Šiaulių apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugpjūčio 31 d. Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Jurgelienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. vasario 9 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-262-405/2026 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei K. Z. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas dėl 184,58 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Finansų bitė“ ir atsakovė K. Z. (buvusi pavardė – R.) 2023 m. vasario 27 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovei 4465 Eur paskolą (4065,38 Eur paskolos suma ir 399,62 Eur paskolos Sutarties sudarymo mokestis) 52 mėn. terminui (iki 2027 m. birželio 20 d.), atsakovė įsipareigojo grąžinti kredito sumą, mokėti 19 procentų dydžio metines palūkanas, 0,8 procentų dydžio administravimo mokestį, 8,95 procentų dydžio Sutarties sudarymo mokestį. Paskola atsakovei suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma www.finbee.lt. Suteikdama atsakovei paskolą, ieškovė atsakovės 399,62 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, 3541,36 Eur atsakovės įsiskolinimą pagal kitą atsakovės su ieškove 2023 m. sausio 22 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „Finansų bitė sąskaitą“, o 524,02 Eur paskolos sumą / likutį ieškovė tiesiogiai pervedė atsakovei į asmeninę banko sąskaitą. Atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, į ieškovės raginimus sumokėti skolą nereagavo, todėl ieškovė, vadovaudamasi Sutarties 8.9 p., vienašališkai nutraukė paskolos Sutartį su atsakove 2025 m. lapkričio 21 d.

Pagal VKĮ 2 straipsnio 14 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatorius – juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Pagal Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.14 punktą, organizatorius – UAB „Finansų bitė“, įrašytas į Lietuvos banko tvarkomą viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Portalas – organizatoriaus prižiūrima ir administruojama tarpusavio skolinimo sistema, kurios pagalba vartotojai, tinkamai užpildę paraiškas ir gavę patvirtinimą iš organizatoriaus, dalyvaudami aukcionuose gali skolintis iš kitų vartotojų arba investuoti į kitų vartotojų paskolas. Organizatorius administruoja portalo veiklą (Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.20 punktas). Paskolos gavėjas – fizinis asmuo, ne jaunesnis nei 18 metų amžiaus Lietuvos Respublikos pilietis ir/arba rezidentas, kuris yra tinkamai pasirašęs ir pateikęs paraišką per portalą ir kurio paraišką portalas patvirtino, kuris sudaro Sutartį asmeninėms, šeimos ar namų ūkio reikmėms (Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.18 punktas).

Pagal šalių sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.27 punktą, paskolos sutarties sudarymo mokestis – paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir Kreditingumo vertinimo mokestį. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo Skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas specialiosiose paskolos sąlygose. Sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu. Sutarties sudarymo mokestis negali būti neigiamas, t. y. jei kreditingumo vertinimo mokesčiui būtų taikoma nuolaida, tos nuolaidos dydį atėmus iš Sutarties sudarymo mokesčio, likusi suma negali būti mažesnė, nei 0.

Portalo www.finbee.lt naudojimo sutarties 10.4 punkte numatyta, kad pagal Paskolos sutarties sudarymo metu galiojančius paslaugų įkainius. Paskolos sutarties sudarymo mokestis aiškiai ir išsamiai yra nurodomas paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose ir paskolos gavėjas užtikrina, kad apie jo dydį buvo tinkamai informuotas ir su juo vienareikšmiškai sutinka. Paskolos sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos. Paskolos sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos. Paskolos sutarties sudarymo mokesčio dydis nurodomas Specialiosiose paskolos sąlygose. Paskolos sutarties sudarymo mokestis yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu. Paskolos gavėjas moka administravimo mokestį (kuris yra išskaidytas visam paskolos terminui) organizatoriui kiekvieną mėnesį pagal paskolos sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytą dydį iki paskolos termino pabaigos.

Pagal paskolos Sutarties Bendrųjų sąlygų 4.7 punktą, iš paskolos gavėjo nuskaitomos sumos paskirstomos tokia tvarka: administravimo mokestis, kiti organizatoriaus mokesčiai, palūkanos, Sutarties sudarymo mokesčio grąžinimas investuotojams, grąžinama paskolos sumos dalis (pirmiausiai tai jos daliai, kuri turėjo būti grąžinama anksčiau). Pradelsusio mokėti įmokas paskolos gavėjo įsipareigojimai, gavus pinigines lėšas iš paskolos gavėjo, yra įskaičiuojami tokia tvarka: pirma eile – skolintojams priklausančios palūkanos nuo vėluojamos grąžinti paskolos sumos; antra eile – administravimo mokestis; trečia eile – skolintojams priklausančios palūkanos, tuomet Sutarties sudarymo mokesčio grąžinimas ir paskiausiai – paskolos dalis.

Aptartos sutarčių nuostatos patvirtina, kad paskolos Sutarties šalys bei mokėtinas Sutarties sudarymo mokestis atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dalyką. Ieškovė vartojimo kredito santykiuose su atsakove veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis), o Sutarties sudarymo mokestis yra ieškovės gaunamas atlyginimas.

Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodyta, kad sutarties sudarymo mokestis (skaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos) sudaro 8,95 proc., skolintojų paskolinta suma (paskolos suma + Sutarties sudarymo mokestis) sudaro 4465 Eur, paskolos suma – 4 065,38 Eur. Pagal įmokų mokėjimo grafiką atsakovė įsipareigojo mokėti kas mėnesį 7,68 Eur dydžio Sutarties sudarymo mokestį (paskutinį mėnesį – 7,94 Eur), iš viso už laikotarpį nuo Sutarties sudarymo iki Sutarties pabaigos atsakovė turėjo sumokėti 399,62 Eur Sutarties sudarymo mokestį. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 184,58 Eur sutarties sudarymo mokesčio.

Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė ieškinyje nurodė, kad sutarties sudarymo mokestį (399,62 Eur) be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą jau paskolos suteikimo momentu, suponuoja išvadą, kad sutarties sudarymo mokestį ieškovė iš atsakovės jau išskaičiavusi. Taip pat teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nors ieškinyje nurodoma, kad atsakovė įsipareigojo sutarties sudarymo mokestį grąžinti skolintojams, tačiau, pagal sutartyje nurodomą šio mokesčio sąvoką, jis mokamas organizatoriui, t. y. ieškovei, už sutarties sudarymą, tame tarpe ir už kreditingumo vertinimą, ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad ji, kaip tarpusavio skolinimosi platformos operatorė, visą išskaičiuotą sutarties sudarymo mokestį būtų pervedusi paskolų finansuotojams. Taigi, remdamasis šiais argumentais pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės ieškinio reikalavimo dėl 184,58 Eur sutarties sudarymo mokesčio priteisimo. Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo jokių faktinių ar teisinių argumentų, kurie paneigtų minėtas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei išvadas, ir iš esmės apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad teismas netyrė bei nevertino ieškovės reikalavimo priteisti sutarties sudarymo mokestį, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamą atlygį, remiantis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi. Todėl apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys šiuo klausimu.

VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje (galiojusioje Sutarties sudarymo metu – 2023 m. vasario 27 d.) numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Toks reglamentavimas tam tikrą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio dalį (ne mažiau kaip 75 proc.) tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant paskolos sutartį grąžinama įmokų suma, kartu imperatyviai nustatydamas su įmokų grąžinimu nesusijusios atlygio dalies maksimalią ribą (iki 25 proc.), kurią draudžiama viršyti.

Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį, šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.

Remiantis Lietuvos banko nuomone, pateikta Vartojimo kredito teikimo gairėse, patvirtintose Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69, tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Tai reiškia, kad išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui: tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan.) arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų, nesvarbu, kad tokiais atvejais tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Gairių 44.6 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog turėjo teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi. Ieškovė byloje duomenų, kad ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investavo ji pati, o ne investuotojai, ir toks investavimas yra jos veiklos modelis, ir ji užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos, nepateikė. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal šią straipsnio nuostatą ieškovė turi būti pasirinkusi tokį veiklos modelį, pagal kurį turi taikyti įstatyminę išimtį kiekvienam vartojimo kreditui.

Ieškovė su ieškiniu pateikė pažymą apie UAB „Finansų bitė“ (skolintojo Nr. (duomenys neskelbtini) investicijas į paskolas, kurioje išskiriama kiek per laikotarpį 2023 m. vasario 27 d. iki 2025 m. lapkričio 21 d. per platformą buvo išduota paskolų. Pažymėtina, kad pateiktas investicijų vidurkis nurodo ieškovės investicijų vidurkį į visas išduotas paskolas per nurodytą laikotarpį, tačiau šie duomenys nepatvirtina, jog ieškovė į paskolas visais atvejais investavo ne mažiau nei 12 procentų. Minėtoje pažymoje yra nurodyti duomenys ne apie investicijas į konkrečias paskolas, o apie bendrus investicijų į paskolas dydžius, atitinkamą mėnesį koinvestuotos sumos bei jos procentinius dydžius. Iš pažymos duomenų nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu kiekvieno mėnesio paskolų skaičius ir koinvestuotų paskolų skaičius nesutampa (koinvestuotų paskolų skaičius yra mažesnis). Taip pat nustatyta, kad kai kuriais mėnesiais bendra koinvestuota suma net nesiekė 12 proc. ribos (pvz., 2023 m. vasario mėn. – 11,77 proc.; 2023 m. kovo mėn.– 11,75 proc.; 2023 m. balandžio mėn. – 11,72 proc.; 2023 m. gegužės mėn. – 11,74 proc.; 2023 m. birželio mėn. – 11,66 proc.). Taigi, pateiktas rašytinis įrodymas savo turiniu nepatvirtina ieškovės pasirinkto veiklos modelio – investavimo į kiekvieną vartojimo kreditą ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad iš minėtos pažymos nėra įmanoma nustatyti kada ji sudaryta, pažyma taip pat nepasirašyta, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo remtis minėta pažyma kaip patikimu įrodymu.

Nurodytų aplinkybių kontekste taip pat svarbu pažymėti, jog nei paskolos Sutarties Bendrosiose, nei Specialiosiose sąlygose, nei naudojimosi sutartyje ieškovė UAB „Finansų bitė“ neišskiriama kaip viena iš skolintojų kiekvieno paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju. Ieškovei į bylą tokių duomenų nepateikus, nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamoje byloje galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog bylos duomenys patvirtina realų įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškovės investavimo faktą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė savo teisės į VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą išlygą egzistavimo (CPK 178 straipsnis).

Kaip jau minėta, VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Nagrinėjamu atveju, atlygis ieškovei susidarė iš dviejų dalių, t. y. 0,8 proc. administravimo mokesčio, kuris pagal įmokų mokėjimo grafiką sudarė 1 020,51 Eur (Paskolos Sutarties bendrųjų sąlygų 1.2 punktas) ir 399,62 Eur sutarties sudarymo mokesčio, ir bendra ieškovės atlygio suma sudaro 1 420,13 Eur (1 020,51 Eur + 399,62 Eur). Taigi, ieškovė turėtų teisę reikalauti viso 1 420,13 Eur atlygio, jeigu atsakovė sumokėtų 6084,57 Eur įmokas (4 065,38 Eur (paskolos suma) + 2 019,19 Eur (palūkanų suma)). Šiuo atveju ieškovė ieškiniu prašė priteisti 268,95 Eur administravimo mokestį ir 184,58 Eur sutarties sudarymo mokestį. Pirmosios instancijos teismas sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės tik 93,04 Eur (19,89 Eur + 19,26 Eur + 18,62 Eur + 17,97 Eur + 17,30 Eur) administravimo mokestį, apskaičiuotą už 29–33 įmokas. Šios sumos apeliacine tvarka apeliantė neginčija.

Remiantis ieškovės su ieškiniu pateiktais duomenimis, atsakovė yra grąžinusi ieškovei 1579,54 Eur kredito sumos ir 1483,40 Eur palūkanų, iš viso 3062,94 Eur (50,34 proc. visų pagal grafiką numatytų grąžinti kredito ir palūkanų įmokų), bei 749,60 Eur administravimo mokestį ir 215,04 Eur sutarties sudarymo mokestį (žr., sutarties įmokų mokėjimo grafiką ir buhalterinę pažymą (skolos apskaičiavimas)). Taigi, kaip matyti atsakovės sumokėta administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio suma (964,64 Eur) sudaro ne mažiau kaip 75 proc. ieškovei priklausančio atlygio, paskaičiuoto proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų (proporcingai priklausantis atlygis pagal grąžintas įmokas: 1420,13 Eur x 50,34 proc. = 714,89 Eur). Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės 93,04 Eur (19,89 Eur + 19,26 Eur + 18,62 Eur + 17,97 Eur + 17,30 Eur) administravimo mokestį, apskaičiuotą už 29–33 įmokas. Šios sumos apeliacine tvarka neginčijant, ieškovės faktiškai gautas ir teismo sprendimu jau užtikrintas atlygis iš viso sudaro 1 057,68 Eur (964,64 Eur + 93,04 Eur). Apeliacinis skundas paduotas tik dėl teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta priteisti 184,58 Eur sutarties sudarymo mokestį. Kaip jau minėta, įstatymas draudžia tarpusavio skolinimo platformos operatoriui nustatyti tokią savo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką, pagal kurią didesnė nei 25 proc. atlygio dalis nebūtų siejama su kredito gavėjo vykdant sutartį grąžintomis įmokomis (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis). Šiuo atveju, nesumokėtas ir ieškiniu prašytas priteisti atlygis ieškovei sudaro 453,53 Eur (268,95 Eur (administravimo mokestis) + 184,58 Eur (sutarties sudarymo mokestis), o iš šios sumos Sutarties sudarymo mokestis sudaro 40,69 proc. (184,58 Eur / 453,53 Eur x 100 proc.). Taigi, ši ieškovės atlygio dalis viršija įstatyme įtvirtintą maksimalią atlygio, kuris gali būti nesiejamas su paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintinomis įmokomis, ribą, t. y. 25 procentus (VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis). Tokios išvados nepaneigia ir sutarties sudarymo mokesčio mokėjimo tvarka. Nustatytos aplinkybės rodo ieškovės UAB „Finansų Bitė“ apeliacinio skundo nepagrįstumą.

Dėl bylos procesinės baigties

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias vartotojo atsakomybę kredito teisiniuose santykiuose, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos ieškovės naudai nepriteistinos. Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2026 m. vasario 9 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.