- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-09-24
- Bylos Nr.
- 1S-329-951/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-55219-2016-4
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ilona Jakubėnienė
- Nuteistasis
- V. A.
- Prokuroras
- Šaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra
Byla Nr. 1S-329-951/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55219-2016-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.19.; 2.5.20.; 2.5.21. (S)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ilona Jakubėnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. A. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 19 d. nutarties ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. A. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį (8 nusikalstamos veikos), pagal BK 154 straipsnio 1 dalį (3 nusikalstamos veikos), pagal BK 154 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuteistas laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu; dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. balandžio 1 d., kai Šiaulių apygardos teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi atmetė nuteistojo V. A. apeliacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi buvo pakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendis ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 1 d. nutartis: pašalintos iš skundžiamų teismų sprendimų (nuosprendžio ir nutarties) aprašomosios dalies įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje (trys epizodai), V. A. inkriminuotos aplinkybės, t. y. tai, kad tikrovės neatitinkanti ir žeminanti asmenį informacija buvo paskleista patiems nukentėjusiesiems: 1) J. B. laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 16 d. iki 2018 m. sausio 21 d., mobiliuoju ryšiu išsiunčiant jai 64 SMS žinutes; 2) R. S. laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. sausio 20 d., mobiliuoju ryšiu išsiunčiant jai 33 SMS žinutes; 3) E. M. laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., mobiliuoju ryšiu išsiunčiant jam 11 SMS žinučių. Kitos Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 1 d. nutarties dalys paliktos nepakeistos.
2026 m. balandžio 28 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose buvo gautas nuteistojo V. A. prašymas, kuriuo nuteistasis prašė įvertinti naują, anksčiau pilnai neišnagrinėtą pagrindą, t. y., ar sprendžiant ankstesnius prašymus, nebuvo pilnai įvertinti 2019 m. spalio 2 d. nuosprendžio (baudžiamosios bylos Nr. 1-480-914/2019) ir 2025 m. vasario 27 d. įsiteisėjusios 2025 m. sausio 21 d. nutarties reikšmė jo teistumo klausimui, nes teistumo klausimas turėjo būti vertinamas pagal abi bylas, o ne tik pagal 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendį.
Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi nuteistojo V. A. prašymas paliktas nenagrinėtas. Nutartyje nurodyta, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šiame nuteistojo prašyme išdėstyti klausimai jau buvo išspręsti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. liepos 18 d. nutarties, priimtos byloje Nr. 1S-64-1140/2025) 15 ir 16 punktuose, todėl teismas neturi įstatyminės galios pakartotinai nagrinėti tokio paties turinio nuteistojo V. A. prašymo, kai klausimas jau yra išnagrinėtas ir sprendimas yra įsiteisėjęs. Dėl to nuteistojo V. A. prašymą paliko nenagrinėtą.
Šalies argumentai
Skundu, paduotu Šiaulių apygardos teismui, nuteistasis V. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 19 d. nutartį ir perduoti jo prašymą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui; nurodyti, kad, nagrinėjant prašymą iš esmės, turi būti aiškiai įvertinta: ar 2025 m. liepos 18 d. nutarties 16 punkte padaryta išvada, kad nuo 2025 m. vasario 27 d. nuteistasis laikytinas neteistu, atitinka BK 97 straipsnio nuostatas; ar atleidimas nuo likusios bausmės atlikimo reiškė teistumo išnykimą nuo 2025 m. vasario 27 d. ar nuo šios datos turėjo būti skaičiuojamas teistumo terminas; ar 2026 m. balandžio 23 d. prašymas iš tiesų buvo tapatus ankstesniems prašymams, ar jame buvo keliamas savarankiškas ir anksčiau tinkamai neišnagrinėtas teisinis klausimas; ar yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 362¹ straipsnio nuostatas. Jeigu Šiaulių apygardos teismas manytų, jog klausimas gali būti išspręstas apeliacinėje instancijoje, prašo šį klausimą išspręsti iš esmės ir konstatuoti, kad 2026 m. balandžio 23 d. prašymas negalėjo būti paliktas nenagrinėtas vien formaliai nurodžius į 2025 m. liepos 18 d. nutarties 15 ir 16 punktus.
Teigia, kad jo pateiktas prašymas dėl švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo pagal BPK 362¹ straipsnį laikytinas nauju, o ne pakartotiniu, todėl nepagrįstai paliktas nenagrinėtas. Nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2025 m. liepos 18 d. nutarties 15 ir 16 punktuose nebuvo aiškiai, nuosekliai ir pilnai išspręstas klausimas, kuris keliamas jo 2026 m. balandžio 23 d. prašyme ir 2026 m. gegužės 7 d. papildomame paaiškinime. Taip pat nurodo, kad teismas 2025 m. liepos 18 d. nutarties 15 punkte pasisakė dėl jo argumentų apie teistumo reikšmę pagal BK 97 straipsnį, nutarties 16 punkte, kad 2019 m. spalio 2 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-480-914/2019 jam buvo paskirta 70 MGL dydžio bauda, o 2025 m. sausio 21 d. nutartimi jis atleistas nuo likusios bausmės, ši nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 27 d. Teigia, kad būtent nutarties 16 punkte padaryta teismo išvada, jog nuo 2025 m. vasario 27 d. jis laikytinas neteistu, kelia abejonių, nes pagal BK 97 straipsnį teistumas neišnyksta automatiškai vien dėl to, kad asmuo atleidžiamas nuo likusios bausmės atlikimo, kadangi BK 97 straipsnyje nustatyta, jog teistumo terminai siejami su bausmės atlikimu arba atleidimu nuo bausmės atlikimo, o nuo šio momento dar skaičiuojamas įstatyme nustatytas teistumo terminas (BK 97 straipsnio 3, 5 dalys). Dėl to teigia, kad 2025 m. liepos 18 d. nutarties 16 punkte teismo padaryta išvada, jog nuo 2025 m. vasario 27 d. jis laikytinas neteistu, negalėjo būti laikoma aiškiu ir galutiniu teisingu atsakymu į jo vėliau keltą klausimą. Pažymi, kad teismo 2025 m. liepos 18 d. nutarties 16 punkte padaryta išvada, jog nuo 2025 m. vasario 27 d. jis laikytinas neteistu, yra teisiškai ginčytina, nes pagal BK 97 straipsnį atleidimas nuo bausmės atlikimo paprastai yra momentas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti teistumo terminas, o ne momentas, nuo kurio asmuo automatiškai laikomas neteistu. Dėl to mano, kad jeigu teismo 2025 m. sausio 21 d. nutartis, įsiteisėjusi 2025 m. vasario 27 d., buvo sprendimas dėl atleidimo nuo likusios bausmės atlikimo, teismas aiškiai turėjo pasisakyti, kodėl tokiu atveju nuo 2025 m. vasario 27 d. teistumas išnyko iš karto, o ne nuo šios datos pradėjo eiti BK 97 straipsnyje nustatytas teistumo terminas. Dėl to tvirtina, kad būtent ši išvada sudarė pagrindą prašyti teismo dar kartą aiškiai įvertinti teistumo klausimą pagal abi bylas ir atriboti teistumo institutą nuo švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo pagal BPK 362¹ straipsnį.
Taip pat skunde teigia, kad jo prašymas nebuvo tapatus ankstesniam skundui, nes jis neprašė panaikinti ar pakeisti ankstesnių jam nepalankių nutarčių vien dėl nesutikimo su jų išvadomis, prašymo esmė buvo ta, kad, sprendžiant švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą, turėjo būti pilnai įvertintas naujas arba anksčiau nepilnai įvertintas pagrindas. Nurodo, kad teismo 2025 m. sausio 21 d. nutartis, kuria jis atleistas nuo likusios bausmės, įsiteisėjo 2025 m. vasario 27 d., todėl mano, kad teistumas pagal teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendį vis dar tęstųsi. Dėl to jo prašymas nebuvo paprastas jau atmesto skundo pakartojimas, kadangi buvo prašoma išspręsti procesinį ir teisinį neaiškumą, kuris kilo būtent dėl teismo 2025 m. liepos 18 d. nutarties 15 ir 16 punktuose pateikto teistumo aiškinimo.
Teigia, kad teismas, skundžiama 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi palikdamas prašymą nenagrinėtą, neatsakė į esminį argumentą: ar teismo 2025 m. liepos 18 d. nutarties 16 punkte padaryta išvada, jog nuo 2025 m. vasario 27 d. jis laikomas neteistu, iš tikrųjų atitinka BK 97 straipsnio teisinį reguliavimą. Mano, kad jeigu ši išvada yra teisiškai neaiški arba galimai prieštarauja BK 97 straipsniui, tuomet jo prašymas negalėjo būti laikomas paprastu to paties klausimo pakartojimu ir turėjo būti nagrinėjamas iš esmės kaip prašymas pašalinti teisinį neaiškumą, susijusį su teistumo padėtimi ir švelnesnio baudžiamojo įstatymo taikymo pasekmėmis. Taip pat teigia, kad teismas neįvertino, jog jo prašyme BK 96 straipsnio klausimas nebuvo keliamas kaip savarankiškas pagrindinis reikalavimas, jis buvo siejamas tik su tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad pagal BPK 362¹ straipsnio 4 dalį turėtų būti nustatoma nauja subendrinta bausmė.
Pažymi, kad skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota, nes teismas neanalizavo, ar jo prašymas iš tikrųjų yra tapatus ankstesniems prašymams, taip pat teismas neatsakė, kodėl teismo 2025 m. liepos 18 d. nutarties 16 punkte esanti išvada dėl neteistumo nuo 2025 m. vasario 27 d. vertinama kaip pakankamai aiški ir galutinė, nors ji, apelianto vertinimu, kelia abejonių pagal BK 97 straipsnio nuostatas. Dėl to tvirtina, jog skundžiama teismo nutartis yra formali ir nepakankamai motyvuota.
2026 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių apygardos teisme buvo gauti nuteistojo V. A. papildomi paaiškinimai, iš kurių matyti, jog nuteistasis papildomai prašo atkreipti dėmesį į bylos medžiagoje esančias aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą, ar teismas 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi pagrįstai jo prašymą paliko nenagrinėtą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad 2026 m. gegužės 19 d. nutarties 2 punkte pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog proceso dalyviams buvo suteikta teisė iki teikimo nagrinėjimo dienos pateikti atsiliepimus, pareiškimus dėl nušalinimo ir kitus prašymus, tačiau iki nustatyto termino tokių dokumentų pateikta nebuvo. Teigia, kad šis teismo teiginys neatitinka bylos medžiagos, nes jis dar 2026 m. gegužės 7 d. toje pačioje teikimo byloje pateikė procesinį dokumentą „Papildomas paaiškinimas rašytinio proceso tvarka nagrinėjamam prašymui“. Dėl to mano, kad teismas, priimdamas nutartį, jo pateiktų paaiškinimų nevertino.
Teigia, jog pateiktame papildomame paaiškinime buvo patikslintas tikrasis prašymo pagrindas. Nurodo, kad jo prašymas nėra grindžiamas teiginiu, jog teistumas pagal 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendį vis dar tęsiasi, priešingai, pripažino, kad pagal šį nuosprendį teistumas galėjo būti vertinamas kaip pasibaigęs suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Dėl to jis kėlė klausimą, ar ankstesnėje procesinėje eigoje tinkamai ir visa apimtimi buvo įvertinta bendra jo teistumo padėtis pagal abi baudžiamąsias bylas – pagal 2019 m. spalio 2 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-480-914/2019 ir pagal 2025 m. sausio 21 d. nutartį, kuria jis buvo atleistas nuo šioje byloje paskirtos likusios bausmės (ši nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 27 d.). Mano, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo atsakyti būtent į šį argumentą. Pažymi, jog 2026 m. gegužės 25 d. skunde jis ginčijo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jo 2026 m. balandžio 23 d. prašymas yra tapatus ankstesniems prašymams, nes skunde buvo prašoma įvertinti, be kita ko, teismo 2025 m. liepos 18 d. nutarties išvados dėl jo teistumo reikšmę; 2019 m. spalio 2 d. nuosprendžio bei 2025 m. sausio 21d. nutarties reikšmę, ar teistumo klausimas ankstesnėje procesinėje eigoje iš tikrųjų buvo išnagrinėtas visa apimtimi, ar 2026 m. balandžio 23 d. prašyme buvo keliamas savarankiškas, anksčiau tinkamai neišnagrinėtas klausimas, ar yra pagrindas taikyti BPK 362¹ straipsnį. Teigia, jog vien tai, kad 2019 m. spalio 2 d. byla anksčiau buvo paminėta, neatsako į klausimą, ar jos teisinė reikšmė buvo išspręsta. Pažymi, kad teismo 2019 m. spalio 2 d. nuosprendžio klausimas buvo iškeltas ir 2025 m. birželio 27 d. skunde bei 2025 m. liepos 14 d. prašyme, todėl vien tai, kad jis ankstesniame skunde ar prašyme nurodė 2019 m. spalio 2 d. bylą, savaime neįrodo, kad teismas išsprendė šį klausimą, kokią įtaką ši byla turėjo bendrai teistumo padėčiai; kokią reikšmę turėjo 2025 m. sausio 21 d. nutartis; nuo kada ir kokiu pagrindu turėjo būti vertinamas teistumo išnykimas; kaip šios aplinkybės tarpusavyje sąveikauja.
Papildomai atkreipia dėmesį į BK 97 straipsnio 8 dalies reikšmę, nes šios nuostatos taikymui būtina nustatyti atitinkamą faktinę chronologiją, įskaitant: nusikalstamų veikų padarymo laiką; apkaltinamųjų nuosprendžių įsiteisėjimo laiką; teistumo atsiradimo ir išnykimo laikotarpius; ar atitinkamos naujos nusikalstamos veikos padarymo metu asmuo jau turėjo teistumą. Mano, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti pakankama vien ankstesnė bendro pobūdžio išvada, jog nuo tam tikros datos jis laikytinas neteistu, todėl turėjo būti aišku, ar BK 97 straipsnio 8 dalies taikymo sąlygos ankstesnėje procesinėje eigoje konkrečiai buvo patikrintos ir ar dėl jų buvo pateikta motyvuota teismo išvada. Šie duomenys reikšmingi sprendžiant, ar 2026 m. balandžio 23 d. prašymas yra tapatus jau galutinai išspręstam klausimui.
Taip pat nurodo, kad skundžiamoje teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartyje nebuvo atliktas būtinas ankstesnio ir naujo prašymo palyginimas, motyvuotai atsakant, koks konkretus teistumo klausimas galutinai buvo išspręstas ankstesnėje procesinėje eigoje; ar buvo išspręsta bendra teistumo padėtis pagal abi baudžiamąsias bylas; ar buvo motyvuotai įvertinta 2019 m. spalio 2 d. nuosprendžio reikšmė; ar buvo įvertinta 2025 m. sausio 21 d. nutarties, įsiteisėjusios 2025 m. vasario 27 d., teisinė reikšmė; ar buvo įvertintos BK 97 straipsnio 8 dalies taikymo sąlygos; kodėl 2026 m. gegužės 7 d. papildomuose paaiškinimuose konkrečiai patikslintas klausimas laikomas tapačiu ankstesniam jau išspręstam klausimui. Dėl to teigia, jog nėra pakankamai aišku, kad teismas nustatė tikrąjį 2026 m. balandžio 23 d. prašymo pagrindą prieš priimdamas sprendimą jo nenagrinėti.
Taip pat teigia, kad 2026 m. gegužės 7 d. papildomuose paaiškinimuose taip pat buvo aiškiai nurodyta, jog BK 96 straipsnio taikymo klausimas nėra savarankiškas pagrindinis 2026 m. balandžio 23 d. prašymo reikalavimas, nes jis aktualus tik tuo atveju, jeigu, nagrinėjant BPK 362¹ straipsnio klausimą iš esmės, būtų sprendžiama dėl naujos subendrintos bausmės. Dėl to mano, jog ankstesnis BK 96 straipsnio klausimo vertinimas savaime negalėjo būti pakankamas pagrindas visą 2026 m. balandžio 23 d. prašymą laikyti jau išspręsto klausimo pakartojimu.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimų į nuteistojo skundą negauta.
Skundas netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Pažymėtina, kad BPK 335-365⁵ straipsniuose nustatyta tvarka sprendžiant klausimus, susijusius su nuosprendžio vykdymo metu iškilusiais neaiškumais, o taip pat ir pagal BPK 362¹ straipsnį nagrinėjant prašymus dėl įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninančio bausmę arba kitokiu būdu lengvinančio veiką padariusio asmens teisinę padėtį, taikymo, pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš naujo nerevizuojamas. Dėl to aukštesnysis teismas BPK 364 straipsnyje nustatyta tvarka tik patikrina skundžiamos apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, tai yra pasisako tik dėl to, ar pagrįstai apylinkės teismas nuteistojo V. A. 2026 m. balandžio 23 d. prašymą paliko nenagrinėtą, konstatavęs, kad prašymas pateiktas pakartotinai.
Nors nuteistasis tiek 2026 m. balandžio 23 d. prašyme (t. 36, b. l. 27-28) bei 2026 m. gegužės 7 d. pateiktuose paaiškinimuose (t. 36, b. l. 68), tiek ir skunde dėl apylinkės teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarties (t. 37, b. l. 1-3) bei Šiaulių apygardos teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose (t. 37, b. l. 108-110) deklaruoja, kad jis neginčija pirmiau priimtų ir įsiteisėjusių sprendimų, o tik prašo įvertinti, ar Šiaulių apygardos teismas, 2025 m. liepos 18 d. nutartyje darydamas išvadą apie teistumo išnykimą, tinkamai pritaikė BK 97 straipsnio 8 dalies nuostatas bei atsižvelgė į tai, kad jis 2025 m. sausio 21 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2025 m. vasario 27 d., buvo atleistas nuo bausmės, tačiau iš nuteistojo prašymų (papildomų paaiškinimų) bei skundų turinio akivaizdu, jog nuteistasis iš esmės nesutinka su Šiaulių apygardos teismo 2025 m. liepos 18 d. nutarties 15-16 punktuose padaryta išvada, jog jo teistumas yra išnykęs, ir dėl to padarytų nusikalstamų veikų perkvalifikavimas nebeturi teisinės reikšmės. Taigi, nuteistasis iš esmės nesutinka su minėta teismo nutartimi ir savaip interpretuoja BK 97 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių teistumo terminų skaičiavimo bei teistumo pasibaigimo (išnykimo) tvarką, taikymą. Pažymėtina, kad dėl teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo sprendžia aukštesnės instancijos teismas. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. liepos 18 d. nutartis (t. 36, b. l. 20-25), kuri buvo priimta išnagrinėjus nuteistojo V. A. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. birželio 19 d. nutarties, yra įsiteisėjusi ir nebeskundžiama, todėl yra įgijusi res judicata (galutinio sprendimo) galią. Dėl to nei apylinkės teismas, nei nuteistojo skundą nagrinėjantis apygardos teismas neturi teisinės galios revizuoti šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimų.
Iš Šiaulių apygardos teismo 2025 m. liepos 18 d. nutarties 15-17 punktuose nurodytų argumentų matyti, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl teistumo išnykimo, pasisakė dėl teistumo skaičiavimo ir teistumo išnykimo tiek pagal Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. spalio 2 d. nuosprendį, tiek ir pagal Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendį, taipogi įvertino ir Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. sausio 21 d. nutartį, kuri įsiteisėjo 2025 m. vasario 27 d., ir konstatavo, jog nuteistojo V. A. teistumas yra išnykęs ir nuo 2025 m. vasario 27 d. jis laikomas neteistu.
Taip pat iš nuteistojo V. A. 2025 m. kovo 20 d., 2025 m. kovo 27 d. prašymų (t. 35, b. l. 21-33, 82-83), skundų ir paaiškinimų dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 22 d. ir 2025 m. birželio 19 d. nutarčių (t. 35, b. l. 123-132, 138-140; t. 36, b. l. 1-13) matyti, kad nuteistasis, vadovaudamasis BPK 362¹ straipsniu, prašė peržiūrėti jo atžvilgiu priimtą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendį, atleisti jį nuo bausmės vykdymo, taip pat nesutiko, kad yra išnykęs teistumas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis taip pat kelia klausimus, susijusius su jo teistumu ir BK 97 straipsnio 8 dalies nuostatų taikymu, tvirtindamas, jog, jį atleidus nuo bausmės, teistumas dar turėtų būti taikomas trejus metus. Toks skundo argumentas yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad dėl teistumo taikymo po V. A. atleidimo nuo likusios bausmės jau buvo pasisakyta Šiaulių apygardos teismo 2025 m. liepos 18 d. nutarties 15-16 punktuose (t. 36, b. l. 20-25). Atleidus nuteistąjį nuo tolesnės bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. spalio 2 d. nuosprendžiu, vykdymo, kai 2022 m. gruodžio 31 d. įsigaliojo nauja BK 154 straipsnio 1 dalies redakcija, nebenumatanti baudžiamosios atsakomybės už veiką, dėl kurios V. A. buvo nuteistas, nebeliko ir teisinio pagrindo pagal šį nuosprendį skaičiuoti teistumą, kaip tai numato BK 97 straipsnio 5 dalis. Apelianto skunde nurodoma BK 97 straipsnio 8 dalis numato, kad, jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta; šiuo atveju teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo; asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų. Duomenų, kad V. A. iki 2025 m. vasario 27 d. būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, byloje nėra.
Įvertinus pirmiau pateiktų nuteistojo prašymų, skundų, dėl kurių buvo priimta Šiaulių apygardos teismo 2025 m. liepos 18 d. nutartis, turinį bei nagrinėjamu atveju pateiktą prašymą, paaiškinimus, skundą, daroma išvada, jog jie iš esmės yra dėl to paties teistumo klausimo ir bausmės sušvelninimo pagal BPK 362¹ straipsnį. Kadangi Šiaulių apygardos teismas, priimdamas 2025 m. liepos 18 d. nutartį, be kita ko, pasisakė ir dėl nuteistojo teistumo klausimo, apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nuteistojo V. A. naujai pateiktą prašymą vertino kaip paduotą pakartotinai bei pagrįstai jį paliko nenagrinėtą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apylinkės teismo nutartis, kuria nuteistojo V. A. prašymas paliktas nenagrinėtas, yra teisėta ir pagrįsta, naikinti arba keisti ją nuteistojo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo V. A. skundą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. gegužės 19 d. nutartį. Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.