Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų teisėja Miglė Janovičienė

dalyvaujant Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Ukmergė) prokurorei Jolitai Inčienei,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka, mišriuoju būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs profesinį išsilavinimą, vedęs, nuo 2025 m. spalio 15 d. dirba (duomenys neskelbtini), faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta: (duomenys neskelbtini), teistas, teistumas išnykęs,

L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs pagrindinį išsilavinimą, nevedęs, dirba (duomenys neskelbtini), faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), teistas, teistumas išnykęs, ir O. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs vidurinį išsilavinimą, nevedęs, nuo 2025 m. lapkričio 6 d. dirba (duomenys neskelbtini), faktinė gyvenamoji vieta: (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte padarymu.

D. V., L. G. ir O. M., veikdami bendrai grupėje, kurie iš anksto paprašė pagalbos aiškinantis kilusius asmeninius nesutarimus su nukentėjusiaisiais D. N. ir A. B., 2025 m. liepos 17 d., apie 16.50 val., visiems kartu atvykus prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu D. V. tyčia kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam D. N. į veidą, po ko L. G. kumščiu vieną kartą tyčia sudavė nukentėjusiajam D. N. į veidą, dėl ko nukentėjusysis D. N. pargriuvo ant žemės, toliau ant žemės gulinčiam D. N., visi trys ne mažiau kaip tris kartus įspyrė D. N. į įvairias kūno vietas, toliau tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, D. V. spiriant nukentėjusiajam D. N. į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kartų skaičių, kai tuo pačiu metu į pagalbą D. N. bėgančiam ir parklupusiam nukentėjusiajam A. B., O. M. tyčia sudavė tris smūgius į galvą, dėl ko A. B. pargriuvo ant žemės, gulinčiam ant žemės L. G. ir O. M., tyčia ne mažiau kaip du kartus spyrė į nugarą, dėl ko nukentusiajam D. N. padarė 1 cm dydžio žaizdą dešinės ausies kaušelyje, kairės akies srities sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu bei dviejų dantų netekimą, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, o nukentėjusiajam A. B. padarė dvi po 0,3 cm dydžio žaizdeles viršutinėje lūpoje bei dešiniųjų X ir XI šonkaulių lūžius, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tokiu būdu bendrai mušdami nesunkiai sužalojo du žmones – nukentėjusiuosius D. N. bei A. B.. Tokiais veiksmais D. V., L. G. ir O. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Taigi, tokius kaltinamųjų veiksmus, jų kaltę, visų pirma patvirtina nukentėjusiojo D. N. parodymai, kurie yra nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštarauja. Nors nukentėjusysis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog smurtinius veiksmus pirmasis pradėjo pribėgęs D. V., kuris be jokių žodžių rankos kumščiu sudavė jam į veido sritį, kai jis rankomis užsidengė veidą, tuomet D. V. toliau smūgiavo jam ir rankomis, ir kojomis, prie jo prisijungė ir minėti (duomenys neskelbtini) tautybės asmenys, juto daug smūgių į įvairias kūno vietas, konkrečiai kas, kur ir kiek kartų sudavė, nurodyti negali. Duodamas papildomus parodymus parodė, kad pastatę automobilį visi trys greitai pribėgo prie jo. Pirmasis jam smūgį sudavė D. V. į veidą, tiesiai į priekinius dantis, kumščiu. Po to kitas žmogus, vienas iš (duomenys neskelbtini) tautybės asmenų, neatsimena kuris ten iš jų, kumščiu smogė į kairės pusės žandą. Kai po smūgio nukrito ant žemės, smurtinius veiksmus tęsė tas pats (duomenys neskelbtini) tautybės asmuo kartu su D. V.. (duomenys neskelbtini) tautybės vyras jam dar spyrė į kairę pusę, ties pažastimi, ties širdimi. Nors kaip teigia matė, kad iš mašinos išlipo trys asmenys, jį mušė du. Ką veikė trečiasis, nežino. Ar jie keitėsi, taip pat negali pasakyti, nes jau buvo beveik be sąmonės. Nukentėjusysis duodamas parodymus teisminio nagrinėjimo metu taip pat patvirtino, kad jam išėjus iš namuko, prie jo pribėgo dviese D. V. ir L. G. ir abu trenkė rankos kumščiu į veido sritį, išmušė dantis, spardė kojomis. Po dviejų smūgių neteko sąmonės. Patvirtino, kad O. M., jo nelietė, todėl jis nekaltas. Nukentėjusysis tvirtina, jog O. M. jo nelietė, visgi, pats teigia, kad buvo praradęs sąmonę ir po to, kai nugriuvo jau nieko nebeprisimena, todėl kyla pagrįstų abejonių, jog O. M. stovėdamas šalia ir žiūrėdamas kaip D. V. ir L. G. muša nukentėjusįjį nieko nedarė. O. M. kaltę patvirtina tuo metu D. N. į pagalbą atėjęs A. B., kuris matė, kad D. N. mušė visi trys vyrukai. Kai jis skubėdamas užkliuvo ir paslydo prie jo prišoko O. M. ir L. G., D. N. liko mušti D. V.. Taigi, D. V. siekis prisiimti kaltę yra tik noras palengvinti kitų kaltinamųjų padėtį, o kaltinamųjų O. M. ir L. G. kaltės neigimas yra tik jų gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaltinamųjų kaltę taip pat patvirtina pagalbos centro garso įraše, policijos pareigūnų Body vaizdo įrašuose užfiksuota informacija, pareigūnų tarnybinio pranešimo, akistatos protokolų, parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenys. Kaltinamųjų kaltę neabejotinai patvirtina ir specialisto išvados, kuriose užfiksuota, kad D. N. padaryta 1 cm dydžio žaizda dešinės ausies kaušelyje, kairės akies srities sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu ir dviejų dantų netekimas. Pažymėtina, kad dėl dviejų dantų netekimo D. N. prarado 10 procentų bendrojo dalyvumo. A. B. padarytos dvi po 0,3 cm dydžio žaizdelės viršutinėje lūpoje bei dešiniųjų X ir XI šonkaulių lūžiai, dėl kurių nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Konstatuotina, kad nukentėjusieji buvo užpulti kaltinamųjų, kurie nukentėjusiesiems savo smurtiniais veiksmais sukėlė fizinį skausmą bei nesunkiai sutrikdė jų sveikatą, taigi iš anksto susitarę, veikdami bendrininkų grupėje sužalojo du žmones – nukentėjusiuosius D. N. ir A. B..

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinė nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, jog būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Pažymėtina, kad nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-344-942/2016, 2K-157-976/2022). Įstatyme nenurodyta, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas jų susitarimas, todėl bendrininkavimo atveju teismas šį būtiną bendrininkavimo požymį konstatuoja įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje suformuota nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-61-689/2020, 2K-199-719/2022 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kiekvieno bendrininko veiksmai turi būti reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendro nusikaltimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų.

Teismo vertinimu, D. V., L. G. ir O. M. BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte nusikalstamą veiką padarė veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. D. V. kumščiu vieną kartą sudavė D. N. į veidą, po ko L. G. taip pat kumščiu vieną kartą sudavė į veidą, D. N. pargriuvo ant žemės, visi trys ne mažiau kaip tris kartus įspyrė D. N. į įvairias kūno vietas, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, D. V. spiriant D. N. į įvairias kūno vietas ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą kartų skaičių, kai tuo pačiu metu į pagalbą D. N. bėgančiam ir parklupusiam A. B., O. M. sudavė tris smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą - galvą, dėl ko A. B. pargriuvo ant žemės, gulinčiam ant žemės L. G. ir O. M., ne mažiau kaip du kartus spyrė į nugarą, taigi, akivaizdžiai suprato, jog savo veiksmais gali sutrikdyti nukentėjusiesiems sveikatą, ir to norėjo, o galimybę atsirasti įvairiems sveikatos sutrikdymo padariniams numatė bendrai, jų nedetalizavo ir veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kokių padarinių atsiradimo. Taip pat ši išvada darytina įvertinus bendrai veikusių kaltinamųjų veiksmų intensyvumą ir jų skaičių (smurtas buvo staigus, intensyvus (kartu smurtaudami ir tyčia mušdami, nukentėjusiesiems sudavė po kelis smūgius), būdą, jų pobūdį (smūgiuojant rankomis, spiriant kojomis) ir vietą (smūgiai buvo stiprūs, suduoti į galvos sritį (išmušti dantys), į šonus (šonkaulių lūžiai) ir kitas kūno vietas), smurtavimo pasekmes (po įvykio nukentėjusiesiems nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas). Nors tarp kaltinamųjų ir nebuvo išankstinio, konkrečiai apibrėžto susitarimo nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą, tačiau visi trys veikė kartu, tiek patys suduodami smūgius nukentėjusiesiems į įvairias kūno vietas, tiek matydami vienas kito smurtą ir neteisėtus smurtinius veiksmus, pritarė tokiems bendriems veiksmams, jų nestabdė. Kaltinamieji turėjo suvokti, kad kaltinime nurodytu smurtiniu elgesiu – suduodami nukentėjusiesiems tiek į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvos sritį, tiek į kitas kūno vietas, gali padaryti įvairaus sunkumo sveikatos sutrikdymus nukentėjusiesiems, tačiau vis tiek taip elgėsi. Neabejotina, kad šiuos asmenis jungė bendras nusikalstamas sumanymas, o jų bendra tyčia apėmė bet kokio sunkumo sveikatos sutrikdymo (nežymaus, nesunkaus) padarymą nukentėjusiesiems. Tarp kaltinamųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų ir nukentėjusiesiems kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už atsiradusias pasekmes privalo atsakyti visi kaltinamieji.

Įvertinęs visa, kas buvo aptarta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju agresoriai ir užpuolikai buvo D. V., L. G. ir O. M., kurie veikdami bendrininkų grupėje savo neteisėtais smurtiniais veiksmais nukentėjusiesiems D. N. ir A. B. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Teismas, parinkdamas bausmės rūšį bei skirdamas bausmę kaltinamajam atsižvelgia į tai, kad (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai): padarytas apysunkis tyčinis baigtas nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktas); D. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), praeityje teistas 6 kartus, tame tarpe ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, kas neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, teistumai yra išnykę, baustas administracine tvarka, baudos sumokėtos, dirba. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti už nusikalstamą veiką paskyrus vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimą.

BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, D. V. nors teistas ne vieną kartą, teistumas išnykęs, dirba, sprendžia, kad realus kaltinamajam paskirtos visos laisvės atėmimo bausmės ar jos dalies vykdymas neatitiktų nei paties kaltinamojo, nei visuomenės, nei valstybės interesų, nes iš esmės įgyvendintų tik vieną iš bausmės tikslų – nubaudimą, kai ne mažiau svarbūs yra asmenų, pripažintų kaltais dėl nusikalstamų veikų padarymo, socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Bausmės paskirtis yra ne tik kaltininko nubaudimas. Bausme siekiama ir prevencinių tikslų. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, leidžianti kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Teismo vertinimu, šiuo atveju aptarti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslų galima pasiekti ir neizoliavus D. V. nuo visuomenės, jos vykdymą kaltinamajam atidedant. Įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo aplinkybes, D. V. paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 2 (dviejų) metų laikotarpiui be intensyvios priežiūros, įpareigojant D. V. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją įvykdant per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 6 dalies 5, 6, 10 punktai, 8 dalis). Skirti baudžiamojo poveikio priemonę - 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 71 straipsnis). Teismo vertinimu, bausmės vykdymo atidėjimas 2 (dvejiems) metams su suderintomis pareigomis nenutrauks kaltinamojo socialinių ryšių, be to, ne tik jį nubaus, bet ir paskatins maksimaliai keisti savo elgesį teigiama linkme, pasirūpinti darbine veikla, taip pat maksimaliai užtikrins, kad D. V. toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Kita vertus, tuo atveju, jei D. V. nepateisins jam teismo parodyto pasitikėjimo, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nesilaikys paskirtų įpareigojimų, pažeis teisės aktų reikalavimus, probacijos tarnyba turės teisę kreiptis į teismą su teikimu dėl jam paskirto bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo ir pasiuntimo atlikti jam šiuo teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Minėta, jog už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Teismas, parinkdamas bausmės rūšį bei skirdamas bausmę kaltinamajam atsižvelgia į tai, kad (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai): padarytas apysunkis tyčinis baigtas nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktas); L. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), praeityje teistas 2 kartus, tame tarpe ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, kas neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, teistumai išnykę, administracine tvarka penkerių metų laikotarpyje nebaustas, dirba. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti už nusikalstamą veiką paskyrus vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, nors L. G. anksčiau teistas, teistumas išnykęs, dirba, sprendžia, kad realus kaltinamajam paskirtos visos laisvės atėmimo bausmės ar jos dalies vykdymas neatitiktų nei paties kaltinamojo, nei visuomenės, nei valstybės interesų, nes iš esmės įgyvendintų tik vieną iš bausmės tikslų – nubaudimą, kai ne mažiau svarbūs yra asmenų, pripažintų kaltais dėl nusikalstamų veikų padarymo, socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Bausmės paskirtis yra ne tik kaltininko nubaudimas. Bausme siekiama ir prevencinių tikslų. Teismo vertinimu, šiuo atveju aptarti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslų galima pasiekti ir neizoliavus L. G. nuo visuomenės, jos vykdymą kaltinamajam atidedant. Įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo aplinkybes, L. G. paskirtos 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją įvykdant per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 6 dalies 5, 6, 10 punktai, 8 dalis). Skirti baudžiamojo poveikio priemonę - 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 71 straipsnis). Teismo vertinimu, bausmės vykdymo atidėjimas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių terminui su suderintomis pareigomis nenutrauks kaltinamojo socialinių ryšių, be to, ne tik jį nubaus, bet ir paskatins maksimaliai keisti savo elgesį teigiama linkme, pasirūpinti darbine veikla, taip pat maksimaliai užtikrins, kad L. G. toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Kita vertus, tuo atveju, jei L. G. nepateisins jam teismo parodyto pasitikėjimo, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nesilaikys paskirtų įpareigojimų, pažeis teisės aktų reikalavimus, probacijos tarnyba turės teisę kreiptis į teismą su teikimu dėl jam paskirto bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo ir pasiuntimo atlikti jam šiuo teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Baudžiamasis įstatymas numato, jog už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Teismas, parinkdamas bausmės rūšį bei skirdamas bausmę kaltinamajam atsižvelgia į tai, kad (BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktai): padarytas apysunkis tyčinis baigtas nusikaltimas (BK 11 straipsnio 4 dalis, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktas); O. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), neteistas, administracine tvarka penkerių metų laikotarpyje baustas vieną kartą, baudą sumokėjęs, dirba. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti už nusikalstamą veiką paskyrus vienintelę sankcijoje numatytą bausmę – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad O. M. anksčiau neteistas, dirba, sprendžia, kad realus kaltinamajam paskirtos visos laisvės atėmimo bausmės ar jos dalies vykdymas neatitiktų nei paties kaltinamojo, nei visuomenės, nei valstybės interesų, nes iš esmės įgyvendintų tik vieną iš bausmės tikslų – nubaudimą, kai ne mažiau svarbūs yra asmenų, pripažintų kaltais dėl nusikalstamų veikų padarymo, socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Bausmės paskirtis yra ne tik kaltininko nubaudimas. Bausme siekiama ir prevencinių tikslų. Teismo vertinimu, šiuo atveju aptarti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslų galima pasiekti ir neizoliavus O. M. nuo visuomenės, jos vykdymą kaltinamajam atidedant. Įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo aplinkybes, O. M. paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui be intensyvios priežiūros, įpareigojant per visą bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją įvykdant per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 6 dalies 5, 6, 10 punktai, 8 dalis). Skirti baudžiamojo poveikio priemonę - 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 71 straipsnis). Teismo vertinimu, bausmės vykdymo atidėjimas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių terminui su suderintomis pareigomis nenutrauks kaltinamojo socialinių ryšių, be to, ne tik jį nubaus, bet ir paskatins maksimaliai keisti savo elgesį teigiama linkme, pasirūpinti darbine veikla, taip pat maksimaliai užtikrins, kad O. M. toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Kita vertus, tuo atveju, jei O. M. nepateisins jam teismo parodyto pasitikėjimo, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nesilaikys paskirtų įpareigojimų, pažeis teisės aktų reikalavimus, probacijos tarnyba turės teisę kreiptis į teismą su teikimu dėl jam paskirto bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo ir pasiuntimo atlikti jam šiuo teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Biudžetinė įstaiga (toliau – BĮ) Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 2026 m. rugsėjo 19 d. pareiškė civilinį ieškinį Nr. 41143 dėl žalos atlyginimo, kuriame prašė iš kaltų asmenų priteisti 262,82 Eur žalą Privalomojo socialinio draudimo fondo (toliau – PSDF) biudžetui už nukentėjusiesiems D. N. ir A. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Civilinė ieškovė ieškinį grindė tuo, kad D. N. ir A. B. dėl patirtų sužalojimų gydyti asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Paslaugos buvo apmokėtos iš PSDF biudžeto lėšų, suteiktų gydymo paslaugų kaina - 262,82 Eur. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad civilinis ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkinamas, kadangi pagal įstatymą dėl nusikaltimo padarymo pripažinti kaltais asmenys privalo atlyginti padarytą žalą, susijusią su nukentėjusiųjų asmens gydymu (BPK 109 ir 115 straipsniai, Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263, 6.283 straipsniai).

BPK numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę padėtį.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas D. N. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti jo naudai iš kaltinamųjų 575,00 Eur turtinės (510,00 Eur už dantų gydymo paslaugas ir 65,00 Eur už gydytojo konsultacijas) ir 100,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl kaltinamųjų veiksmų nukentėjusysis patyrė didelius skausmus, neigiamas emocijas. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. B. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti jo naudai iš kaltinamųjų 4 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad dėl kaltinamųjų veiksmų nukentėjusysis patyrė neigiamas emocijas, dvasinius išgyvenimus, kūno sužalojimus, dėl sulaužytų šonkaulių jaučia didelius skausmus, dėl skausmo sunku miegoti, net ir dabar jaučiami padariniai, sunku atsikelti iš lovos, atlikti kasdienius darbus.

Turtinė žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis). Nukentėjusysis D. N. turtinei žalai pagrįsti pateikė UAB „Lidonta“ kvitus 510,00 Eur sumai, taip pat nurodė, kad už gydytojo konsultacijas papildomai sumokėjo 65,00 Eur, tačiau kasos čekio neišsaugojo, todėl civilinis ieškinys šioje dalyje tenkinamas iš dalies ir nukentėjusiajam priteistina 510,00 Eur turtinė žala.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Aptariamo straipsnio antrojoje dalyje, be kita ko, nurodyti ir kriterijai, kuriais remiantis nustatomas priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje nustatyta, kad kaltinamųjų bendrais veiksmais vartotas smurtas pasireiškė keliais trauminiais poveikiais, t. y. nukentėjusiesiems smūgiuojant kumščiais į veido sritį, galvą, nenustatytą kartų skaičių spiriant į įvairias kūno vietas, į nugarą, dėl kurių nukentėjusiesiems D. N. buvo padaryta 1 cm dydžio žaizda dešinės ausies kaušelyje, kairės akies srities sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu ir dviejų dantų netekimu, A. B. - dvi po 0,3 cm dydžio žaizdelės viršutinėje lūpoje, dešiniųjų X ir XI šonkaulių lūžiai. Teismui nekyla abejonių, kad dėl neteisėtų D. V., L. G. ir O. M. veiksmų - fizinio smurto panaudojimo - nukentėjusieji patyrė ne tik nesunkų sveikatos sutrikdymą, ką patvirtina ne tik nukentėjusiųjų parodymai, bet ir byloje esančios specialisto išvados, bet ir didelius dvasinius išgyvenimus, skausmą, neigiamas emocijas, iki šiol nukentėjusysis A. B. jaučia skausmą nugaroje, sunku miegoti, atsikelti iš lovos, atlikti kasdienius darbus. Visgi, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad dėl įvykio nukentėjusiesiems būtų kilusios reikšmingesnės ilgalaikės sveikatos problemos, kaip ir nėra duomenų, jog įvykio metu patirti išgyvenimai turėjo ar turės kokios nors esminės įtakos nukentėjusiųjų gyvenimui tolimesnėje perspektyvoje.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Nustatant nukentėjusiam asmeniui priteistinos neturtinės žalos dydį, ne mažiau svarbūs ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principai, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo motyvai yra įrodyti, tačiau, teismo vertinimu, civiliniame ieškinyje nurodytas šios žalos dydis, atsižvelgiant į A. B. patirtus išgyvenimus, neatitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijų, jis akivaizdžiai prieštarauja ir teismų suformuotai praktikai dėl analogiškų pasekmių padarymo. Nustatant neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, į kaltinamųjų asmenybę charakterizuojančius duomenis, susiklosčiusią situaciją, teismų praktiką analogiškose bylose, įvertinus patirtą nepatogumų ir neturtinės žalos turinį, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisinga kompensacija nukentėjusiojo D. N. neturtinei žalai atlyginti yra 100 Eur, nukentėjusiojo A. B. neturtinei žalai atlyginti yra 1 500 Eur, kuri priteistina solidariai iš kaltinamųjų D. V., L. G. ir O. M.. Laikytina, kad toks žalos dydis atitinka pažeistų socialinių vertybių reikšmingumą, kilusius padarinius nukentėjusiesiems, neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams bei atitinka teismų praktiką nežymaus sveikatos sutrikdymo bylose.

Dėl kaltinamiesiems paskirtos kardomosios priemonės likimo (galiojimo)

Nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarimu kaltinamajam D. V., 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarimu kaltinamajam O. M. ir 2025 m. spalio 13 d. nutarimu kaltinamajam L. G. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Teismo vertinimu, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir kaltinamuosius pripažinus kaltais, taip pat paskyrus su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jos vykdymą kaltinamiesiems atidedant, turi būti užtikrinamas nuosprendžio įvykdymas, todėl kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliekama galioti (tęsiama) iki nuosprendžio įsiteisėjimo (BPK 139 straipsnio 3 dalis).

Daiktus turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti: laikmeną su garso ir vaizdo įrašais, esančią baudžiamojoje byloje, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti baudžiamojoje byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 302–307 straipsniais,

nusprendžia:

D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir skirti 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5, 6 ir 10 punktais paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dviejų) metų laikotarpiui be intensyvios priežiūros, įpareigojant D. V. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją įvykdant per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirti D. V. baudžiamojo poveikio priemonę - 10 MGL, t. y. 500 Eur (penkių šimtų eurų) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir skirti 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5, 6 ir 10 punktais paskirtos 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui be intensyvios priežiūros, įpareigojant L. G. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją įvykdant per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirti L. G. baudžiamojo poveikio priemonę - 10 MGL, t. y. 500 Eur (penkių šimtų eurų) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

O. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir skirti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5, 6 ir 10 punktais paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui be intensyvios priežiūros, įpareigojant O. M. per visą bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją įvykdant per 12 (dvylika) mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirti O. M. baudžiamojo poveikio priemonę - 10 MGL, t. y. 500 Eur (penkių šimtų eurų) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išaiškinti D. V., L. G. ir O. M., kad įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą turi būti sumokėta per 6 (šešis) mėnesius į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas 125817744, mokėjimo paskirtyje nurodant vardą, pavardę, asmens kodą (būtina nurodyti asmens, kuriam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė vardą, pavardę bei asmens kodą).

Tenkinti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas 191351679, civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo ir priteisti solidariai iš kaltinamųjų D. V., L. G. ir O. M. 262,82 Eur (du šimtus šešiasdešimt du eurus 82 ct) žalos ir 5 (penkių) procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, už nukentėjusiųjų D. N. ir A. B. gydymą Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai (žala turi būti apmokėta į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos sąskaitą Nr. LT21 7300 0100 0248 4333, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, juridinio asmens kodas 191351679, mokėjimo paskirtyje nurodyti – „žala PSDF už D. N. / A. B. gydymą“).

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. N. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti solidariai iš kaltinamųjų D. V., L. G. ir O. M. nukentėjusiojo D. N. naudai 510,00 Eur (penkis šimtus dešimt eurų 00 ct) turtinės žalos ir 100,00 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. N. civilinio ieškinio dalį atmesti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. B. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti solidariai iš kaltinamųjų D. V., L. G. ir O. M. nukentėjusiojo A. B. naudai 1 500,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. B. civilinio ieškinio dalį atmesti.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarimu D. V. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - palikti galioti (tęsti) iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2025 m. spalio 13 d. nutarimu L. G. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - palikti galioti (tęsti) iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2025 m. rugsėjo 23 d. nutarimu O. M. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - palikti galioti (tęsti) iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Daiktus turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti: laikmeną su garso ir vaizdo įrašais, esančią baudžiamojoje byloje, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti baudžiamojoje byloje.

Nuosprendis per (20) dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmus.