Šiaulių apygardos teismo nutartis

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens ATS1 atskirąjį skundą dėl (duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti ATS1 išdavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga (duomenys neskelbtini) apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia (duomenys neskelbtini) apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Suinteresuoto asmens ATS1 priverstinio hospitalizavimo metu egzistavo visos jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos: 1) Gydytojų komisijos suinteresuotam asmeniui konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) (stacionarinio gydymo eigoje galutinė klinikinė diagnozė gali keistis); 2) suinteresuotas asmuo atsisakė hospitalizavimo; 3) suinteresuotas asmuo išlieka socialiai pavojingas, yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

Pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, teismas tinkamai įvertino pareiškėjos prašyme ir gydytojų komisijos išvadoje nurodytus motyvuotus argumentus dėl suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo būtinumo bei teismo posėdžio metu byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus (įskaitant ir paties suinteresuoto asmens). Byloje nėra duomenų, paneigiančių gydytojų komisijos išvadą dėl suinteresuoto asmens psichikos būklės ir jos keliamos grėsmės savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, šių duomenų nepateikė ir suinteresuotas asmuo, teikdamas atskirąjį skundą. Vertina, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog suinteresuotam asmeniui ATS1 yra reikalingas gydymas, dėl ko priverstinis hospitalizavimas leistinas.

Vertina, kad medicinos dokumentuose nurodytos, teismo posėdžio metu išsakytos aplinkybės patvirtina kritikos savo psichikos sveikatos būklei, kuri priverstinio hospitalizavimo metu reikalavo stacionarinio gydymo, nebuvimą, pavojaus kėlimą tiek sau, tiek kitiems asmenims. Suinteresuoto asmens ATS1 grėsmę keliantis, neadekvatus elgesys, kritikos savo sveikatos būklei nebuvimas pagrįstas tiek subjektyvios anamnezės, tiek ir objektyvios anamnezės duomenimis. Tai, kad atskirajame skunde suinteresuotas asmuo laiko save sveiku ir nereikalingu gydymo, nesančiu (duomenys neskelbtini)būsenos, nepaneigia atitinkamo suinteresuoto asmens elgesio įvertinimo, pateikto tiek gydytojų komisijos išvadoje, tiek nurodyto teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Teigia, kad teismas pagrįstai sprendė, kad dėl savo psichikos sveikatos būklės suinteresuotas asmuo ATS1 , jeigu nebūtų priverstinai hospitalizuotas ir gydomas, gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Teismas pagrįstai vertino, kad suinteresuotas asmuo šiuo metu yra socialiai pavojingas, toks elgesys pavojingas jo ir aplinkinių saugumui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl teismo leidimo privestinai hospitalizuoti ir gydyti

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ATS1 dėl psichikos sveikatos būklės yra socialiai pavojingas, todėl yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, leido ATS1 priverstinai gydyti IES1 (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje 30 dienų, priverstinio gydymo terminą pradedant skaičiuoti nuo priverstinio hospitalizavimo dienos, t. y. nuo 2026 m. liepos 28 d.

Apeliantas atskiruoju skundu nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi apelianto vertinimo byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų, kad jo veiksmai realiai yra pavojingi ir kelia grėsmę jo ir kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, be to jis yra veiksnus, nėra (duomenys neskelbtini) būsenos, jo elgesys yra adekvatus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.

Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 4 dalį, teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu jis turi psichikos ir elgesio sutrikimų, ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas 2026 m. liepos 28 d. 22.40 val., hospitalizuotas į IES1 (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės Ūmių psichikos sutrikimų skyrių, teikiant būtinąją medicininę pagalbą dėl (duomenys neskelbtini). Iš 2026 m. liepos 29 d. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvados (toliau – Išvada) nustatyta, kad iš hospitalizacijos įrašo žinoma, kad ATS1 „Atvyko savarankiškai, lydimas vyresnio brolio ir sesers. (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje pirminis, pas psichiatrus anksčiau negydytas. Artimųjų teigimu, paciento būklė pasikeitusi apie metus – tapo įtarus, pradėjo kalbėti, kad atsitiks kažkas blogo, kad jį seka saugumas. Pasikeitė paciento elgesys, dėl to žmona inicijavo skyrybas, pacientas neteko darbo. Žmonai išsikrausčius gyventi atskirai, pacientas nuolatos rašinėdavo žinutes jai ir vaikams, ateidavo prie jų namo, vaikai pradėjo jo bijoti. Pacientas yra iš (duomenys neskelbtini) vaikų šeimos, iš jų jau (duomenys neskelbtini) yra gydęsi PL dėl psichozinių sutrikimų. Pacientas anamnezės duomenis suteikia labai formaliai. Skundžiasi galvos skausmu viršugalvyje, kuris prasidėjo šį vakarą, atrodo, kad kažkas „paveikė“, „kaip kažkas ant per daug įkaitintos indukcinės viryklės keptų blynus“. Pasakoja, kad patyrė daug streso dėl skyrybų, nerimauja dėl to, kad negali susisiekti su vaikais nuo birželio mėn., nežino, kur jie yra, bet turi tam tikrų „įtarimų“. Diagnozė: (duomenys neskelbtini) (stacionarinio gydymo eigoje galutinė klinikinė diagnozė gali keistis). Pateikta gydytojų komisijos išvada: klinikoje vyrauja (duomenys neskelbtini), įtampa, kritikos savo būsenai stoka, dezorganizuotu elgesiu todėl pacientas ATS1 yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių asmenų sveikatai ir gyvybei, taip pat turtui.

Iš Išvados nustatyta, kad gydytojų komisijos apžiūros metu apeliantas buvo įtarus, įsitempęs, bendravo gynybiškai, itin įtariai. Suvokimo sutrikimus po ilgos pauzės paneigė, tačiau pokalbio metu epizodiškai kažką pamurmėjo po nosimi, paklausus, ar girdimos mintys yra suinteresuoto asmens, pasakė, kad „jei mintis ateina, tai galvoju, kad mano, bet neprisistato, nepasako, kad čia ne tavo mintys“. Kalbėjo, kad į ligoninė atsigulė per prievartą, reikalavo duoti lapą, kuriame galėtų atsisakyti „medikamentinių eksperimentų“. Pripažino jaučiantis įtampą dėl to, kad yra skyrybų procese, nebegali susisiekti su vaikais, aiškino, kad nėra pavojingas sau ir aplinkiniams, tačiau sakė, kad būtinai turi išsiaiškinti, kur yra vaikai. Apie hospitalizacijos aplinkybes kalbėjo išvedžiodamas, kalbėjo, kad buvo galvos skausmas, kuris galimai prasidėjo dėl „pašalinio poveikio“, „gal kažkas turi pastatęs aparatą, kuris atlieka fiziologinius bandymus“, „skleidžia elektromagnetiką, radiaciją ar fotonus“, dėl to ir kilo galvos skausmas.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl prašymo pagrįstumo, vadovavosi nagrinėjamoje byloje esančia gydytojų komisijos Išvada, atsižvelgė į pareiškėjos atstovo paaiškinimus, taip pat įvertino paties apelianto teismui duotą paaiškinimą teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas pagrįstai rėmėsi gydytojų komisijos Išvada, kaip įrodymu apie apelianto psichinę būseną. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų ir įrodymų, paneigiančių gydytojų komisijos Išvadą dėl apelianto sveikatos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Tokių įrodymų, apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis). Vien paties apelianto teiginys, jog priverstinio hospitalizavimo ir gydymo taikymas yra perteklinis rūpinimasis jos sveikata, nes jis yra veiksnus asmuo ir pats atsakingas už savo sveikatą bei nėra (duomenys neskelbtini) būsenoje, pats savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tai, jog apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo posėdyje dėl jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo dalyvavo, nurodė, kad jį atvežė brolis, nes apeliantas blogai jautėsi, taip pat galvojo, kad galės pasimatyti su žmonai ir vaikais. Teigė, kad gydytis nereikia, nes nori ieškoti ir surasti vaikus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme nevertino kritiškai savo psichinės sveikatos būklės ir stengėsi paneigti būtinybę gydytis.

Nagrinėjamoje byloje, priešingai, nei teigia skunde apeliantas, jo priverstinio hospitalizavimo metu egzistavo visos priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos: gydytojų komisijos suinteresuotam asmeniui konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) (stacionarinio gydymo eigoje galutinė klinikinė diagnozė gali keistis); apeliantas atsisakė hospitalizavimo; apeliantas išliko socialiai pavojingas, egzistavo reali grėsmė, kad apeliantas dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, gydytojų komisijos Išvadą, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nėra pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik paties apelianto teiginiai, kad priverstinis gydymas jam nereikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių gydytojų komisijos Išvadą, taip pat, kad apelianto sveikatos būklė būtų iš esmės pagerėjusi ar pasikeitusi. Nors apeliantas atskirajame skunde akcentuoja, jog jis nekelia grėsmės nei sau, nei aplinkiniams, tačiau pateikta Išvada, patvirtina, kad apeliantas dėl savo sveikatos būsenos gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei tinkamai motyvavo savo išvadą, kad yra reali grėsmė, kad apeliantas dėl psichikos sveikatos būklės gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių gyvybei, sveikatai ar turtui, bei pagrįstai sprendė, kad priverstinis hospitalizavimas ir gydymas atitinka apelianto interesus.

Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinant nurodytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio

Rezoliucinė dalis

nutaria:

(duomenys neskelbtini) miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjai ir apeliantui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.