Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Nr. DOK-3257 eCIK-1088/2026 Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07545-2023-8 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Andžej Maciejevski ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkės), susipažinusi su 2026 m. rugsėjo 18 d. paduotu atsakovės D. P. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

atsakovė padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl nuostolių dėl įsigyto nekokybiško nekilnojamojo turto atlyginimo. Ieškovai – nekilnojamojo turto pirkėjai – prašė priteisti iš atsakovės nuostolių dėl įsigyto nekokybiško nekilnojamojo turto atlyginimą. Bylą nagrinėję teismai ieškinį tenkino.

Atsakovės kasacinis skundas paduotas remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino sutartinę bei deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK 6.5, 6.6, 6. 245, 6.279 straipsnių nuostatas; teismai neteisingai ir nepagrįstai vertino atsakovės atsakomybę kaip deliktinę, todėl atsakovei taikė solidariąją atsakomybę, visiškai neatsižvelgdami į šalis iki defektų atsiradimo siejusius sutartinius nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo teisinius santykius bei pačių ieškovų reikalavimus, kurie žalą atlyginti prašė būtent sutartinių pirkimo–pardavimo teisinių santykių pagrindu, tokiu būdu pripažindami atsakovės sutartinės atsakomybės prioritetą.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino Statybų įstatymo 14, 36, 41 straipsnių ir CK 6.717, 6.697 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias statybos proceso dalyvių atsakomybę už garantiniu laikotarpiu nustatytus rangos darbų defektus; teismai visiškai nepagrįstai nurodė, kad atsakovė ginčo objektų statybą vykdė ūkio būdu ir perkėlė atsakovei tiek statytojo, tiek rangovo pareigas, įskaitant ir rangovo atsakomybę susijusią defektais atsiradusiais per garantinį terminą.

Teismai nevertino ir nepasisakė dėl deliktinės atsakomybės taikymo už defektus, nustatytus per garantinį terminą skirtingiems statybos proceso dalyviams, nevertino, ar prievolės dalykas, net ir deliktinės atsakomybės atveju, nėra dalus, neargumentavo, ar ir dėl kokių priežasčių konkreti nuostolių dalis negali būti priskirta konkrečiam statybos proceso dalyviui, tokiu būdu, nesant įstatyme nustatytų pagrindų, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai suvienodino visų statybos proceso dalyvių atsakomybę ir jos padarinius nukreipė tik į vieną dalyvį – atsakovę.

Teismų praktika dėl solidariosios ir dalinės atsakomybės taikymo statybų proceso dalyviams nėra aiški ir vienoda; teismai, nepagrįstai nustatę solidarią atsakovės (kasatorės) atsakomybę dėl statinio defektų, akivaizdžiai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, kadangi solidarioji atsakovų atsakomybė tokio pobūdžio bylose negali būti taikoma, jeigu tai nėra įtvirtinta nei CK, nei Statybos ar kituose įstatymuose.

Apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl eksperto išvados ir ieškovų pateiktų įrodymų, kurie neva patvirtino apeliacinės instancijos nepagrįstas išvadas dėl tariamo aiškaus darbo projekto nebuvimo, taip akivaizdžiai pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai), bei teisės normas, reglamentuojančiais apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį (CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas); apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų: sutarčių su projektuotojais, statybos vadovu, techniniu prižiūrėtoju, rangovais, statybos darbų žurnalų, kurie, priešingai nei konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, patvirtina, jog ginčo objektų statyba neabejotinai buvo vykdoma mišriu būdu; apeliacinės instancijos teismas nepriėmė ir nevertino atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kadangi kasaciniame skunde nekeliama teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, paduotą kasacinį skundą priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Grąžinti M. P. (duomenys neskelbtini) už atsakovę D. P. (duomenys neskelbtini) 2026 m. rugsėjo 17 d. AB SEB banke sumokėtą 1398 (vieną tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt aštuonis) Eur žyminį mokestį. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.