Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) G. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės V. N. ieškinį atsakovui G. N. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Vaikas su kiekvienu iš tėvų bendrauja kas savaitę – nelyginėmis metų savaitėmis vaikas būna su motina, o lyginėmis metų savaitėmis vaikas būna su tėvu. Vaiko paėmimas / perdavimas vyksta sekmadienį. Tas iš tėvų, su kuriuo vaikas bendravo savaitę, nuveža jį savo bendravimo savaitės sekmadienį nuo 19.00 val. iki 20.00 val. į kito iš tėvų gyvenamąją vietą ar kitą šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartą vietą.

Kiekvienas iš tėvų gali bendrauti su vaiku kito iš tėvų bendravimo savaitės trečiadienį, pasiimdamas vaiką iš ugdymo įstaigos pasibaigus užsiėmimams, o ugdymo įstaigos nelankant – iš vaiko gyvenamosios vietos ar kitos šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartos vietos nuo 16.00 val. iki 17.00 val. ir grąžinant nuo 19.00 val. iki 20.00 val. į jo gyvenamąją vietą ar kitą šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartą vietą. Apie ketinimą pasimatyti su vaiku tėvas ar motina turi informuoti kitą iš tėvų ne vėliau kaip prieš 24 valandas.

Kiekvienas iš tėvų kiekvienais metais turi teisę į dvejas 14 nepertraukiamų dienų atostogas su vaiku, pranešus kitam iš tėvų ne vėliau kaip prieš 14 dienų. Tam iš tėvų, kuris pirmas informavo apie savo atostogų su vaiku datas, yra suteikiama pirmenybė atostogauti su vaiku praneštu laiku.

Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikė išvadą dėl šalių prašymų taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones. Tarnybos nuomone, laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas neprieštarauja mergaitės geriausiems interesams, tačiau, manytina, jog šiai dienai bendravimo tvarkos „50:50“ modelis ne visai atitinka mergaitės prioritetinius interesus. Siūlytina laikiną bendravimo tvarką nustatyti atsižvelgiant į psichologės J. S. rekomendacijas, t. y. įvardinti konkrečias bendravimo tvarkos sąlygas, kuriose būtų nurodytos paėmimo ir grąžinimo valandos, iš kur paima ir grąžiną dukrą, kuriomis dienomis ir savaitgaliais bendrauja kiekvienas iš tėvų, o dėl bendravimo tvarkos „50:50“ modelio spręsti nagrinėjant bylą iš esmės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien atsižvelgiant į vaiko amžių, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra galimybės tenkinti atsakovo prašymo dėl laikinos 50:50 modeliu grindžiamos bendravimo su vaiku tvarkos yra diskriminuojanti atsakovą kaip tėvą, savaime suponuojanti, kad mama vaiko gyvenime dabartiniame jo amžiaus tarpsnyje yra svarbesnė už tėtį. Atsakovas pastaruosius 1,5 vaiko gyvenimo metų augino dukrą, o ieškovės tuo metu dažniausiai nebuvo namie, ji būdavo išvykusi ir grįždavo vėlai arba negrįždavo visai. Tad atsakovo ryšiu su dukra nėra pagrindo abejoti ir vien dėl to, kad šalys pradėjo gyventi skyrium, jį riboti.

Išvadą byloje teikianti institucija net nebuvo apsilankiusi atsakovo gyvenamojoje vietoje, nebendravo su juo, neišklausė jo nuomonės dėl jo ryšio su vaiku, be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kartu su ieškiniu pateiktų šalių Messenger susirašinėjimų.

Būtent atsakovas dažniausiai atliko abiejų tėvų vaidmenis. Nors atsakovas dėl to ieškovės nekaltina – tačiau jis negali sutikti su tuo, kad šiuo metu dėl dukters amžiaus jis negali ja rūpintis vienodai su mama.

Tarnybos išvadoje, kuria vadovavosi pirmos instancijos teismas, yra tendencingai nurodoma, kad 50/50 procentų laiko grindžiamas bendravimo modelis neva yra tinkamas tik nuo 6-8, 9-12 metų. Tačiau tai yra netiesa, nes J. S. knygoje nėra nurodomas joks vaiko amžius, nuo kurio vaikas galėtų bendrauti su tėvais 50/50 procentu laiko. Priešingai, akcentuojamas poreikis užtikrinti visavertį ir saugų vaiko ryšį su abiem tėvais.

Teismų praktikoje yra gausu pavyzdžių, kai taip pat ir laikinoji bendravimo tvarka po 50/50 laiko yra nustatoma panašaus amžiaus vaikams.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vaiko amžių laikė kliūtimi tenkinti atsakovo prašymą ir nukrypo nuo aukščiau paminėtos teismų praktikos, vaiko amžius nėra kliūtis nustatyti bendratėvystės modeliu grindžiamą laikinąją bendravimo tvarką. Vaikas yra lygiai taip pat prisirišęs prie atsakovo, kaip ir prie ieškovės, todėl stabilumą vaikui geba užtikrinti abu tėvai. Pirmiau apžvelgtos nutartys rodo, kad nustatant 50:50 bendravimo tvarką svarbus ankstesnis vaiko ryšys su abiem tėvais ir kiek kiekvienas iš jų dalyvavo vaiko gyvenime, o šių aplinkybių pirmos instancijos teismas nevertino ir netyrė.

Teismas savo nutartyje pats pripažino, kad šalys tarpusavyje konfliktuoja, kad konfliktai trukdo vaikui saugiau augti ir vystytis, daro neigiamą poveikį vaiko fizinei, dvasinei ir psichologinei gerovei, tačiau tokių aplinkybių kontekste nurodė, kad dėl ieškovės vienašališkai diktuojamų sąlygų laikinai susiformavusi bendravimo tvarka turėtų būti palikta galioti ir toliau – juk jeigu tokia bendravimo tvarka atsakovą tenkintų, jis nebūtų teismo prašęs nustatyti kitokios laikinos bendravimo tvarkos. Teismo teiginys, kad esama bendravimo situacija vaiko interesų nepažeidžia, leidžia spręsti, kad teismas nemato problemos tame, kad vaikas mažiau mato ir bendrauja su savo tėvu ir toleruoja situaciją, kuomet atsakovo galimybės vienodais pagrindais auginti savo vaiką yra ribojamos.

Kai vaikui sukako apie (duomenys neskelbtini) metų, ieškovė grįžo į darbą. Tuo laikotarpiu atsakovas išėjo iš darbo ir skyrė laiką dukros priežiūrai. Nuo to laiko kasdienę vaiko priežiūrą daugiausia vykdė atsakovas. Jo atsakomybes apėmė tokie kasdieniai vaiko priežiūros klausimai, kaip pvz. dukros vežimas ir paėmimas iš darželio, vaiko vizitų pas sveikatos priežiūros specialistus derinimas ir vaiko lydėjimas pas gydytojus, kasdienės priežiūros, maitinimo paruošimas, dienos režimo užtikrinimas, bendravimą su ugdymo įstaiga.

Vėliau ieškovė pradėjo teigti, kad ji yra mama, pradėjo akcentuoti didesnę savo svarbą vaiko gyvenime ir reikalauti trumpinti bendravimo periodus, taikant „ilgos“ ir „trumpos“ savaitės principą. Atsakovui nenorėjus su ieškove konfliktuoti, tarp šalių taikoma pakaitinė „ilgos–trumpos savaitės“ bendravimo tvarka: pirmadienį–antradienį ir savaitgalį vaikas būdavo su vienu iš tėvų, trečiadienį–penktadienį – su kitu, o kitą savaitę laikotarpiai apsikeisdavo, tačiau faktiškai dukra didesnę laiko dalį vis tiek praleisdavo su atsakovu.

Toliau palikus iki bylos išnagrinėjimo pabaigos galioti atsakovo ir dukters ryšį ribojančią laikiną bendravimo tvarką, atsakovo ryšys su dukra tik silpnės ir galiausiai tai neabejotinai taps pagrindu galutiniu teismo sprendimu tik patvirtinti tokią situaciją – nes juk šalys pagal ją gyvens visą bylos nagrinėjimo trukmę. Tokia situacija prieštarauja tiek nacionaliniam, tiek ir tarptautiniam reguliavimui. Lyginant tiek su bendro šalių gyvenimo metu buvusia situacija, tiek ir po gyvenimo skyrium šalių taikyta 50/50 bendravimo tvarka grindžiama vaiko priežiūra, akivaizdu, kad skundžiama nutarties dalimi atsakovo bendravimas buvo itin ženkliai apribotas, nors jokių pagrindų riboti atsakovo bendravimą su dukra byloje nėra.

Atsakovo bendravimas su vaiku trečiadieniais apsiribos tik vaiko pervežimu iš darželio į gyvenamąją vietą pas ieškovę. Dėl darbinio užimtumo darbo dienomis trečiadieniais atsakovas vaiką iš darželio paima tik apie 18 val. – 18.30 val., o teismo nutartimi atsakovui numatyta pareiga nuo 19.00 val. iki 20.00 val. vaiką pristatyti į jo gyvenamąją vietą ar kitą šalių raštu suderintą vietą (nuo vaiko darželio į ieškovės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) yra 20 km atstumas į vieną pusę).

Spręsdamas klausimą dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktą informaciją, kad 2026 m. rugpjūčio 2 d. nuvykęs paimti dukters bendravimui atsakovas sužinojo, jog ieškovė vienašališkai, niekaip nederindama su atsakovu, pakeitė dukters gyvenamąją vietą išsikrausčiusi gyventi į šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nebaigtą statyti namą Vilniaus rajone.

Atsakovas išdėstė savo susirūpinimą dėl to, kad vaikas gyvena statybvietėje – gyvenamosiose patalpose vyksta arba nėra visiškai baigti statybos ir įrengimo darbai. Matomos statybinės medžiagos, dulkės, neįrengtos lubos, atviri elektros laidai, įvairūs daiktai ir netvarka. Kambariuose neįrengta grindų danga, neatlikta patalpų apdaila – akivaizdu, kad vaikas gyvena statybvietėje. Nors ieškovė pateikė į bylą vieną vaiko kambario nuotrauką, tačiau iš jos matyti, kad kambaryje nėra grindų dangos, neįrengta sienų apdaila – t. y. vaikas gyvena statybvietėje.

Atsakovo atskirasis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, reikšmingais sprendžiant dėl galutinės, o ne laikinos nepilnametės dukters bendravimo su atsakovu tvarkos nustatymo, todėl šie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos laikinos bendravimo tvarkos teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiama nutartimi teismas nesprendė ir neturėjo spręsti, koks bendravimo su kiekvienu iš tėvų modelis geriausiai atitiks nepilnametės dukters interesus ilgalaikėje perspektyvoje, o tik laikinai, iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės, sureguliavo nepilnametės dukters bendravimo su atsakovu (tėvu) tvarką, atsižvelgdamas į šioje proceso stadijoje nustatytas aplinkybes – vaiko amžių, iki tol faktiškai nusistovėjusią bendravimo tvarką bei Tarnybos pateiktą poziciją.

Tarnybos išvadoje nurodoma, kad bendravimas su dukra pagal 50:50 procentų laiko modelį ne visai atitiktų šalių dukros prioritetinius interesus. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, kad šalių nepilnametė duktė yra tokio amžiaus, kai negali motyvuotai išsakyti savo nuomonės ir tokio amžiaus vaikai vis dar yra artimame santykyje su jį globojančiu asmeniu, šiuo atveju ieškove (mama), tokio amžiaus vaikams saugumą suteikia įprasta aplinka, rutinos buvimas, žinomos ir suprantamos taisyklės.

Kasacinis teismas, vertindamas 50:50 procentų laiko bendravimo tvarkos modelio galimybę, yra nurodęs, kad tokia aptariamo modelio įgyvendinimo forma gali būti nustatoma kai: 1) su ja sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras; 2) teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus; 3) gali būti taikoma ir nesant tėvų sutarimo dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos. Tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką („50:50 procentų laiko“) teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – atsakovo darbo grafiką ir jo atsiuntimo el. laišką.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

Pažymėtina, kad pateikti apelianto įrodymai esminės reikšmės sprendžiamam klausimui neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako šiuos įrodymus priimti.

Dėl atskirojo skundo argumentų

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020, 28 punktas). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvų pareigas – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kai jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

Kasacinis teismas, apibendrindamas praktiką dėl tėvo (motinos) teisės ir pareigos bendrauti su vaiku, laikosi nuoseklios pozicijos ir išskiria šiuos tėvo (motinos), negyvenančio kartu su vaiku, bendravimo su juo pagrindinius principus: 1) bendravimo tvarka turi užtikrinti geriausius vaiko interesus, 2) kurių vienas pagrindinių yra palaikyti saugų, tiesioginį ir pastovų ryšį su atskirai gyvenančiu tėvu (motina); 3) tais atvejais, kai tėvas (motina) nebendrauja ar trukdo bendrauti kitam su vaiku, teismas gali abiem tėvams ar vienam iš jų taikyti sankcijas dėl teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymo ar netinkamo vykdymo, jei tai geriausiai atitinka vaiko interesus; 4) tais atvejais, kai dėl vienų ar kitų priežasčių tiesioginis tėvo (motinos) ir vaiko bendravimas neatitinka geriausių vaiko interesų, turi būti užtikrintas netiesioginis, per tarpininką ar kitokios formos tėvo (motinos) ir vaiko šeiminių ryšių palaikymas; 5) teismas, nustatydamas tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, turi vertinti vaiko interesus ilgesnėje laiko perspektyvoje, todėl net ir tuo atveju, jei dėl vienų ar kitų priežasčių vaiko bendravimas su tėvu (motina) šiuo metu gali būti komplikuotas, teismas turi vertinti, ar bendravimo ribojimas nepakenks vaiko interesams žiūrint toliau į ateitį; 6) vis dėlto teismas turi įvertinti, ar jo nustatoma tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka bus realiai įgyvendinama, todėl tais atvejais, kai vaikas išreiškia kategorišką priešiškumą bendravimui su tėvu (motina), turi būti stengiamasi nustatyti tokio priešiškumo priežastis, tėvo (motinos) ir vaiko tarpusavio santykius iki sprendimo priėmimo ir jų pokytį sprendimo vykdymo metu; 7) vaikai patiria emocinę žalą ne tik dėl nuolat besitęsiančių tėvų konfliktų, bet ir dėl jiems, jų nuomonės svarbai primetamos tėvų atsakomybės už bendravimo tvarkos (ne)vykdymą, todėl teismas turi siekti išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp vaiko nuomonės ir norų svarbos vertinimo ir jo intereso užmegzti glaudesnį ryšį su kartu negyvenančiu tėvu (motina), jį saugoti ir plėtoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021, 34 punktas).

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikiamais išaiškinimais, skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką („50:50 procentų laiko“) teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus. Aptariamu aspektu teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, be kita ko, laikytina kiekvieno iš vaiko tėvų gyvenamoji vieta (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaiko ugdymo įstaigų vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, kt. Kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokia tvarka suderinama su Lietuvos teise ir kad konkrečiu atveju ji gali būti nustatyta tik konstatavus, jog ji atitinka geriausius vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis 3K-3-279- 969/2019).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad vien vaiko amžius šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesudaro galimybės tenkinti atsakovo prašymo dėl laikinos 50:50 modeliu grindžiamos bendravimo su vaiku tvarkos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaiko amžius yra reikšminga, tačiau ne vienintelė ir savaime nulemianti aplinkybė, sprendžiant dėl laikinos bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos. Sprendžiant dėl 50:50 bendravimo modelio turi būti vertinami vaiko poreikiai, jo emocinis ryšys su kiekvienu iš tėvų, ankstesnė bendravimo ir priežiūros patirtis, įprastas vaiko režimas bei tėvų galimybės užtikrinti vaiko režimo tęstinumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino artimą atsakovo ir dukros ryšį bei siekį kuo aktyviau įsitraukti į vaiko gyvenimą, ugdymą ir laisvalaikį, tačiau sprendė, kad vaiko interesus labiau užtikrins siauresnės apimties laikina atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka.

Byloje išvadą teikianti institucija pateikė išvadą, be kita ko, ir dėl laikinos bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo, kurioje iš esmės 50:50 modelio nepasirinkimą vertino per vaiko amžiaus prizmę. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Tarnybos pozicija vertintina kartu su kitais bylos duomenimis, o argumentai dėl vaiko amžiaus, neaptarus ankstesnės atsakovo priežiūros, nakvynių patirties, vaiko ryšio su tėvu, nėra pakankama konstatuoti 50:50 bendravimo tvarkos neįmanomumo.

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad tėvas ir anksčiau būdavo su vaiku, dalyvavo jį prižiūrint ir geba savarankiškai juo pasirūpinti. Šios aplinkybės vertintinos sprendžiant, ar siūlomas grafikas iš esmės keistų vaikui įprastą priežiūrą, ar užtikrintų jau susiformavusio ryšio su tėvu tęstinumą. Bendro pobūdžio nuoroda į vaiko amžių, jos nesusiejus su konkrečiais vaiko poreikiais ir galimais siūlomos tvarkos sunkumais, nėra pakankama.

Bylos duomenimis, ieškovei grįžus į darbą, atsakovas daugiausia vykdė kasdienę dukters priežiūrą, taip pat savarankiškai ja rūpindavosi ieškovei išvykus. Reikšminga ir tai, kad vaikas pasilikdavo su tėvu nakvynei. Šias aplinkybes patvirtina šalių paaiškinimai bei tarpusavio susirašinėjimas, o minėti duomenys patvirtina, kad atsakovo priežiūra apėmė ir vaiko vakaro bei nakties rutiną. Šios aplinkybės patvirtina atsakovo patirtį prižiūrint dukrą ir gebėjimą užtikrinti dukters kasdienius poreikius bei rodo, kad buvimas su tėvu be motinos vaikui nėra nauja patirtis.

Svarbu pažymėti ir tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovės ir atsakovo dukrai leidžiant laiką su atsakovu būtų kilusi grėsmė jos sveikatai, interesams arba buvimas kartu su atsakovu neatitiktų geriausių vaiko interesų.

Apeliantas taip pat nurodė, kad jo nuomojamas būstas yra netoli vaiko darželio, dukrai butas žinomas, nes nuo 2026 m. vasario mėn. ji jame gyveno kartu su tėvu, o sudarytos gyvenimo sąlygos yra tinkamos jos poreikiams tenkinti. Vertinant šiuos apelianto argumentus, spręstina, kad atsakovo būsto artumas vaiko lankomai ugdymo įstaigai ir tai, kad ši gyvenamoji aplinka vaikui yra pažįstama, yra reikšmingos aplinkybės užtikrinant dukters kasdienio režimo tęstinumą. Jos sudaro sąlygas išlaikyti įprastą darželio lankymo, miego ir poilsio ritmą, išvengiant ilgų kelionių bei būtinybės prisitaikyti prie visiškai naujos aplinkos.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti, kokia šalių ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka labiausiai atitiktų tiek jų, tiek vaikų interesus. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu teismas turės galimybę kompleksiškai išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas bendravimo tvarkos nustatymui, o taip pat ištirti ir įvertinti visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, susijusius su šalių galimybėmis pasirūpinti nepilnamečiu sūnumi ir kt. Tuo tarpu nustatyta specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebūtų pažeidžiamos jo teisės bei teisėti interesai. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ar pakeitimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

Sprendžiamo klausimo kontekste pažymėtina, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio 1 dalis), o tėvų lygiateisiškumo principas reiškia, kad tiek motina, tiek tėvas turi vienodas teises ir pareigas dalyvauti vaiko gyvenime, jį prižiūrėti, auklėti ir su juo bendrauti. Vaikui būnant su vienu iš tėvų, šiam tenka pareiga sudaryti sąlygas palaikyti ryšį su kitu iš tėvų ir bendradarbiauti sprendžiant su vaiku susijusius klausimus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, teismui sprendžiant dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos, pirmiausia turėtų būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019).

Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi nustatyta laikina bendravimo tvarka, pagal kurią tėvas su vaiku gali būti tik kas antrą savaitgalį ir kelias valandas trečiadieniais, nepagrįstai susiaurina tėvo galimybes dalyvauti kasdieniame vaiko gyvenime ir neatitinka tėvų lygiateisiškumo principo. Tokia bendravimo apimtis neužtikrina iki tol susiklosčiusio vaiko ir tėvo ryšio tęstinumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nustato laikiną atsakovo G. N. bendravimo su nepilnamečiu vaiku A. N. (gim. (duomenys neskelbtini) tvarką, pagal kurią: 1) nepilnametis vaikas su kiekvienu iš tėvų bendrauja kas savaitę – nelyginėmis metų savaitėmis vaikas būna su motina, o lyginėmis metų savaitėmis vaikas būna su tėvu. Vaiko paėmimas – perdavimas vyksta sekmadienį. Tas iš tėvų, su kuriuo vaikas bendravo savaitę, nuveža jį savo bendravimo savaitės sekmadienį nuo 19:00 val. iki 20:00 val. į kito iš tėvų gyvenamąją vietą ar kitą šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartą vietą; 2) kiekvienas iš tėvų gali bendrauti su vaiku kito iš tėvų bendravimo savaitės trečiadienį, pasiimdamas vaiką iš ugdymo įstaigos pasibaigus užsiėmimams, o ugdymo įstaigos nelankant - iš vaiko gyvenamosios vietos ar kitos šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartos vietos nuo 16:00 val. iki 17:00 val. ir grąžinant nuo 19:00 val. iki 20:00 val. į jo gyvenamąją vietą ar kitą šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartą vietą. Apie ketinimą pasimatyti su vaiku tėvas ar motina turi informuoti kitą iš tėvų ne vėliau kaip prieš 24 valandas.

Apeliantas taip pat prašė nustatyti, kad kiekvienas iš tėvų kiekvienais metais turi teisę į dvejas 14 dienų atostogas su vaiku, pranešus kitam iš tėvų ne vėliau kaip prieš 14 dienų; tam iš tėvų, kuris pirmas informavo apie savo atostogų su vaiku datas, yra suteikiama pirmenybė atostogauti su vaiku praneštu laiku.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl prašymo nustatyti kiekvienam iš tėvų teisę kasmet į dvejas 14 dienų nepertraukiamas atostogas su vaiku, atsižvelgtina į šioje proceso stadijoje sprendžiamo klausimo pobūdį. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama sureguliuoti esamą ginčo situaciją ir užtikrinti vaiko interesų apsaugą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Todėl šiuo metu nėra būtina išsamiai reglamentuoti visų galimų būsimų bendravimo su vaiku atvejų.

Be to, nagrinėjamu atveju nepateikta duomenų apie konkrečius planuojamus atostogų laikotarpius ar aplinkybes, dėl kurių, nenustačius prašomos kasmetinių atostogų tvarkos jau šioje proceso stadijoje, būtų pažeisti vaiko interesai. Reguliarų vaiko bendravimą su abiem tėvais užtikrina nustatoma laikina bendravimo tvarka, todėl papildomo, nuo jos nukrypstančio atostogų režimo nustatymo būtinybė šiuo metu nėra pakankamai pagrįsta, be to, šioje bylos stadijoje nėra duomenų, kaip vaikas prisitaikytų prie tokios trukmės buvimo atskirai nuo kito iš tėvų. Atsižvelgiant į tai, ši apelianto prašymo dalis netenkinama.

Dėl bylos procesinės baigties

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl laikinos bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo ir nustatyti G. N. bendravimo su nepilnamečiu vaiku A. N. (gim. (duomenys neskelbtini)) tvarką, pagal kurią: 1) nepilnametis vaikas su kiekvienu iš tėvų bendrauja kas savaitę – nelyginėmis metų savaitėmis vaikas būna su motina, o lyginėmis metų savaitėmis vaikas būna su tėvu. Vaiko paėmimas – perdavimas vyksta sekmadienį. Tas iš tėvų, su kuriuo vaikas bendravo savaitę, nuveža jį savo bendravimo savaitės sekmadienį nuo 19:00 val. iki 20:00 val. į kito iš tėvų gyvenamąją vietą ar kitą šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartą vietą; 2) kiekvienas iš tėvų gali bendrauti su vaiku kito iš tėvų bendravimo savaitės trečiadienį, pasiimdamas vaiką iš ugdymo įstaigos pasibaigus užsiėmimams, o ugdymo įstaigos nelankant - iš vaiko gyvenamosios vietos ar kitos šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartos vietos nuo 16:00 val. iki 17:00 val. ir grąžinant nuo 19:00 val. iki 20:00 val. į jo gyvenamąją vietą ar kitą šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartą vietą. Apie ketinimą pasimatyti su vaiku tėvas ar motina turi informuoti kitą iš tėvų ne vėliau kaip prieš 24 valandas. (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalį dėl laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymo pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Nustatyti laikiną atsakovo G. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendravimo su nepilnamečiu vaiku A. N. (gim. (duomenys neskelbtini) tvarką, pagal kurią:

1) nepilnametis vaikas su kiekvienu iš tėvų bendrauja kas savaitę – nelyginėmis metų savaitėmis vaikas būna su motina, o lyginėmis metų savaitėmis vaikas būna su tėvu. Vaiko paėmimas – perdavimas vyksta sekmadienį. Tas iš tėvų, su kuriuo vaikas bendravo savaitę, nuveža jį savo bendravimo savaitės sekmadienį nuo 19:00 val. iki 20:00 val. į kito iš tėvų gyvenamąją vietą ar kitą šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartą vietą;

2) kiekvienas iš tėvų gali bendrauti su vaiku kito iš tėvų bendravimo savaitės trečiadienį, pasiimdamas vaiką iš ugdymo įstaigos pasibaigus užsiėmimams, o ugdymo įstaigos nelankant - iš vaiko gyvenamosios vietos ar kitos šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartos vietos nuo 16:00 val. iki 17:00 val. ir grąžinant nuo 19:00 val. iki 20:00 val. į jo gyvenamąją vietą ar kitą šalių raštu (SMS žinute, el. paštu ar kitu rašytiniu susitarimu) sutartą vietą. Apie ketinimą pasimatyti su vaiku tėvas ar motina turi informuoti kitą iš tėvų ne vėliau kaip prieš 24 valandas.“

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 9 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.