Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Aleksandras Rusakas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (suinteresuoto asmens) J. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal antstolės V. M. pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys byloje J. L., R. D. B., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės ir darbo ministerijos V. miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, jog vaikas nenori bendrauti su tėvu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų teismų priimtų procesinių spendimų. Pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos, teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas bei neįvertino antstolės veiksmų vykdymo procese. Byloje nėra antstolės kreipimosi į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino vaiko motinos elgesį. Apeliantė nesiekia sudaryti sąlygų tėvo ir dukters bendravimui ir nebendradarbiauja. Antstolės veiksmai vykdymo procese buvo tinkami. Teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas paskyrė suinteresuotam asmeniui 100 Eur baudą už teismo nutarties dalies nevykdymą.

CPK 771 straipsnio nustatyta tvarka bauda skolininkui už sprendimų, įpareigojančių atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ir privalomųjų nurodymų neįvykdymą teismo skiriama kaltės pagrindu, t. y. tenkinti antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo skolininkui teismas turėtų tik nustatęs, kad sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, ar privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl skolininko kaltės, t. y. nėra objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo skolininko, lemiančių tokį neįvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021; 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021).

Antstolis, perduodamas teismui spręsti klausimą dėl tokio teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymo, akte turi nurodyti, kokiais konkrečiais tėvo (motinos) veiksmais (neveikimu) pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas ir kokios aplinkybės (įrodymai), antstolio vertinimu, patvirtina šiuos veiksmus (neveikimą).

Antstolė 2025 m. gruodžio 3 d. sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akte nurodė, kad 2025 m. lapkričio 20 d. prašymu išieškotojo atstovė informavo, kad teismo nustatyta laikina tėvo R. D. B. bendravimo tvarka su nepilnamete dukra D. I. B. nėra vykdoma, t. y. J. L. nevykdo 2025 m. spalio 9 d. teismo nutarties Nr. e2-858-534/2025 5, 6 punktų - nesuderina su ieškovu (pasitarusi su dukra), kuriomis ateinančio mėnesio darbo dienomis ir savaitgalį tėvas galės bendrauti su dukra, kartu su ieškovu neieško sprendimų bei galimų alternatyvių susitikimo datų, kad laikina tėvo ir nepilnametės dukros tvarka būtų vykdoma.

Antstoliui kreipusis į teismą CPK 771 straipsnio 6 dalies pagrindu, teismas turi pareigą išklausyti abi šalis, įvertinti pateiktus duomenis ir nustatyti priežastis, dėl kurių buvo nevykdomas teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-916/2021).

Be to, teismas, spręsdamas sprendimo (nutarties) neįvykdymo klausimą pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį, be kita ko, patikrina, ar byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių akte nurodytus konkrečius tėvo (motinos) veiksmus (neveikimą), kuriais pasireiškė teismo sprendimo (nutarties) neįvykdymas. Taigi, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar akte nurodytos aplinkybės egzistuoja, bet ir priežastis, dėl kurių galimai neįvykdytas teismo sprendimas ir įpareigojimo nevykdančio asmens kaltę. Akivaizdu, kad teismas dėl baudos skyrimo sprendžia įvertinęs bylos aplinkybių visetą.

Bylos duomenims, Kauno apygardos teismas 2025 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-879-1060/2025 paliko nepakeistą Vilniaus apylinkės teismo 2023 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 23 d. nutarties, kuria buvo netenkintas pareiškėjo R. D. B. skundas antstolei V. M. dėl 2024 m. spalio 16 d. antstolės V. M. patvarkymo panaikinimo. Patvarkymu antstolė netenkino prašymo dėl baudos skyrimo skolininkei J. L. už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-12599-534/2024 nevykdymą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo susitikimai įvyksta ar neįvyksta dažniausiai dėl dukters noro (nenoro) bendrauti ir susitikti, ir sprendė, jog tai nesudaro prielaidų vertinti skolininkės J. L. elgesį kaip tyčinį teismo procesiniu sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos nevykdymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad vaiko pozicija dėl bendravimo su tėvu dažnumo susiformavo vaikui savarankiškai vertinant jo pojūčius, atsižvelgiant į ne visada netinkamą paties tėvo elgesį (neatsargius užgaulius pasakymus apie pačią dukterį, jos motiną, brolius, grasinimus, kaltinimus, vertimą bendrauti ir būti su juo, kai mergaitė jau nepageidauja ir kt.). Pažymėjo, kad vaikas aiškiai išreiškė savo poziciją ne tik tiesiogiai tėvui, bet ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistams.

Skundžiamoje teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartyje teismas konstatavo, kad skolininkė vykdė nutarties 5 punktą, t. y. derindama su vaiku informavo išieškotoją apie galimybę (ne)susitikti su dukra spalio ir lapkričio mėnesiais, tačiau bendravimas nurodytu laiku nevyko. Pasisakydamas dėl nutarties 6 punkto: „jeigu tėvo ir dukros bendravimas šalių suderintomis dienomis negali įvykti, vaiko motina nedelsiant apie tai informuoja tėvą ir kartu su juo ieško sprendimų bei galimų alternatyvių susitikimo datų“, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad D. I. B. fragmentiškas bendravimas su tėvu bei bendravimo tvarkos nesilaikymas yra nulemtas ir paties išieškotojo netinkamo elgesio. Teismas padarė išvadą, kad skolininkės pasyvus elgesys pasireiškė tuo, kad ji nesiima jokių procesinių priemonių pakeisti šiuo metu galiojančią laikiną bendravimo tvarką, jeigu, jos nuomone, ši tvarka neatitinka geriausių vaiko interesų, nors ir sutiko su skolininke, jog ji negali priversti vaiko bendrauti. Teismo vertinimu, skolininkė privalo dėti maksimalias pastangas, siekiant vaiko su tėvu ryšio atkūrimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo 2025 m. spalio 9 d. nutarties 6 punkte nėra nurodyta apeliantės pareigos imtis konkrečių procesinių priemonių dėl galiojančios laikinos bendravimo tvarkos pakeitimo, taip pat nenurodyta, kokių konkrečiai veiksmų apeliantė privalo imtis, siekiant, jog būtų atkurtas vaiko ryšys su tėvu. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, kad nuo Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutarties priėmimo skolininkės J. L. elgesys akivaizdžiai pasikeitė ir jos tyčinis elgesys lėmė nustatytos bendravimo tvarkos nesilaikymą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vaiko bendravimo su tėvu tvarkos nesilaikymą nulėmė ir paties išieškotojo netinkamas elgesys.

Iš byloje esančios 2025 m. lapkričio 3 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės ir darbo ministerijos V. miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vaiko duomenų anketos matyti, jog vaikas nurodė, kad mama neapribojo jos bendravimo su tėčiu, atvirkščiai tėtis (kai mergaitė būdavo pas jį) apribodavo jos bendravimą su mama. Vaikas teigė, kad nelabai nori bendrauti su tėvu ir būna psichologiškai išsekęs tik po pokalbių su tėčiu.

Iš 2025 m. spalio 22 d. VTAS pokalbio su apeliante matyti, jog ji nurodė, kad neturi įtakos vaiko ir tėvo bendravimui. Tėvas visuomet kartą per mėnesį informuoja motiną apie savo dienas, motina tuomet atsižvelgia į savo grafiką ir pasiskirsto bendravimo su vaiku tvarką. Jeigu dukra norėtų bendrauti daugiau su tėvu, motina visai tam neprieštarautų, tačiau dukra pati sprendžia, kiek nori bendrauti su tėvu. Prieš tai minėta, kad Kauno apygardos teismas 2025 m. gegužės 20 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo susitikimai dažniausiai neįvyksta dėl dukters nenoro bendrauti su tėvu.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad dėl apeliantės sąmoningų tyčinių nuo jos valios priklausančių priežasčių buvo netinkamai vykdomas 2025 m. spalio 9 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 6 punktas. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, jog negalima daryti išvados, kad apeliantė neskatino vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu ar tokį bendravimą ribojo. Taip pat nėra duomenų, akivaizdžiai parodančių, kad apeliantė suformavo vaiko nuomonę vaiko interesus pažeidžiančiu būdu. Priešingai, prieš tai minėta, kad teismai konstatavo, jog vaiko pozicija dėl bendravimo su tėvu susiformavo savarankiškai, atsižvelgiant į buvusį netinkamą paties tėvo elgesį.

Kiti atskirojo skundo argumentai šios bylos kontekste neturi esminės teisinės reikšmės, todėl plačiau neanalizuojami.

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir antstolės pareiškimas atmestinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliantės J. L. atskirąjį skundą tenkinti. Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. birželio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti antstolės V. M. 2025 m. gruodžio 3 d. pareiškimo dėl teismo nutarties nevykdymo. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.