- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-23
- Bylos Nr.
- e2-2123-1008/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00711-2026-5
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Teisėjas
- Daiva Maneikienė
- Ieškovas
- " Turto bankas "
- Atsakovas
- N. G.
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Daiva Maneikienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorėms Vilijai Rukšėnienei, Jūratei Svobutienei, dalyvaujant ieškovo akcinės bendrovės Turto bankas atstovui Remigijui Ilevičiui, nedalyvaujant atsakovei N. G., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB Turto bankas ieškinį atsakovei N. G. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ieškovas AB Turto bankas kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama nustatyti, kad butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), 1/8 dalis sandėlio bei 1/8 dalis kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Akmenės r., yra asmeninė (duomenys neskelbtini) mirusio D. G. nuosavybė. Ieškinyje nurodoma, kad AB Turto bankas gavusi suinteresuotų asmenų pranešimą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 5.62 straipsniu, atlieka veiksmus dėl galimo (duomenys neskelbtini) mirusio D. G. nuosavybės teise valdyto turto paveldėjimo valstybės vardu. Nekilnojamojo turto registre palikėjo vardu yra įregistruotas butas su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), taip pat 1/8 dalis sandėlio (unikalus Nr. 3296-5003-4021) bei 1/8 dalis kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Šio turto įregistravimo pagrindas – 1993 m. kovo 18 d. pirkimo pardavimo sutartis Nr. I-1374. Palikėjas mirė ištuokoje, santuoka nutraukta 1999 m. spalio 6 d., o santuoka sudaryta 1989 m. gegužės 27 d., t. y. turtą įgijo santuokos metu, tačiau Akmenės rajono apylinkės teismo 1999 m. rugsėjo 22 d. sprendime nurodyta, kad ieškovė N. G. prašo santuoką su atsakovu nutraukti, nes jau 7 metai kaip kartu nebegyvena. Atsižvelgiant į išdėstytą, yra pagrindas minėtą nekilnojamąjį turtą pripažinti asmenine D. G. nuosavybe. Atsakovė N. G. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą jai pranešta tinkamai. Atsižvelgiant į tai ir ieškovo atstovui neprieštaraujant, byla išnagrinėta atsakovei nedalyvaujant. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino, kad valstybė negali priimti mirusio asmens palikimo, nes notarinis veiksmas neatliekamas dėl to, kad nenustatyta konkreti mirusio asmens turto dalis. Ginčo turtas įgytas santuokoje, todėl reikalinga nustatyti mirusiam asmeniui priklausiusią turto dalį. 1999 m. buvo nutraukta mirusiojo ir atsakovės santuoka, tačiau svarbu tai, kad nutraukiant santuoką atsakovė nurodė, jog jau septynerius metus kartu negyvena. Svarbi aplinkybė ir ta, kad turtas įsigytas privatizavimo būdu. Tai lemia išvadą, kad turtas įgytas asmenine nuosavybe, su atsakove jau gyvenant skyriumi. Atsakovė yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę, taigi gyvena užsienyje ir šiuo turtu nėra suinteresuota, byloje nėra duomenų, kad ji būtų prisidėjusi prie šio turto įsigijimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
ieškinys tenkinamas visiškai.
Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra registruotas D. G. vardu. Taip pat šiam butui priklauso ir 1/8 dalis sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/8 dalis kiemo statinių (lauko tualeto ir šiukšlių dėžės), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Kaip nustatyta iš Nekilnojamojo turto registro Nr. 97/42163 duomenų bazės išrašo, šį turtą D. G. įsigijo 1993 m. kovo 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374, nuosavybės teisė į šį butą įregistruota 1993 m. birželio 10 d. Gyventojų registro duomenimis (b. l. 9), D. G. mirė 2016 m. balandžio 17 d., o jam priklausančio turto po jo mirties niekas nepaveldėjo (Testamentų registro išrašas, b. l. 10).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo. Kadangi šiuo atveju, kaip matyti iš Testamento registro duomenų, joks kitas asmuo nėra priėmęs D. G. palikimo, valstybė turi teisę paveldėti šį turtą, tačiau, kaip teismo posėdžio metu nurodė ieškovo atstovas, šių notarinių veiksmų atlikti negalima, nes nėra neginčijamai nustatyta, kad aptartas butas su priklausiniais palikėjui priklausytų asmeninės nuosavybės teise.
Tais atvejais, kai nekilnojamas turtas įgytas iki 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, ginčai dėl turto pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe nagrinėjami taikant CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio (CK 3.87–3.108 straipsniai) normas, susijusias su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-916/2019 10 punktas). Aptariamas kasacinio teismo išaiškinimas reiškia, jog sprendžiant ginčą dėl turto pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe taikytinos 2001 m. įsigaliojusio CK nuostatos.
Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir tokiu išlieka, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis, 3.117 straipsnio 1 dalis). Viešame registre tokio turto savininkais turi būti nurodyti abu sutuoktiniai (CK 3.88 straipsnio 3 dalis).
CK 3.88 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta įstatyminė prezumpcija – turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Tuo tarpu asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas už sutuoktinio asmenines lėšas, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjimas, paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Taigi minėta prezumpcija gali būti paneigta leistinais įrodymais, o faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose 2006 m. gegužės 17 d. Nr. 3K-3-343/2006, 2007 m. lapkričio 6 d. Nr. 3K-3-490/2007, 2008 m. gegužės 19 d. Nr. 3K-3-280/2008).
Pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turtui priskirti prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės yra reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas, pagrindas, turto pobūdis. Nagrinėjant bylą teisme galiojant naujajam civiliniam kodeksui, kai siekiama įrodyti turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių, tai turi būti daroma ne pagal anksčiau galiojusį Santuokos ir šeimos kodeksą, bet pagal CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-579/2002, Nr.3K-3-343/2006, Nr. 3K-3-280/2008, kt.). CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad turtas gali būti pripažintas asmenine sutuoktinio nuosavybe, jeigu turtas įgytas už asmenines lėšas, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
D. G. ir atsakovės santuoka buvo sudaryta 1989 m. gegužės 27 d., o nutraukta 1999 m. rugsėjo 22 d. (Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje 2²-872/99). Taigi turtas įgytas santuokos metu, tačiau tai šios bylos kontekste nesudaro pagrindo pripažinti, jog aptariamas butas su priklausiniais D. G. ir atsakovei N. G. priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.
Kaip nurodyta Akmenės rajono apylinkės teismo 1999 m. rugsėjo 22 d. sprendime, pati N. G. santuoką prašė nutraukti, nes pora jau septynerius metus kartu nebegyvena. Toje byloje atsakovas (D. G.) su ieškiniu sutiko, taigi iš esmės patvirtino ieškovės (N. G.) nurodytas aplinkybes, kad sutuoktiniai iki teismo sprendimo priėmimo jau septynerius metu gyveno atskirai, santuokinių ryšių nepalaikė ir bendro ūkio nevedė. Iš to darytina išvada, kad sutuoktiniai nustojo kartu gyventi dar 1992 metais, kai ginčo butą D. G. įsigijo tik 1993 m. kovo 18 d., taigi šalims jau nustojus gyventi kartu.
Be to, kaip matyti ši Gyventojų registro duomenų, D. G. gyvenamąją vietą Šapnagių k., Kruopių sen., Akmenės r. sav., deklaravo 1992 m. gegužės 26 d., kas iš esmės patvirtina tiek D. G. gyvenamosios vietos pakeitimą 1992 m., taigi ir aplinkybes dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium būtent nuo 1992 metų, tiek ir jo ryšius su ginčo turtu. Nors sutuoktinių ištuoka įregistruota tik 1999 m. spalio 6 d. (Ištuokos akto įrašas Nr. 106, b. l. 25), tačiau šiame liudijime nurodyta, kad N. G. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Dumbrių kaime, Akmenės rajone. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad santuokos nutraukimo metu šalys jau kurį laiką gyveno atskirai ir jokių bendrų santuokinių ryšių nepalaikė, bendro ūkio nevedė.
Šios bylos kontekste svarbi aplinkybė yra ir ta, kad aptariamą butą D. G. įsigijo Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo Nr. I-1374 pagrindu. Šis įstatymas suteikė teisę Lietuvos Respublikos piliečiams lengvatinėmis sąlygomis už vienkartines valstybės išmokas (vadinamuosius investicinius čekius) išsipirkti gyvenamuosius būstus, kuriuose jie tuo metu gyveno nuomos teise. Todėl ta aplinkybė, kad D. G. butą įsigijo būtent šiuo pagrindu papildomai patvirtina aplinkybę, kad tuo metu šiame bute jis ir gyveno dar iki 1993 m. kovo 18 d., galimai nuo pačios atsakovės santuokos nutraukimo byloje nurodytų 1992 metų, kai pati atsakovė tuo metu gyveno kitur. Taigi, nors ginčo butas įgytas dar esant nenutrauktai atsakovės ir D. G. santuokai, tačiau šioje byloje nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina D. G. valią ginčo butą įsigyti asmeninės nuosavybės teise, suvokiant, kad butas perkamas jo asmeniniams poreikiams ir interesams. Tuo labiau, kad ir viešajame registre butas įregistruotas vien tik jo vardu, registre nenurodant juridinio fakto, kad turtas priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno iš sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2011).
Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nuo 2021 m. gegužės 26 d. yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę, kas rodo, jog ji gyvena užsienyje ir nesinaudoja ginčo turtu. Teismas siuntė atsakovei procesinius dokumentus būtent ginčo buto adresu, tačiau teismui šie dokumentai buvo grąžinti, pažymint, jog atsakovė jame negyvena, o butas tuščias. Byloje atsakovė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio vietą ir laiką jai pranešta. Tai patvirtina, kad ginčo butas atsakovei nėra aktualus, su juo ji neturi jokio ryšio, juo nesinaudoja ir nesidomi, todėl ginčo turtu nėra suinteresuota. Teismo vertinimu, tuo atveju, jeigu atsakovei būtų žinoma apie šį butą, juo labiau, jeigu jis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kartu su D. G., būtų priklausęs ir atsakovei, N. G. turėtų bent minimalų suinteresuotumą ar ryšį su šiuo turtu. Šiuo atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos, taip pat byloje nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovė būtų finansiškai prisidėjusi prie šio turto įsigijimo.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas).
Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovo pateiktas ieškinys yra pagrįstas, todėl egzistuoja pagrindas pripažinti, jog butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas D. G. vardu, taip pat jo priklausiniai – 1/8 dalis sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/8 dalis kiemo statinių (lauko tualeto ir šiukšlių dėžės), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), yra asmeninė (duomenys neskelbtini) mirusio D. G. nuosavybė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai. Pripažinti, kad butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas D. G. vardu, taip pat jo priklausiniai – 1/8 dalis sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/8 dalis kiemo statinių (lauko tualeto ir šiukšlių dėžės), kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), yra asmeninė (duomenys neskelbtini) mirusio D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybė. Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.