Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Nr. DOK-1827 Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00698-2025-8 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.3.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininko), Agnės Tikniūtės ir Eglės Zemlytės, susipažinusi su 2026 m. gegužės 14 d. pateiktu suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje pareiškėja V. M. tikslu gauti našlaičio pensiją prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai neįgalumas pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24-26 metai. Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškimas tenkintas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjai neįgalumas pirmą kartą buvo nustatytas iki jai suėjo 24-26 metai. Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. kovo 5 d. nutartimi paliko nepakeistą Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą.

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartį ir Telšių apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, kad kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

1. Pareiškimą nagrinėję teismai netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 38 straipsnio nuostatas, nustatančias našlaičių pensijų skyrimo sąlygas (suinteresuoto asmens teigimu, neįgalumas pareiškėjai pirmą kartą buvo nustatyta tik nuo 1993 m. liepos 1 d., todėl pareiškėja neatitinka Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų gauti našlaičių pensiją), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 patvirtintus Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatus, nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimo išaiškinimų, kokia tvarka asmuo pripažįstamas neįgaliuoju, neteisingai vertino įrodymus dėl neįgalumo nustatymo momento.

2. Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusio (paskelbto mirusiu) asmens vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni mirusio (paskelbto mirusiu) asmens vaikai ir įvaikiai, pripažinti asmenimis su negalia (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – nedarbingais ar iš dalies darbingais, iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 24 metai, taip pat tie, kurie dėl ligos ar traumos, atsiradusios, iki jiems sukako 24 metai, padarinių asmenimis su negalia (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – nedarbingais ar iš dalies darbingais, iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) pripažinti po 24 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukanka 26 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo asmenimis su negalia (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – nedarbingais ar iš dalies darbingais, iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) dienos nuolat yra pripažinti asmenimis su negalia (iki 2023 m. gruodžio 31 d. – nedarbingais ar iš dalies darbingais, iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais). Sprendimas dėl atitinkamos rūšies pensijos skyrimo ir (ar) mokėjimo priimamas remiantis Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (iki 2005 m. liepos 1 d. – Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos) išduotais dokumentais. Dėl to sprendžiant klausimą dėl teisės į našlaičių pensiją įgijimo yra svarbus ne asmens susirgimas ar susirgimo momentas, bet asmens pripažinimo neįgaliu momentas.

3. Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime akcentavo, jog Pensijų įstatyme nebuvo nustatyta, kad asmenys, kurie tapo neįgaliais po 18 metų, be kita ko, tapo neįgaliais po 18 metų dėl ligos ar traumos pasekmių, atsiradusių iki 18 metų, turi teisę gauti maitintojo netekimo pensiją (našlaičių pensiją), ir iš Konstitucijos valstybei nekyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį našlaičių pensija būtų skiriama neįgaliems tėvų netekusiems pilnamečiams asmenims. Konstitucinis Teismas pripažino, jog Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, kad teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai – 18 metų ir vyresni negalią turintys asmenys, jeigu jie nebuvo pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų, neprieštarauja Konstitucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-687/2017).

4. Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 08/2008-23/2009, pasisakydamas dėl Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies (2006 m. gruodžio 12 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, konstatavo, kad neįgalumu laikoma tokia asmens būklė, kuri yra nustatoma kompetentingų įstaigų. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad klausimą dėl asmens pripažinimo neįgaliu turi teisę spręsti ir sprendimą tuo klausimu gali priimti tik kompetentinga įstaiga. Tuo tarpu byloje teismai vertino ir sprendė dėl pareiškėjos neįgalumo.

5. Nors suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde nurodė argumentus, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje cituojamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-11-04-1014/2023, pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenis, nerastas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad buvo pagrindo remtis šiuo sprendimu kaip precedentu, ir nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai savo priimtuose sprendimuose nenurodė savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose bylose pateiktų išaiškinimų, susijusių su bylai aktualios teisės normų aiškinimu.

6. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien tai, jog sulaukusi pilnametystės pareiškėja tik būdama 27 metų amžiaus (iš esmės tik metais vėliau, nei reikalaujama pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį) kreipėsi dėl invalidumo grupės nustatymo, nepaneigia fakto, jog neįgalumas vaikystėje jai galėjo būti nustatytas, yra neteisinga, padaryta neatsižvelgiant į teismų praktiką, pagal kurią neįgalumui nustatyti teisės aktuose yra įtvirtinta speciali tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-687/2017). Byloje esantys dokumentai (1993 m. liepos 1 d. Ekspertizės aktas Nr. 2186, 1993 m. liepos 1 d. invalidumo pažyma MSE-1 Nr. 79664) patvirtina, kad pareiškėjai neįgalumas pirmą kartą nustatytas nuo 1993 m. liepos 1 d., pareiškėjai esant 27 metų amžiaus. Bylos duomenys apie tai, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos archyve nėra duomenų apie pareiškėjos sveikatą mokymosi Telšių kurčiųjų mokykloje – internate, nes šie dokumentai nepriskiriami ilgo ir nuolatinio saugojimo dokumentų kategorijai, nepatvirtina fakto, kad pareiškėjai buvo nustatytas neįgalumas prieš pradedant lankyti šią mokymosi įstaigą. Priešingai, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2023 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. R-8536 „Dėl duomenų apie V. M.“ pateikimo, ir pareiškėjos 1993 m. liepos 15 d. pareiškimas dėl invalidumo pensijos skyrimo, pateiktas Socialinio draudimo Telšių skyriui, Viešosios įstaigos Regioninės Telšių ligoninės 2024 m. kovo 13 d. raštas Nr. V3-(1.12 MR) „Dėl duomenų pateikimo“ nepatvirtina fakto, kad neįgalumas pareiškėjai pirmą kartą buvo nustatytas anksčiau negu nuo 1993 m. liepos 1 d. Vadinasi, pareiškėja neatitinka sąlygų, nustatytų Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje. Ši įstatymo norma yra imperatyvi, pagal ją teisės gauti našlaičių pensiją pripažinimui svarbus ne tik asmens susirgimas ar asmens susirgimo momentas, bet ir jo pripažinimo neįgaliu momentas, todėl teismų išvados, kad specializuotose įstaigose galėjo mokytis tik negalią turintys vaikai, negali būti vertinamos kaip kompetentingų įstaigų priimti sprendimai apie nustatytą neįgalumą, suteikiantį teisę į našlaičių pensiją pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų procesinių nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.