- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-19
- Bylos Nr.
- e2A-1812-796/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08540-2025-7
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Atsakovas
- IJK1, IJK1 priešieškinį, DTU3
- Ieškovas
- SAU2
Įžanginė dalis
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jolantos Gailevičienės ir Erinijos Kazlauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo IJK1 (IJK1) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės SAU2 ieškinį atsakovui IJK1 dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kapo tvarkymo išlaidų kompensavimo ir nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovo IJK1 priešieškinį ieškovei SAU2, atsakovui DTU3 dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė SAU2 (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:
atidalyti ieškovei ir atsakovui IJK1 (toliau – ir atsakovas) priklausantį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir ieškovei priteisti iš atsakovo jam priklausančias 3/8 dalis automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovui priteisti iš ieškovės 3 010 Eur kompensaciją;
priteisti iš atsakovo 1 050 Eur kapo tvarkymo išlaidas;
priteisti iš atsakovo 600 Eur nuostolių atlyginimą;
priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 1 650 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė kartu su sutuoktiniu BVK4 (BVK4) 2021 metais įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise automobilį „Audi Q7“. Ieškovės sutuoktinis (duomenys neskelbtini) mirė. Ieškovei buvo išduotas Nuosavybės teisės liudijimas, patvirtinantis, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis šios transporto priemonės. Likusi 1/2 dalis, priklausiusi mirusiajam, buvo paveldėta atsakovo, mirusio ieškovės sutuoktinio sūnaus. Teigė, kad iš viso ieškovei priklauso 62,5 procento arba 5/8 dalys, o atsakovui 37,5 procento arba 3/8 dalys šios transporto priemonės. Ieškovė siekia atidalyti jai ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Audi Q7“ iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsižvelgiant į tai, kad automobilio natūra atidalyti neįmanoma, šis turtas atidalytinas ieškovei, kaip didesnės turto dalies savininkei priteisiant turtą, o atsakovui piniginę kompensaciją. Siekdama išsiaiškinti tikslų mokėtinos kompensacijos dydį, ieškovė kreipėsi į turto vertintoją uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, kuri atlikusi vertinimą nustatė, kad automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė yra 8 025 Eur. Tuo remiantis prašo iš jos atsakovui priteisti 3 010 Eur kompensaciją (8 025 Eur x 37,5 / 100) už jam priklausančias 3/8 dalis automobilio.
Nurodė, kad ieškovė už mirusio sutuoktinio, atsakovo tėvo, kapo sutvarkymą patyrė 1 400 Eur išlaidas. Šios išlaidos paskirstytinos proporcingai tarp įpėdinių pagal paveldėto turto dalis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas paveldėjo 2/4 dalis mirusiajam priklausiusio turto, iš atsakovo proporcingai paveldėto turto daliai priteistinos ir kapo tvarkymo išlaidos, kas šiuo atveju sudaro 1 050 Eur sumą (1 400 Eur x 75 / 100). Ieškovė taip pat patyrė nuostolius, nes ji už transporto priemonės „Audi Q7“ vertinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 250 Eur sumą, o už pretenzijos atsakovui parengimą sumokėjo 350 Eur sumą (už advokato teisines paslaugas).
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, su ieškinio reikalavimo dalimi dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės jis iš dalies sutiko, su kita ieškinio dalimi nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sutinka su transporto priemonės „Audi Q7“ atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovės nurodytu būdu, tačiau nesutinka su ieškovės apskaičiuota kompensacijos dalimi, tenkančia atsakovui. Be atsakovo žinios ir sutikimo šia transporto priemone daugiau kaip pusę metų naudojosi MRG5. Šis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto vertinimo ataskaitoje įvardijamas kaip transporto priemonės valdytojas. Apie šį asmenį atsakovui tapo žinoma pareiškus ieškinį. Atsakovo žiniomis, automobilis buvo techniškai tvarkingas, be turto vertinimo ataskaitoje nurodytų apgadinimų. Teigė, kad automobilio nuvertėjimas (turto vertinimo ataskaitoje nurodyti kėbulo, salono pažeidimai) buvo sąlygotas intensyvaus ir neatsargaus automobilio eksploatavimo be vieno iš savininkų – atsakovo – žinios. Esant tokioms aplinkybėms, daikto atsitiktinio praradimo, sugadinimo, nuvertėjimo rizika tenka ieškovei, nes ji negavusi kito savininko sutikimo leido jį valdyti pašaliniam asmeniui. Dėl šios priežasties kompensacija turi būti skaičiuojama ne nuo 8 025 Eur, o nuo 10 250 Eur sumos ir atsakovui turi būti išmokėta 3 843,75 Eur, o ne 3 010 Eur dydžio kompensacija.
Atsakovas nesutiko atlyginti 1 050 Eur kapo tvarkymo išlaidas. Atsakovas yra finansiškai prisidėjęs prie tėvo laidojimo išlaidų ir neprašo šių išlaidų atlyginimo. Be to, ieškovė kapo pertvarką šeimos kapavietėje atliko nesuderinusi su atsakovu ir neturėdama leidimo tokiems kapo pertvarkymo veiksmams atlikti: ieškovė šeimos kapavietėje atskyrė BVK4 palaidojimo vietą nuo kitų tame pačiame kape palaidotų artimųjų, todėl atsakovas priėmė sprendimą artimiausiu metu išardyti visą kapavietę ir įrengti ją iš naujo savo sąskaita, todėl neplanuoja ieškovei kompensuoti 1 050 Eur. Ieškovės nesieja jokie giminystės ryšiai su kapavietėje palaidotais žmonėmis ir ji tikrai nebus laidojama šioje kapavietėje.
Atsakovas nesutiko, kad ieškovės patirtos 250 Eur išlaidos už UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktą turto vertinimą ir 350 Eur išlaidos už pretenzijos parengimą galėtų būti laikomos patirta žala (nuostoliais). Atsakovo manymu, ieškovė turėtų įrodyti patirtą žalą.
įpareigoti ieškovę grąžinti Maltos kryžiaus formos ordiną (toliau – ir Ordinas), padengtą raudonu emaliu, viduryje su brangakmeniu, su auksine grandinėle;
priteisti iš ieškovės 117 g aukso dirbinių, o jų neturint priteisti 7 020 Eur kompensaciją;
priteisti iš ieškovės 112,50 Eur paveldimų lėšų, kurios pasisavintos iš BVK4 sąskaitos po jo mirties;
priteisti iš ieškovės papildomą 833,75 Eur kompensaciją už paveldimo automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalį;
pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento automobilio „Volkswagen CC Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2024 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį;
priteisti iš ieškovės 1 875 Eur kompensaciją už paveldimo automobilio „Volkswagen CC Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalį;
priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad po atsakovo tėvo mirties liko juvelyrinių dirbinių: Ordinas, padengtas raudonu emaliu, viduryje brangakmenis, su auksine grandinėle (gaminio svoris apie 40 g aukso), mirusio tėvo vyriškas auksinis žiedas (gaminio svoris apie 10 g), masyvus vestuvinis žiedas (gaminio svoris 6 g), grandinėlė su kryžiumi (gaminio svoris 20 g), rankos grandinėlė (gaminio svoris 20 g), taip pat atsakovo tėvas buvo paveldėjęs iš mamos aukso dirbinių, kurie buvo padalyti tarp brolių (paveldėtų dirbinių svoris apie 100 g). Teigė, kad tėvo paveldėtais aukso dirbiniais puošdavosi ieškovė, ji po tėvo mirties juos pasisavino. Pokalbio su viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „(duomenys neskelbtini)“ vadovu KLM6, kuris buvo įgaliotas atstovauti atsakovo interesams, sprendžiant visus klausimus, susijusius su paveldėjimo teisės įgyvendinimu po tėvo mirties, metu, ginčui nepersikėlus į teismą, ieškovė patvirtino, kad jos žinioje yra IJK1 šeimai istorinę vertę turintis Maltos kryžiaus formos ordinas ir kiti aukso dirbiniai. Neskaičiuojant Ordino su auksine grandinėle, bendras auksinių dirbinių svoris yra 156 g. Skaičiuojant aukso supirkimo (perkant kaip laužą) kainą po 60 Eur už gramą pasisavintų juvelyrinių dirbinių kaina yra 9 360 Eur. Atsakovas sutiktų, kad jam būtų grąžinta 3/4 dalys aukso dirbinių, skaičiuojant nuo 156 g svorio, kurių kaina 9 360 Eur, kas sudarytų 117 g aukso dirbinių, arba būtų išmokėta 7 020 Eur kompensacija. Taip pat atsakovas pageidauja, kad būtų grąžintas Maltos kryžiaus formos ordinas, kurio vertės nurodyti negali.
Po atsakovo tėvo mirties (duomenys neskelbtini) ieškovė iš jo akcinėje bendrovėje (toliau – ir AB) „(duomenys neskelbtini)“ esančios banko sąskaitos 2024 m. liepos 19 d. išgrynino 300 Eur. Kadangi lėšos gautos santuokoje, 1/2 dalis priklausytų ieškovei, t. y. 150 Eur, likusių 150 Eur lėšų 3/4 dalys priklauso atsakovui, t. y. 112,5 Eur (150 Eur x 3/4), kuriuos prašo priteisti iš ieškovės.
2024 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovo tėvas automobilį „Volkswagen CC Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 1 000 Eur pardavė ieškovės sūnui DTU3. Atsakovas prašo šį sandorį pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento, o atsakovui priteisti 1 875 Eur kompensaciją už 3/8 paveldėtino automobilio dalis. Nurodė, kad 2024 m. birželio 21 d. atsakovo tėvas greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo atvežtas į (duomenys neskelbtini) universiteto ligoninę. Atvežtas atsakovo tėvas dėl savo sveikatos būklės (metastazių, intoksikacijos, uždegiminių procesų organizme) buvo dezorentuotas, savarankiškai pasirašyti medicininiuose dokumentuose negalėjo, už jį pasirašė ieškovė. (duomenys neskelbtini) konstatuota atsakovo tėvo mirtis. Mano, kad laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 21 d. iki (duomenys neskelbtini) atsakovo tėvas buvo tokios būklės, kad nesugebėjo suvokti savo veiksmų ir tinkamai išreikšti valios dėl sandorių sudarymo. Nurodytu laikotarpiu ligos dinamika buvo neigiama, būklė negerėjo, kol išsekus gyvybinėms funkcijoms jis mirė. Už tariamai parduotą automobilį pinigai nebuvo mokami. Be to, automobilis parduotas neva už 1 000 Eur, nors tokio automobilio kaina 2025 metais yra ne mažesnė nei 5 000 Eur.
Atsakovui kompensacija už 3/8 dalis automobilio „Audi Q7“ turi būti skaičiuojama nuo 10 250 Eur, o ne nuo 8 025 Eur sumos ir atitinkamai atsakovui turi būti išmokėta 3 843,75 Eur, o ne 3 010 Eur, kadangi ieškovė, negavusi atsakovo sutikimo, leido automobilį valdyti pašaliniam asmeniui, dėl to ieškovei tenka automobilio sugadinimo ir nuvertėjimo rizika. Todėl atsakovui priteistina kompensacijos suma turi būti 833,75 Eur didesnė, nei ieškinyje nurodo ieškovė.
Ieškovė ir atsakovas DTU3 pateikė atsiliepimą į priešieškinį, juo su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas, pažeisdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė jokių įrodymų apie juvelyrinių dirbinių priklausymą mirusiajam asmeninės nuosavybės teisėmis ir nenurodė, kokiomis aplinkybėmis, kaip bei kada tiksliai buvo gauti papuošalai. Taip pat atsakovas nepateikė jokių duomenų apie juvelyrinių dirbinių ypatybes: metalo rūšį, prabą, svorį ir pan. Spręsti iš nuotraukos apie papuošalo svorį yra neįmanoma, kadangi nėra aišku, ar jis yra tuščiaviduris, ar pilnaviduris dirbinys. Nepaisant šių aplinkybių, vien ta aplinkybė, kad anksčiau šie papuošalai buvo kažkada naudojami sutuoktinių ieškovės ir BVK4, nesuponuoja prezumpcijos, kad jie priklausė palikėjui mirusiam atsakovo tėvui asmeninės nuosavybės teise (išskyrus vestuvinį žiedą). Atsakovo pateiktose nuotraukose matoma auksinė grandinėlė nuo seno priklausė asmeniškai ieškovei, kadangi tai buvo palikimas po jos mamos mirties. Taip pat ieškovės sūnus GVU8 2015 metais išvažiuodamas į Ameriką (laimėjęs žaliąją kortą) padovanojo auksinį žiedą ir abi rankų grandinėles ieškovei, o ji leido šiais papuošalais naudotis savo vyrui. Maltos kryžiaus formos ordiną asmeniškai ieškovei 2016 metais padovanojo BVK4 mama LNK9 vestuvių proga (likus porai dienų iki vestuvių), tačiau pablogėjus BVK4 sveikatai šis Ordinas su kitais auksiniais papuošalais buvo parduoti abiejų sutuoktinių iniciatyva. Dėl paskutinio likusio juvelyrinio dirbinio – vestuvinio žiedo pažymi, kad 2024 metų pavasarį vykdamas į ligoninę BVK4 žiedą paliko namuose, o grįžęs iš ligoninės jo nebenešiojo. Po jo mirties vestuvinis žiedas dingo, jo ieškovė negali rasti iki šiol. Mano, kad žiedą galėjo pasisavinti pats atsakovas, kai ateidavo į jų butą slaugyti tėvo po 2–3 kartus per savaitę. Mano, kad atsakovas, reikšdamas nepagrįstus reikalavimus, siekia tik vieno esminio tikslo – nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita. Teigė, kad piniginės lėšos iš mirusiojo banko sąskaitos buvo išgrynintos vieninteliu tikslu – mirusiojo laidojimo dalies išlaidoms apmokėti.
Ieškovė ir BVK4, įsigiję transporto priemonę „Audi Q7“, anksčiau turėtą automobilį „Volkswagen CC Sport“ nutarė parduoti, kadangi automobilį su mechanine pavarų dėže tapo per daug sunku ir nepatogu eksploatuoti. Teigė, kad nepavykus šio automobilio parduoti BVK4 dar prieš 2024 m. birželio mėn. patekdamas į ligoninę pasakė ieškovei, kad jį gali parduoti ieškovės sūnui DTU3. Atsakovo pateikti medicininių dokumentų išrašai patvirtina tik fizinio pobūdžio mirusiojo sveikatos sutrikimus ir ligas, kurios buvo juntamos jau seniai, tačiau tai nepagrindžia sandorio panaikinimui reikšmingiausio pagrindo – asmens nesuvokimo savo veiksmų esmės. Ta aplinkybė, kad automobilis buvo parduotas už 1 000 Eur (kelis kartus mažesne nei rinkos kaina), atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei transporto priemonės būklę, kai stipriai sudėvėta (surūdijusi) transporto priemonė parduodama tarp gerai pažįstamų žmonių ir pardavimo suma iš esmės yra tik susitarimo reikalas, t. y. sandorio šalių valios išreikšta aplinkybė, kurios nepaisyti ar ją neigti nėra jokio pagrindo. Atsakovas, nurodydamas, kad automobilį „Audi Q7“ apgadino MRG5, turėjo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau šios pareigos neįvykdė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikusi vertinimą nustatė, kad automobilio „Audi Q7“ vidutinė rinkos vertė yra 8 025 Eur ir ji nustatyta atsižvelgiant į netvarkingą techninę būklę ir didelę ridą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį patenkino iš dalies. Atidalijo ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. transporto priemonę „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), tokiu būdu: atsakovui priklausančias 3/8 dalis transporto priemonės „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), priteisė ieškovei, priteisiant iš ieškovės atsakovui 3 010 Eur piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančias 3/8 dalis šio turto. Priteisė ieškovei iš atsakovo 1 050 Eur kapavietės tvarkymo išlaidas, 600 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 650 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. rugpjūčio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4 611,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priteisė atsakovui iš ieškovės 112,50 Eur piniginių lėšų, buvusių palikėjo BVK4 banko sąskaitoje. Kitą priešieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo valstybei 33,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Dėl automobilio „Audi Q7“ atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl automobilio „Audi Q7“ atidalijimo būdo: šalių valia yra tokia, kad automobilis natūra atitektų ieškovei, o atsakovui būtų išmokama kompensacija. Tarp šalių ginčas kilo dėl atsakovui priteistinos kompensacijos dydžio. Šioje byloje ieškovė teigė, jog transporto priemonės vertė yra 8 025 Eur, kas reikštų, jog atsakovui turėtų būti priteisiama 3 010,00 Eur (suapvalinus) kompensacijos suma. Atsakovo teigimu, transporto priemonės vertė yra 10 250 Eur, dėl to jam turėtų būti priteisiama 3 843,75 Eur, o ne 3 010,00 Eur kompensacijos suma.
Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kokia buvo ginčo automobilio prekinė išvaizda ir bendra techninė būklė palikėjo BVK4 mirties momentu. Teismas nustatė, kad automobilio vertinimo metu (2025 m. liepos 11 d.) nustatyti defektai pagal lokalizaciją didele dalimi sutampa su automobilio įsigijimo metu (2021 metais) buvusiais defektais. Ieškovė teismo posėdžio metu duodama paaiškinimus nurodė, kad įsigiję ginčo automobilį jiedu su sutuoktiniu nepašalino visų buvusių defektų, taip pat automobilio eksploatavimo metu atsirado naujų defektų – dar esant palikėjui gyvam buvo nubrėžtas automobilio variklio gaubtas. Nors atsakovas pripažino tik automobilio variklio gaubto ir galinio sparno defektų (įbrėžimų) buvimą palikėjo mirties momentu ir teigė, kad jokių įlinkimų ir kitokių defektų nebuvo, tačiau jokių įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo tvirtinimas, jog iš geros prekinės išvaizdos ir geros bendros techninės būklės, nurodomos buvus palikėjo mirties momentu, automobilio prekinė išvaizda ir bendra techninė būklė tapo prasta dėl ieškovės veiksmų, leidžiant transporto priemonę valdyti MRG5, neturi faktinio pagrįstumo, taip pat stokoja ir loginio pagrįstumo. Ieškovė nuo pat palikėjo BVK4 mirties turėjo nekintamą valią pasilikti automobilį natūra, o atsakovui išmokėti jam priklausančios dalies vertės kompensaciją. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė būtų pabloginusi norimos pasilikti transporto priemonės būklę, leisdama ja naudotis kitam asmeniui, kuriam eksploatuojant transporto priemonę atsiranda įvairių defektų (įbrėžimai, įlenkimai ir kt.). Kaip liudytojas apklaustas MRG5 taip pat neigė, kad jam eksploatuojant transporto priemonę dėl jo veiksmų būtų atsiradę kokių nors defektų, parodė, kad ieškovės prašymu ir jos poreikiams tenkinti eksploatuojant ginčo transporto priemonę ji jau turėjo daug defektų: rūdys, subraižytas variklio gaubtas, daug kitų smulkių defektų. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė yra atsakinga už automobilio „Audi Q7“ defektų atsiradimą ir didesnę ridą.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo pozicija dėl automobilio būklės ir vertės yra nenuosekli. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas, be turto vertinimo ataskaitoje nurodytų apgadinimų, nors teismo posėdžio metu paaiškino, kad jam buvo žinoma apie apgadintą automobilio variklio gaubtą ir galinio sparno defektus. Taip pat teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus atsakovas nurodė, kad ginčo automobilio „Audi Q7“ vertė tėvo mirties dieną buvo 14 000–18 000 Eur. Pagal į bylą pateiktą susirašinėjimą, atsakovas iki bylos iškėlimo (2025 m. liepos 13 d.) automobilį vertino jau 9 200 Eur suma (siūlė ieškovei išpirkti jo dalį už 4 600 Eur arba atsakovui išpirkti ieškovės dalį už 4 600 Eur (nurodė, kad tuo metu klaidingai manė, jog automobilis šalims priklauso po 1/2 dalį)). Taigi pats atsakovas pripažino, kad per metus laiko automobilis nuvertėjo 35 procentais (nuo 14 000 Eur iki 9 200 Eur). Tuo tarpu iškėlus bylą teisme atsakovas nurodė, kad ginčo automobilio vertė yra 10 250 Eur. Kaip minėta, atidalijamo turto vertė turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Akivaizdu, kad, didėjant automobilio amžiui, krenta ir jo vertė. Nagrinėjamu atveju nuo automobilio vertinimo praėjo vieneri metai. Taigi 8 025 Eur vertė taip pat labiau atitinka dabartinę automobilio rinkos vertę. Teismas pažymėjo, kad ieškovė į bylą pateikė duomenis, jog automobilį „Audi Q7“ iš pardavėjo „(duomenys neskelbtini)“ (Jungtinės Amerikos Valstijos) pirko jos sūnus GVU8 ir sumokėjo 7 999,80 USD (automobilio kaina 6 300 USD). Ieškovė su sutuoktiniu automobilį pirko už 3 100 Eur (2021 m. lapkričio 3 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis), t. y. mokėjo už transportavimą, išmuitinimo procesą ir tarpininkavimo paslaugą. Nors atsakovas darė prielaidą, kad sutuoktiniai ieškovės sūnui už automobilį sumokėtus pinigus grąžino, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Kaip liudytojas apklaustas GVU8 taip pat neigė gavęs pinigus už nupirktą automobilį, teigė, kad tai buvo dovana mamai. Teismas padarė išvadą, kad ginčo automobilio verte laikant 8 025 Eur, o ne 10 250 Eur būtų tinkamai atsižvelgta į individualią automobilio techninę būklę ir užtikrintas teisingumo bei sąžiningumo principų laikymasis, todėl konstatavo, kad automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė yra 8 025 Eur. Teismas nusprendė patenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą ir atidalyti atsakovui priklausančias 3/8 dalis transporto priemonės „Audi Q7“ priteisiant ieškovei šį turtą natūra, o atsakovui iš ieškovės priteisiant 3 010 Eur kompensaciją. Teismas nusprendė priešieškinio reikalavimą priteisti papildomai 833,75 Eur kompensaciją (iš viso 3 843,75 Eur kompensacijos sumą) atmesti.
Dėl kapavietės tvarkymo išlaidų priteisimo teismas pažymėjo, kad nėra teisės akto, kuris reglamentuoja kilusio ginčo (laidojimo išlaidų priteisimo iš palikėjo įpėdinių) teisinį santykį ir kuriuo būtų galima remtis sprendžiant šalių ginčą. Dėl to ginčas spręstinas vadovaujantis bendraisiais teisės principais, tai yra taikant teisės analogiją. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.59 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina įpėdinio teisę panaudoti paveldimo turto dalį palikėjo laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidoms. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog tvarkyti palikėjo BVK4 kapavietę buvo būtina, dėl kapavietės tvarkymo reikalingumo buvo abiejų šalių sutarimas, kurį patvirtina tiek į bylą pateiktas 2025 m. kovo 19 d. susirašinėjimas, tiek teismo posėdžio metu šalių duoti paaiškinimai, jog po palikėjo mirties susitikus prie kapo buvo sutarta dėl būtinybės atlikti jo tvarkymo darbus. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė pagrindė kapo tvarkymo išlaidų būtinumą.
Taip pat tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad būtent ieškovė organizavo palikėjo kapo sutvarkymą ir dėl to patyrė 1 400 Eur išlaidas. Teismas nustatė, kad velionio palaikai buvo palaidoti į esamą (duomenys neskelbtini) šeimos kapavietę. Pagal ieškovės nurodytas aplinkybes, kurių atsakovas bylos nagrinėjimo metu neginčijo, buvo tvarkoma ta kapavietės dalis, kurioje buvo palaidoti palikėjo palaikai žemėje: ties palaidojimo vieta uždėtos plytelės, kadangi kapavietė jau iki tol buvo uždengta plytelėmis ir toje dalyje esamos plytelės buvo demontuotos, padėta granito plokštė, joje iškaltas palikėjo vardas, gimimo ir mirties metai, sudėti borteliai, sutvarkyti augę krūmai, išbetonuota dalis ploto, skiriančio kapą nuo kitos kapavietės, kad neaugtų žolė. Atsakovas neteikė įrodymų, patvirtinančių šių išlaidų nepagrįstumą ar per didelį dydį, ieškovės patirtų išlaidų dydžio neginčijo. Atsakovas taip pat iš esmės neginčijo savo pareigos prisidėti prie kapavietės tvarkymo išlaidų, tačiau nesutiko atlyginti dalies ieškovės patirtų išlaidų proporcingai paveldėto turto daliai, motyvuodamas tuo, kad ieškovė savo vienos sprendimu parinko kapavietės dizainą, medžiagas ir šių klausimų su atsakovu nederino, o darbų rezultatas atsakovo netenkina. Teismas nustatė, kad už kapavietės, kurioje palaidotas velionis, priežiūrą yra atsakingas atsakovas, tačiau byloje esantys duomenys nesudarė pagrindo spęsti, kad ieškovė kapo tvarkymo darbus organizavo savavališkai. Teismas, įvertinęs šalių susirašinėjimą ir jų elgesį prieš kapavietės tvarkymo darbus bei po jų atlikimo, padarė išvadą, kad atsakovas žinojo apie ieškovės ketinimus organizuoti kapavietės tvarkymo darbus, jiems neprieštaravo ir pats nesiėmė iniciatyvos derinti darbų atlikimo sąlygų. Atsakovas pretenzijas dėl darbų rezultato pradėjo reikšti tik ieškovei pareikalavus atlyginti dalį patirtų išlaidų, todėl teismas nusprendė, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais pritarė ieškovės pasirinktam kapavietės tvarkymo būdui ir tuo metu atliekamiems darbams.
Teismas atmetė atsakovo prieštaravimus dėl kapavietės sutvarkymo dizaino kaip nepagrįstus. Teismas pripažino, kad ieškovė pagrįstai pasirinko juodus bortelius, nes nebuvo galimybės rasti tokių pačių plytelių, kuriomis anksčiau buvo padengta šeimos kapavietė, o atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių priešingai. Dėl neiškaltos pavardės ir portreto graviūros teismas atsižvelgė į ieškovės paaiškinimą, kad toks sprendimas buvo priimtas šalių susitarimu, taip pat pažymėjo, kad papildomus užrašus ir graviūrą atsakovas gali užsakyti savo iniciatyva ir lėšomis. Teismas padarė išvadą, kad nors šalys diskutavo dėl kapavietės sutvarkymo išlaidų pasidalijimo, susitarimo dėl jų paskirstymo nepasiekė. Vis dėlto, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė patyrė būtinas, realias ir pagrįstas kapavietės sutvarkymo išlaidas, o atsakovas priėmė palikimą, teismas konstatavo, kad atsakovui kyla pareiga proporcingai jo priimto palikimo daliai atlyginti ieškovei dalį šių išlaidų. Todėl ieškinys buvo patenkintas, priteisiant iš atsakovo 1 050 Eur, t. y. 3/4 visų kapavietės sutvarkymo išlaidų.
Dėl nuostolių atlyginimo priteisimo teismas nustatė, kad ieškovė 2025 m. liepos 21 d. išsiuntė atsakovui pretenziją-pasiūlymą dėl automobilio „Audi Q7“ atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kapo tvarkymo išlaidų kompensavimo. Dėl šios pretenzijos parengimo ieškovė patyrė 350 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismas konstatavo, kad ieškovės patirtos 350 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už ikiteisminės pretenzijos parengimą buvo būtinos ir pagrįstos, nes ieškovė siekė ginčą išspręsti taikiai ir išvengti teisminio proceso. Teismas pažymėjo, kad išlaidos, šalies patirtos ginant savo teises ne teismo tvarka, nepatenka į bylinėjimosi išlaidų kategoriją, tačiau vertintinos kaip protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Ieškovės išlaidos, patirtos už pretenzijos-pasiūlymo rengimą, pripažintos ieškovės nuostoliais, teismas padarė išvadą, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti iš atsakovo 350 Eur išlaidas (nuostolius) už pretenzijos rengimą ikiteisminėje stadijoje.
Ieškovė taip pat prašė priteisti 250 Eur turto vertinimo išlaidų. Teismas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. liepos 14 d. išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. PA0006277, 250 Eur sumai už transporto priemonės „Audi Q7“ rinkos vertės nustatymą. Ši suma sumokėta pagal 2025 m. liepos 14 d. kasos kvitą. Turto vertinimo išlaidos buvo patirtos iki bylos iškėlimo ir buvo būtinos ieškovei ginant savo teises, tiek atsakovui ikiteisminėje stadijoje, nurodant automobilio techninės būklės neatitinkančią vertę, tiek ir bylos nagrinėjimo metu, nes ieškovė šiuo įrodymu rėmėsi įrodinėdama savo ieškinį byloje ir šis įrodymas buvo tiriamas teisme bei juo remiamasi priimant teismo sprendimą. Todėl teismas šias išlaidas vertino kaip būtinas ir pagrįstas ir padarė išvadą, kad egzistuoja įstatymo nustatytas pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo 250 Eur patirtų išlaidų dėl automobilio vertinimo atlyginimą (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktas).
Dėl 112,50 Eur paveldimų lėšų priteisimo teismas nustatė, kad iš palikėjo BVK4 vardu atidarytos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, (duomenys neskelbtini) 9.49 val., t. y. po palikėjo mirties, buvo paimta 300 Eur. Ieškovė neginčija, kad disponuodama palikėjo banko kortele ji iš bankomato šią pinigų sumą išgrynino, nurodo, kad piniginės lėšos panaudotos patirtoms palikėjo laidojimo išlaidoms kompensuoti. Teismas įvertinęs įrodymų visumą padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo paveldimos lėšos buvo panaudotos laidojimo išlaidoms padengti, todėl priešieškinio reikalavimą patenkino ir iš ieškovės atsakovui priteisė 112,50 Eur piniginių lėšų, buvusių palikėjo banko sąskaitoje.
Dėl automobilio „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismas nurodė, kad atsakovas priešieškiniu prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2024 m. birželio 25 d. automobilio „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sutartį ir priteisti iš ieškovės 1 875 Eur kompensaciją. Teismas padarė išvadą, kad sandorį prašoma pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), ir kaip tariamąjį sandorį (CK 1.86 straipsnis). Atsakovas savo tėvo negebėjimą suprasti savo veiksmų ir jų valdyti sudarant ginčo sandorį įrodinėjo tėvo medicininiais dokumentais, savo paaiškinimais. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų palikėjo medicininių dokumentų išrašus, konstatavo, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad ginčijamos automobilio „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu palikėjas negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti. Pažymėjo, jog iš į bylą pateiktų palikėjo medicininių dokumentų matyti, kad palikėjui buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), skausmo nejaučia, vyrauja bendras silpnumas, sumažėjęs apetitas, krenta svoris. Sandorio sudarymo metu palikėjas gulėjo (duomenys neskelbtini) universiteto ligoninės filialo „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ Vidaus ligų skyriuje (nuo (duomenys neskelbtini)). Šiuo laikotarpiu palikėjo bendra būklė medicininiuose dokumentuose apibūdinta kaip vidutinio sunkumo, stabili, objektyviai: sąmoningas, encefalopatiškas, tačiau orientuotas. Sandorio sudarymo dieną (2024 m. birželio 25 d.) palikėjas ligoninėje buvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo su vidaus ligų skyriaus vedėju. 2024 m. birželio 25 d. 10.05 val. vizitacijos rezultatai aprašyti taip: dinamikoje būklė blogėja – progresuoja (duomenys neskelbtini), bendras silpnumas, labai mažai valgo, objektyviai: sąmoningas, vangus, encefalopatiškas, tačiau orientuotas. Aplinkybė, kad palikėjas buvo sąmoningas ir orientuotas, užfiksuota ir 2024 m. birželio 26 d., 2024 m. birželio 27 d. medicininiuose įrašuose. Šie gydytojų įrašai medicininiuose dokumentuose sutampa su ieškovės ir atsakovo DTU3 paaiškinimais, kad sandorio sudarymo metu (2024 m. birželio 25 d.) palikėjas buvo sąmoningas ir orientuotas. Tuo tarpu atsakovo priešieškinyje ir teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad atsakovo tėvas buvo silpnas, netekęs daug svorio, kaip nurodė, „buvo vien kauliukai“, apibūdina asmens fizinę, tačiau ne psichinę būseną, o atsakovo nurodytos aplinkybės, kad tėvas nekalbėjo, tik mirksėjo akimis, neapibrėžtos laike ir neatitinka palikėjo protinės veiklos būsenos, aprašytos medicininiuose dokumentuose artimu sandorio sudarymui metu ir sandorio sudarymo dieną. Teismas neturėjo pagrindo abejoti medicininiuose dokumentuose esančių įrašų tikrumu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo sutarties sudarymo metu palikėjas būtų galėjęs nesuprasti savo veiksmų ar jų valdyti, todėl priešieškinio reikalavimą pripažinti automobilio „Volkswagen CC Sport“ 2024 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.89 straipsnio pagrindu atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad atsakovas ginčijamo automobilio „Volkswagen CC Sport“ 2024 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorio šalių valios simuliaciją įrodinėjo tokiomis aplinkybėmis: kainos disproporcija, atsiskaitymo nebuvimu, pardavėjo parašo suklastojimu. Ieškovė ir atsakovas DTU3 įrodinėjo aplinkybes, dėl ko buvo sudarytas sandoris, ir realų sandorio įvykdymą: automobilis buvo kelerius metus nenaudojamas, jo būklei atkurti buvo reikalingos investicijos, sutuoktiniai jį kurį laiką bandė parduoti, tačiau pirkėjų nebuvo, buvo reikalingos piniginės lėšos, sandoris buvo realiai įvykdytas. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad 2024 m. birželio 25 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje esantis jo tėvo parašas yra suklastotas, nes atsakovas šio teiginio nepagrindė įrodymais ir neprašė skirti rašysenos ekspertizės. Todėl teismas nenustatė nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti automobilio „Volkswagen CC Sport“ 2024 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu.
Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad už automobilį nebuvo atsiskaityta. Teismas nustatė, kad automobilio „Volkswagen CC Sport“ 2024 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 1 000 Eur automobilio kaina, atsakovas DTU3 paaiškino, jog už automobilį atsiskaitė grynaisiais pinigais sandorio sudarymo dieną, o ieškovė patvirtino pinigus paėmusi sutuoktinio nurodymu. Kadangi automobilis ieškovei ir palikėjui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, teismas pripažino, kad ieškovė turėjo teisinį pagrindą gauti automobilio pardavimo kainą (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Be to, pagal Lietuvos Respublikos atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 1 000 Eur atsiskaitymas grynaisiais pinigais tarp fizinių asmenų nėra draudžiamas. Todėl vien atsakovo teiginio, kad pinigai nebuvo sumokėti, nepakako paneigti sutartyje nurodytų aplinkybių ir šalių paaiškinimų.
Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad automobilis „Volkswagen CC Sport“ buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą. Teismas pažymėjo, kad automobilį ilgą laiką buvo siūloma pirkti už 6 000–7 000 Eur, vėliau kaina buvo sumažinta, tačiau net už 4 000 Eur jo parduoti nepavyko, todėl atsakovo teiginys, kad 2024 m. automobilio rinkos vertė viršijo 5 000 Eur, nebuvo pagrįstas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad automobilį „Volkswagen CC Sport“ iš pradžių įsigijo ieškovės sūnus GVU8, kuris automobilio kainos iš tėvų nereikalavo, o laikė jį dovana motinai, ir kad sutuoktiniai už automobilį savo lėšomis sumokėjo 1 280 Eur. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad 1 000 Eur pardavimo kaina atitiko automobilio „Volkswagen CC Sport“ likutinę vertę. Teismas konstatavo, kad 2024 m. birželio 25 d. automobilio „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo tariamasis sandoris, nes ji sukėlė realias teisines pasekmes ir buvo įvykdytas. Apie nuosavybės teisės pasikeitimą pranešta AB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje 2024 m. birželio 27 d. deklaruota atsakovo DTU3 nuosavybės teisė į automobilį. Atsakovas DTU3 taip pat perėmė automobilį ir, kaip nurodė, pagerino jo techninę būklę. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtino tikrąją šalių valią sudaryti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir sukurti iš jos kylančias teises bei pareigas. Teismas padarė išvadą, kad 2024 m. birželio 25 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties tariamumas neįrodytas, todėl konstatavo, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl 2024 m. birželio 25 d. automobilio „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento ir 1 875 Eur kompensacijos priteisimo yra nepagrįsti, todėl šiuos reikalavimus atmetė.
Dėl paveldimo turto priteisimo teismas nurodė, kad šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatytas turtas, tapęs paveldėjimo objektu po palikėjo mirties, ir tik tai nustačius, spręstinas klausimas dėl paveldėto turto padalijimo būdo. Atsakovas priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę grąžinti Maltos kryžiaus formos ordiną bei 117 g aukso dirbinių, o jų neturint priteisti 7 020 Eur kompensaciją. Atsakovas nurodė, kad paveldėtiną turtą sudaro Ordinas ir aukso juvelyriniai dirbiniai, kurių svoris 156 g, kuriuos ieškovė be teisėto pagrindo pasisavino ir todėl sumažėjo atsakovo paveldimas turtas. Ieškovė, nesutikdama su priešieškinio reikalavimu, nurodė, kad palikėjo mirties dieną toks turtas neegzistavo (išskyrus kryželį, kurį pats atsakovas įdėjo į karstą ir palikėjas buvo su juo palaidotas). Atsakovas aplinkybę, kad į po palikėjo mirties paveldimo turto masę įeina Ordinas, juvelyriniai dirbiniai iš aukso, įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, fotonuotraukomis.
Teismas padarė išvadą, kad nė vienas iš atsakovo pateiktų įrodymų tokio fakto patikimai nepatvirtina (CPK 185 straipsnis). Atsakovas į bylą pateikė 1999–2022 metų laikotarpiu darytas fotonuotraukas, kuriose matomi atsakovo senelė, atsakovo tėvas (palikėjas), ieškovė, dėvintys tam tikrus dirbinius iš metalo, gintaro ir kt. Teismas pažymėjo, kad fotonuotraukos nepatvirtina nei daikto priklausymo nuosavybės teise, nei metalo rūšies, t. y. kad dirbiniai yra iš tauriojo metalo – aukso, atitinkamai nepatvirtina tauriojo metalo kiekio (prabos), jo svorio. Atsakovui buvo siūlyta kviesti į bylą specialistą, kuris iš fotonuotraukų pateiktų išvadą apie metalą, iš kurio padaryti dirbiniai, jo svorį ir kt., tačiau atsakovas nurodė, kad juvelyrikos specialistai, su kuriais konsultavosi, nurodė, kad iš fotonuotraukų tokių aplinkybių nurodyti negali. Nė viena iš liudytojų neparodė, kad papuošalus būtų mačiusios 2024 metais (iki palikėjo mirties), tik nurodė, kad apie papuošalus buvo kalbama kaip apie privalomai saugotinus šeimoje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas reikalauja priteisti aukso dirbinius, jų niekaip neindividualizuodamas, t. y. atsakovas, pagal pareikštą reikalavimą, reikalauja bet kokių dirbinių, kurie būtų iš aukso, o jų bendras svoris sudarytų 117 g. Ieškovė ir bylos nagrinėjimo metu tiek atsiliepime į priešieškinį, tiek duodama paaiškinimus nurodė, kad Ordinas, kiti papuošalai jai buvo padovanoti (sūnaus, palikti mamos ir kt.), tačiau neigė KLM6 sakiusi, jog šie daiktai yra išlikę po palikėjo mirties. Be KLM6 parodymų, byloje daugiau nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tokio teiginio atitiktį tikrovei. Tokios aplinkybės egzistavimo nepatvirtina ir atsakovo elgesys: atsakovas nesikreipė į notarą ir nereikalavo šio turto įtraukti į paveldėjimo teisės liudijimą, po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo iki ieškovei kreipiantis su reikalavimu dėl turto atidalijimo reikalavimų ieškovei dėl daiktų grąžinimo nereiškė, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl paveldimo turto pasisavinimo ir pan. Taip pat liudytojo KLM6 parodymus yra pagrindas laikyti neobjektyviais ir šališkais, atsižvelgiant į ryšį su atsakovu – liudytojo vadovaujama įstaiga pagal pavedimą atstovavo atsakovui, sprendžiant paveldėjimo klausimus, taip pat įvertinus aplinkybę, kad jų nepatvirtina kitų byloje esančių įrodymų visuma. Teismas padarė išvadą, kad, esant tokioms aplinkybėms, šiais parodymais vadovautis nėra pagrindo.
Aplinkybę, kad konkretus turtas patenka į paveldimo turto masę ir turi būti padalytas tarp įpėdinių, turi įrodyti atsakovas, pareiškęs priešieškinio reikalavimą. Byloje 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi atsakovui, tvirtinančiam, kad aukso dirbiniai egzistuoja, buvo išduotas teismo liudijimas, suteikiantis teisę gauti iš ūkio subjektų, kurie turi teisę verstis tauriųjų metalų, juvelyrinių dirbinių, brangakmenių supirkimu, pardavimu (duomenys neskelbtini) mieste, duomenis apie palikėjo BVK4 vardu sudarytus sandorius su ūkio subjektais dėl juvelyrinių dirbinių. Atsakovo atstovas 2026 m. birželio 15 d. teismo posėdžio metu iš pradžių nurodė, kad tokių duomenų neteiks, o teismui nurodžius, kad teismo liudijimas buvo išduotas tuo tikslu, kad duomenys būtų pateikti į bylą, nurodė, kad juo nepasinaudojo. Procesinis atsakovo pasyvumas lemia tai, kad jis neįvykdė įrodinėjimo pareigos. Teismas nusprendė priešieškinio reikalavimus dėl įpareigojimo grąžinti Ordiną ir 117 g aukso dirbinių arba alternatyviai priteisti 7 020 Eur kompensaciją atmesti kaip neįrodytus.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas pažymėjo, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1 650 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. rugpjūčio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 105 Eur žyminio mokesčio išlaidas, 46,40 Eur vertimo išlaidas, 4 500 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (2026 m. birželio 15 d. patikslintame prašyme nurodoma, kad išlaidų suma yra 4 800 Eur, tačiau ieškovės atstovas įtraukė 350 Eur sumą už pretenzijos parengimą, kuri priteista kaip nuostoliai). Atsakovas patyrė 221 Eur žyminio mokesčio išlaidas, 2 000 Eur išlaidas advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, 59,92 Eur už įrodymų rinkimą.
Teismas nurodė, kad patenkinta 100 proc. ieškinio reikalavimų, o priešieškinis vertine išraiška patenkintas 1,14 proc., teismas padarė išvadą, kad civilinė byla ieškovės naudai išnagrinėta 99,43 proc. ((100 proc. patenkinta ieškinio dalis + 98,86 proc. atmesta priešieškinio dalis) / 2), atsakovo naudai išnagrinėta 0,57 proc. (0 proc. atmesta ieškinio dalis + 1,14 proc. patenkinta priešieškinio dalis) / 2). Teismas nusprendė ieškovei iš atsakovo priteisti 4 624,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o atsakovui iš ieškovės priteisė 13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atlikęs priteistinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo teismas priteisė 4 611,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas šioje byloje patyrė 33,59 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai teismas nusprendė iš atsakovo priteisti 33,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei, o iš ieškovės šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei nepriteisti, nes jos neviršija minimalios valstybei priteistinos sumos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas IJK1 (toliau – ir apeliantas) prašo:
bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka;
pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimo dalį dėl automobilio „Audi Q7“ ir priteisti apeliantui iš ieškovės 3 843,75 Eur kompensaciją už 3/8 automobilio dalis, t. y. papildomai 833,75 Eur;
panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai dėl 2024 m. birželio 25 d. automobilio „Volkswagen CC Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir 1 875 Eur kompensacijos, ir priimti naują sprendimą – pripažinti sutartį negaliojančia CK 1.89 straipsnio pagrindu bei priteisti apeliantui 1 875 Eur kompensaciją;
panaikinti sprendimo dalį, kuria iš apelianto priteista 600 Eur nuostolių, ir šį ieškinio reikalavimą atmesti;
pakeisti sprendimo dalį dėl ieškovei priteistų 5 procentų procesinių palūkanų, jas skaičiuojant nuo 1 050 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir priteisti apeliantui iš ieškovės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už apelianto naudai priteistas pinigines sumas nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti priešieškinio reikalavimai dėl Maltos kryžiaus formos ordino ir 117 g aukso dirbinių, ir priimti naują sprendimą – įpareigoti ieškovę grąžinti apeliantui Maltos kryžiaus formos ordiną, padengtą raudonu emaliu, su brangakmeniu ir auksine grandinėle bei perduoti apeliantui 117 g aukso dirbinių, jeigu šių daiktų grąžinti natūra nėra galimybės, subsidiariai priteisti 7 020 Eur kompensaciją. Jeigu pagal byloje esančius įrodymus šios dalies negalima išspręsti iš esmės, subsidiariai panaikinti šią sprendimo dalį ir perduoti ją pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;
atsižvelgiant į galutinį patenkintų ir atmestų ieškinio bei priešieškinio reikalavimų santykį, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir jas perskaičiuoti pagal CPK 93 straipsnį;
priteisti apeliantui iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintai apeliacinio skundo daliai, jeigu jų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos;
jeigu teismas nustatytų žyminio mokesčio nepriemoką, nustatyti terminą šiam procesiniam trūkumui pašalinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
Pasisakydamas dėl automobilio „Volkswagen CC Sport“ apeliantas pažymi, kad 2025 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) miesto 1-ojo notarų biuro notarė BAK1 išdavė apeliantui paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Jame nurodyta, kad palikėjui (apeliantui) priklausė 1/2 dalis transporto priemonės „Volkswagen CC Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o apeliantas paveldėjo 3/4 dalis palikėjui priklausiusios dalies, t. y. 3/8 visos transporto priemonės. Byloje nėra duomenų, kad šis notarinis liudijimas būtų panaikintas, pakeistas ar pripažintas negaliojančiu. Liudijimas savaime neatsako į visus ginčo sutarties galiojimo klausimus, tačiau yra oficialus rašytinis įrodymas, kurio teisinę reikšmę teismas turėjo aiškiai įvertinti ir paaiškinti, kaip jo duomenys suderinami su išvada, kad visas automobilis dar iki palikėjo mirties perleistas atsakovui DTU3. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad 2024 m. birželio 25 d. automobilis parduotas už 1 000 Eur, pinigai sumokėti grynaisiais, o juos paėmė ieškovė. Tačiau sprendime neatskleista, kokias teisines pasekmes šiomis aplinkybėmis turi galiojantis paveldėjimo teisės liudijimas ir kaip turi būti apskaityta apeliantui tenkanti palikėjo turto arba už jį gautos kainos dalis.
Dėl sandorio galiojimo pagal CK 1.89 straipsnį apeliantas nurodo, jog byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad 2024 m. birželio 21 d. BVK4 greitosios medicinos pagalbos buvo pristatytas į ligoninę po traukulių. Atvykus buvo užfiksuota dezorientacija ir sukandžiotas liežuvis, atlikus galvos smegenų KT tyrimą aprašyti (duomenys neskelbtini) pakitimai. Medicinos dokumentuose taip pat užfiksuota progresuojanti (duomenys neskelbtini) liga, encefalopatija, vangumas, bendras silpnumas, labai sumažėjęs apetitas ir blogėjanti būklė. 2024 m. birželio 25 d., ginčo sutarties sudarymo dieną, jis gydėsi ligoninėje ir buvo aprašytas kaip sąmoningas ir orientuotas, tačiau vangus, encefalopatiškas, labai mažai valgantis, jo būklei blogėjant.
Apelianto vertinimu, aplinkybė, kad asmuo buvo sąmoningas ir orientuotas, yra reikšminga, tačiau savaime galutinai neatsako į CK 1.89 straipsnio klausimą, ar konkrečiu sandorio momentu jis galėjo suvokti konkretaus sandorio ekonominę reikšmę ir laisvai suformuoti valią. Šie įrašai turėjo būti vertinami kartu su ankstesne dezorientacija ir traukuliais, encefalopatija, intoksikacija, fiziniu išsekimu, gydymu ligoninėje ir kitomis sandorio aplinkybėmis. Byloje taip pat buvo nurodyta, kad dalį medicinos dokumentų už BVK4 pasirašė sutuoktinė. Ši aplinkybė savaime neįrodo nesugebėjimo suprasti sandorio, tačiau kartu su visa medicinine būkle yra reikšminga vertinant jo gebėjimą savarankiškai veikti ir išreikšti valią ginčo sutarties sudarymo metu. Sandoris sudarytas ligoninėje, pirkėjas buvo ieškovės sūnus, sutartyje nurodyta 1 000 Eur kaina, atsiskaitymas grindžiamas ieškovės ir jos sūnaus paaiškinimais, o pinigus paėmė ieškovė. Palikėjas mirė (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės ir medicininiai duomenys turėjo būti vertinami kaip visuma, o ne izoliuojant vien įrašus „sąmoningas“ ir „orientuotas“.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis „Volkswagen CC Sport“ anksčiau buvo parduodamas už 6 000–7 000 Eur, vėliau už 4 000 Eur, tačiau nebuvo parduotas. Vien nepardavimo už 4 000 Eur faktas nepatvirtina, kad objektyvi rinkos vertė buvo būtent 1 000 Eur. Byloje buvo nurodyti automobilio įsigijimo, transportavimo, remonto ir naudojimo duomenys, taip pat pateikta nuotraukų ir skelbimo informacija, tačiau jų reikšmė 1 000 Eur kainos pagrįstumui sprendime aptarta nepakankamai. Pinigų perdavimą patvirtina ieškovės ir atsakovo DTU3 paaiškinimai, tačiau atskiro pinigų perdavimo ar panaudojimo dokumento byloje nenustatyta. Ši aplinkybė viena pati neįrodo sandorio tariamumo, tačiau turėjo būti įvertinta kartu su kaina, sandorio sudarymu ligoninėje, artimu šalių ryšiu ir medicinine būkle. Teismas nustatė, kad automobilis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o visą sutartyje nurodytą 1 000 Eur kainą paėmė ieškovė. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas nepripažintų sutarties negaliojančia, ši aplinkybė yra reikšminga vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo viso 1 875 Eur kompensacijos reikalavimo atmetimą. Apeliantas atskiro naujo reikalavimo dėl 375 Eur šioje apeliacinėje instancijoje nereiškia, tačiau nurodo, kad 375 Eur suma (1 000 Eur × 1/2 × 3/4) atspindi apeliantui tenkančią palikėjo dalį sutartyje nurodytoje kainoje ir patvirtina, jog piniginio reikalavimo atmetimas turėjo būti motyvuotas savarankiškai.
Pasisakydamas dėl automobilio „Audi Q7“ kompensacijos dydžio apeliantas nurodo, kad 2025 m. liepos 11 d. vertinimo ataskaitoje nurodyta 10 250 Eur vidutinė lyginamųjų automobilių vertė ir 8 025 Eur konkretaus automobilio vertė. Konkreti vertė sumažinta dėl didesnės ridos, prekinės išvaizdos ir techninės būklės. Apeliantas prašė kompensaciją skaičiuoti nuo 10 250 Eur vertės, nes automobilis po palikėjo mirties buvo perduotas naudotis trečiajam asmeniui be apelianto sutikimo. Byloje yra 2024 m. lapkričio 8 d. AB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentas, susijęs su MRG5 nurodomu transporto priemonės valdytoju. Apeliantas sutikimo perduoti bendrą turtą šiam asmeniui nedavė ir apie jo naudojimą sužinojo tik 2025 m. liepos 25 d. iš ieškovės atstovo. MRG5 pripažino automobilį vairavęs. Apeliantas neturi nuotraukų, patikimai fiksuojančių automobilio „Audi Q7“ būklę 2024 m. lapkričio 8 d., todėl neteigia, kad visus vertinimo ataskaitoje nurodytus pažeidimus padarė MRG5. Kita vertus, ieškovė nepateikė duomenų, kad visi 2025 m. vertinime užfiksuoti pažeidimai egzistavo iki automobilio perdavimo trečiajam asmeniui. Automobilis šiuo laikotarpiu buvo ieškovės ir jos pasirinkto valdytojo faktiškai kontroliuojamas. Prie priešieškinio buvo pridėta filmuota medžiaga, kurioje automobilis „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas važiuojantis (duomenys neskelbtini) gatve. Apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tuo metu transporto priemonės dalyvavimas viešajame eisme buvo draudžiamas. Šio teiginio teisinis pagrindas apeliaciniame skunde nėra plečiamas, tačiau pati filmuota medžiaga reikšminga tuo, kad patvirtina faktinį automobilio naudojimą po jo perdavimo, kai apeliantas automobilio nekontroliavo. Skundžiamame sprendime nėra atskiro šios filmuotos medžiagos ir ja grindžiamo argumento įvertinimo. Teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno šalies teiginio, tačiau turi įvertinti esminius įrodymus, galinčius turėti reikšmės automobilio būklei ir kompensacijos dydžiui. Automobilio „Audi Q7“ naudojimas po perdavimo savaime neįrodo konkretaus nuvertėjimo dydžio, bet reikėjo kritiškai įvertinti, ar vėlesnis vertinimas tiksliai atspindi būklę, už kurios pokyčius apeliantas nebuvo atsakingas ir kurios negalėjo kontroliuoti.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalis 2025 m. užfiksuotų automobilio „Audi Q7“ defektų pagal lokalizaciją sutapo su 2021 m. buvusiais defektais. Vis dėlto sutapimas „ženklia dalimi“ nepatvirtina, kad visi vertinimo metu nustatyti pažeidimai ir visas vertės sumažėjimas egzistavo palikėjo mirties arba automobilio „Audi Q7“ perdavimo trečiajam asmeniui metu. Ši įrodymų spraga neturėjo būti visa apimtimi aiškinama apelianto nenaudai. Todėl apeliantas prašo, remiantis byloje jau esančia vertinimo ataskaita ir kitais įrodymais, kompensaciją skaičiuoti nuo 10 250 Eur lyginamosios vertės: 10 250 Eur x 3/8 = 3 843,75 Eur, t. y. papildomai priteisti 833,75 Eur. Naujų ekspertizių skirti neprašoma.
Dėl Maltos kryžiaus formos ordino ir aukso dirbinių apeliantas pripažįsta, kad nuotraukos savaime neįrodo metalo prabos, tikslaus svorio ir nuosavybės teisės į kiekvieną nuotraukoje matomą papuošalą. Vis dėlto nuotraukose užfiksuotas konkretus ir atpažįstamas Maltos kryžiaus formos ordinas, kurį dėvėjo ieškovė, o liudytojas KLM6 nurodė, kad ieškovė pokalbio metu teigė, jog ordinas ir papuošalai jai padovanoti ir nebus grąžinti. Bylos nagrinėjimo metu buvo nurodyta kita versija: BVK4, sužinojęs apie ligą, pats nunešė papuošalus į nenustatytą lombardą ir namo parnešė apie 200 Eur, kurie buvo panaudoti gydymui. Byloje nepateikta lombardo sutarties, kvito, išmokėjimo dokumento ar kito objektyvaus įrodymo apie konkretų sandorį. Šios versijos nėra tapačios: teiginys apie dovanojimą ieškovei suponuoja jos valdymą ir nurodomą nuosavybės pagrindą, o teiginys apie perdavimą lombardui – palikėjo disponavimą daiktais. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad apelianto pusė nevisiškai pasinaudojo išduotu teismo liudijimu duomenims iš ūkio subjektų gauti. Tačiau šis procesinis pasyvumas savaime nepatvirtina ieškovės pateiktos versijos, kad BVK4 juvelyrinius dirbinius perdavė nenustatytam lombardui, gavo apie 200 Eur ir šios lėšos buvo panaudotos gydymui. Mano, kad apeliantui teko pareiga įrodyti ginčo daiktų priklausymą palikėjui ir jų egzistavimą, o ieškovei, kuri savo atsikirtimus grindė konkrečiu daiktų perdavimo lombardui faktu, teko pareiga pateikti šią versiją patvirtinančius duomenis. Ieškovė nepateikė lombardo sutarties, kvito, išmokėjimo dokumento, lombardo pavadinimo, sandorio datos, perduotų daiktų sąrašo ar gautos sumos patvirtinimo. Teismas turėjo aiškiai įvertinti prieštaravimą tarp versijos, kad dirbiniai buvo padovanoti ieškovei, ir versijos, kad juos į lombardą perdavė pats BVK4, taip pat atskirai pasisakyti dėl nuotraukomis individualizuoto Maltos kryžiaus formos ordino. Dėl kitų aukso dirbinių apeliantas prašo įvertinti visą byloje jau esančių nuotraukų, liudytojų parodymų ir šalių paaiškinimų visumą. Naujų ekspertizių apeliacinėje instancijoje neprašoma.
Dėl 600 Eur nuostolių apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 350 Eur už ikiteisminės pretenzijos parengimą ir 250 Eur už automobilio vertinimą pripažino CK 6.249 straipsnio pagrindu atlygintinais nuostoliais. Tačiau nuostoliams priteisti turi būti nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, jeigu įstatymas nenustato atsakomybės be kaltės. Šalių nesutarimas dėl bendro turto atidalijimo būdo ir vertės savaime nėra neteisėtas elgesys. Apeliantas turėjo teisę nesutikti su ieškovės siūloma verte ir ginti savo, kaip bendraturčio bei įpėdinio, interesus. Sprendime nepakankamai konkretizuota, kokiais apelianto neteisėtais veiksmais buvo sukelta būtinybė ieškovei užsakyti privatų vertinimą ir ikiteisminę pretenziją. Privatus vertinimas buvo ieškovės pasirinkta įrodinėjimo priemonė jos pačios reikalavimui pagrįsti, o pretenzijos parengimas – pasirengimo ginčui išlaidos. Šių išlaidų priteisimas kaip materialiųjų nuostolių negali būti naudojamas apeinant CPK nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų. Todėl sprendimo dalis, kuria iš apelianto priteista 600 Eur nuostolių, turi būti panaikinta, o procesinės palūkanos perskaičiuotos nuo teisėtai priteistos sumos.
Apelianto piniginiai reikalavimai buvo pareikšti priešieškiniu. Jeigu apeliacinės instancijos teismas priteistų apeliantui visą ar dalį prašomų piniginių sumų, prašoma priteisti 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CPK 312 straipsnyje palūkanų reikalavimas nurodomas kaip neatsiejamai su jau pareikštu reikalavimu susijęs reikalavimas, nelaikomas nauju reikalavimu. Už šį papildomą reikalavimą mokėtinas žyminis mokestis kaip už reikalavimą pirmosios instancijos teisme. Kadangi iš turimų dokumentų negalima patikimai nustatyti teismo taikytino papildomo mokesčio dydžio, skunde konkreti papildoma suma nenurodoma. Pridedamas pagrindinio apeliacinio skundo žyminio mokesčio sumokėjimo dokumentas, o teismui nustačius nepriemoką prašoma nustatyti terminą jai sumokėti.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė SAU2 prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais ir argumentais:
Teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2024 m. birželio 25 d. automobilio „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sandorio negaliojimas nei pagal CK 1.89, nei pagal CK 1.86 straipsnį neįrodytas, yra teisėta ir pagrįsta. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 8 025 Eur automobilio „Audi Q7“ rinkos vertę ir už apeliantui priklausančias 3/8 dalis priteisė 3 010 Eur kompensaciją. Apeliantas kitokių aplinkybių neįrodė.
Ieškovės teigimu, atsakovas po palikėjo mirties nesikreipė į notarą dėl juvelyrinių dirbinių įtraukimo į paveldimo turto masę, iki ieškovei pareiškiant ieškinį nereikalavo jų grąžinti ir nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl tariamo paveldimo turto pasisavinimo. 2026 m. balandžio 23 d. teismas atsakovui išdavė liudijimą, suteikiantį teisę iš tauriųjų metalų ir juvelyrinių dirbinių supirkimu ar pardavimu besiverčiančių subjektų gauti duomenis apie BVK4 vardu sudarytus sandorius, tačiau atsakovo atstovas pripažino šia galimybe nepasinaudojęs ir tokių duomenų teismui nepateikė. Apeliaciniame skunde mėginama perkelti įrodinėjimo naštą ieškovei, teigiant, kad ji nepateikė lombardo sutarties, kvito ar kitų duomenų, patvirtinančių jos paaiškinimus apie dalies papuošalų ankstesnį realizavimą. Toks argumentas nepaneigia atsakovo pirminės pareigos įrodyti savo priešieškinio faktinį pagrindą.
Ieškovė nuo pat atsiliepimo į priešieškinį ginčijo, kad atsakovo nurodomas juvelyrinis turtas palikėjo mirties dieną sudarė paveldimą turtą. Ji nurodė, kad dalis nuotraukose matomų papuošalų buvo jos asmeninis turtas, paveldėtas iš motinos ar padovanotas sūnaus, o dalis buvo realizuota dar iki palikėjo mirties. Tačiau, net ir nevertinant šių ieškovės paaiškinimų kaip savarankiško reikalavimo atmetimo pagrindo, atsakovo pateiktų įrodymų nepakanka jo priešieškinio faktiniam pagrindui nustatyti. Todėl nėra jokio pagrindo nei tenkinti reikalavimą dėl Ordino ir 117 g aukso dirbinių grąžinimo ar 7 020 Eur kompensacijos priteisimo, nei grąžinti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo. Įrodinėjimo galimybės pirmosios instancijos teisme atsakovui buvo suteiktos, jis jomis nevisiškai pasinaudojo, o apeliaciniame skunde naujų įrodymų nepateikia.
Mano, kad pirmosios instancijos teismo priteisti 600 Eur nuostoliai yra pagrįsti CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų prasme. Apelianto prašymas priteisti jo naudai procesines palūkanas yra išvestinis iš prašymų tenkinti papildomus turtinius reikalavimus. Atmetus apeliacinį skundą ir palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, nėra pagrindo tenkinti ir šio išvestinio reikalavimo. Mano, kad pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taip pat yra pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas.
Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes būtina kompleksiškai įvertinti prieštaringus šalių ir liudytojų paaiškinimus, medicininių dokumentų visumą ir pirmosios instancijos teismo neįvertintus arba nepakankamai įvertintus įrodymus.
Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad įrodymai jau buvo ištirti žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme, sprendime jų turinys ir reikšmė išsamiai aptarti, o apeliantas pats nurodo naujų įrodymų neteikiantis ir ekspertizių neprašantis. Todėl ieškovė nemato objektyvaus poreikio pakartotinai žodžiu tirti tuos pačius įrodymus, todėl prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Atsižvelgusi į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinusi ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis), todėl apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
Bylai pateiktais duomenimis nustatyta, kad apelianto tėvas BVK4 (duomenys neskelbtini)mirė ((duomenys neskelbtini) Medicininis mirties liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)). BVK4 mirė būdamas santuokoje su ieškove SAU2. Atsakovas yra pirmos eilės įpėdinis pagal įstatymą.
2024 m. gruodžio 11 d. (duomenys neskelbtini) miesto 1-ojo notarų biuro notarė BAK1 išdavė ieškovei Nuosavybės teisės liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) į 1/2 dalį transporto priemonės „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
2024 m. gruodžio 11 d. (duomenys neskelbtini) miesto 1-ojo notarų biuro notarė BAK1 išdavė Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo patvirtino, kad BVK4 įpėdiniai paveldi: ieškovė paveldi 1/4 dalį 1/2 dalies transporto priemonės „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas paveldi 3/4 dalis 1/2 dalies transporto priemonės „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Ieškovė ieškiniu prašė atidalyti ieškovei ir atsakovui priklausantį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir ieškovei priteisti iš atsakovo jam priklausančias 3/8 dalis automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakovui priteisti iš ieškovės 3 010 Eur kompensaciją; priteisti iš atsakovo 1 050 Eur kapo tvarkymo išlaidas; priteisti iš atsakovo 600 Eur nuostolių atlyginimą; priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 1 650 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę grąžinti Maltos kryžiaus formos ordiną, padengtą raudonu emaliu, viduryje su brangakmeniu ir auksine grandinėle; priteisti iš ieškovės 117 g aukso dirbinių, o jų neturint priteisti 7 020 Eur kompensaciją; priteisti iš ieškovės 112,50 Eur paveldimų lėšų, kurios pasisavintos iš BVK4 sąskaitos po pastarojo mirties; priteisti iš ieškovės papildomą 833,75 Eur kompensaciją už paveldimo automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalį; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento automobilio „Volkswagen CC Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2024 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį; priteisti iš ieškovės 1 875 Eur kompensaciją už paveldimo automobilio „Volkswagen CC Sport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalį; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį patenkino iš dalies. Atidalijo ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. transporto priemonę „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), tokiu būdu: atsakovui priklausančias 3/8 dalis transporto priemonės „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), priteisė ieškovei, priteisiant iš ieškovės atsakovui 3 010 Eur piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančias 3/8 dalis šio turto. Priteisė ieškovei iš atsakovo 1 050 Eur kapavietės tvarkymo išlaidas, 600 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 650 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. rugpjūčio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4 611,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priteisė atsakovui iš ieškovės 112,50 Eur piniginių lėšų, buvusių palikėjo BVK4 banko sąskaitoje. Kitą priešieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo valstybei 33,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Apeliantas nesutinka su skundžiamomis sprendimo dalimis, kuriomis teismas priteisė iš ieškovės atsakovui 3 010 Eur piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančias automobilio „Audi Q7“ 3/8 dalis; priteisė ieškovei iš atsakovo 600 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 650 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. rugpjūčio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4 611,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliantas nesutinka su skundžiamomis pirmosios instancijos teismo dalimis, kuriomis buvo atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl Maltos kryžiaus formos ordino ir 117 g aukso dirbinių grąžinimo, o nesant galimybės prašomų dirbinių grąžinti natūra 7 020 Eur kompensacijos priteisimo ir dėl 2024 m. birželio 25 d. automobilio „Volkswagen CC Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat 1 875 Eur kompensacijos priteisimo iš ieškovės. Taigi apeliacijos objektą sudaro šių sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl automobilio „Volkswagen CC Sport“ 2024 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir kompensacijos priteisimo
Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad 2025 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) miesto 1-ojo notarų biuro notarė BAK1 išdavė apeliantui paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Jame nurodyta, kad palikėjui BVK4 priklausė 1/2 dalis transporto priemonės „Volkswagen CC Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o apeliantas paveldėjo 3/4 dalis palikėjui priklausiusios dalies, t. y. 3/8 visos transporto priemonės. Nurodo, kad skundžiamame sprendime neatskleista, kokias teisines pasekmes šiomis aplinkybėmis turi galiojantis paveldėjimo teisės liudijimas ir kaip turi būti apskaityta apeliantui tenkanti palikėjo turto arba už jį gautos kainos dalis.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą, – paveldėjimo teisės liudijimą (CK 5.66 straipsnis). Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008, Nr. 3K-3-11/2009, Nr. 3K-3-18/2014).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad paveldėjimo teisės liudijimas yra tik įpėdinio turtines teises įforminantis dokumentas, kurio išdavimas nekeičia teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, šių teisių apimties. Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi teisę kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo – formalizuoti savo teises, kad galėtų jomis disponuoti. Nuosavybės teisė įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2009). Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama ne nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, o palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo dienos.
Vadovaujantis CK 5.3 straipsnio 1 dalimi, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Palikimo atsiradimo momentas yra teisiškai reikšmingas, kadangi tik nuo jo atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas turto paveldėjimas, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-18/2014).
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2020 m. balandžio 24 d. pardavėjas „(duomenys neskelbtini)“ ir pirkėjas BVK4 sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu BVK4 nusipirko transporto priemonę „Volkswagen CC Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), už 1 280 Eur. Taip pat nustatyta, kad 2024 m. birželio 25 d. pardavėjas BVK4 ir pirkėjas atsakovas DTU3 sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas DTU3 nusipirko transporto priemonę „Volkswagen CC Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), už 1 000 Eur. 2024 m. birželio 25 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis AB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota ir DTU3 nuosavybės teisė deklaruota 2024 m. birželio 27 d. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad apelianto tėvas BVK4 (duomenys neskelbtini) mirė.
Apelianto teigimu, jam 2025 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) miesto 1-ojo notarų biuro notarė BAK1 išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad palikėjui BVK4 priklausė 1/2 dalis transporto priemonės „Volkswagen CC Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o apeliantas paveldėjo 3/4 dalis palikėjui priklausiusios dalies, t. y. 3/8 visos transporto priemonės.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija peržiūrėjusi bylos medžiagą konstatuoja, kad teismui apeliantas nėra pateikęs 2025 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) miesto 1-ojo notarų biuro notarės BAK1 išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad palikėjui BVK4 priklausė 1/2 dalis transporto priemonės „Volkswagen CC Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o apeliantas paveldėjo 3/4 dalis palikėjui priklausiusios dalies, t. y. 3/8 visos transporto priemonės. Pastebėtina, kad transporto priemonė buvo parduota dar iki palikėjo BVK4 mirties, todėl palikimo atsiradimo momentu, t. y. BVK4 mirties dieną ((duomenys neskelbtini)), ji palikėjui nebepriklausė ir negalėjo būti paveldėjimo objektu (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Todėl apelianto apeliacinio skundo argumentai, neva skundžiamame sprendime nėra atskleista, kokias teisines pasekmes šiomis aplinkybėmis turi galiojantis paveldėjimo teisės liudijimas ir kaip turi būti apskaityta apeliantui tenkanti palikėjo turto arba už jį gautos kainos dalis, yra nepagrįsti, nes byloje nėra pateikta tokio paveldėjimo teisės liudijimo, kuriuo remdamasis apeliantas grindžia šiuos argumentus. Nesant šio įrodymo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo dėl tokio įrodymo pasisakyti ir spręsti dėl apelianto nurodomų teisinių pasekmių (CPK 185 straipsnis).
Apeliantas prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti reikalavimai dėl 2024 m. birželio 25 d. automobilio „Volkswagen CC Sport“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir 1 875 Eur kompensacijos, ir priimti naują sprendimą – pripažinti sutartį negaliojančia CK 1.89 straipsnio pagrindu bei priteisti apeliantui 1 875 Eur kompensaciją.
CK 1.89 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu. Spręsdamas dėl tokiu pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) teismas privalo išsiaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, kitų veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2018). Kasacinis teismas yra nurodęs ir tai, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylų, kuriose CK 1.89 straipsnio pagrindu ginčijami mirusio asmens sudaryti sandoriai, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad tokio asmens gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, tiesiogiai neišklausant jo paties, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie tokio asmens sveikatos būklę.
Byloje nėra ginčo dėl palikėjo BVK4 veiksnumo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad palikėjui buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini), skausmo nejautė, vyravo bendras silpnumas, sumažėjęs apetitas, krito svoris. 2024 m. birželio 25 d. transporto priemonės „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu palikėjas gulėjo (duomenys neskelbtini) universiteto ligoninės filialo Vidaus ligų skyriuje (nuo (duomenys neskelbtini)). Šiuo laikotarpiu palikėjo bendra būklė medicininiuose dokumentuose apibūdinta kaip vidutinio sunkumo, stabili, objektyviai: sąmoningas, encefalopatiškas, tačiau orientuotas. Sandorio sudarymo dieną (2024 m. birželio 25 d.) palikėjas ligoninėje buvo apžiūrėtas vidaus ligų gydytojo su vidaus ligų skyriaus vedėju, 2024 m. birželio 25 d. 10.05 val. vizitacijos rezultatai aprašyti taip: dinamikoje būklė blogėja – progresuoja (duomenys neskelbtini), bendras silpnumas, labai mažai valgo, objektyviai: sąmoningas, vangus, encefalopatiškas, tačiau orientuotas. Aplinkybė, kad palikėjas buvo sąmoningas ir orientuotas, užfiksuota ir 2024 m. birželio 26 d., 2024 m. birželio 27 d. medicininiuose įrašuose. Šie gydytojų įrašai medicininiuose dokumentuose sutampa su ieškovės ir atsakovo DTU3 paaiškinimais, kad sandorio sudarymo metu (2024 m. birželio 25 d.) palikėjas buvo sąmoningas ir orientuotas.
Apelianto vertinimu, aplinkybė, kad asmuo buvo sąmoningas ir orientuotas, yra reikšminga, tačiau savaime galutinai neatsako į CK 1.89 straipsnio klausimą, ar konkrečiu sandorio momentu jis galėjo suvokti konkretaus sandorio ekonominę reikšmę ir laisvai suformuoti valią. Šie įrašai turėjo būti vertinami kartu su ankstesne dezorientacija ir traukuliais, encefalopatija, intoksikacija, fiziniu išsekimu, gydymu ligoninėje ir kitomis sandorio aplinkybėmis. Byloje taip pat buvo nurodyta, kad dalį medicinos dokumentų už BVK4 pasirašė sutuoktinė. Ši aplinkybė savaime neįrodo nesugebėjimo suprasti sandorio, tačiau kartu su visa medicinine būkle yra reikšminga vertinant jo gebėjimą savarankiškai veikti ir išreikšti valią ginčo sutarties sudarymo metu. Sandoris sudarytas ligoninėje, pirkėjas buvo ieškovės sūnus, sutartyje nurodyta 1 000 Eur kaina, atsiskaitymas grindžiamas ieškovės ir jos sūnaus paaiškinimais, o pinigus paėmė ieškovė. Palikėjas mirė (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės ir medicininiai duomenys turėjo būti vertinami kaip visuma, o ne izoliuojant vien įrašus „sąmoningas“ ir „orientuotas“.
Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto pirmiau paminėti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino palikėjo sveikatos būklę apibūdinančius medicininius dokumentus, įskaitant juose užfiksuotus duomenis apie encefalopatiją, bendrą silpnumą, vangumą ir būklės blogėjimą. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas neapsiribojo vien medicininiuose dokumentuose esančiais įrašais „sąmoningas“ ir „orientuotas“, bet vertino juos visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste.
Apelianto nurodomos aplinkybės, t. y. kad palikėjas BVK4 2024 m. birželio 21 d. greitosios medicinos pagalbos buvo pristatytas į ligoninę po traukulių; atvykus buvo užfiksuota dezorientacija ir sukandžiotas liežuvis, galvos smegenų KT tyrime aprašyti (duomenys neskelbtini) pakitimai, taip pat tai, kad dalį medicininių dokumentų už palikėją pasirašė jo sutuoktinė, nepatvirtina, kad būtent 2024 m. birželio 25 d., tai yra po keturių parų gydymo ligoninėje, sudarydamas ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, palikėjas negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Šiuo aspektu reikšminga tai, kad medicininiuose dokumentuose sandorio sudarymo dieną 2024 m. birželio 25 d. palikėjas apibūdintas kaip sąmoningas ir orientuotas, o šiuos duomenis patvirtino ir byloje apklausti ieškovė ir atsakovas DTU3. Apeliantas priešingų aplinkybių neįrodė (CPK 178 straipsnis), be to, ekspertizės, kuri leistų įvertinti palikėjo būklę ginčo sandorio sudarymo metu, skirti teismo neprašė. Pažymėtina ir tai, kad apelianto akcentuojamos 2024 m. birželio 25 d. sandorio sudarymo aplinkybės – transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas palikėjui gulint ligoninėje, pirkėjo giminystės ryšys su ieškove, sutartyje nurodyta 1 000 Eur kaina ir atsiskaitymo aplinkybės – taip pat nepatvirtina, kad palikėjas BVK4 sudarant tokį sandorį negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas iš esmės siekia, kad byloje esantiems įrodymams būtų suteikta kitokia reikšmė ir iš jų būtų daromos kitokios išvados, tačiau nepagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas būtų nevisapusiškai ar netinkamai ištyręs reikšmingas bylos aplinkybes arba pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, reikšmingus sprendžiant dėl palikėjo gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti ginčo sandorio sudarymo metu, ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog 2024 m. birželio 25 d. sudarydamas automobilio „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sutartį palikėjas negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo šias išvadas vertinti kitaip, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas pripažinti 2024 m. birželio 25 d. automobilio „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.89 straipsnio pagrindu, paliktina nepakeista, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmetami.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad vien automobilio „Volkswagen CC Sport“ nepardavimo už 4 000 Eur faktas nepatvirtina, kad objektyvi automobilio rinkos vertė buvo būtent 1 000 Eur. Byloje buvo nurodyti automobilio įsigijimo, transportavimo, remonto ir naudojimo duomenys, taip pat pateikta nuotraukų ir skelbimo informacija, tačiau jų reikšmė 1 000 Eur kainos pagrįstumui sprendime aptarta nepakankamai.
Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl 2024 m. birželio 25 d. ginčo sutartyje nurodytos automobilio kainos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, nepaisant skelbimuose nurodytos automobilio 6 000–7 000 Eur kainos, vėliau sumažinus ją iki 4 000 Eur automobilio parduoti nepavyko. Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad sutuoktiniai automobilį įsigijo už 1 280 Eur. Apeliantas teigdamas, kad byloje buvo nurodyti automobilio įsigijimo, transportavimo, remonto ir naudojimo duomenys, nuotraukos ir skelbimo informacija, konkrečiai nepaaiškina, kokią automobilio vertę 2024 m. birželio 25 d. ginčo sandorio sudarymo metu šie duomenys patvirtina ir kodėl jie paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Vien tai, kad automobilį anksčiau buvo siekiama parduoti už didesnę kainą, nepatvirtina, kad tokia kaina atitiko jo realią rinkos vertę, juolab kad už 4 000 Eur automobilio parduoti nepavyko. Apeliantas nepagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas būtų neįvertinęs konkrečių reikšmingų įrodymų. Be to, nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio reali rinkos vertė sandorio sudarymo metu buvo didesnė nei 2024 m. birželio 25 d. automobilio „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina.
Apeliantas taip pat teigia, kad pinigų už automobilio „Volkswagen CC Sport“ perdavimą patvirtina ieškovės ir atsakovo DTU3 paaiškinimai, nes atskiro pinigų perdavimo ar panaudojimo dokumento byloje nepateikta. Mano, kad ši aplinkybė viena pati neįrodo sandorio tariamumo, tačiau turėjo būti įvertinta kartu su automobilio pardavimo kaina, sandorio sudarymu ligoninėje, artimu šalių ryšiu ir medicinine būkle.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo 2024 m. birželio 25 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog automobilis parduotas už 1 000 Eur kainą, atsakovas DTU3 nurodė, kad už automobilį atsiskaitė grynaisiais pinigais sandorio sudarymo dieną, ieškovė patvirtino, kad pinigus sutuoktinio nurodymu paėmė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad automobilis ieškovei ir palikėjui priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (priešingų duomenų byloje nepateikta), todėl ieškovė turėjo teisinį pagrindą gauti / paimti už automobilį sumokėtus pinigus (CK 3. 92 straipsnio 1 dalis).
Apeliantas pagrįstai nurodo, kad atsiskaitymas grynaisiais pinigais savaime nepatvirtina tariamojo sandorio požymių. Tačiau nepagrįstas jo argumentas, kad šios aplinkybės vertinimas kartu su kitomis jo nurodytomis aplinkybėmis – automobilio pardavimo kaina, sandorio sudarymo vieta (ligoninėje), šalis siejusiu artimu ryšiu ir palikėjo medicinine būkle – leidžia spręsti apie sandorio tariamumą. Bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).
Šioje nutartyje pasisakyta, kad bylai pateikti medicininiai duomenys nepatvirtina, jog palikėjas automobilio pardavimo sandorio sudarymo metu nesuprato savo veiksmų reikšmės ar negalėjo jų valdyti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad palikėjas dėl jo sveikatos būklės negalėjo nuspręsti parduoti automobilio. Be to, vien tai, kad pirkėjas buvo ieškovės sūnus atsakovas DTU3, nereiškia, jog jų sudarytas automobilio pardavimo–pirkimo sandoris buvo tariamas. Artimas šalių ryšys nepaneigia BVK4 teisės disponuoti jam priklausančiu turtu ir pasirinkti asmenį, kuriam šį turtą parduoti. Be to, vien tai, kad automobilis buvo parduotas už, apelianto vertinimu, per mažą kainą, nepatvirtina sandorio tariamumo. Apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad automobilio rinkos vertė ginčo sandorio sudarymo metu buvo didesnė už pirkimo–pradavimo sutartyje nurodytą kainą, taip pat įrodymų, kad sutartyje nurodyta kaina neatitiko tikrosios šalių valios ar kad šalys iš tiesų neketino įvykdyti pirkimo–pardavimo sandorio.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis „Volkswagen CC Sport“ buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o visą automobilio pardavimo sutartyje nurodytą 1 000 Eur kainą paėmė ieškovė. Mano, kad net jeigu apeliacinės instancijos teismas nepripažintų sutarties negaliojančia, ši aplinkybė yra reikšminga vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo viso 1 875 Eur kompensacijos reikalavimo atmetimą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi šią skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį neturi pagrindo sutikti su pirmiau paminėtais apelianto argumentais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė turėjo teisinį pagrindą gauti / paimti už parduodamą automobilį pinigų sumą. Apeliantas priešingų duomenų ar argumentų bylai nepateikė, apeliaciniame skunde pagrįstų argumentų šiuo aspektu nenurodė. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepakankamai motyvavęs visos priešieškiniu reikalaujamos 1 875 Eur kompensacijos atmetimą. Todėl šiuo aspektu apelianto apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas apeliaciniame skunde nurodo atskiro reikalavimo dėl 375 Eur priteisimo nepareiškiantis, tačiau teigia, jog ši suma (1 000 Eur x 1/2 x 3/4) atspindi jam tenkančią palikėjo dalį automobilio pardavimo kainoje ir pagrindžia būtinybę savarankiškai motyvuoti piniginio 1 875 Eur reikalavimo atmetimą. Pažymėtina, kad reikalavimo dėl 375 Eur priteisimo apeliantas nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teisme, todėl šis klausimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo atskirai vertinti apelianto pateikto 375 Eur sumos apskaičiavimo, juolab kad pats apeliantas nurodo tokio reikalavimo nepareiškiantis.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, turi būti nustatyta, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, būtina aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Vienas tariamojo sandorio požymių yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
Aptartų aplinkybių visuma sudaro teisėjų kolegijai pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog 2024 m. birželio 25 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties tariamumas neįrodytas. Todėl atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl 2024 m. birželio 25 d. automobilio „Volkswagen CC Sport“ pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento ir 1 875 Eur kompensacijos priteisimo yra nepagrįsti, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.
Dėl kompensacijos už automobilį „Audi Q7“ dydžio
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kompensacija už jam priklausančią automobilio „Audi Q7“ dalį buvo apskaičiuota nuo 8 025 Eur sumos. Nurodo, kad 2025 m. liepos 11 d. automobilio „Audi Q7“ vertinimo ataskaitoje nustatyta 10 250 Eur vidutinė lyginamųjų automobilių vertė, tačiau vertinamo automobilio vertė buvo sumažinta iki 8 025 Eur, dėl didesnės ridos, prekinės išvaizdos ir techninės būklės. Apelianto teigimu, kompensacija turėtų būti skaičiuojama nuo 10 250 Eur vertės, nes po automobilio perdavimo trečiajam asmeniui jis nebegalėjo kontroliuoti jo būklės. Nors apeliantas neteigia, kad visus vertinimo ataskaitoje nurodytus defektus padarė MRG5, ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad šie defektai egzistavo iki automobilio perdavimo. Apeliantas pažymi, kad prie priešieškinio pateikta filmuota medžiaga patvirtina automobilio naudojimą po jo perdavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės atskirai neįvertino. Be to, dalis 2025 m. nustatytų defektų sutapo su 2021 m. buvusiais defektais, tačiau tai savaime nepatvirtina, kad visi defektai ir visas vertės sumažėjimas egzistavo automobilio perdavimo metu. Todėl apeliantas prašo kompensaciją apskaičiuoti nuo 10 250 Eur vertės ir papildomai priteisti 833,75 Eur (10 250 Eur x 3/8 – 8 025 Eur x 3/8), neprašydamas skirti naujos ekspertizės.
Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2024 m. gruodžio 11 d. (duomenys neskelbtini) miesto 1-ojo notarų biuro notarė BAK1 išdavė Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, kuriuo patvirtino, kad BVK4 įpėdiniai paveldi: ieškovė paveldi 1/4 dalį 1/2 dalies transporto priemonės „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas paveldi 3/4 dalis 1/2 dalies transporto priemonės „Audi Q7“. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. liepos 11 d. vertinimo ataskaitos matyti, kad 10 250 Eur suma nurodyta kaip lyginamųjų objektų (automobilių) vidutinė vertė, o konkretaus automobilio „Audi Q7“, įvertinus jo didesnę ridą, netvarkingą prekinę išvaizdą ir bendrą techninę būklę, rinkos vertė nustatyta 8 025 Eur.
Šiuo aspektu aktualu pažymėti, kad apeliantas nepateikė jokios alternatyvios turto vertinimo ataskaitos ar specialisto išvados, kuri paneigtų ginčo automobilio „Audi Q7“ nustatytą 8 025 Eur vertę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 178 straipsnis įtvirtina ne teismo, bet šalių naštą įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Priešingai nei teisinis ieškinio pagrindas, našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
Teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė iš ieškovės atsakovui 3 010 Eur piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančias „Audi Q7“ 3/8 dalis, neturi pagrindo sutikti su pirmiau paminėtais apelianto apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismas neapsiribojo vien 2025 m. liepos 11 d. vertinimo ataskaitos duomenimis, bet patikrino ir apelianto versiją, kad automobilio būklė esą pablogėjo dėl MRG5 naudojimosi transporto priemone. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis dar 2021 m. buvo nupirktas JAV aukcione su įvairiais kėbulo ir techniniais defektais, o 2021 m. pirkimo–pardavimo sutartyje buvo įvardyta daugybė automobilio trūkumų. 2025 m. vertinimo metu nustatyti defektai pagal lokalizaciją didele dalimi sutapo su anksčiau buvusiais defektais. Ieškovė taip pat paaiškino, kad ne visi automobilio trūkumai buvo pašalinti, o dalis naujų defektų, įskaitant variklio gaubto įbrėžimą, atsirado dar esant gyvam BVK4. Liudytojas MRG5 parodė, kad automobilį vairavo tik ieškovės prašymu, ją veždamas į kapines, polikliniką, ekspertizę ar atlikdamas su automobilio tvarkymu susijusius veiksmus, į eismo įvykį su automobiliu nepateko, o transporto priemonė jau tuo metu buvo subraižyta, turėjo rūdžių ir kitų defektų. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepateikė nuotraukų ar kitų objektyvių duomenų, fiksuojančių automobilio būklę palikėjo mirties ar perdavimo MRG5 momentu (CPK 178 straipsnis), ir pats apeliaciniame skunde pripažįsta neteigiantis, kad visus 2025 m. liepos 11 d. vertinimo ataskaitoje nurodytus pažeidimus padarė MRG5.
Apelianto tvirtinimu, bylai pateikta filmuota medžiaga patvirtina automobilio „Audi Q7“ naudojimą po jo perdavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės atskirai neįvertino.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija susipažinsiu su vaizdo įrašu, pateiktu 2025 m. lapkričio 28 d. kartu su priešieškiniu (DOK-84639), daro išvadą, kad vaizdo įrašas patvirtina tik vienkartinį faktinį automobilio naudojimą, tačiau neįrodo nei konkrečių jo defektų atsiradimo laiko, nei jų priežasties, nei dėl naudojimo atsiradusio nuvertėjimo dydžio. Atitinkamai vien tik automobilio naudojimo faktas negali būti pagrindas nesivadovauti 2025 m. liepos 11 d. vertinimo ataskaitoje nustatyta konkretaus automobilio verte ir taikyti 10 250 Eur lyginamųjų automobilių vidurkį. Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai atkreipė dėmesį ir į paties atsakovo pozicijos nenuoseklumą: teismo posėdyje jis automobilio vertę tėvo mirties dieną nurodė 14 000–18 000 Eur, iki bylos iškėlimo automobilį vertino apie 9 200 Eur, o byloje reikalavo 10 250 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, toks apelianto nenuoseklumas ginčijamo automobilio „Audi Q7“ vertės aspektu, nepateikiant objektyvių duomenų dėl 10 250 Eur automobilio vertės, patvirtina tai, kad apelianto reikalaujama priteisti 833,75 Eur suma grindžiama prielaidomis apie automobilio būklę ir jos pablogėjimo priežastis, kurių apeliantas neįrodė. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovės ieškinio reikalavimą ir atidalijo atsakovui priklausančias 3/8 dalis transporto priemonės „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisdamas ieškovei šį turtą natūra, o atsakovui iš ieškovės priteisdamas 3 010 Eur kompensaciją, taip pat pagrįstai atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti papildomai 833,75 Eur kompensaciją (iš viso 3 843,75 Eur kompensacijos sumą) atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus dėl automobilio „Audi Q7“ vertės, neturi pagrindo daryti kitokių išvadų nei pirmosios instancijos teismas, todėl ši apeliacinio skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Dėl 600 Eur nuostolių priteisimo
Apeliantas teigia, kad 350 Eur išlaidos už ikiteisminės pretenzijos parengimą ir 250 Eur automobilio vertinimo ataskaitos išlaidos negalėjo būti priteistos kaip nuostoliai. Mano, kad tokiu būdu apeinamos CPK nustatytos bylinėjimosi išlaidų taisyklės. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė ieškovei apmokėti 2025 m. liepos 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. PA0006277, 250 Eur sumai už transporto priemonės „Audi Q7“ rinkos vertės nustatymą. Ši suma sumokėta pagal 2025 m. liepos 14 d. kasos kvitą. Ieškovė 2025 m. liepos 21 d. išsiuntė atsakovui pretenziją-pasiūlymą dėl automobilio „Audi Q7“ atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kapo tvarkymo išlaidų kompensavimo. Dėl šios pretenzijos parengimo ieškovė patyrė 350 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti (2025 m. liepos 15 d. sąskaita už teisines paslaugas, 2025 m. liepos 15 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitas, serija LAA, Nr. 1206042, 2025 m. liepos 17 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitas, serija LAA, Nr. 1206044).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad išlaidos, šalies patirtos ginant savo teises ne teismo tvarka, nepatenka į bylinėjimosi išlaidų kategoriją, tačiau vertintinos kaip protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas), todėl ieškovės patirtos išlaidos už pretenzijos-pasiūlymo rengimą, pripažintinos ieškovės nuostoliais. Teismas padarė išvadą, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti iš atsakovo 350 Eur išlaidas (nuostolius) už pretenzijos rengimą ikiteisminėje stadijoje.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (CK 6.249 straipsnio 2, 3 dalys).
CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas numato, kad, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės patirtos išlaidos už pretenzijos parengimą atitinka protingumo kriterijų, nes ieškovė siekė ginčo situaciją išspręsti be kreipimosi į teismą, pateikdama atsakovui motyvuotą pretenziją. Tačiau išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, turi atitikti jų būtinumo ir protingumo reikalavimus. CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas nenustato apribojimo, kad neišieškomos protingos išlaidos, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka advokato pagalbai apmokėti arba eksperto (specialisto) išvadai, kaip įrodinėjimo priemonei parengti. Šių išlaidų atlyginimas (priteisimas) taip pat nėra siejamas su privalomos ikiteisminės ginčų dėl nuostolių atlyginimo tvarkos buvimu. Aplinkybė, kad jokie teisės aktai nenustato privalomos ikiteisminės ginčų dėl nuostolių atlyginimo tvarkos, leidžia daryti išvadą, kad CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas gali būti taikomas ir su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka susijusioms išlaidoms, jeigu jos yra protingos ir gali būti priteisiamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-131-881/2026).
Pagal į bylą pateiktą šalių susirašinėjimą, atsakovas iki bylos iškėlimo automobilį „Audi Q7“ vertino 9 200 Eur suma (siūlė ieškovei išpirkti jo dalį už 4 600 Eur arba atsakovui išpirkti ieškovės dalį už 4 600 Eur (nurodė, kad tuo metu klaidingai manė, jog automobilis šalims priklauso po 1/2 dalį)). Ieškovė apeliantui pateikė 2025 m. liepos 17 d. pretenziją-pasiūlymą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kapo tvarkymo išlaidų kompensavimo, kurioje nurodė siūlomą paveldėto turto atidalijimo būdą bei kompensacijos dydį. Byloje nustatyta, kad atsakovas į šią pretenziją 2025 m. liepos 24 d. atsakė nurodydamas, jog dėl didelio užimtumo į ją atsakys per 20 darbo dienų. Šalims nesusitarus, ieškovė kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynimo.
Aptartos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad pretenzija buvo skirta ginčui išspręsti taikiai, o jos parengimo išlaidos pagrįstos byloje esančiais mokėjimo dokumentais. Todėl, įvertinus šias aplinkybes ir nenustačius pagrindo abejoti išlaidų būtinumu bei protingumu, pirmosios instancijos teismo išvada dėl 350 Eur priteisimo už pretenzijos parengimą atsakovui pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktą laikytina pagrįsta.
Analogiškai pagrįstai priteistos ir 250 Eur automobilio vertinimo išlaidos. Jos buvo patirtos iki bylos iškėlimo, siekiant objektyviai nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės objekto automobilio „Audi Q7“ rinkos vertę ir suformuluoti konkretų atidalijimo bei kompensacijos reikalavimą. Teisėjų kolegijos nuomone, 2025 m. liepos 14 d. vertinimo ataskaita nebuvo perteklinė, šalims nesusitarus, ji buvo pateikta į bylą, tirta pirmosios instancijos teisme ir ja teismas rėmėsi nustatydamas 8 025 Eur automobilio vertę. Taigi šios išlaidos buvo būtinos ir priežastiniu ryšiu susijusios su ieškovės turtinių teisių gynimu bei civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, todėl pagrįstai priteistos CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto argumentai šiuo aspektu dėl 600 Eur ieškovei priteistų nuostolių atlyginimo nesudaro pagrindo panaikinti šios skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, todėl šis apeliacinio skundo reikalavimas atmestinas. Atitinkamai netenkinamas ir apelianto prašymas pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovei priteistų 5 procentų procesinių palūkanų, jas skaičiuojant ne nuo priteistos 1 650 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. rugpjūčio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o nuo 1 050 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl Maltos kryžiaus formos ordino ir 117 g aukso dirbinių grąžinimo apeliantui arba alternatyvaus reikalavimo priteisti 7 020 Eur kompensaciją iš ieškovės, jeigu šių daiktų grąžinti natūra nėra galimybės
Apeliantas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti priešieškinio reikalavimai dėl Maltos kryžiaus formos ordino ir 117 g aukso dirbinių priteisimo ir priimti naują sprendimą – įpareigoti ieškovę grąžinti apeliantui Maltos kryžiaus formos ordiną, padengtą raudonu emaliu, su brangakmeniu ir auksine grandinėle ir perduoti apeliantui 117 g aukso dirbinių, o jeigu 117 g. aukso dirbinių grąžinti natūra nėra galimybės, subsidiariai priteisti 7 020 Eur kompensaciją. Jeigu pagal byloje esančius įrodymus šios dalies negalima išspręsti iš esmės, panaikinti šią sprendimo dalį ir perduoti ją pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog nuo pat atsiliepimo į priešieškinį ginčijo, kad atsakovo nurodomas juvelyrinis turtas palikėjo mirties dieną sudarė paveldimą turtą. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodo, jog į bylą pateiktose nuotraukose matoma auksinė grandinėlė nuo seno priklausė asmeniškai ieškovei, kadangi tai buvo palikimas po jos mamos mirties; ieškovės sūnus GVU8 2015 metais išvažiuodamas į JAV (laimėjęs žaliąją kortą) padovanojo auksinį žiedą ir abi rankų grandinėles ieškovei, o ji leido šiais papuošalais naudotis savo vyrui (mirusiam BVK4); Maltos kryžiaus ordiną asmeniškai ieškovei 2016 metais padovanojo BVK4 mama LNK9 vestuvių proga (likus porai dienų iki vestuvių), tačiau pablogėjus BVK4 sveikatai šis Ordinas su kitais auksiniais papuošalais buvo parduotas abiejų sutuoktinių iniciatyva; dėl vestuvinio žiedo pažymėjo, kad 2024 m. pavasarį vykdamas į ligoninę BVK4 žiedą paliko namuose, o grįžęs iš ligoninės jo nebenešiojo. Po jo mirties vestuvinis žiedas dingo, jo ieškovė negali rasti iki šiol. Mano, kad žiedą galėjo pasisavinti pats atsakovas, kai nuo 2023 metų ateidavo į jų butą slaugyti tėvo po 2–3 kartus per savaitę.
Atsakovas aplinkybę, kad po palikėjo mirties į paveldimo turto masę įeina Maltos kryžiaus ordinas, juvelyriniai dirbiniai iš aukso įrodinėjo savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, fotonuotraukomis.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad aplinkybę, jog konkretus turtas patenka į paveldimo turto masę ir turi būti padalytas tarp įpėdinių, privalo įrodyti priešieškinį pareiškęs atsakovas. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo Maltos kryžiaus ordinas ir 117 g aukso dirbinių priklausė palikėjui, todėl priešieškinio reikalavimus dėl šių daiktų grąžinimo arba alternatyviai 7 020 Eur kompensacijos priteisimo atmetė kaip neįrodytus.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas, taip pat atsakovo pateikti atsikirtimai į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-969/2022, 24 punktas). Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės (faktinis ieškinio pagrindas), kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 34 punktas). Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 32 punktas).
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tinkamas ieškinio dalyko suformulavimas yra ypač svarbus tolesnei bylos eigai, kadangi proceso šalis, kuriai pareikštas ieškinys, atsižvelgdama į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsikirtimus, gali pripažinti ieškinį visiškai arba iš dalies, pareikšti priešieškinį. Dėl to ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia bylos proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-472/2012; 2025 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-701/2025, 42 punktas). Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 36 punktas). Teismas neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatymo nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2021, 22, 23 punktai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020 25 punktą).
Kita vertus, nors teismas pats negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė, vis dėlto teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, privalo imtis priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai, išvengiant tokių reikalavimų, kurių tenkinimas objektyviai negali sukurti teisinių padarinių. Šių tikslų teismas gali pasiekti, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis) ir atitinkamai veikdamas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, kai galutinai suformuluojami ieškinio dalykas ir pagrindas, pateikiami atsakovo atsikirtimai, nurodomi bei pateikiami įrodymai (CPK 226 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas priešieškinyje be kita ko suformulavo ir reikalavimą įpareigoti SAU2 grąžinti Maltos kryžiaus formos ordiną, padengtą raudonu emaliu viduryje su brangakmeniu ir auksine grandinėle. Pareikšdamas tokį reikalavimą atsakovas nenurodė prašomo grąžinti turto vertės, nors turėjo tai padaryti, jeigu būtų ieškinys tenkintas, o daikto nebebūtų, būtų galima išieškoti priteisto turto vertę. Pažymėtina, jog atsakovas priešieškiniu prašydamas priteisti 117 gr. aukso dirbinių, jų neturint prašė priteisti iš SAU2 7020 Eur kompensaciją, tačiau reikalavime nusikonkretino ir konkrečiai neįvardijo kokius aukso dirbinius ir kokios vertės kiekvieną iš jų prašo priteisti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje atsakovas tinkamai nesuformulavo priešieškinio dalyko ir tai lėmė netinkamą proceso eigą šioje byloje, buvo netinkamai apibrėžtos bylos teisminio nagrinėjimo ribos, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškinį ir rengdamas bylą teisminiam nagrinėjimui, nesiėmė priemonių, kad bylos nagrinėjimo ribos būtų aiškios, ieškinio dalykas apibrėžtas suprantamai ir nedviprasmiškai. Ieškinio trūkumai nebuvo ištaisyti nei taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą, nei pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme stadijoje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagal savo įgaliojimų ribas turėjo veikti taip, kad priešieškinio dalykas būtų patikslintas. Kadangi nustatytas proceso teisės normos pažeidimas gali būti ištaisyti tik pirmosios instancijos teismui taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą, pirmosios instancijos teismų sprendimas naikintinas ir byla šioje dalyje grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodo, kad Maltos kryžiaus ordiną asmeniškai ieškovei 2016 metais padovanojo BVK4 mama LNK9, tačiau pablogėjus BVK4 sveikatai šis Maltos kryžiaus ordinas su kitais auksiniais papuošalais buvo parduotas abiejų sutuoktinių iniciatyva. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl apelianto priešieškinio reikalavimo grąžinti Maltos kryžiaus formos ordiną ir 117 g aukso dirbinių arba priteisti 7 020 Eur kompensaciją, būtina aiškintis, kokie konkrečiai papuošalai, ieškovės teigimu, jai buvo padovanoti, o vėliau parduoti, kam jie buvo parduoti ir kokia suma už juos buvo gauta. Šių duomenų byloje nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo ieškovei pasiūlyti pateikti įrodymus paminėtais aspektais (CPK 179 straipsnis).
Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2019, 62 punktas). Teismas ex officio (pagal pareigas) yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą ir kartu jis turi užtikrinti, jog įrodinėjimo procesas vyktų taip, kad būtų tinkamai išspręsti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingi klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018 25 punktas). Teismas privalo bendradarbiauti su bylos šalimis (CPK 8 straipsnis), o nurodytų procesinių veiksmų, susijusių su įrodinėjimo procesu, ėmimasis būtent ir yra kooperacijos (bendradarbiavimo) principo išraiška, orientuota į bylos teisingą išsprendimą ir teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis).
Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant šios bylos dalį dėl Maltos kryžiaus formos ordino ir 117 g aukso dirbinių grąžinimo arba alternatyvaus reikalavimo priteisti 7 020 Eur kompensaciją už aukso dirbinius pirmosios instancijos teisme bylos esmė nebuvo atskleista. Teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo išsamiai išsiaiškinta, kokie konkretūs papuošalai, išskyrus Ordiną, buvo parduoti, kokia suma už visus parduotus papuošalus buvo gauta, kam priklausė papuošalai. Kadangi šioms aplinkybėms nustatyti būtina iš naujo išsiaiškinti šalių nurodytas aplinkybes ir sudaryti joms galimybę pateikti papildomus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje esančius įrodymus šios bylos dalies negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas. Siekdamas įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-403/2022, 23 punktas).
Tokie atvejai yra įtvirtinti CPK 329 straipsnio 1 dalyje ir 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte – kai procesinės teisės normų pažeidimų negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos, t. y. kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, nusprendžia panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimai įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovui Maltos kryžiaus formos ordiną ir 117 g aukso dirbinių, o nesant galimybės grąžinti 117 g. aukso dirbinių natūra – priteisti iš ieškovės atsakovui 7 020 Eur kompensaciją, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atitinkamai netenkinamas apelianto prašymas priteisti apeliantui iš ieškovės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už apelianto naudai priteistas pinigines sumas nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl Maltos kryžiaus formos ordino ir 117 g aukso dirbinių grąžinimo arba 7 020 Eur kompensacijos priteisimo, procesinių palūkanų priteisimo klausimas priklausys nuo priešieškinio reikalavimų patenkinimo rezultato, jeigu jis bus patenkintas. Todėl šį klausimą turės išspręsti pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs atitinkamą bylos dalį ir atsižvelgęs į jos išgarinėjimo rezultatą.
Dėl naujų įrodymų
Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, nurodo, kad pateikti įrodymai – trys lombardo pažymos – tiesiogiai nepatvirtina ieškovės konkretaus paaiškinimo, kad 2024 m. sausio pradžioje BVK4 juvelyrinius dirbinius nunešė į lombardą (duomenys neskelbtini), tačiau yra reikšmingi vertinant šio paaiškinimo patikimumą kartu su visa byloje esančių įrodymų visuma.
Ieškovė pateiktoje nuomonėje prašo apelianto teikiamų įrodymų nepriimti, nes šiuos įrodymus apeliantas turėjo galimybę pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
CPK 314 straipsnis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnyje įtvirtinta tai, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimai įpareigoti ieškovę grąžinti Maltos kryžiaus formos ordiną ir 117 g aukso dirbinių, o nesant galimybės grąžinti šių daiktų natūra – priteisti iš ieškovės atsakovui 7 020 Eur kompensaciją, ir ši bylos dalis perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nusprendžia, kad yra pagrindas priimti apelianto apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus, nes jie susiję su iš naujo nagrinėtina bylos dalimi (CPK 180 straipsnis).
Šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi šios bylos klausimų sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimai įpareigoti ieškovę grąžinti Maltos kryžiaus formos ordiną ir 117 g aukso dirbinių, o nesant galimybės grąžinti šių daiktų natūra – priteisti iš ieškovės atsakovui 7 020 Eur kompensaciją, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia panaikinti šią Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimo dalį ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pirmosios instancijos teismas turi ieškovei pasiūlyti pateikti įrodymus, kokie konkrečiai papuošalai, ieškovės teigimu, buvo parduoti, kam jie priklausė, kokia suma už juos buvo gauta (CPK 179 straipsnis), o atsakovas atitinkamai turi patikslinti priešieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo grąžinti Maltos kryžiaus formos ordiną ir 117 g aukso dirbinių arba dėl prašomos priteisti 7 020 Eur kompensacijos dydžio (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad CPK normos yra viešosios teisės normos, bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008), daro išvadą, kad, esant šios nutarties 107 punkte nurodytoms aplinkybėms, turi būti panaikinta ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017). Neišsprendus byloje pareikštų reikalavimų, negalima nustatyti proporcingo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims, todėl bylos dalis dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo taip pat perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas ).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs galutinio teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018).
Atsižvelgiant į tai, kad panaikinama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl Maltos kryžiaus formos ordino ir 117 g aukso dirbinių grąžinimo, o nesant galimybės grąžinti šių daiktų natūra – 7 020 Eur kompensacijos priteisimo, ir ši bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo spręs šią bylos dalį iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimo dalis, kuriomis teismas atmetė atsakovo IJK1 (IJK1) priešieškinio reikalavimus įpareigoti ieškovę SAU2 grąžinti Maltos kryžiaus formos ordiną ir 117 g aukso dirbinių, o nesant galimybės grąžinti šių daiktų natūra – priteisti iš ieškovės atsakovui 7 020 Eur kompensaciją ir priteisė ieškovei iš atsakovo 4 611,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ir šias bylos dalis perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kitas Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 7 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.