Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Karjakino bei nuteistojo K. M. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu K. M. pripažintas recidyvistu.

Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „M. N.“ civilinis ieškinys pareikštas K. M. patenkintas visiškai – iš K. M. UAB „M. N.“, a. s. (duomenys neskelbtini), UAB „Medicinos bankas“, priteistas 4 800 Eur turtinės žalos atlyginimas.

Iki visiško UAB „M. N.“ civilinio ieškinio atlyginimo paliktas K. M. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į pinigines lėšas 4 900 Eur , esančias: 72300, UAB „Urbo bankas“ sąskaitoje, valiuta EUR, Nr.: (duomenys neskelbtini). Laikino nuosavybės teisės apribojimo būdas ir mastas: Visiškai apribojama nuosavybės teisė į 4 900 Eur sumą. Apribojimo pagrindas – civilinio ieškinio užtikrinimui. Neišieškoma suma (NS) – 400,00 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistojo K. M. gynėjas advokatas Tomas Januškevičius prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 5 d. nuosprendį dalyje dėl K. M. bausmės paskyrimo bei, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, atidėti K. M. paskirtą 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę 3 metų laikotarpiui bei paskirti įpareigojimus – įpareigoti dirbti, tęsti darbą (BK 75 straipsnio 6 dalies 5 punktas); įpareigoti dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 straipsnio 6 dalies 6 punktas); įpareigoti nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 6 dalies 10 punktas); ir baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant atlyginti UAB „M. N.“ patirtą 4 800 Eur turtinę žalą per 6 mėnesius (BK 69 straipsnio 1 dalis).

Skunde apeliantas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinės aplinkybėmis bei K. M. įkaltintos nusikalstamos veikos kvalifikavimu (šie baudžiamosios bylos aspektai neginčijami), tačiau paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas nesuderinamas su siekiu individualizuoti bausmę bei teisingumo principu.

Nuteistasis K. M. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, pasak apelianto, nusikalstamos veikos mechanizmas buvo itin primityvus. Su UAB „M. N.“ buvo sudaryta statybos įrankių nuomos sutartis, kurios pagrindu nuteistajam perduoti nuomojami įrankiai. Byloje nenustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu būtų klastojami dokumentai, naudojami netikri ar svetimi asmens tapatybės dokumentai, sudarantys prielaidas apsunkinti asmens identifikavimą, ar pasitelkiami kiti asmenys nusikalstamam sumanymui realizuoti. Taip pat nebuvo naudojamos sudėtingos ar iš anksto kruopščiai suplanuotos priemonės nusikalstamai veikai nuslėpti ar išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šios aplinkybės, pasak apelianto, patvirtina mažesnį šios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį.

Aptartos aplinkybės, pasak gynėjo, teikia pagrindą manyti, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, jog pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį, be kita ko užtikrinant civilinio ieškovo interesus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistojo K. M. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas)

Tiek prokuroras, tiek nuteistojo K. M. gynėjas apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės padarius nuteistajam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis ir nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl K. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, padarė BPK pažeidimų. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą aplinkybę nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nuteistojo K. M. gynėjas apeliaciniu skundu prašo atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę ir pareigas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma prokuroro ir nuteistojo gynėjo apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte

Pirmosios instancijos teismas K. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistu.

BK 27 straipsnio 1 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, jeigu šis asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, padarytą būnant pilnamečiam, jo teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka ir jis vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo recidyvistu, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes. Turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (BK 97 straipsnio 1 dalis).

Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje sprendimas pripažinti K. M. recidyvistu grindžiamas tuo, kad byloje yra nustatytos BK 27 straipsnyje nurodytos sąlygos – nusikalstamą veiką padarė turėdamas teistumą. Su šia išvada aukštesnysis teismas sutinka, tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs K. M. recidyvistu, jam taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė būdamas recidyvistu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pagal ankstesnės redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalį, atskirai priimti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu nebuvo reikalaujama, o recidyvistu savaime buvo laikomas asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaręs vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol asmuo recidyvisto statuso neturi. Todėl sistemiškai aiškinant BK nuostatas, susijusias su naujos redakcijos BK 27 straipsnio 1 dalies įsigaliojimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog asmuo veiką padarė būdamas recidyvistas, taikytina tik tada, kai esant BK 27 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms sąlygoms asmenys, jau būdami pripažinti recidyvistais, teisiami už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-511/2026, 2K-86-511/2026).

Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ankstesnių K. M. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nesudarė teisinio pagrindo konstatuoti, kad 2025 m. vasario 8 d. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką K. M. padarė būdamas recidyvistu BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendis keistinas pašalinant K. M. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistąjį K. M. charakterizuojančius duomenis, sutinka su prokuroru, kad šios nepagrįstai nustatytos sunkinančios aplinkybės pašalinimas nekeičia paties nuteistojo visuomeninio pavojingumo vertinimo ir nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės dydžio ar rūšies, be to, to daryti neprašo ir pats nuteistasis bei jo gynėjas.

Dėl K. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis)

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje svarstė klausimą dėl K. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, tačiau atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis anksčiau teistas 7 kartus, tarp jų už turtinius nusikaltimus, anksčiau jam jau buvo taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė praėjus vos vienai parai po paleidimo iš įkalinimo įstaigos, padarė išvadą, kad dar kartą taikant skiriamos bausmės vykdymo atidėjimo institutą nebus pasiekti bausmės tikslai. Vis dėlto, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas svarstyti K. M. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą.

BK 75 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, tuo atveju, jeigu nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, o BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė. Šį baudžiamąjį įstatymą teismas taiko tik byloje esant tam tikrai įstatymo leidėjo nustatytai sąlygų visumai ir tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui, ir kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tačiau spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan.

Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, svarbią reikšmę turi aplinkybės, egzistuojančios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu, nes bausmė skiriama asmeniui esamuoju laiku už jo praeityje padarytą nusikalstamą veiką. Jeigu asmuo po nusikalstamos veikos padarymo ilgą laiką laikosi visuomenėje priimtinų etikos ir moralės normų, nepažeidinėja įstatymų, nedaro naujų nusikalstamų veikų ar kitokių teisės pažeidimų, stiprina socialinius ryšius, sukuria šeimą, dirba ar mokosi, galima pagrįstai manyti, kad jo asmenybės pavojingumas mažėja ir toks asmuo savo elgesiu iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo įrodo, jog jis siekia pasitaisyti ir ateityje nedaryti nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-66-303/2015, 2K-130-648/2016).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad K. M. dirba Islandijoje, atlygino dalį nukentėjusiajai UAB „M. N.“ padarytos žalos (nukentėjusiajai bendrovei pervedė 1 850 Eur), nuo 2025 m. vasario 8 d., kuomet padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, jis laikosi visuomenėje priimtų etikos ir moralės normų, nepažeidinėja įstatymų, jo atžvilgiu nėra pradėtų naujų ikiteisminių tyrimų, nedaro naujų nusikalstamų veikų, kitų pažeidimų. Šie duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad K. M. siekia integruotis į visuomenę, jo asmenybės pavojingumas mažėja, jis siekia pasitaisyti ir daugiau ateityje nebedaryti nusikalstamų veikų. Įvertinus šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, vis dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Be to, aukštesniojo teismo vertinimu, realus terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas labiau neigiamai paveiktų K. M., pakenktų sveiko ir darbingo amžiaus nuteistojo socialiniams ryšiams, kas jį, atlikus bausmę, galimai pastūmėtų ne į elgesio korekciją, o tik į naujus nusikaltimus, taip realiai ir nepasiekus bausmės tikslų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl K. M. yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 metų laikotarpiui. Siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, vadovaujantis BK 75 straipsnio 6 dalies 5, 6 ir 10 punktų nuostatomis, nuteistajam skirtini įpareigojimai – tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

BK 67 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, šio straipsnio antrojoje dalyje yra nurodytos baudžiamojo poveikio priemonių rūšys, tarp jų ir turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad K. M. nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusiajai UAB „M. N.“ padarė 4 800 eurų turtinę žalą, iš kurios 1 850 Eur jis jau atlygino, sprendžia, kad tikslinga nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – likusios turtinės žalos, 2 950 Eur, atlyginimą, nustatant šios žalos atlyginimo terminą – per 9 mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo.

Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nuteistasis visą laiką bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus ir baudžiamojo poveikio priemones, o tuo atveju, jeigu K. M. nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo ir nevykdytų įpareigojimų, baudžiamojo poveikio priemonių ar darytų teisės pažeidimus, šio asmens priežiūrą vykdanti institucija su teikimu gali kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Karjakino ir nuteistojo K. M. apeliacinius skundus tenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam K. M. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė recidyvistas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 6 dalies 5, 6 ir 10 punktais, K. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės 1 (vieniems) metams 4 (keturiems) mėnesiams vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant:

- visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos;

- 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, 69 straipsniu, paskirti K. M. baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant K. M. per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo atlyginti likusią UAB „M. N.“ padarytą 2 950 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų penkiasdešimties eurų) dydžio turtinę žalą.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo šio teismo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.