Šiaulių apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) G. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3041-949/2026 pagal ieškovės Š. A. ieškinį atsakovui G. A., dėl paramos pilnamečiam vaikui priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. Š.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė būsto kredito duomenis, 2026 m. rugpjūčio 17 d. antstolės nurodymą ir „Sodros“ Klaipėdos skyriaus raštą. Dokumentai surašyti ar atnaujinti po skundžiamo sprendimo priėmimo ir yra susiję su apelianto turtine padėtimi, kurios išsamesnio vertinimo jis ir prašo.

Nors naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 314 straipsnis), tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (CPK 180 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju atsakovo pateikti įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje kilusiu ginču ir jo turtinės padėties įvertinimu, todėl atsakovo prašymas priimti naujus įrodymus laikytinas pagrįstu (CPK 314 straipsnis).

Dėl apeliacinio skundo

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl paramos pilnamečiam vaikui priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2007 m. birželio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto. Pagal CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą, jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtina atskirai nustatyti vaiko paramos poreikį ir realias tėvų galimybes ją teikti, užtikrinant šių sąlygų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-219/2015, dalis „Dėl aplinkybių, reikšmingų nagrinėjant pilnamečio vaiko išlaikymo klausimus“).

Byloje nustatyta, kad ieškovė mokosi pagal bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo programas pirmajai kvalifikacijai įgyti, yra pažangi, registruotino turto neturi. Jos terminuota darbo sutartis galiojo vasaros laikotarpiu, o darbo pajamos ir 37,00 Eur stipendija nepatvirtina nuolatinio pajėgumo savarankiškai išsilaikyti mokymosi metu. Teismas šias pajamas įvertino spręsdamas dėl paramos poreikio ir sumažindamas prašytą 290,00 Eur sumą iki 200,00 Eur.

Atsakovo darbingumą ir realias galimybes gauti pajamas patvirtina byloje esantys duomenys apie jo darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, draudiką UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir 2026 m. pirmojo pusmečio draudžiamąsias pajamas. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad vidutiniškai gauna apie 1 500,00 Eur po mokesčių, tačiau šio dydžio nepagrindžia atlyginimo išmokėjimo ar banko sąskaitų duomenimis. Bylos medžiagoje taip pat nėra kitų duomenų, kad atsakovo galimybes dirbti ir gauti pajamas objektyviai ribotų liga, negalia, būtinybė slaugyti artimąjį ar kitos nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės. Vien aplinkybė, kad apeliantas turi kelias prievoles, nepaneigia iš darbo pajamų ir turimo turto kylančių galimybių teikti paramą.

Pagal pateiktus duomenis 44 000,00 Eur kreditas paimtas 2015 m. gegužės 19 d., jo likutis 2026 m. rugsėjo mėnesiui sudaro 24 579,48 Eur, o kito mokėjimo suma 285,24 Eur pažymėta kaip vėluojanti. Šioje dalyje teismas pažymi, kad kreditą atsakovas prisiėmė jau turėdamas vaikų ir pareigą juos išlaikyti. Tokia finansinė prievolė yra reikšminga jo turtinei padėčiai, tačiau savanoriškai prisiimto ilgalaikio įsipareigojimo vykdymas savaime nėra pagrindas mažinti įstatyme nustatytą pareigą teikti paramą besimokančiai pilnametei dukrai.

Antstolės 2026 m. rugpjūčio 17 d. nurodyme pagal vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas 276,00 Eur periodinis išlaikymas nepilnametei dukrai ir 2 301,80 Eur įsiskolinimas. Šis dokumentas patvirtina periodinę pareigą ir įsiskolinimą, bet ne faktines kasmėnesines išskaitas. Tai savaime nepaneigia ir apelianto teiginio, kad atsakovas nepilnamečiui vaikui K. A. moka 300,00 Eur/mėn., L. A. 250,00 Eur/mėn., tačiau vien apelianto nurodytų sumų nepakanka konstatuoti, kad tokio dydžio išlaikymas faktiškai teikiamas kiekvieną mėnesį.

Tame pačiame antstolės nurodyme pateikti UAB „Ignitis“ reikalavimo duomenys 10 678,27 Eur skola ir 334,54 Eur palūkanos pagal 2025 m. gruodžio 30 d. teismo įsakymą. „Sodros“ rašte nurodyta 9 474,82 Eur vaikų išlaikymo išmokų skola 2026 m. rugpjūčio 26 d. Šie dokumentai patvirtina įsiskolinimų egzistavimą, tačiau nenustato, kokios konkrečios mėnesinės sumos iš atsakovo pajamų faktiškai išskaitomos. Ypač pažymėtina, kad skola „Sodrai“ kilo dėl anksčiau už atsakovą išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų. Ankstesnės išlaikymo pareigos nevykdymo finansinės pasekmės savaime negali būti laikomos pagrindu mažinti kitam vaikui reikalingą paramą.

Teismas pažymi, kad, sudarydamas kredito sutartį, asmuo savo valia prisiima pareigą grąžinti kreditą ir turi įvertinti galimybes vykdyti prisiimamus įsipareigojimus, atsižvelgdamas į jam jau tenkančias įstatymo nustatytas pareigas vaikams. Nagrinėjamu atveju atsakovas būsto kredito sutartį sudarė 2015 m., jau turėdamas pareigą išlaikyti savo vaikus. Nors kreditoriniai įsipareigojimai yra reikšmingi vertinant atsakovo turtinę padėtį, vien jų egzistavimas savaime nepatvirtina objektyvaus nepajėgumo teikti materialinę paramą pilnametei besimokančiai dukrai. Vertinant atsakovo galimybes teikti paramą, atsižvelgtina į jo gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą, darbingumą ir galimybes gauti pajamų. Apeliantas nurodo, kad dėl sveikatos būklės jam sudėtinga dirbti daugiau. Nors byloje yra duomenų apie atsakovui 2026 m. gegužės–birželio mėnesiais išmokėtą ligos išmoką, nepateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ribojančius jo darbingumą ar galimybes gauti pajamas. Todėl atsakovo nurodyti finansiniai įsipareigojimai, vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad jis objektyviai nepajėgus teikti pirmosios instancijos teismo priteisto dydžio paramos.

Apeliantas prašo atsižvelgti ir į ieškovės motinos pajamas bei jos sutuoktinio turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas nustatė motinos gaunamas pajamas, nuosavybės teise turimą turtą, 437,28 Eur mėnesines kredito įmokas ir faktinį dalyvavimą tenkinant ieškovės poreikius, įskaitant aprūpinimą būstu. Konkrečių duomenų apie motinos sutuoktinio pajamas ir jų reikšmę ieškovės išlaikymui apeliantas nepateikė. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad motinos turtinė padėtis pirmosios instancijos teismo buvo nustatyta netinkamai ar jog dėl jos turėtų būti sumažinta atsakovui tenkanti paramos dalis.

Pirmosios instancijos teismas iš prašytų 290,00 Eur priteisė 200,00 Eur, atsižvelgęs į ieškovės galimybę laikinai dirbti, jos mėnesinių poreikių dydį ir abiejų tėvų turtinę padėtį. Apelianto pateikti dokumentai patvirtina papildomas finansines prievoles, tačiau nenustato tokio jo objektyvių galimybių teikti paramą sumažėjimo, kuris pateisintų priteistos sumos mažinimą dar per pusę (iki prašomo 100,00 Eur/mėn.). Priteistas 200,00 Eur mėnesinis išlaikymas šios bylos aplinkybėmis nelaikytinas neproporcingu atsakovo galimybėms teikti paramą.

Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pateiktus įrodymus ir vertino tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens, tiek atsakovo teiktus įrodymus, juos išsamiai išnagrinėjo ir priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė pagrįstas išvadas, konstatuodamas, kad atsakovas turi galimybę teikti nurodyto dydžio paramą pilnametei dukrai, o apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai nekeičia pirmos instancijos teismo išvadų dėl atsakovo galimybės teikti priteisto dydžio paramą pilnametei dukrai, kadangi juose nurodyti finansiniai įsipareigojimai, vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis apie atsakovo turtinę padėtį, gaunamas pajamas ir darbingumą, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovas objektyviai negali teikti 200,00 Eur dydžio mėnesinės paramos. Esant šioms aplinkybėms nenustatyta, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, įtvirtintas procesiniame įstatyme (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnis) ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, o tai, kad teismas priėmė nepalankų sprendimą atsakovo atžvilgiu nėra pagrindas konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą.

Dėl nurodomų proceso teisės pažeidimų

Apeliantas nurodo, kad prieš kreipiantis į teismą nebuvo pasinaudota privalomąja mediacija. Iš skundžiamo sprendimo ir paties apeliacinio skundo matyti, kad teismui inicijavus mediaciją šalys ja pasinaudojo, tačiau susitarimo nepasiekė. Nagrinėjamu atveju vien nurodytas išankstinės ginčo sprendimo tvarkos nesilaikymas, ginčą faktiškai bandžius išspręsti mediacijos būdu, nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas taip pat teigia, kad byla išnagrinėta jo neišklausius. Pirmosios instancijos sprendime nustatyta, kad apie 2026 m. liepos 30 d. posėdį jam buvo pranešta tinkamai, jis pateikė atsiliepimą ir rašytinius paaiškinimus, o prašymas atidėti posėdį atmestas. Apeliacinėje instancijoje įvertinti atsakovo naujai pateikti jo turtinės padėties dokumentai. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad dėl posėdžio neatidėjimo buvo priimtas neteisingas sprendimas. Vertinant teisės būti išklausytam užtikrinimą reikšmingas ir kasacinio teismo išaiškinimas, kad šalis gali įgyvendinti šią teisę apeliaciniame procese, kai jos pateikti įrodymai priimami ir išnagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194-219/2015, dalis „Dėl teisės būti išklausytam įgyvendinimo“).

Apelianto nurodomi nesutarimai dėl bendravimo su pilnamete dukra nėra CK 3.192¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta savarankiška aplinkybė, panaikinanti pareigą teikti paramą. Ieškovės mokymosi rezultatai, laikinas darbas ir galimybės gauti pajamų skundžiamame sprendime įvertinti. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės padarytai išvadai.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisinių taisyklių, teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.