- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-08-20
- Bylos Nr.
- e2S-906-856/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18794-2026-8
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Suinteresuotas asmuo
- X. Z.
- Pareiškėjas
- Viešoji įstaiga RESPUBLIKINĖ VILNIAUS PSICHIATRIJOS LIGONINĖ
- Ieškovas
- VšĮ Respublikinė psichiatrijos ligoninė
- Kategorijos
- 12.15.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens X. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-30197-566/2026 pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti X. Z..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
I. Ginčo esmė
Pareiškėja viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, remdamasi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsniu, kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti X. Z., kuris 2026 m. birželio 26 d. buvo hospitalizuotas į viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės 5 skyrių; tęsti gydymą 30 dienų nuo 2026 m. liepos 25 d.
Pareiškėja nurodė, kad pacientas yra veiksnus, yra ūmios psichozės būsenos, yra neprognozuojamo pavojingo agresyvaus elgesio.
Teismo posėdžio metu X. Z. nurodė, kad sutinka su trumpu hospitalizavimu ir gydymu. X. Z. atstovas advokatas Z. B., gindamas savo atstovaujamojo interesus, jo priverstiniam hospitalizavimui taip pat neprieštaravo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. liepos 20 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino – pratęsė X. Z. priverstinį hospitalizavimą ir gydymą viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 30 (trisdešimt) dienų, terminą skaičiuojant nuo 2026 m. liepos 26 d.
Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo X. Z. viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje hospitalizuotas 2026 m. birželio 26 d., diagnozė – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui 2026 m. liepos 19 d. išvadoje konstatuota, kad pacientas atvyko palydint policijai, surakintas antrankiais dėl ūmios psichozės esant neadekvačiam, agresyviam elgesiui, skirtas priverstinis gydymas 30 dienų. Pirmą kartą pacientas gydytas 2024-02-19 – 05-02. Nepaisant gydymo, pacientas lieka ūmios psichozės būsenos; žinoma, kad ankstesnės stacionarizacijos metu būsena gerėjo iš lėto, gydytas 73 lovadienius, dėl ko yra reali grėsmė, kad pacientas yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, jog jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai bei gyvybei ir (ar) turtui.
Teismas, remdamasis byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais teismo posėdžio metu, pateikta gydytojų konsultacinės komisijos 2026 m. liepos 19 d. išvada, kurioje pakankamai motyvuotas asmens priverstinio gydymo būtinumas, sprendė, kad D. V. dėl psichikos sveikatos būsenos būtinas gydymas ligoninėje, kuris dar tik pradėtas ir, siekiant efektyvumo, turi būti tęsiamas,
III. Atskirojo skundo argumentai ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo X. Z. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eS2-30197-566/2026. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
X. Z. yra veiksnus, sutiko gydytis ir nuo 2026 m. birželio 26 d. iki dabar buvo gydomas priverstinai, nors nei tada, nei vėliau grėsmės niekam nekėlė. Jis nėra ūmios psichozės būsenoje, jo elgesys adekvatus, tuo galėjo įsitikti teismas posėdžio metu.
Teismas, nurodydamas, kad yra reali grėsmė, jog pacientas yra socialiai pavojingas, ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai bei gyvybei ir (ar) turtui, pasirėmė gydytojų padarytomis prielaidomis apie paciento pavojingumą nesant duomenų, patvirtinančių, jog dabartiniu metu yra reali grėsmė, kad pacientas gali savo veiksmais padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei. Nėra pateikta įrodymų, jog pacientas yra socialiai pavojingas ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai bei gyvybei ir (ar) turtui nėra.
Kadangi pacientas veiksnus asmuo ir pats atsakingas už savo sveikatą, ilgą laiką buvo gydomas, priverstinis hospitalizavimas yra perteklinis rūpinimasis jo sveikata ir nesudaro pagrindo jo priverstinai hospitalizuoti.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė prašo suinteresuoto asmens X. Z. atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Suinteresuoto asmens X. Z. priverstinio hospitalizavimo metu egzistavo visos jo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo sąlygos: gydytojų komisijos suinteresuotam asmeniui konstatuotas psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); suinteresuotas asmuo atsisakė hospitalizavimo; suinteresuotas asmuo išlieka socialiai pavojingas, yra reali grėsmė, kad suinteresuotas asmuo dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
Teismas tinkamai įvertino pareiškėjos prašyme ir Gydytojų komisijos išvadoje nurodytus motyvuotus argumentus dėl suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir gydymo būtinumo bei teismo posėdžio metu byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimus (įskaitant ir paties suinteresuoto asmens). Byloje nėra duomenų, paneigiančių Gydytojų komisijos išvadą dėl suinteresuoto asmens psichikos būklės ir jos keliamos grėsmės savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, šių duomenų nepateikė ir suinteresuotas asmuo, teikdamas atskirąjį skundą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog suinteresuotam asmeniui D. V. yra reikalingas gydymas, dėl ko priverstinis hospitalizavimas leistinas.
Medicinos dokumentuose nurodytos teismo posėdžio metu išsakytos aplinkybės patvirtina kritikos savo psichikos sveikatos būklei, kuri priverstinio hospitalizavimo metu reikalavo stacionarinio gydymo, nebuvimą, pavojaus kėlimą tiek sau, tiek kitiems asmenims.
Suinteresuoto asmens psichikos sveikatos būklę, šios būklės lemiamą neadekvatų elgesį bei priimamus sprendimus, grėsmę ir šios grėsmės realumą psichikos sutrikimo psichopatologijoje įvertino specialiai tai atlikti įgalioti asmenys. Suinteresuoto asmens X. Z. grėsmę keliantis, neadekvatus elgesys, kritikos savo sveikatos būklei nebuvimas pagrįstas tiek subjektyvios anamnezės, tiek ir objektyvios anamnezės duomenimis. Tai, kad atskirajame skunde suinteresuotas asmuo laiko save sveiku ir nebereikalingu gydymo, nesančiu ūmios psichozės būsenos, nepaneigia atitinkamo suinteresuoto asmens elgesio įvertinimo, pateikto tiek Gydytojų komisijos išvadoje, tiek nurodyto teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl savo psichikos sveikatos būklės suinteresuotas asmuo D. V., jeigu nebūtų priverstinai hospitalizuotas ir gydomas, gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pratęstas X. Z. priverstinis hospitalizavimas ir gydymas, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.26 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas.
Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paciento psichikos būklės įvertinimą atlieka ir gydymo poreikį nustato gydytojas psichiatras ar gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras, bendradarbiaudamas su kitais sveikatos priežiūros ir (ar) kitais specialistais. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, jog yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą, teikiančią stacionarines asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, pristatomas greitosios medicinos pagalbos asmens sveikatos priežiūros specialisto sprendimu, sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo priima psichikos sveikatos priežiūros įstaigos, į kurią pristatytas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, gydytojas psichiatras arba gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Jeigu šioje dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo ( Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).
Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 4 dalį, teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios. Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu jis turi psichikos ir elgesio sutrikimų, ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui.
Atmetami kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog byloje nėra duomenų apie jo keliamą grėsmę savo ir aplinkinių sveikatai, gyvybei ir/ar turtui. Bylos duomenimis nustatyta, kad X. Z.viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje hospitalizuotas 2026 m. birželio 26 d., diagnozė – (duomenys neskelbtini)((duomenys neskelbtini)). Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui 2026 m. liepos 19 d. išvadoje konstatuota, kad pacientas atvyko palydint policijai, surakintas antrankiais dėl ūmios psichozės esant neadekvačiam, agresyviam elgesiui, skirtas priverstinis gydymas 30 dienų. Pirmą kartą pacientas gydytas 2024-02-19 – 05-02. Nepaisant gydymo, pacientas lieka ūmios psichozės būsenos; žinoma, kad ankstesnės stacionarizacijos metu būsena gerėjo iš lėto, gydytas 73 lovadienius, dėl ko yra reali grėsmė, kad pacientas yra socialiai pavojingas, ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai bei gyvybei ir (ar) turtui. Gydytojų komisijos išvadoje taip pat nurodyta, kad suinteresuotas asmuo, medicininės dokumentacijos duomenimis, katamnestiniu periodu vaistų nevartoja; ankstesnės stacionarizacijos metu būsena gerėjo iš lėto, gydytas 73 lovadienius. Suinteresuotas asmuo lieka kliedesiuose apie merginą S., kad ši būsianti jo nuotaka.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, dėl kokios priežasties apeliantas buvo pristatytas į psichiatrijos ligoninę. Esminę reikšmę turi tai, kad pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl priverstinės hospitalizacijos pratęsimo, apeliantas buvo tokios psichikos būklės, dėl kurios kilo reali grėsmė, jog jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir turtui.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, 2026 m. liepos 19 d. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadą, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nebuvo pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą ir gydymą, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik apelianto teiginiai, kad priverstinis gydymas jam nereikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių faktinių duomenų ir įrodymų, paneigiančių 2026 m. liepos 19 d. Gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl apelianto priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei tinkamai motyvavo savo išvadą, jog apeliantas dėl dabartinės psichikos sveikatos būklės gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių gyvybei, sveikatai ir (ar) turtui. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui ligoninės psichiatrijos skyriuje.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.