Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltus ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, A. V. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Buvo patvirtinta tarp A. V. ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2026 m. vasario 13 d. sudaryta žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) bei procesas pagal Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pateikto civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo pakeisti skundžiamą 2026 m. kovo 23 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Atsižvelgus į tai bei byloje nenustačius padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik pateikto apeliacinio skundo ribose.

Baudžiamajame įstatyme nenurodytos aplinkybės, į kurias teismas turėtų atsižvelgti spręsdamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar asmuo supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys teismui turi sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, jog konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, jog pakanka nuteistam už konkretų nusikaltimą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, kurie ribotų asmens elgesį ir turėtų auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-1073/2020).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų reikalavimų nepažeidė bei teisėtai ir motyvuotai nusprendė nuteistojo atžvilgiu netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų bei jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėti. Nors nuteistasis atitinka formalias sąlygas, nustatytas BK 75 straipsnio nuostatų taikymo kontekste, t. y. jis buvo nuteistas už vieną nesunkų nusikaltimą, tačiau vertintina ir tai, kad kitos šioje byloje nustatytos ir A. V. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog bausmės vykdymo atidėjimas šiuo konkrečiu atveju neužtikrintų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų.

A. V. nuteistas už vieną baigtą nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK XVIII skyriuje „Nusikaltimai žmogaus sveikatai“. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad nuteistasis yra pripažinęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau pažymėtina, kad aptariamu atveju buvo nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas neblaivus bei jo girtumas turėjo įtakos nusikalstamiems veiksmams (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog nuteistasis yra teisiamas jau ne pirmą kartą, be kita ko, ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus. Iš 2026 m. vasario 12 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (2 t., b. l. 5–24) matyti, kad nuteistojo A. V. kriminalinė praeitis siekia 2004 m. spalio 26 d., kai apeliantas nuteistas pirmą kartą pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį. Praeityje A. V. yra teistas iš viso devynis kartus Lietuvoje, taip pat yra teistas ir užsienyje (Vokietijoje). Šios aplinkybės rodo akivaizdų nuteistojo polinkį nesilaikyti įstatymuose numatytų įpareigojimų bei draudimų, o tai, kad A. V. atžvilgiu ir vėl yra nagrinėjama baudžiamoji byla parodo tai, jog anksčiau jam paskirtos bausmės iš esmės nebuvo pakankamos užtikrinti, kad A. V. pakartotinai nenusikalstų. Pastebėtina ir tai, jog A. V. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 16 d. nutartimi buvo taikytas lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos įstaigos institutas, tačiau matyti, jog nuteistasis teismo jam parodyto pasitikėjimo nepateisino ir toliau daro nusikalstamas veikas. Sutiktina su vertinimu, kad šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog sprendimas atidėti apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą neatitiktų teisingumo principo, o taip pat neužtikrintų, jog A. V. ateityje laikytųsi įstatymų ir pakartotinai nenusikalstų.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodomos kitos aplinkybės, kurios, nuteistojo įsitikinimu, turėjo būti vertinamos sprendžiant dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Pažymėtina, kad vien tik tai, jog nuteistasis teigia, kad realus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimas iš esmės trukdys jam toliau atlyginti savo veiksmais padarytą turtinę žalą bei neleis palaikyti artimų ryšių su dukra, savaime nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Dalyje dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su vertinimu, jog A. V. veikė neatsargiai, o ne tyčia, pažymėtina, kad šie motyvai yra iš esmės nepagrįsti. BK 138 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis, padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nors apeliantas laikėsi versijos, kad jis buvo užpultas ir gynėsi, pastebėtina, jog jo atliktų veiksmų intensyvumas, taip pat į gyvybiškai svarbias vietas rankomis ir kojomis suduotų smūgių kiekis neabejotinai rodo, jog A. V. suvokė savo veiksmų esmę ir norėjo taip elgtis. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog nuteistasis, nukentėjusiajam esant pargriuvusiam ant žemės ir bandant atsikelti, spyrė koja į veidą – tokios faktinės bylos aplinkybės yra niekaip nesuderinamos su A. V. argumentais, kad jis galimai veikė neatsargiai. Dėl to šie teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

Įvertinus pirmiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę nuteistajam bei nuspręsdamas jo atžvilgiu netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų, įstatymų nepažeidė ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bei teisingai ir pagrįstai įvertino visas šios bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

Vilniaus apygardos teisme 2026 m. gegužės 21 d. buvo gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2026-05983, kurioje nurodyta, kad už advokatės D. Vaškelienės teiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam valstybės naudai priteistina suma sudaro 168,75 Eur sumą.

BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat ir į tai, ar nuteistasis buvo informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.

Pažymėtina, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantas A. V. buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjamas jo apeliacinis skundas, kuris yra atmetamas. Būtinybę paskirti gynėją A. V. numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, kas reiškia tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Dėl minėtų aplinkybių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas yra netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. nuosprendžio. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 168,75 Eur dydžio sumai už A. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.