Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Prašymo Nr. DOK-3147/2026 Teisminio proceso Nr. 1-02-7-00010-2016-0 Procesinio sprendimo kategorija 2.15.3.1 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (pranešėjo), Aleno Piesliako ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko), išnagrinėjo nuteistojo R. K. atstovo advokato Giedriaus Danėliaus prašymą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

Nr. XIII-653 redakcija) ir 226 straipsnio 3 dalį (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija) (dėl 106 200 Eur ir degtinės butelio kyšio) paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios subendrintos bausmės ir bausmė, paskirta šia nutartimi pagal BK 227 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant po dalį švelnesnių bausmių, ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams ir 450 MGL (16 947 Eur) dydžio bauda.

Baudžiamojoje byloje taip pat nuteisti E. M., V. G., Š. G., G. S., juridinis asmuo UAB „MG grupė“, juridinis asmuo politinė partija Liberalų sąjūdis, juridinis asmuo politinė partija Darbo partija.

13 straipsnio 6 dalis (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatytos sąlygos arba kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant vertinamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismo sankcionuojamų veiksmų pratęsimas, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

13 straipsnio 7 dalis (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek joje nėra nustatytos sąlygos arba kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant vertinamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismo sankcionuojamų veiksmų pratęsimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

13 straipsnio 8 dalis (2012 m. spalio 17 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą galėjo būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, 111 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

13 straipsnio (2025 m. gruodžio 23 d. redakcija) 9 dalis tiek, kiek pagal ją apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą gali būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, 111 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

16 straipsnis (2012 m. spalio 17 d. redakcija) tiek, kiek juo nebuvo nustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros vykdymo terminai, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

16 straipsnis (su 2023 m. gruodžio 19 d. pakeitimu) tiek, kiek juo nenustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros vykdymo terminai, nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos sunaikinimo terminai, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

17 straipsnis (2012 m. spalio 17 d. redakcija) tiek, kiek juo nenustatytos žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese sąlygos, užtikrinančios asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

18 straipsnis (2012 m. spalio 17 d. redakcija) tiek, kiek juo buvo nustatyta, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms baudžiamajam procesui pradėti, nenustačius tokio žvalgybos informacijos teikimo sąlygų, užtikrinančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

18 straipsnis (su 2023 m. gruodžio 19 d. pakeitimais ir 2025 m. gruodžio 23 d. pakeitimais) tiek, kiek juo nustatyta, kad žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms baudžiamajam procesui pradėti, nenustačius tokio žvalgybos informacijos teikimo sąlygų, užtikrinančių asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II. Prašymo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai

Egzistuoja visos BPK 456 straipsnio 2 punkte nustatytos sąlygos baudžiamajai bylai atnaujinti: Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas pagal pareiškėjo individualų skundą; Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos ŽĮ nuostatos buvo tiesiogiai susijusios su nuteistajam taikytų slaptų veiksmų pratęsimu, informacijos saugojimu ir jos panaudojimu baudžiamajame procese; nustatyti trūkumai kelia pagrįstų abejonių dėl nuteisimo; nuteistojo teisių pažeidimai tebesitęsia, nes jis atlieka realią laisvės atėmimo bausmę, ir gali būti veiksmingai pašalinti tik atnaujinus bylą.

Baudžiamoji byla pasižymi tuo, kad joje panaudoti ne vien Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo, bet ir ŽĮ pagrindu gauti duomenys. Visų pirma, 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir 28 d. viešbučio „Amberton“ restorane „La Cave“ vykusių nuteistojo ir D. B. susitikimų garso įrašai ir stenogramos (toliau – „Amberton“ garso įrašai) buvo pirminė informacija apie galimas korupcinio pobūdžio veikas ir faktinis pagrindas pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą. Bylos medžiaga ir ankstesni gynybos procesiniai dokumentai patvirtina, kad būtent ši ŽĮ tvarka surinkta informacija buvo perduota Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai (toliau – STT) kaip pirminė informacija apie galimas korupcinio pobūdžio veikas ir tapo vienu iš kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo faktinių pagrindų. Antra, nors kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys, kuriais buvo grindžiami esminiai nuteistojo nuteisimo epizodai, formaliai gauti jau KŽĮ pagrindu, jų gavimo proceso pradžia susieta su ankstesne Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) žvalgybos informacija. Trečia, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi VSD 2018 m. kovo 9 d. raštu Nr. 19-286 ne tik kaip neutraliu fonu, bet ir darydamas išvadas apie UAB koncerno „MG Baltic“ strateginės veiklos pobūdį, ryšių su politikais modelį bei kontekstą, kuriame vertino konkrečius nuteistojo veiksmus. Netrukus po šio VSD dokumento aptarimo apeliacinis teismas suformulavo bendrą išvadą apie korupcinį, įprastines politikos ir verslo bendravimo ribas peržengiantį ryšių pobūdį. Taigi ŽĮ ir KŽĮ pagrindu atlikti slapti veiksmai šioje byloje negali būti vertinami kaip du savarankiški, vienas nuo kito izoliuoti procesai. Žvalgybos etape gauta informacija buvo perduota kriminalinės žvalgybos subjektui ir tapo pagrindu tolesniam slaptam tyrimui. Todėl konstitucinis pradinio informacijos rinkimo ir jos perdavimo baudžiamajam persekiojimui teisėtumas turi būti vertinamas ne tik dėl dviejų „Amberton“ garso įrašų, bet ir dėl jų procesinio tęsinio bei iš jų kilusios įrodinėjimo grandinės.

Tiek „Amberton“ garso įrašai, tiek VSD 2018 m. kovo 9 d. raštas Nr. 19-286 (toliau – VSD raštas) turėjo lemiamą reikšmę apkaltinamojo sprendimo dėl R. K. priėmimui.

VSD 2015 m. rugpjūčio 7 d. ir 2015 m. rugpjūčio 28 d. viešbučio „Amberton“ restorane „La Cave“ ŽĮ tvarka užfiksavo R. K. ir Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos vadovo D. B. pokalbius. Šie garso įrašai buvo perduoti STT ir tapo kriminalinės žvalgybos tyrimo pradėjimo pagrindu. „Amberton“ garso įrašai buvo surinkti pagal Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartį Nr. ĮS4-144S, kuria buvo pratęstas (t. y. ne pirmą kartą sankcionuotas) elektroninių ryšių stebėjimas ir fiksavimas, specialiųjų priemonių taikymas R. K.. Šie garso įrašai buvo perduoti STT ir baudžiamajam procesui remiantis ŽĮ 17 ir 18 straipsniais – normomis, kurias Konstitucinis Teismas nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, nes jose nebuvo nustatytos žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese sąlygos, užtikrinančios asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojimo proporcingumą.

VSD raštas yra apibendrinamasis analitinis dokumentas, parengtas remiantis 13 metų (2005–2018 m.) žvalgybinės veiklos duomenimis. Apkaltinamajame nuosprendyje VSD raštu buvo remtasi dviem tikslais: nustatant UAB koncerno „MG Baltic“ strateginės veiklos pobūdį, kuris buvo būtinas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės elementas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį; patvirtinant liudytojo, politinio oponento A. Z. parodymus apie koncerno vykdomą veiklą. VSD raštas buvo parengtas remiantis 13 metų ŽĮ tvarka surinkta informacija, kuri per tą laikotarpį nebuvo jokios teisiškai reglamentuotos teisminės priežiūros objektas. Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad ŽĮ 16 straipsnis prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui tiek, kiek juo nebuvo nustatyti žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros terminai ir nepasitvirtinusios informacijos sunaikinimo terminai. Raštas baudžiamojoje byloje buvo pateiktas pagal ŽĮ 17 ir 18 straipsnius – nuostatas, kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas išplėtė VSD rašto naudojimo ribas būtent ta apimtimi, kurią vėliau Konstitucinis Teismas pripažino neatitinkančia Konstitucijos. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje Žvalgybos įstatyme nustatytos informacijos panaudojimą baudžiamojoje byloje grindė pačiu VSD statusu, tai rodo, kad jokia informacijos rinkimo ex post (po veiksmo) teisminė kontrolė nebuvo atlikta, o pasikliaujama tik informaciją pateikusios institucijos statusu ir autoritetu.

Konstitucinis Teismas nustatė sisteminius teisinio reguliavimo trūkumus tose ŽĮ nuostatose, kurios reglamentavo slapto informacijos rinkimo pratęsimą, surinktos žvalgybos informacijos saugojimą bei jos panaudojimą ir teikimą, įskaitant panaudojimą baudžiamajame procese:

ŽĮ 13 straipsnio 6 dalies normos prieštaravimas Konstitucijai aktualus „Amberton“ garso įrašų leistinumui ir vertinimui, nes šie įrašai atlikti pratęsus galimai (teismai to netikrino) žvalgybos veiksmų atlikimą 10-iai metų. Šis trūkumas esminis, nes vien formalus teismo leidimo egzistavimas negali pakeisti pareigos kiekvieną pratęsimą pagrįsti būtinybe ir proporcingumu. Pareiškėjo atžvilgiu ŽĮ priemonės nebuvo vienkartinės – „Amberton“ pokalbiai užfiksuoti jau pratęsus teismo sankcionuojamus veiksmus. Būtent Konstitucijai prieštaraujančia pripažinta pratęsimo tvarka patenka į tą teisinę grandį, kurios pagrindu buvo gauti duomenys, vėliau perduoti STT ir panaudoti baudžiamajame procese. Bendrosios kompetencijos teismai iki 2026 m. liepos 7 d. objektyviai negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo dabar suformuluotų pratęsimo kriterijų – jų įstatyme apskritai nebuvo.

ŽĮ 13 straipsnio 8 dalies prieštaravimas Konstitucijai suponuoja sisteminį kontrolės mechanizmo defektą visų veiksmų sankcionavimo grandinėje – toks reguliavimas, kad skundus nagrinėja to paties apygardos teismo pirmininkas, o ne nepriklausoma institucija, prieštaravo Konstitucijos 22 straipsniui ir 111 straipsnio 1 daliai. Nors bylos duomenys neleidžia teigti, kad ši konkreti apskundimo procedūra buvo taikyta nuteistajam, ši Konstitucinio Teismo išvada reikšminga sistemiškai – ji patvirtina, kad tuo metu galiojęs žvalgybos kontrolės modelis neturėjo visų konstituciškai būtinų nepriklausomumo ir veiksmingos teisminės kontrolės garantijų.

ŽĮ 16 straipsnio normos prieštaravimas Konstitucijai tiesiogiai aktualus VSD rašto leistinumo vertinimui, nes jame apibendrinta 13 metų kaupta ir saugota žvalgybos informacija, įskaitant ir neapsiribojant informacija, kuri nėra susijusi su nusikalstamų ar neteisėtų veikų padarymu. Konstatuota ir ŽĮ 16 straipsnio reguliavimo neatitiktis Konstitucijos 22 straipsniui ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyti pakankami žvalgybos informacijos saugojimo poreikio periodinės peržiūros ir nepasitvirtinusios informacijos sunaikinimo terminai. Šis aspektas tiesiogiai aktualus VSD raštui, kuriame apibendrinta ilgo laikotarpio žvalgybos informacija, kuri apeliacinės instancijos teismo buvo panaudota vertinant platesnį politinį ir verslo grupės veikimo kontekstą. Apeliacinis teismas pats pažymėjo, kad dalis VSD rašte analizuojamų veikų nėra susijusios su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje inkriminuotomis veikomis, tačiau vis tiek laikė šį dokumentą papildomu informacijos šaltiniu sprendžiant apie bendrą veikimo modelį, strategiją, mastą ir interesų kryptis. Po Konstitucinio Teismo nutarimo toks naudojimas nebegali būti vertinamas vien pagal dokumentą pateikusios institucijos statusą ar jo formalią kilmę – būtina patikrinti, ar konkreti informacija buvo teisėtai ir proporcingai saugoma ir ar egzistavo konstituciškai pakankamas pagrindas ją panaudoti baudžiamajame procese.

ŽĮ 17 ir 18 straipsnių normos buvo tiesioginiai teisiniai pagrindai, kuriais remiantis bylai perduoti tiek „Amberton“ garso įrašai, tiek VSD raštas, todėl šių normų prieštaravimas Konstitucijai turi lemiamą reikšmę minėtų duomenų leistinumui ir teisėtumui.

ŽĮ taikytos nuostatos (kurias Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai) nuteistojo byloje nėra periferinės. Jų pagrindu žvalgybos informacija buvo perduodama kitoms valstybės institucijoms ir pateko į baudžiamąjį procesą. Todėl BPK 456 straipsnio 2 punkte vartojama sąvoka „įstatymas, kuriuo grindžiamas sprendimas nuteisti asmenį“ šioje byloje turi būti aiškinama funkciškai, bet ne formaliai. Sprendimą nuteisti asmenį grindžia ne tik BK norma, kvalifikuojanti veiką, bet ir įstatymu įtvirtintas reguliavimas, kuris leido gauti, perduoti ir pripažinti leistinais konkrečius kaltę pagrindžiančius duomenis. ŽĮ nustatyta tvarka gauti duomenys buvo būtina sąlyga visai vėlesnei įrodinėjimo grandinei šioje baudžiamojoje byloje susiformuoti. Tokiu būdu ŽĮ duomenys nebuvo tik papildomas kontekstas, netiesioginiai duomenys – jie buvo būtina sąlyga visai baudžiamojo proceso grandinei atsirasti, o Konstitucijai prieštaraujančių normų taikymas turėjo esminę įtaką galutiniam apkaltinamajam nuosprendžiui.

Konstitucinio Teismo nutarime įvardintos ex post (po veiksmo) kontrolės nei apeliacinis teismas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas faktiškai nevykdė: nebuvo įvertinta, ar ŽĮ 13 straipsnio 6 dalies, pagal kurią surinkti „Amberton“ garso įrašai, taikymas atitiko proporcingumo reikalavimą, kadangi pati norma proporcingumo kriterijų neturėjo; nebuvo įvertinta, ar 13 metų saugotos ir neperžiūrėtos informacijos (pagal Konstitucijai prieštaraujantį ŽĮ 16 straipsnį) panaudojimas buvo proporcingas asmens teisės į privatumą apribojimui; nebuvo realiai vertinta, ar VSD pažymoje aprašomos veikos (kurios, kaip pats apeliacinis teismas konstatavo nuosprendyje, nėra susijusios su veikomis, nagrinėjamomis šioje baudžiamojoje byloje) galėjo būti naudojamos baudžiamajame procese nepažeidžiant proporcingumo principo; nebuvo vertinama ŽĮ 17 ir 18 straipsnių normų atitiktis Konstitucijai, nors gynėjas tai kėlė tiek pirmosios instancijos, tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame procese.

Nuteistasis atlieka realią laisvės atėmimo bausmę, todėl galimo konstitucinio pažeidimo padariniai nėra istoriniai ar pasibaigę. Jie tiesiogiai ir nuolat veikia jo asmens laisvę, reputaciją, turtines teises ir kitus su nuteisimu susijusius teisinius padarinius

Motyvuojamoji dalis

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo R. K. atstovo advokato G. Danėliaus prašymas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, atmestinas. Baudžiamojo proceso įstatyme – BPK XXXV skyriuje – yra nustatytas baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų ar Konstitucinio Teismo nutarimo. Šiame skyriuje BPK 456 straipsnyje nustatytais pagrindais yra apibrėžta išimtinė baudžiamojo proceso stadija, kurioje gali būti tikrinamas įsiteisėjusių teismo nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas. BPK 456 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismo išnagrinėtos baudžiamosios bylos gali būti atnaujintos, kai Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą, pripažįsta, kad įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kuriuo (kuria) grindžiamas priimtas sprendimas nuteisti asmenį, prieštarauja Konstitucijai, ir kyla pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo, o besitęsiantys šio asmens teisių ir laisvių pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus nuteistojo bylą. Tačiau Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo teisės aktų nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pats savaime nėra pakankamas pagrindas bylos atnaujinimui. Baudžiamosios bylos atnaujinimas BPK 456 straipsnio 2 punkto pagrindu yra galimas tik esant šių sąlygų visumai: 1) yra priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo konstatuotas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės priimto teisės akto (ar jo dalies) prieštaravimas Konstitucijai; 2) pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktu grindžiamas priimtas sprendimas nuteisti asmenį; 3) dėl pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto taikymo priimant apkaltinamąjį nuosprendį kyla pagrįstų abejonių dėl asmens nuteisimo; 4) besitęsiantys asmens teisių ir laisvių pažeidimai gali būti ištaisyti tik atnaujinus nuteistojo bylą. Nagrinėjamu atveju Konstitucinis Teismas 2026 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą Nr. KT51-A-N5/2026 byloje Nr. 7-A/2025, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 6 dalis (2015 m. gegužės 7 d. redakcija), 13 straipsnio 8 dalis, 16 straipsnis, 17 ir 18 straipsniai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Prašyme atnaujinti baudžiamąją bylą šios Žvalgybos įstatymo nuostatos įvardijamos kaip sisteminiai teisinio reguliavimo trūkumai, kurie tiesiogiai nulėmė žvalgybos informacijos rinkimo, perdavimo bei panaudojimo baudžiamajame procese teisėtumą, o kartu ir kelia abejones dėl asmens nuteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu šių normų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjo teisinės padėties nekeičia. Konstitucinio Teismo nutarimas nėra pagrindas nei daryti išvadą, kad bylą nagrinėjant Lietuvos Aukščiausiajame teisme buvo klaidingai konstatuota, jog BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimai nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo pažeisti, nei spręsti, kad dėl Konstitucinio Teismo nustatyto Žvalgybos įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nuteisimo, todėl baudžiamoji byla neatnaujintina.

Dėl Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 6 dalies (2015 m. gegužės 7 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui

Konstitucinis Teismas 2026 m. liepos 7 d. nutarime konstatavo, kad tiek maksimalaus Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų teismo sankcionuojamų veiksmų atlikimo termino nenurodymas, tiek Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią apygardos teismas pirmą kartą galėjo sankcionuoti 1 dalyje nurodytų veiksmų atlikimą ne ilgiau nei 6 mėnesiams neprieštaravo Konstitucijai (nutarimo 33.1, 33.2.1 punktai). Konstitucijai prieštaraujančios pripažintos tik tos Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriose nebuvo įtvirtinta sąlygų arba kriterijų, kuriuos vertinant būtų sprendžiama, ar yra pagrindas pratęsti teismo sankcionuojamų veiksmų atlikimą, kadangi tokių kriterijų arba sąlygų juos pratęsti nebuvimas neužtikrina, kad teismas tinkamai įvertins visas reikšmingas aplinkybes, sąlygojančias žvalgybos institucijų poreikio tęsti tokius veiksmus pagrįstumą ir teisėtumą (nutarimo 33.2.2. punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas, vertindamas teisės akto atitikimą Konstitucijai bei darydamas išvadą dėl rizikos teismams ex ante vertinant sankcionuojamų žvalgybos veiksmų pratęsimą, tikrino bendrą teisės akto atitiktį Konstitucijai, tačiau nevertino konkrečios bylos faktinių aplinkybių. Todėl tai savaime nereiškia, kad prašomą atnaujinti bylą nagrinėję teismai neturėjo galimybės individualiai įvertinti nuteistojo R. K. situacijos ir faktiškai jos nevertino. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas, sankcionavęs žvalgybos veiksmų pratęsimą, vadovavosi ne vien prašomų atlikti veiksmų siekiamu tikslu, bet vertino ir VSD teikime pateiktus duomenis, pagrindžiančius veiksmų būtinumą. Taigi Žvalgybos įstatyme 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų ex ante teisminę kontrolę vykdė ne formaliai. Bylą nagrinėdama kasacine tvarka, išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje esančiame VSD 2015 m. liepos 15 d. teikime dėl veiksmų sankcionavimo, kuriuo buvo kreiptasi į teismą dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio, susirašinėjimo ir kitokio asmens susižinojimo stebėjimo ir fiksavimo pratęsimo R. K. atžvilgiu, buvo nurodytas ne tik tikslas, kurio bus siekiama sankcionuojamais veiksmais (nustatyti, prognozuoti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančias Lietuvos Respublikos viduje ir galinčias turėti įtakos valstybės ekonominei galiai), bet ir duomenys, pagrindžiantys būtinumą taikyti sankcionuojamus veiksmus (3 t., b. l. 123). Tai kasacinės instancijos teismui leido padaryti išvadą, kad apygardos teismui, sankcionavusiam Žvalgybos įstatyme nustatyto veiksmo atlikimą, buvo pateikta informacija apie R. K. elgesį, galintį kelti grėsmę valstybės ekonominei galiai, o „Amberton“ restorane gauti garso įrašai buvo gauti esant reikiamam faktiniam pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024, 81, 85–86 punktai). Taigi, būtent bylą nagrinėjant kasacine tvarka buvo įvertintos konkrečios bylos faktinės aplinkybės.

Dėl Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies (2012 m. spalio 17 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nustatytas Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatų prieštaravimas Konstitucijai susijęs su teismo nutarčių atsisakyti sankcionuoti arba pratęsti žvalgybos veiksmų atlikimą apskundimo tvarka. Šios Žvalgybos įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ta apimtimi, kiek įstatyme apygardos teismo teisėjo nutartis atsisakyti sankcionuoti žvalgybos veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą galėjo būti skundžiama apygardos teismo pirmininkui, t. y. įgaliojimai nagrinėti skundus dėl minėtų žemesnės instancijos teismo sprendimų pagal įstatymą turi būti suteikiami aukštesnės instancijos teismui (jo teisėjui (-ams) (nutarimo 45 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatų prieštaravimą Konstitucijai nustatė savo iniciatyva, t. y. kitu aspektu nei nurodė pats pareiškėjas. Dėl nustatyto Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies pažeidimo nuteistasis pats nesikreipė, atitinkamai nemotyvavo ir iš esmės nelaikė to savo teisių suvaržymu. Pažymėtina, kad nuteistasis ar (ir) jo gynėjas nėra subjektai, galintys apskritai skųsti atsisakymą sankcionuoti minėtus veiksmus arba atsisakyti pratęsti šių veiksmų atlikimo terminą (Žvalgybos įstatymo 13 straipsnio 2, 9 (anksčiau buvusi 8 dalis) dalys). Todėl net ir įgyvendinus Konstitucinio teismo nutarimą ir įstatyme įtvirtinus galimybę skųsti nutartį aukštesnės instancijos teismui, o ne jo pirmininkui, jie vis tiek negalėtų ja pasinaudoti, nes šią teisę turi tik specialūs subjektai, turintys teisę kreiptis į apygardos teismą su teikimu dėl tokių veiksmų sankcionavimo, t. y. žvalgybos institucijų vadovai ar jų įgalioti pavaduotojai. Taigi, šis nustatytas Žvalgybos įstatymo prieštaravimas Konstitucijai niekaip negali būti vertinamas kaip sudaręs prielaidas pareiškėjo teisių suvaržymui.

Dėl Žvalgybos įstatymo 16 straipsnio prieštaravimo Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad iš Konstitucijos nekyla reikalavimas Žvalgybos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinti konkretų terminą, kiek ilgai gali būti saugoma žvalgybos informacija, be kita ko, surinkta ribojant asmens konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, antraip būtų sudarytos teisinės prielaidos, suėjus įstatyme nustatytam galutiniam terminui, privalomai sunaikinti turimą žvalgybos informaciją, nors grėsmės (rizikos, pavojai) minėtoms konstitucinėms vertybėms neišnyko (51.2 punktas). Konstitucinio Teismo nutarime kitaip vertinti tik nepasitvirtinusios arba nebereikalingos žvalgybos informacijos periodinės peržiūros vykdymo ir sunaikinimo terminai (51.3 punktas) ir tik šiuo aspektu Žvalgybos įstatymo 16 straipsnis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 22 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (52 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju informacija, naudota grindžiant kaltinimą, išlaikė savo aktualumą iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo momento. Tuo tarpu sunaikintina tik neaktuali, nebereikalinga, nepasitvirtinusi informacija, o bylos kontekste tai reiškia – tik neaktuali kaltinimui ir jame nepanaudota informacija. Likusios kaltinime nepanaudotos informacijos sunaikinimas, jei ir būtų pagrįstas bei reikalaujamas, remiantis Konstitucinio Teismo nurodytais aspektais, nekeistų pareiškėjo teisinės padėties ir nepakeistų jam inkriminuoto kaltinimo, nes tokia nereikalinga informacija jis nebuvo paremtas.

Dėl Žvalgybos įstatymo 17 ir 18 straipsnių prieštaravimo Konstitucijos 22 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nurodė, kad Žvalgybos įstatymo 17 ir 18 straipsniuose, neįtvirtinus žvalgybos informacijos teikimo ir panaudojimo baudžiamojo proceso tikslui įgyvendinti sąlygų, sudaromos prielaidos teikti ir naudoti ir tokią žvalgybos informaciją, kuri surinkta ribojant asmens konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą ir neatsižvelgiant į nusikalstamų veikų, dėl kurių pradedamas ir vykdomas baudžiamasis procesas, pavojingumą ir pobūdį, į tai, ar pagal BPK tiriant tokias nusikalstamas veikas galimi neviešo pobūdžio veiksmai, kuriems reikalinga teismo sankcija. Taigi, pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, minėta žvalgybos informacija gali būti perduodama pradėti ir vykdyti baudžiamąjį procesą dėl bet kokio pavojingumo nusikalstamų veikų, be kita ko, dėl baudžiamųjų nusižengimų, nesunkių nusikaltimų. Tokiu būdu asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ribojama ne tik ne pagal įstatymą, bet ir neproporcingai, t. y. labiau, nei būtina teisėtam tikslui apsaugoti visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi pasiekti (56.3 punktas). Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas pagrįstai suabejojo galimybe teikti ir naudoti žvalgybos informaciją, kuri surinkta ribojant asmens konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, ir mažo pavojingumo veikoms, būtent – baudžiamiesiems nusižengimams ar nesunkiems nusikaltimams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Žvalgybos įstatymo 17 bei 18 straipsnių reglamentavimas, susijęs su žvalgybos informacijos naudojimo baudžiamajame procese tikslu ir pagrindais, nebuvo įvertintas kaip prieštaraujantis Konstitucijai (nutarimo 56.1 punktas). R. K. yra nuteistas už sunkių (BK 226 straipsnio 3 dalies, 227 straipsnio 3 dalies (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. XIII-653 redakcija)) bei vieno apysunkio (BK 227 straipsnio 1 dalies (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija)) nusikaltimų padarymą, taigi nėra pagrindo teigti, kad informacijos panaudojimas pareiškėjo baudžiamojoje byloje galėjo neproporcingai suvaržyti pareiškėjo teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi pareiškėjo nurodyti Konstitucinio Teismo nutarimo aspektai, kuriais Žvalgybos įstatymo nuostatos pripažintos antikonstitucinėmis, yra nekeičiančios nuteistojo teisinės padėties. Prašyme atnaujinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą dėstomi argumentai neatitinka Konstitucinio Teismo nutarime dėstomų išvadų esmės, apimties bei reikšmės baudžiamajam procesui, kas sąlygotų įstatymų garantuotų nuteistojo teisių suvaržymą.

Teisėjų kolegija sprendžia ir tai, kad minimas Konstitucinio Teismo nutarimas nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog nagrinėjant R. K. baudžiamąją bylą kasacine tvarka buvo padaryta klaida netinkamai taikius BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus. Tiek VSD 2018 m. kovo 9 d. rašte Nr. 19-286 išdėstyti duomenys, kuriais grindžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, tiek duomenys, gauti slapta atliekant R. K. susižinojimo su kitais asmenimis stebėjimą ir fiksavimą, buvo patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024, 76, 86 punktai). Be to, pagal Žvalgybos įstatymą surinkta informacija baudžiamojoje byloje nebuvo pareiškėjo nuteisimą lėmusiu kaltinančiu įrodymu. Šios informacijos naudojimas leido daryti išvadas apie nusikalstamų veikų darymo kontekstą, tačiau šia informaciją nebuvo tiesiogiai grindžiamos išvados apie nustatytus nusikalstamų veikų požymius.

Teisėjų kolegija šių motyvų pagrindu konstatuoja, kad Žvalgybos įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo 2026 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. KT51-A-N5/2026 pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai bei konstituciniam teisinės valstybės principui, taikymas priimant apkaltinamąjį nuosprendį nekelia pagrįstų abejonių dėl R. K. nuteisimo. Nesant šios būtinosios baudžiamosios bylos atnaujinimo sąlygos, nėra galimas ir baudžiamosios bylos atnaujinimas BPK 456 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo R. K. atstovo advokato Giedriaus Danėliaus prašymo atnaujinti baudžiamą bylą, todėl šis atmetamas kaip nepagrįstas ir baudžiamoji byla neatnaujinama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 459 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. K. atstovo advokato Giedriaus Danėliaus prašymą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, atmesti kaip nepagrįstą ir baudžiamosios bylos neatnaujinti.