- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-06-16
- Bylos Nr.
- e2-901-1008/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00165-2026-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Teisėjas
- Daiva Maneikienė
- Ieškovas
- A. Š.
- Atsakovas
- " Turto bankas ", Lietuvos Respublikai, atstovaujamai AB Turto bankas
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Registrų centras“, notarei Reginai Lemežienei
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Daiva Maneikienė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Vilijai Rukšėnienei, dalyvaujant ieškovui A. Š., jo atstovui advokatui Mindaugui Dovidauskui, nedalyvaujant atsakovei AB Turto bankas, tretiesiems asmenims VĮ „Registrų centras“ ir notarei Reginai Lemežienei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai AB Turto bankas, tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, VĮ Registrų centras ir notarei Reginai Lemežienei dėl nekilnojamojo turto teisinio režimo pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. Š. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydamas, nustatyti kad nekilnojamasis turtas - butas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini), 1992 m. birželio 5 d. jo įgijimo momentu priklauso G. Š. asmeninės nuosavybės teise.
Ieškinyje nurodoma, kad pareiškėjo motina G. Š. yra mirusi, o ieškovas yra jos vienintelis įpėdinis pagal įstatymą. Paveldėjimo procedūros metu kilo teisinė kliūtis dėl nekilnojamojo turto teisinio režimo – nėra aišku, ar palikėjai priklausęs butas buvo jos asmeninė nuosavybė, ar bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. 1985 m. liepos 31 d. tuometinis Mažeikių rajono liaudies teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-235/85 nutraukė santuoką, sudarytą tarp abiejų ieškovo tėvų. Po šio teismo sprendimo sutuoktiniai faktiškai nebegyveno kartu, nevedė bendro ūkio ir santuokiniai santykiai nebeegzistavo. Po santuokos nutraukimo tėvas S. Š. išvyko gyventi į Rusijos Federaciją ir ryšys su juo nutrūko. Pareiškėjo turimomis žiniomis, gautomis per motiną iš pusseserės, su kuria tuo metu G. Š. palaikė epizodinį ryšį, ieškovo tėvas mirė apie 2013 metus, galimai Rusijos Federacijos Kursko srityje. Šią informaciją perdavė minėta pusseserė, pranešusi Pareiškėjo motinai apie jo tėvo mirtį žodžiu, tačiau nėra jokios realios galimybės gauti S. Š. mirtį patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas neturi duomenų apie tikslią jo tėvo gyvenamąją vietą Rusijos Federacijoje, nežino konkretaus miesto ar civilinės metrikacijos įstaigos, kurioje galėjo būti įregistruota mirtis, ir turi tik apytikrę informaciją, kad mirtis galėjo įvykti Kursko srityje. 1992 m. birželio 5 d. ieškovo motina G. Š. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį ir įgijo butą (su rūsiu), esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 50,08 kv. m. Nuosavybės teisė į butą buvo įregistruota jos vardu 1992 m. liepos 8 d. Butas buvo įgytas laikotarpiu, kai G. Š. ir S. Š. faktiškai nebegyveno kaip šeima, nevedė bendro ūkio ir neturėjo bendrų ekonominių interesų. Pagal tuo metu galiojusias Santuokos ir šeimos kodekso bei civilinės teisės normas, santuoka laikoma nutraukta tik nuo jos nutraukimo įregistravimo civilinės metrikacijos skyriuje; konkrečiai nurodyta, jog, nors teismas buvo priėmęs sprendimą nutraukti santuoką, palikėja šį sprendimą įregistravo tik 1993 m. balandžio 8 d., todėl reikalinga nustatyti, kad butas, pirktas 1992 m. birželio 5 d., palikėjai priklauso asmeninės nuosavybės teise.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama AB Turto bankas, teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad neatlieka valstybei paveldėjimo procedūrų dėl palikėjos G. Š. ir buvusio jos sutuoktinio S. Š., su kuriuo jos santuoka buvo nutraukta 1993 m. balandžio 8 d., palikimo paveldėjimo procedūrų. Pažymėjo, jog tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tai atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodomas toks faktas. AB Turto bankas nuomone, ieškovas į bylą turėtų pateikti papildomus rašytinius įrodymus apie S. Š. ir jo buvusią gyvenamąją vietą. Prašo pareiškėjo A. Š. patikslintą ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra, VĮ Turto bankas atstovui nedalyvaujant.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ Registrų centras teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį, nurodė, jog neturi suinteresuotumo šios bylos baigtimi, todėl prašo pašalinti jį iš proceso, o šio prašymo netenkinus, patikslintą ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra, VĮ Registrų centro atstovui nedalyvaujant.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė Regina Lemežienė teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad į ją dėl palikimo priėmimo kreipėsi sūnus A. Š. 1992 m. birželio 5 d. buvo patvirtinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią G. Š. sumokėjo 14746 rublių. Gyventojų registre G. Š. ištuoka įregistruota 1993 m. balandžio 8 d., todėl preziumuojama, kad butas įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Notarė Regina Lemežienė bylą prašo nagrinėti jai nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad 1985 m. mama su tėvu išsiskyrė ir tėvas išvyko gyventi į Rusiją ir daugiau Lietuvoje nepasirodė. Praėjus keliams metams po santuokos nutraukimo mama iš savo asmeninių lėšų (investicinių čekių ir santaupų iš darbo užmokesčio) nusipirko butą ir ieškovas kartu su mama šiame bute gyveno iki mamos mirties. Prie šio buto įsigijimo tėvas niekaip neprisidėjo, nes po skyrybų visiškai dingo iš šeimos gyvenimo. 2013 metais mamai jo Rusijoje gyvenanti pusseserė pranešė, kad tėvas mirė, apie jo įpėdinius duomenų nėra.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas advokatas Mindaugas Dovidauskas teismo posėdyje nurodė, jog buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1992 metais, t. y. jau Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, kai santuoka nutraukta dar iki nepriklausomybės 1985 metais. Todėl perkant butą teisinis reguliavimas buvo pasikeitęs. Butas parduotas už 14746,00 rublius, iš kurių 2725,00 rublius ieškovo mama sumokėjo pinigais, o likusią sumą sumokėjo valstybinėmis išmokomis. Taigi didžioji turto dalis sumokėta tuo metu galiojusiais investiciniais čekiais, kurie išduoti jau po nepriklausomybės atgavimo. Tai patvirtina, kad šį turtą ieškovo mama įgijo asmeninės nuosavybės teise, nes tuo metu Lietuvoje nebegyvenantis ieškovo tėvas investicinių čekių negalėjo gauti. Kadangi ieškovo mama tuo metu dirbo, todėl galėjo sutaupyti nurodytą sumą pinigais, kurią skyrė buto pirkimui. Ieškovui šiam turtui paveldėti atsiradusi kliūtis, kad tėvų santuokos nutraukimas nebuvo laiku įregistruotas, yra tik formali, nes visi duomenys rodo, kad buto pirkimo laikotarpiu ieškovo mama nebegyveno su ieškovo tėvu, nebevedė bendro ūkio, todėl butas ieškovo mamos įgytas vienos pačios asmeninės nuosavybės teise.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
patikslintas ieškinys tenkinamas visiškai.
Tais atvejais, kai nekilnojamas turtas įgytas iki 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, ginčai dėl turto pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe nagrinėjami taikant CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio (CK 3.87–3.108 straipsniai) normas, susijusias su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-916/2019 10 punktas). Aptariamas kasacinio teismo išaiškinimas reiškia, jog sprendžiant ginčą dėl turto pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe taikytinos 2001 m. įsigaliojusio CK nuostatos.
Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir tokiu išlieka, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis, 3.117 straipsnio 1 dalis). Viešame registre tokio turto savininkais turi būti nurodyti abu sutuoktiniai (CK 3.88 straipsnio 3 dalis).
CK 3.88 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta įstatyminė prezumpcija – turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Tuo tarpu asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas už sutuoktinio asmenines lėšas, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjimas, paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Taigi minėta prezumpcija gali būti paneigta leistinais įrodymais, o faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose 2006 m. gegužės 17 d. Nr. 3K-3-343/2006, 2007 m. lapkričio 6 d. Nr. 3K-3-490/2007, 2008 m. gegužės 19 d. Nr. 3K-3-280/2008).
Pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turtui priskirti prie asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės yra reikšmingi šie kriterijai: turto įsigijimo laikas, pagrindas, turto pobūdis. Už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninės, o ne bendrosios nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra registruotas G. Š. vardu. Kaip matyti iš šio turto registro Nr. 97/22975, butas įsigytas 1992 m. birželio 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 pagrindu. Nors šiame išraše nurodyta, kad nuosavybės teisė priklauso Galinai Širobokovai, tačiau nėra nurodyta žyma, jog turtas priklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Taigi byloje neginčytinai nustatyta, kad Galina Širobokova šį turtą įsigijo 1992 m. birželio 5 d.
Kaip matyti iš 1985 m. liepos 31 d. Mažeikių rajono liaudies teismo sprendimo, šiuo sprendimu buvo nutraukta S. Š. ir G. Š. santuoka. Taigi sprendimas dėl ieškovo tėvų santuokos nutraukimo priimtas prieš septynerius metus iki aptariamo buto įsigijimo. Be to, šiuo sprendimu santuoka nutraukta pagal G. Š. ieškinį, nustačius, kad sutuoktiniai per teismo nustatytą terminą nesusitaikė, todėl pripažinta, jog šeima iširo (sprendimo motyvuojamoji dalis). Tokie duomenys patvirtina, kad šalių santykiai faktiškai nutrūko keleri metai prieš įsigyjant aptariamą butą.
Pažymėtina, kad nors ištuokos liudijimas dėl S. Š. ir G. Š. santuokos nutraukimo išduotas tik 1993 m. balandžio 8 d., tačiau kitais bylos duomenimis įrodyta, jog buto pirkimo laikotarpiu šalys buvo faktiškai išsiskyrusios, santuoka oficialiai nutraukta, o bendro ūkio buvę sutuoktiniai nuo 1985 m. nebevedė.
Nustatyta, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), G. Š. įsigijo iš tuometinės savo darbovietės – Mažeikių termofikacinės elektrinės, o už butą sumokėjo 2725,00 rublius pinigais, likusią sumą padengiant valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis (1992 m. birželio 5 d. sutartis). Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad po skyrybų tėvas išvyko gyventi į Rusiją ir daugiau Lietuvoje nepasirodė, o prie šio buto įsigijimo niekaip neprisidėjo, nes po skyrybų visiškai dingo iš šeimos gyvenimo. Nurodė ir tai, kad po tėvų skyrybų mama viena augino ieškovą, tėvas neskirdavo piniginių lėšų jo išlaikymui, nepalaikė jokių ryšių ir visiškai nei su ieškovu, nei su jo mama nebendravo. Todėl sutiktina su ieškovo ir jo atstovo paaiškinimais, kad esant santuokai nutrauktai, nuo santuokos nutraukimo praėjus septyneriems metams, o ieškovo tėvui nuo pat skyrybų gyvenant užsienyje, šį butą ieškovo mama įsigijo už asmenines pinigines lėšas ir kitą asmeninės nuosavybės teise jai priklausantį turtą.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno iš sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio mėn. 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2011). Todėl byloje nustačius, kad butą ieškovo mama įsigijo už asmenines lėšas ir kitą asmeninės nuosavybės teise jai priklausantį turtą, ieškovo tėvui niekaip neprisidėjus prie šio turto įsigijimo, vertintina, kad aptariamą turtą G. Š. įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
Pažymėtina ir tai, kad teismas parengiamojo posėdžio metu ieškovą buvo įpareigojęs pateikti daugiau duomenų apie S. Š. Ieškovas, vykdydamas šį teismo įpareigojimą, 2026 m. balandžio 22 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje dėl informacijos apie S. Š. pateikimo, tačiau jau kitą dieną buvo gautas atsakymas, kad Lietuvos Respublikos ambasada nerenka ir nekaupia duomenų apie užsienio valstybių piliečius, todėl ambasada neturi informacijos apie Rusijos Federacijos pilietį S. Š. 2026 m. balandžio 23 d. ieškovo atstovas kreipėsi į Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvoje, prašydamas pateikti duomenis apie S. Š., jo galimą mirties faktą, mirties datą, mirties vietą, paskutinę žinomą gyvenamąją vietą bei kompetentingą instituciją, galinčią išduoti atitinkamus dokumentus, tačiau atsakymo negavo. Taigi ieškovas dėjo pastangas teismo reikalavimui įvykdyti, atliko aktyvius veiksmus, siekdamas pateikti papildomus duomenis apie savo tėvą S. Š., tačiau nesant tokių duomenų byloje, konstatuotina, kad tokie duomenys byloje nepateikti ne dėl ieškovo neveikimo ar kitokių nesąžiningų veiksmų. Tai lemia išvadą, kad ieškovas įvykdė procesinę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo ieškinio reikalavimus (CPK 178 straipsnis).
CPK 185 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir aptarta šiame sprendime, konstatuotina, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai bei procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės leidžia daryti teismui išvadą, jog G. Š. 1992 m. birželio 5 d. sutarties pagrindu butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 6197-8002-9019:0059, įgijo kaip asmeninę nuosavybę. Esant nustatytoms aplinkybėms, patikslintas ieškinys tenkintinas visiškai.
Ieškovui nepareiškus reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jų paskirstymo, šis klausimas nespręstinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu,
nusprendžia:
patikslintą ieškinį tenkinti visiškai. Pripažinti, kad butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra G. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) . Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.