Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, patikslinto to paties teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutartimi, kuriuo R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 11 mėnesių;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes iš dalies sudėjus, R. J. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, R. J. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo jo faktinio sulaikymo vykdant šį įsiteisėjusį nuosprendį.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu, R. J. pripažintas recidyvistu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau teigia, kad jis nukentėjusiajai A. B. nespyrė į krūtinę, jog nukentėjusioji susižeidė prieš įvykį.

Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad R. J. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, t. y. už tai, jog jis, smurtaudamas artimoje aplinkoje, sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui - sugyventinei A. B., suduodamas vieną smūgį kumščiu į kairę akį, po to dar suduodamas ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į kairę akį ir kaktos sritį, tokiais savo veiksmais sukeldamas sugyventinei A. B. fizinį skausmą. Taigi, apeliantas nėra nuteistas už tai, jog jis nukentėjusiajai spyrė į krūtinę. Pažymėtina, kad nukentėjusioji A. B., kreipdamasi į policijos pareigūnus dėl R. J. smurtinio elgesio jos atžvilgiu, nurodė, kad žodinio konflikto dėl neištikimybės metu R. J. jai sudavė ne mažiau kaip keturis kartus kumščiu į veido sritį – kairę akį ir kaktą (t. 1, b. l. 10-13, 70-71), ir tokius nukentėjusiosios A. B. parodymus patvirtina 2026 m. sausio 14 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuoti duomenys – užfiksuotas patinimas, kraujosruva (mėlynė) ir kita (sukeltas skausmas) kairės akies srityje (t. 1, b. l. 10-13), asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys – veido srityje aplink kairiąją akį matomas patinimas bei melsvos-violetinės spalvos kraujosruva, kaktos kairės pusės viršutinėje dalyje matoma nedidelė kraujosruva (t. 1, b. l. 95-102), liudytojo R. M. parodymai, jog A. B. jam pasakojo, kad sekmadienio vakare ją kumščiais sumušė dabartinis sugyventinis R. J., dėl to po akimi turi mėlynę (t. 1, b. l. 111-112). Nors akistatos su R. J. metu nukentėjusioji A. B. patvirtino savo pirmesnius parodymus, jog R. J. jai sudavė smūgius į akį ir kaktą, tačiau taip pat nurodė, kad to paties įvykio metu R. J. jai, sėdinčiai ant kėdės, koja spyrė į krūtinę, ir ji nugriuvo nuo kėdės ant žemės, o toks spyris jai sukėlė fizinį skausmą, kurį vertino trimis balais iš dešimties balų (t. 1, b. l. 78-80), t. y. nukentėjusioji nurodė patyrusi fizinį skausmą ir dėl spyrio į krūtinę, tačiau, byloje nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių tokią nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, pagrįstai nei įtarime, nei kaltinime R. J. nebuvo inkriminuotas spyris nukentėjusiajai A. B. į krūtinę. Kadangi ši aplinkybė nuteistajam R. J. nebuvo inkriminuota ir dėl šios aplinkybės jis nebuvo teisiamas bei pripažintas kaltu skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, daroma išvada, kad nuteistojo R. J. skundo argumentas dėl šios aplinkybės yra nepagrįstas.

Atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis R. J. skunde kitų argumentų, susijusių su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam R. M.) ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai A. B.), nenurodė, teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl R. J. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis dėl R. J. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį nekeičiama.

Apeliaciniu skundu R. J. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. J. parinktos bausmės rūšimi.

Nuteistasis R. J., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, BK 140 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo R. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų įvykdymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei tai, kad nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Šiuo atveju pažymėtina, kad dėl asmens atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, jog asmuo nusikalto būdamas recidyvistas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. pasikeitus BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir teismui dėl asmens pripažinimo recidyvistu turint priimti atskirą sprendimą, asmuo laikomas recidyvistu tik po nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas recidyvistu, įsiteisėjimo, o iki tol recidyvisto statuso neturi. Taip pat išaiškinta, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė gali būti taikoma tik tada, kai asmuo, jau būdamas pripažintas recidyvistu, teisiamas už naujo nusikaltimo padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-511/2026). Atsižvelgiant į tai, vien ankstesnių R. J. teistumų faktas, nesant iki nagrinėjamos veikos padarymo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo jis būtų pripažintas recidyvistu, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, kad aptariamą nusikalstamą veiką R. J. padarė būdamas recidyvistas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto prasme. Taigi, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas, pašalinant R. J. pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Nuteistasis nevedęs, tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu gyveno kartu su nukentėjusiąja A. B. (pats nuteistasis tvirtino, jog su nukentėjusiąja kaip sugyventiniai gyveno 15 metų), išlaikytinių neturi. Iš Sodros duomenų matyti, kad nuteistasis nuo 2024 m. birželio 28 d. niekur oficialiai nedirbo (t. 2, b. l. 15-16), nuo 2024 m. liepos 8 d. yra registruotas Užimtumo tarnyboje (t. 1, b. l. 194-196). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog R. J. praeityje buvo baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 194-196). Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo duomenimis, R. J. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo teistas 10 kartų, iš jų 4 kartus už smurtavimą savo sugyventinės atžvilgiu (t. 2, b. l. 1-12). Duomenys apie ankstesnius teistumus rodo, jog nuteistasis naujas nusikalstamas veikas, už kurių įvykdymą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui už analogiškų nusikalstamų veikų įvykdymą. Taip pat pažyma apie ankstesnius teistumus rodo, jog nuteistajam anksčiau taikytomis bausmėmis (laisvės apribojimu, areštu, laisvės atėmimu) bei ne kartą taikytu bausmės vykdymo atidėjimu taip pat lygtiniu paleidimu anksčiau termino iš pataisos įstaigos BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis toliau darė tyčines nusikalstamas veikas. Šios paminėtos aplinkybės apie nuteistojo ankstesnius teistumus itin neigiamai charakterizuoja R. J. ir patvirtina, jog jis linkęs vykdyti nusikalstamas veikas, nesilaikyti įstatymų, smurtauti kitų asmenų atžvilgiu.

Įvertinus visas šias skiriamos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam už jo padarytas dvi tyčines nusikalstamas veikas paskyrė griežčiausią BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

Nors BK 140 straipsnio 1 bei 2 dalies sankcijose be laisvės atėmimo bausmės, atitinkamai iki 1 metų ir iki 2 metų, numatytos ir kitos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, tačiau šiuo konkrečiu atveju skirti nuteistajam švelnesnes bausmes nei laisvės atėmimas nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, anksčiau nuteistajam skirtomis švelnesnėmis bausmėmis, taip pat ir laisvės apribojimu ar areštu, bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, nebuvo pasiekti, nuteistasis toliau darė tyčines nusikalstamas veikas.

BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, jog jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti.

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. J. už jo padarytus du tyčinius nesunkius nusikaltimus paskirtos bausmės savo dydžiais yra mažesnės nei BK 140 straipsnio 2 dalies ar BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiai.

Įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą (padaryti du tyčiniai nusikaltimai), nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (nevedęs, nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje, daro administracinius nusižengimus, anksčiau buvo teistas net 10 kartų, iš jų 4 kartus už smurtavimą savo sugyventinės atžvilgiu, teistumas neišnykęs), daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam už jo įvykdytas atskiras nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo dydžiais nėra aiškiai per griežtos, net ir panaikinus skundžiamu nuosprendžiu nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, todėl jas mažinti nėra pagrindo.

Subendrindamas R. J. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas subendrino iš dalies sudėdamas, t. y. taikydamas bausmių bendrinimo būdą, numatytą BK 63 straipsnio 4 dalyje. Taip pat pirmosios instancijos teismas šią apeliantui paskirtą subendrintą bausmę sumažino vienu trečdaliu, taikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatas, taip nustatydamas sumažintą 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi, nuteistajam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių - nėra aiškiai per griežta, todėl ji nekeičiama.

BK 75 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

Nagrinėjamu atveju R. J. yra nuteistas už dviejų nesunkių tyčinių nusikaltimų įvykdymą ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, todėl yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėti apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau, atsižvelgus į tai, jog R. J. teistas 10 kartų, iš jų net 4 kartus už smurtavimą tos pačios nukentėjusiosios – savo sugyventinės A. B. atžvilgiu, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, įvertinus ir tai, kad jis charakterizuojamas neigiamai ir dėl to, jog nedirba, daro administracinius nusižengimus, be to, jam ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, konstatuojama, kad išvadų iš ankstesnių teistumų nuteistasis nepadarė, savo nusikalstamo elgesio nepakeitė, vėl vykdė naujas tyčines nusikalstamas veikas. Visuma anksčiau aptartų aplinkybių patvirtina, jog R. J. yra linkęs nusikalsti, veikos, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarytos ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo požiūrio į teisės ir visuomenėje priimtas moralės normas. Dėl aptartų aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. J. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, todėl bausmės vykdymo atidėjimas negalimas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo R. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta galutinė 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2026 m. rugsėjo 9 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. APD-2026-09117 dėl 108,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi nuteistajam R. J. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys (t. 2, b. l. 138). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė apeliacinio skundo netenkinti. Gynėjas nuteistajam R. J. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas.

Atsižvelgusi į tai, jog byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis, nuteistojo apeliacinis skundas netenkinamas, įvertinusi ir tai, kad nors nuteistasis nedirba, tačiau yra darbingas, išlaikytinių neturi, byloje nėra duomenų apie jo sunkią materialinę padėtį ar išlaikytinius, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą R. J. apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, todėl tenkinamas ir šios išlaidos iš nuteistojo priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 106 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti. Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 8 d. nuosprendį, patikslintą to paties teismo 2026 m. gegužės 11 d. nutartimi. Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistajam R. J. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, jis padarė būdamas recidyvistas. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Priteisti iš nuteistojo R. J. valstybės naudai 108,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.