- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-06-04
- Bylos Nr.
- 1S-169-932/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36633-2024-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Julita Dabulskytė-Raizgienė (pran.)
- Kaltinamasis
- R. R.
- Prokuroras
- Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Kelmė) prokurorė Renata Šauklienė
- Advokatai
- Arūnas Justeikas
- Kategorijos
Byla Nr. 1S-169-932/2026 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.14.4.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamosios R. R. gynėjo advokato Arūno Justeiko (toliau – gynėjas) skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. balandžio 30 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-1131/2026, kuria kaltinamajai R. R. už neatvykimą į du teismo posėdžius be svarbios priežasties paskirta 10 MGL (500 Eur) dydžio bauda, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmuose Kelmėje nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje R. R. kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje paskirtuose 2026 m. kovo 16 d. ir balandžio 21 d. teisiamuosiuose posėdžiuose buvo suplanuota toliau tęsti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, tačiau kaltinamoji R. R. į šiuos teismo posėdžius neatvyko. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. balandžio 30 d. nutartimi kaltinamajai R. R. už neatvykimą į minėtus du posėdžius be svarbios priežasties paskirta 10 MGL (500 Eur) dydžio bauda. Nutartyje nurodyta, kad kaltinamoji nepateikė jokių jos neatvykimą pateisinančių dokumentų į 2026 m. kovo 16 d. teismo posėdį, tokie dokumentai neišduoti ir jos gydymo įstaigoje, taip pat pastaroji nepateikė jokių jos neatvykimą pateisinančių dokumentų į 2026 m. balandžio 21 d. teisiamąjį posėdį. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog kaltinamoji į du teismo posėdžius neatvyko dėl nepateisinančių priežasčių, tokiu būdu trikdydama ir vilkindama bylos nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir prašymai
Skundu kaltinamosios R. R. gynėjas advokatas Arūnas Justeika prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. balandžio 30 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-40-1131/2026.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde teigiama, kad skundžiama žemesniojo teismo nutartis yra neteisėta, nepagrista, priimta selektyviai įvertinus duomenis, netinkamai aiškinant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 37 straipsnio ir 163 straipsnio nuostatas bei iš esmės ignoruojant objektyvius medicininius duomenis, patvirtinančius kaltinamosios sunkią ir tęstinę sveikatos būklę. Teismas netyrė esminės aplinkybės, t. y. ar R. R. objektyviai sirgo, ar jos sveikatos būklė realiai kliudė dalyvauti teismo posėdžiuose. Gynėjo teigimu, žemesnysis teismas visą procesinį vertinimą redukavo į formalų kriterijų – konkrečios pažymos (ne)buvimą, nors BPK 37 straipsnio 2 dalis expressis verbis numato, kad svarbia neatvykimo priežastimi gali būti pripažinta ir kitokia objektyvi aplinkybė, nepriklausomai nuo to, ar ji patvirtinta būtent vienos konkrečios formos dokumentu.
Skunde teigiama, kad pateikti medicininiai dokumentai neginčijamai patvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu R. R. sveikatos būklė buvo itin sunki, progresuojanti ir reikalaujanti nuolatinio gydymo bei specialistų konsultacijų, nurodant, kokia konkrečiai medicininė pagalba buvo teikiama, kokie tyrimai atlikti aktualiu laikotarpiu. Anot gynėjo, nuosekli, tarpusavyje susijusi ir objektyviais medicininiais duomenimis pagrista įrodymų grandinė paneigia bet kokias prielaidas, kad kaltinamoji sąmoningai ignoravo teismo šaukimus ar piktnaudžiavo procesu.
Kaip ypatingai reikšmingą aplinkybę gynėjas išskiria tai, kad teismas netinkamai organizavo pačių aplinkybių patikrinimą – gydymo įstaigos buvo prašoma pateikti informaciją tik apie tai, ar buvo išduota konkrečios formos pažyma, tačiau nesidomėta apie faktinę kaltinamosios sveikatos būklę, gydymą, nustatytas diagnozes ar nedarbingumo aplinkybes, dėl ko padaryta klaidinga išvada, jog neegzistavo liga ar objektyvi kliūtis, dėl kurių kaltinamoji negalėjo dalyvauti procese. Tokia logika akivaizdžiai pažeidžia BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, pagal kurias teismas privalo vertinti ne pavienius formalius fragmentus, o visą duomenų visetą, jų tarpusavio ryšį ir tikrąją įrodomąją reikšmę.
Toliau skunde dėstomos faktinės aplinkybės, aptariant kartu su skundu pateiktų medicininių dokumentų turinį, t. y. nuo 2026 m. kovo mėn. besitęsiančią prastą R. R. sveikatos būklę – 2026 m. kovo 16 d. Všļ Raseinių ligoninėje kaltinamajai buvo suteikta būtinoji medicinos pagalba, kadangi šiai staiga pradėjo svaigti galva, atsirado pykinimas, buvo fiksuotas kritiškai padidėjęs arterinis kraujospūdis bei pulsas; paskirti ir atlikti (papildomi) tyrimai, nustatytos diagnozės ir paskirtas medikamentinis gydymas, konsultacijos bei rekomendacijos. Nurodoma, kad po skundžiamos nutarties priėmimo kaltinamosios sveikatos būklė išliko sunki ir tęstinė.
Skunde akcentuojama, kad nei kaltinamoji R. R., nei jos gynėjas nevengė bendradarbiauti su teismu ir nesiekė vilkinti proceso – teismas buvo informuojamas apie sveikatos problemas, tačiau medicininių dokumentų pateikimas laiku buvo objektyviai apsunkintas. Gydytoja, galėjusi išduoti papildomą pažymą ar detalesnį medicininį patvirtinimą, nagrinėjamu laikotarpiu atostogavo, o papildoma konsultacija Kauno klinikose R. R. buvo paskirta tik 2026 m. gegužės 8 d., todėl iki teismo posėdžių nebuvo galimybės pateikti būtent tokios formos dokumento, kokio reikalavo teismas. Teismas privalėjo šias aplinkybes vertinti per protingumo, sąžiningumo ir realių galimybių prizmę.
Skunde gynėjas teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK 37 straipsnį. Aptardamas BPK 37 straipsnio 2 dalį, pažymi, kad įstatymas nenumato uždaro ir absoliutaus pateisinamų priežasčių sąrašo, o teismui suteikia pareigą vertinti konkrečios situacijos turinį, o ne vien formalų dokumento pavadinimą. Gynėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju skundžiamą nutartį priėmęs teismas, sutapatinęs svarbios priežasties egzistavimą vien su konkrečios formos pažymos buvimu, faktiškai eliminavo BPK 37 straipsnio 2 dalį ir susiaurino įstatymo taikymo apimtį. Teismas turėjo spręsti materialų klausimą, ar kaltinamoji objektyviai sirgo ir ar jos sveikatos būklė galėjo kliudyti dalyvauti teismo posėdžiuose, todėl ambulatorinių apsilankymų aprašymai, siuntimai, gydytojo konsultacijų duomenys, objektyviai fiksuoti kraujospūdžio rodmenys, neurologiniai simptomai, kompiuterinės tomografijos tyrimo rezultatai ir paskirti tolimesni tyrimai yra procesiškai reikšmingi duomenys, kuriuos teismas privalėjo įvertinti kaip galinčius patvirtinti svarbią neatvykimo priežastį.
Žemesnės instancijos teismas
Toliau skunde nurodoma, kad skundžiama nutartis neatitinka BPK 163 straipsnio taikymo sąlygų – baudos skyrimo sąlyga nėra vien pats neatvykimo faktas; būtina nustatyti papildomą teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad neatvykimas buvo nepateisinamas, t. y. asmuo turėjo realią galimybę atvykti, tačiau be objektyvios priežasties šios pareigos nevykdė. Tai reiškia, kad teismas negalėjo automatiškai konstatuoti, kad neatvykimas buvo „be svarbios priežasties“. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas procesinės pareigos nevykdymas, turintis kaltės, nerūpestingumo, piktnaudžiavimo ar nepateisinamo proceso ignoravimo požymių. Gynėjo vertinimu, teismas taip pat pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas numato, kad teismas negali pasirinkti tik vieno jam patogaus formalaus duomens ir ignoruoti visus kitus duomenis, paneigiančius daromą išvadą. Šiuo atveju teismas faktiškai vertino ne kaltinamosios sveikatos būklę, o tik tai, ar buvo išduota konkrečios formos pažyma – gydymo įstaigos atsakymas, kuriame nurodoma, jog atitinkamos formos pažyma nebuvo išduota, nors tai savaime neįrodo, kad kaltinamoji nesirgo. Be kita ko, kreipęsis į gydymo įstaigą teismas suformulavo teisiškai per siaurą paklausimą, t. y. klausė tik to, ar buvo išduota konkrečios formos pažyma.
Be to, gynėjo vertinimu, skundžiama nutartis prieštarauja BPK 11 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui – teismas turėjo taikyti švelnesnes ir procesiškai adekvačias priemones: išreikalauti iš gydymo įstaigų ne formalų atsakymą apie pažymos formą, o duomenis apie faktinius vizitus, diagnozes, gydymą, nedarbingumą, paskirtas konsultacijas, realią galimybę dalyvauti teismo posėdyje; suteikti protingą terminą papildomiems dokumentams pateikti; įvertinti galimybę spręsti dėl dalyvavimo nuotoliniu būdu, jei sveikatos būklė tai leistų, tačiau vietoje to teismas pasirinko griežčiausią procesinę reakciją – baudą. Akcentuojamos ir BPK 1 straipsnio nuostatos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodant, kad kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog bauda pateisinama tada, kai nustatomas sistemingas šalių neatvykimas ir proceso vilkinimas, todėl šiuo atveju teismas, prieš skirdamas baudą, privalėjo aiškiai nustatyti ne tik neatvykimo faktą, bet ir kaltinamosios procesinio elgesio neteisėtumą.
Paskutinėje skundo dalyje nurodoma, kad skundžiama nutartis neatitinka ir individualizavimo reikalavimo – net ir hipotetiškai pripažinus, kad kaltinamoji nepakankamai operatyviai pateikė tam tikros formos dokumentą, teismas privalėjo vertinti baudos dydį, asmens sveikatos būklę, neatvykimo priežasties pobūdį, jos pateisinamumą, kaltinamosios procesinį elgesį ir galimybę taikyti mažiau ribojančią procesinę reakciją. Gynėjo vertinimu, skundžiama nutartis kelia ir teisės į gynybą užtikrinimo problemą, kadangi valstybė negali asmens versti rinktis tarp sveikatos ir procesinės sankcijos.
Atsiliepimų į skundą negauta.
Aukštesniojo teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš skundo turinio, kaltinamosios gynėjas iš esmės nesutinka su žemesniojo teismo išvada, kad jo ginamoji R. R. į 2026 m. kovo 16 d. ir 2026 m. balandžio 21 d. vykusius teisiamuosius posėdžius neatvyko be svarbios priežasties. Gynėjo teigimu, skundžiamą nutartį priėmęs teismas pernelyg formaliai vertino kaltinamosios neatvykimo priežastis, nepagrįstai sureikšmindamas aplinkybę, kad nebuvo pateikta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos medicininė pažyma Nr. 094-1/a (toliau – ir medicininė pažyma) ir apsiribojo vien tik formaliu gydymo įstaigos atsakymo vertinimu dėl neišduotos pažymos, tokiu būdu nevertindamas pačių medicininių dokumentų turinio, neatsižvelgdamas į faktinę kaltinamosios būklę ir neanalizuodamas objektyvios galimybės dalyvauti teismo posėdžiuose.
Kartu su skundu pateiktų medicininių dokumentų (ambulatorinio apsilankymo aprašymų ir medicinos dokumentų išrašų/siuntimų) duomenimis, 2026 m. kovo 16 d. kaltinamoji R. R. iš tiesų kreipėsi į skubios pagalbos skyrių (SPS) dėl galvos svaigimo ir skausmų, jai buvo suteikta būtinoji pagalba, atlikti (skubūs) tyrimai, nustatyta galima kraujagyslinė malformacija-veninė angioma; po minėtos datos kaltinamoji ir vėliau ne kartą lankėsi gydymo įstaigoje dėl galvos svaigimo, pykinimo, padidėjusio arterinio kraujospūdžio, neurologinių simptomų, jai buvo atlikti papildomi tyrimai, diagnozuoti kiti praeinantys galvos smegenų išemijos priepuoliai ir su jais susiję sindromai, hipertenzinė širdies liga, cervikalgija ir kt., paskirtos specialistų konsultacijos ir gydymas (3 t., b. l. 136-146). 2026 m. gegužės 11 d. kaltinamosios gynėjas papildomai prie skundo pateikė medicinos dokumentų išrašo dalies fotonuotrauką, kurioje nurodyta, jog 2026 m. kovo 16 d., 14.01 val., kaltinamoji lankėsi Raseinių SPS, skubos tvarka atlikta galvos smegenų kompiuterinė tomografija, skirtas gydymas, iš medicinos įstaigos ji išleista 21.42 val.; taip pat pateiktos dvi medicininių pažymų fotonuotraukas, kuriose nurodyta, kad kaltinamoji R. R. negalėjo atvykti į teismą laikotarpiu nuo 2026 m. kovo 17 d. iki 2026 m. balandžio 21 d. bei nuo 2026 m. gegužės 9 d. iki 2026 m. gegužės 27 d. (3 t., b. l. 150-154). Taigi kartu su skundu pateikti dokumentai patvirtina, kad nuo 2026 m. kovo 16 d. iki 2026 m. balandžio 21 d. kaltinamoji ne kartą lankėsi gydymo įstaigoje, jai buvo atliekami ir tęsiami tyrimai bei medikamentinis gydymas, teikiamos rekomendacijos ir konsultacijos. Kaip teisingai pabrėžiama skunde, vien tai, kad iki teisiamųjų posėdžių pradžios nebuvo pateikta BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta medicininė pažyma, savaime nepaneigia galimybės pripažinti svarbia neatvykimo priežastimi ir kitas objektyvias aplinkybes (BPK 37 straipsnio 2 dalis). Visgi tai savaime nereiškia, kad kaltinamoji R. R. neturėjo pareigos laiku (objektyviai galimu) informuoti teismą apie neatvykimo priežastis bei pateikti tą pagrindžiančius duomenis ir nesudaro pagrindo visiškai panaikinti BPK 163 straipsnio 1 dalies pagrindu jai paskirtą baudą.
Iš 2026 m. kovo 16 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamajai nedalyvaujant minėtame teismo posėdyje gynėjas informavo teismą, jog R. R. dėl sveikatos būklės yra ligoninės priimamajame skyriuje ir negalėjo atvykti, todėl teismas, atsižvelgdamas į šią gynėjo žodinę informaciją, be to, pastarojo teiginius dėl galimybės susidurti su kliūtimi gauti neatvykimą pateisinančius dokumentus, taip pat tai, kad jis iš atostogų grįš 2025 m. kovo 25 d., paskelbė pertrauką ir įpareigojo kaltinamąją iki 2026 m. kovo 20 d. pateikti dokumentus, kurie patvirtintų gynėjo nurodomus teiginius dėl kaltinamosios buvimo medicinos įstaigoje teismo posėdžio metu, o tuo atveju jei pati kaltinamoji to padaryti objektyviai negalėtų, nurodė, kad aktualius duomenis pateiktų kaltinamosios gynėjas, tą padarydamas iki 2026 m. balandžio 3 d. (3 t., b. l. 93-94). Taigi pareiga pateikti neatvykimą pateisinančius dokumentus (nebūtinai tik nustatytos formos medicininę pažymą) buvo aiškiai nustatyta, jos įvykdymui nustatytas pakankamas terminas.
Nepaisant to, ne tik iki 2026 m. kovo 20 d. ir 2026 m. balandžio 3 d., tačiau ir iki 2026 m. balandžio 21 d. teisiamojo posėdžio, t. y. ilgiau kaip vieną mėnesį po pirmojo neatvykimo, teismui nebuvo pateikta jokių kaltinamosios neatvykimą pateisinančių dokumentų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad per šį laikotarpį kaltinamoji ar jos gynėjas būtų kreipęsi į teismą, informavę apie objektyvias kliūtis gauti reikalingus dokumentus ar prašę pratęsti terminą jiems pateikti. Priešingai, 2026 m. balandžio 21 d. teisiamojo posėdžio metu gynėjas nurodė informavęs savo ginamąją R. R. apie pareigą pateikti minimus dokumentus, tuo pačiu pažymėjo, kad visi duomenys apie kaltinamosios sveikatos būklę tuo metu buvo elektroninėje platformoje, tikino, jog bus pateikta pažyma už visą laikotarpį (3 t., b. l. 100-101), vis dėlto iki pat skundžiamos nutarties priėmimo tokie dokumentai taip ir nebuvo pateikti. Pabrėžtina, kad kaltinamoji 2026 m. balandžio 28 d., t. y. dar iki skundžiamos nutarties priėmimo, el. paštu pateikė medicininę pažymą, kurioje nurodyta, jog R. R. negalėjo atvykti į teismą laikotarpiu nuo 2026 m. balandžio 22 d. iki 2026 m. gegužės 8 d., tačiau, kaip matyti, nurodytas laikotarpis neapėmė teismo posėdžių, kurie vyko 2026 m. kovo 16 d. ir 2026 m. balandžio 21 d.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad 2026 m. balandžio 28 d. kaltinamoji, el. paštu atsiuntusi minėtą medicininę pažymą, tame pačiame el. laiške nurodė kitą pažymą pristatysianti 2026 m. gegužės 8 d., kai gydytoja grįš iš atostogų (3 t., b. l. 112). Aplinkybė dėl gydytojos atostogų kelis kartus akcentuojama ir nagrinėjamame skunde, ją nurodant kaip objektyvią priežastį, dėl kurios nebuvo galimybės medicininius dokumentus pateikti anksčiau. Kaip jau minėta, tik 2026 m. gegužės 11 d. kaltinamosios gynėjas papildomai prie skundo pateikė minėtą medicininę pažymą, kurioje nurodyta, jog kaltinamoji R. R. negalėjo atvykti į teismą laikotarpiu nuo 2026 m. kovo 17 d. iki 2026 m. balandžio 21 d. (3 t., b. l. 152). Sutiktina, kad ši medicininė pažyma pateisina kaltinamosios neatvykimą į 2026 m. balandžio 21 d. teisiamąjį posėdį, nėra galimybės kaip nepagrįstus vertinti ir teiginius, jog dėl gydymo ypatumų ar gydytojos atostogų galėjo kilti sunkumų gauti medicininę pažymą, tačiau šios aplinkybės savaime nepateisina daugiau kaip mėnesį trukusio procesinio pasyvumo. Net ir nesant galimybės laiku gauti BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytos pažymos, kaltinamoji ar jos gynėjas turėjo galimybę pateikti kitus medicininius dokumentus, juo labiau, atsižvelgiant į tai, jog, kaip 2026 m. balandžio 21 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė gynėjas, elektroninėje platformoje buvo įkelti visi duomenys apie R. R. sveikatos būklę (3 t., b. l. 100). Be kita ko, kaip minėta, 2026 m. balandžio 28 d. pati kaltinamoji teismui el. paštu pateikė vieną medicininę pažymą, tačiau net ir kartu su šia pažyma nebuvo pateikti jokie kiti dokumentai, kurie būtų leidę teismui daryti kitokią nei skundžiamoje nutartyje konstatuotą išvadą. Be to, minėta 2026 m. gegužės 11 d. pateikta medicininė pažyma buvo gauta po skundžiamos nutarties priėmimo ir niekaip nepaaiškina, kodėl iki 2026 m. balandžio 21 d. posėdžio ar skundžiamos nutarties priėmimo nebuvo pateikti absoliučiai jokie dokumentai apie kaltinamosios sveikatos būklę.
Atkreiptinas dėmesys, kad visi anksčiau minėti duomenys (dokumentai), išskyrus kaltinamosios 2026 m. balandžio 28 d. teismui pateiktą pažymą ir gydymo įstaigos 2026 m. balandžio 29 d. teismui adresuotą atsakymą, kuriame nurodyta, kad dėl kaltinamosios negalėjimo dalyvauti teisme 2026 m. kovo mėn. nebuvo išduota jokia pažyma (3 t., b. l. 115), prieš priimant skundžiamą nutartį žemesniajam teismui nebuvo žinomi; jie buvo pateikti tik kartu su skundu aukštesniajam teismui. Tad žemesnysis teismas vertino tuo metu turimus dokumentus ir pagrįstai konstatavo, kad kaltinamoji į du teismo posėdžius neatvyko dėl nepateisinančių priežasčių, taip du kartus trikdydama ir vilkindama bylos nagrinėjimą, ir paskyrė 10 MGL dydžio baudą. Kita vertus, vertinant visų minėtų aplinkybių visumą kartu su skundu pateiktų medicininių dokumentų kontekste, aukštesnysis teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti sąmoningo kaltinamosios siekio vilkinti bylos nagrinėjimą. Tuo pačiu negalima nevertinti to, kad žemesniojo teismo reikalaujami dokumentai nebuvo pateikiami nepateisinamai ilgą laiką. Pats kaltinamosios elgesys nelaikytinas pakankamai rūpestingu ir atsakingu, pastaroji daugiau kaip mėnesį nepateikė neatvykimą į 2026 m. kovo 16 d. teisiamąjį posėdį pateisinančių duomenų, atitinkama pareiga nebuvo vykdoma ir neatvykus į 2026 m. balandžio 21 d. teisiamąjį posėdį, nors, kaip galima suprasti iš analizuotos bylos medžiagos, tokia galimybė ir buvo (pateikiant medicininius duomenis, iš kurių teismas turėjo galimybę įvertinti, ar kaltinamosios nedalyvavimas teisiamajame posėdyje yra dėl pateisinamos priežasties). Atsižvelgdamas į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas sprendžia, kad procesinė prievartos priemonė – bauda buvo skirta pagrįstai, tačiau aptartų duomenų kontekste jos dydis laikytinas pernelyg griežtas ir mažintinas perpus, t. y. iki 5 MGL (250 eurų).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų Kelmėje 2026 m. balandžio 30 d. nutartį pakeisti ir kaltinamajai R. R. paskirtą baudą sumažinti iki 5 MGL (250 eurų). Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.