turinį ir kt.), darytina išvada, kad nuteistojo pozicijos pasikeitimą, t. y. visišką kaltės pripažinimą, nulėmė ne jo nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos padarymo, ne kritiškas savo veiksmų vertinimas, o siekis, formaliai pripažinus nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, palengvinti savo teisinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog apeliantas iš tikrųjų gailisi dėl savo priešingų teisei veiksmų, nėra nustatyta. Taigi pripažinti, kad D. M. A. atsakomybę dėl nusikalstamos veikos, padarytos 2025 m. rugsėjo 10 d., lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra pagrindo.

D. M. A. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs du baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei. Akivaizdu, kad abiem atvejais jis veikė tiesiogine tyčia (tik šia kaltės forma ir rūšimi padaromas svetimo turto pagrobimas). Duomenų apie tai, kad nuteistasis, kuris yra jaunas, darbingo amžiaus asmuo, nusikalstamų veikų padarymo metu būtų dirbęs, nėra. Taip pat nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nuteistasis šiuo metu užsiima realia darbine veikla. Čia pastebėtina, kad D. M. A. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog dirba UAB „D.“, tačiau iš viešai skelbiamos informacijos apie šią įmonę matyti, kad ji yra likviduota ir nuo 2024 m. lapkričio 7 d. yra išregistruota. Nusikalstamais veiksmais padaryta žala, kurią pats nuteistasis vertina kaip nedidelę, nei vienam iš civilinių ieškovų nėra atlyginta. Apeliantas anksčiau yra ne kartą teistas tiek Lietuvos Respublikoje, tiek užsienyje, taip pat ir už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, jam ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, D. M. A. yra baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, teisės pažeidimus nuosavybei, viešajai tvarkai (dalis pažeidimų buvo padaryta tuo metu, kai nuteistajam jau buvo žinoma apie vykstančius baudžiamuosius procesus), duomenų apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ankstesni teistumai bei baustumai administracine tvarka leidžia teigti, kad D. M. A. taikytos teisinio poveikio priemonės neprivertė keisti savo elgesio, neatgrasė nuo teisės pažeidimų darymo, nuteistasis yra linkęs savo poreikius tenkinti bei interesus įgyvendinti netesėtais būdais.

Šio procesinio sprendimo 13-14 pastraipoje aptartų aplinkybių visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad D. M. A. už kiekvieną iš jo padarytų nusikalstamų veikų turi būti skiriama griežčiausia BK 178 straipsnio 5 dalyje numatyta bausmė, t. y. areštas, o skiriamų bausmių dydžiai turi būti nustatyti šiek tiek didesni nei šios bausmės vidurkis, kurį galima skirti už baudžiamojo nusižengimo padarymą. Įvertinus nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumą, nėra pagrindo tvirtinti, kad BK 41 straipsnyje numatytus bausmių tikslus būtų galima įgyvendinti švelnesnėmis bausmėmis. Tokios išvados nekeičia ir tai, kad su nuteistuoju gyvena du nepilnamečiai jo vaikai (nuteistasis turi keturis vaikus, iš kurių du, kaip minėta, gyvena su juo, o kiti du vaikai gyvena su savo motinomis), jis prisipažino padaręs vieną nusikalstamą veiką. Čia pastebėtina, kad dalies administracinių nusižengimų padarymo aplinkybės (teisės pažeidimai padaryti vakarais bei nakties metu ar nuteistajam būnant neblaiviam) leidžia manyti, jog D. M. A. ne visuomet tinkamai rūpinasi kartu su juo gyvenančiais nepilnamečiais vaikais. Taip pat yra visiškai akivaizdu, kad vaikų turėjimas neveikė nuteistojo elgesio kaip apsauginis veiksnys, kuris stabdytų jį nuo nusikalstamo elgesio pakartojimo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės buvo pagrįstai subendrintos laikantis BK 63 straipsnio nuostatų. Taip pat šios bausmės buvo tinkamai subendrintos su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu paskirta arešto bausme. Pastebėtina, kad, bendrinant skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme, buvo taikytas nuteistajam palankesnis bausmių bendrinimo būdas, t. y. dalinis bausmių sudėjimas. Šiuo atveju taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą negalima, nes, atsižvelgus į tai, kas buvo aptarta anksčiau, nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.

Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam D. M. A. bausmių rūšis, nustatydamas jų dydžius bei bendrindamas jas tarpusavyje ir su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme, BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Nuteistajam paskirtos bausmės nei savo rūšimis, nei dydžiais nevertintinos kaip neteisingos bei per griežtos.

Atkreiptinas D. M. A. dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, skundžiamam nuosprendžiui įsiteisėjus, informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrių apie tai, jog nuteistasis turi vaikų iki aštuoniolikos metų, kurie lieka be reikalingos priežiūros, ir įpareigoti šios įstaigos atstovus užtikrinti vaikų perdavimą šeimos nariams, artimiesiems giminaičiams, kitiems asmenims ar įstaigoms globoti ar rūpintis. Taigi nuteistojo vaikais jam paskirtos arešto bausmės vykdymo metu bus pasirūpinta.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nuteistajam buvo nepagrįstai panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas. D. M. A. išaiškintina, kad anksčiau paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas skundžiamu nuosprendžiu jam nebuvo panaikintas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 26 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2026 m. balandžio 3 d., ir apeliacinės instancijos teismas neturi teisės vertinti nei šios nutarties teisėtumo, nei pagrįstumo.

Pastebėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, D. M. A. paskirtos arešto bausmės vykdymas buvo atidėtas šešiems mėnesiams ir nuteistasis buvo įpareigotas visą bausmės vykdymo atidėjimo terminą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, bausmės vykdymo atidėjimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Akivaizdu, kad šiuo atveju baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose nuteistajam buvo paskirta kaip viena iš bausmės vykdymo atidėjimo metu vykdytinų pareigų. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 73 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu D. M. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje yra vykdytina atskirai. Vis tik Vilniaus miesto apylinkės teismui 2026 m. kovo 26 d. nutartimi, kuri, kaip jau buvo minėta, įsiteisėjo 2026 m. balandžio 3 d., panaikinus nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą, kurio terminas turėjo baigtis 2026 m. balandžio 6 d., išnyko ir pareigos, kurios buvo siejamos su bausmės vykdymo atidėjimu bei jo terminu. Taigi, esant susidariusiai situacijai, baudžiamojo poveikio priemonės vykdymas, panaikinus paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimą, nėra galimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu D. M. A. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę vykdyti atskirai yra perteklinis ir beprasmis, nesukuriantis niekam nei teisių, nei pareigų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau aptartų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendžio keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl nuteistojo skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.