Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) K. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos K. Š. skundą dėl antstolės N. Š.-S. veiksmų, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė (toliau AB) „E. s. o.“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau UAB) „O.“, A. P., S. U..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Antstolė N. Š.-S. 2026 m. balandžio 30 d. patvarkymu Nr. S-3.5.-33-26-17 atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą ir skundą su vykdomosiomis bylomis persiuntė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Antstolė nurodė, kad nei viena Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) norma nesuteikia antstolei teisės spręsti klausimų, susijusių su nuosavybės teisės apimties keitimu, jos transformavimu ar bendraturčių teisių perskirstymu ir klausimas dėl daiktinių teisių apimties ir jų įgyvendinimo, kuris, nesant visų suinteresuotų asmenų interesų suderinimo arba kai sprendimas gali turėti įtakos tretiesiems asmenims (šiuo atveju – išieškotojams), spręstinas teisme. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal pateiktus dokumentus po atidalijimo sklypas būtų padalijamas į tris atskirus sklypus, nors bendraturčių yra keturi. Antstolės nuomone, siūlomas atidalijimas didina neapibrėžtumą ir blogina skolininkės turto realizavimo galimybes.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Antstolė nepagrįstai apribojo pareiškėjos teises savo nuožiūra spręsti klausimus, susijusius su turto dalies valdymu.

Vykdymo procesas yra vilkinamas ir taip yra pažeidžiamos pareiškėjos teisės.

Pati kreditorė nesiėmė veiksmų, kad skolos išieškojimas būtų užtikrintas.

Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos.

Antstolė neturi kompetencijos spręsti atidalijimo klausimo.

Byloje nėra jokių duomenų apie skolininkės sutikimą su siūlomu atidalijimo būdu.

Kreditorė turi teisę reikalauti, kad nebūtų papildomai apsunkinamas areštuoto turto realizavimas.

CPK nustato, kad teisę pasiūlyti turto pirkėją turi skolininkas, o ne antstolis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjos skundo dėl antstolės veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antstolė vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdo 150,27 Eur skolos, 0,13 Eur delspinigių, 11,23 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų išieškojimą iš skolininkės S. U. išieškotojai AB „E. s. o.“. Vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdo 446,35 Eur skolos, 15,59 Eur palūkanų, po 11,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (lygiomis dalimis) ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų išieškojimą iš skolininkų, tarp jų iš S. U., solidariai išieškotojai UAB „O.“. Taip pat vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdo 5417,60 Eur skolos, 30,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 5 proc. dydžio procesinių palūkanų išieškojimą iš skolininkės S. U. išieškotojai A. P.. Vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis, antstolė 2024 m. lapkričio 21 d. turto arešto aktu Nr. S-24-33-36460 areštavo skolininkei S. U. priklausančią nekilnojamojo turto dalį - 227/598 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2/3 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja K. Š., kitos bendrasavininkės I. B. ir J. T. 2026 m. kovo 26 d. pateikė antstolei prašymą išduoti leidimą atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir prašė sklypo bendrasavininkėms K. Š., I. B. ir J. T. išduoti leidimą atidalyti joms priklausančias žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Visų pirma, pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi, antstolis atlieka vykdymo veiksmus pagal vykdytinus dokumentus. Antstolis vykdymo procese privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus, bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teisinis reglamentavimas nesuteikia antstolei kompetencijos spręsti dėl nuosavybės teisės pasikeitimo, t. y. išduoti pareiškėjai leidimą atidalyti savo sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės susitarė ne visi bendrasavininkai, t. y byloje nėra jokių duomenų dėl bendrasavininkės (skolininkės) S. U. sutikimo ar nesutikimo dėl atidalinimo būdo.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis).

Taigi, nesant bendraturčių sutarimo, teismas, o ne antstolė, sprendžia bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimus, todėl antstolė pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl leidimo atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės išdavimo.

Antra, pagal Žemės įstatymo 29 straipsnio 9 dalį negali būti sujungiami, padalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba žemės sklypai, kurie yra teisminio ginčo objektai.

Minėta, kad antstolės buvo taikytas areštas skolininkei S. U. priklausančioms žemės sklypo ir namo dalims.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos išaiškinimai 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3423-602/2017. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad visas ginčo žemės sklypas priklauso keletui savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise ir nėra tarp jų padalintas, aiškiai nustatytos dalys, išaiškino, kad uždėtas apribojimas (areštas) žemės sklypo dalims yra aktualus visam žemės sklypui, kadangi Žemės įstatymo nuostatos neišskiria dalies žemės sklypo arešto, o Žemės įstatyme įtvirtinta, jog negali būti sujungiami, padalijami, atidalijami ar perdalijimo būdu pertvarkomi areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai. Kolegija sprendė, kad ši nuostata taikytina nepriklausomai nuo to, ar areštuotas visas žemės sklypas ar tik jo dalis. Dėl su trečiaisiais asmenimis susiklostančių teisinių santykių pobūdžio, bendrosios dalinės nuosavybės teise turtą įgiję bendraturčiai trečiųjų asmenų suvokiami kaip vienas subjektas. Žemės įstatymo norma, neleidžianti sujungti, padalinti, atidalyti ar perdalijimo būdu pertvarkyti areštuotus žemės sklypus, skirta ginti trečiųjų asmenų, dalyvaujančių teisiniuose santykiuose su bendraturčiais, interesus. Areštas ginčo žemės sklypui taikytas trečiųjų asmenų reikalavimu, todėl jis tampa aktualus visam žemės sklypui.

Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, akivaizdu, kad esant pritaikytam žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, priklausančios skolininkei S. U., areštui, kitos sklypo bendrasavininkės negali savo nuožiūra realizuoti teisių dėl sklypo dalių atidalijimo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Kiti skundo argumentai šios bylos kontekste neturi esminės teisinės reikšmės, todėl plačiau neanalizuojami.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės K. Š. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.