Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų PRS1 ir PRS2 patikslintą pareiškimą dėl partnerystės civilinės būklės akto įregistravimo, suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Registrų centras, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai PRS1 ir PRS2 (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį vėliau patikslino, prašydami pripažinti, kad pareiškėjai yra partneriai, ir įpareigoti valstybės įmonę (toliau – VĮ) Registrų centrą įregistruoti pareiškėjų partnerystę, kaip civilinės būklės aktą. Pareiškimo ir patikslinto pareiškimo pagrindu nurodė šias aplinkybes:

Teigia, jog pareiškėjai yra partneriai, kartu gyvena nuo 2021 m., veda bendrą ūkį, kartu rūpinasi gyvenamojo būsto išlaikymu, mokesčių mokėjimu, kitomis kasdienėmis pareigomis, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Nurodo, kad, norėdami įgyvendinti savo teisę į partnerytės įregistravimą, kreipiasi į teismą dėl civilinės būklės akto – partnerystės – registravimo.

Pabrėžia, jog apie juos siejančius ilgalaikius, stabilius šeiminio pobūdžio santykius žino jų artimieji ir tokiems pareiškėjų santykiams pritaria. Atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad nors pareiškėjas PRS1 šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau tai faktinės pareiškėjų situacijos nekeičia, kadangi jie bendrauja laiškais. Pareiškėjai tikisi, kad, teismui patenkinus jų patikslintą pareiškimą, jie galės kreiptis su prašymu dėl pasimatymų, taip pat ir ilgalaikių, suteikimo.

Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime į patikslintą pareiškimą nurodė, jog dėl pareiškimo prašo spręsti teismo nuožiūra. Pabrėžė, jog šiuo metu nėra teisės akto, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, tačiau planuojama tai pakeisti ir nustatyti tvarką, pagal kurią partnerystę registruotų VĮ Registrų centras. Teigia, jog būtent VĮ Registrų centras ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, yra atsakingos, kad būtų sukurtos teisinės ir techninės galimybės įregistruoti partnerystę.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepime į pareiškėjų pareiškimą nurodė, jog dėl pareiškimo prašo spręsti teismo nuožiūra. Tuo atveju, jei pareiškėjai nesutiktų patikslinti savo reikalavimo, prašo teismo įpareigoti įregistruoti pareiškėjų partnerystę ne civilinės metrikacijos įstaigą, o VĮ Registrų centrą arba valstybę. Atsiliepimu į patikslintą pareiškimą Teisingumo ministerija prašė atmesti pareiškėjų prašymą ir nutraukti civilinę bylą dėl patikslinto pareiškėjų reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti partnerystę tam pritaikytame registre; patenkinus pareiškėjų patikslintą prašymą, jo vykdymą atidėti ne trumpesniam kaip 12 mėnesių terminui, kuris reikalingas priimti teisės aktus ir atlikti techninius pakeitimus registruose. Pasisakydama dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti partnerystę tam pritaikytame registre, pabrėžė, kad tai yra išvestinis klausimas, susijęs su teismo sprendimo įvykdymo tvarka, bet ne subjektinių teisių apgynimu. Teisingumo ministerijos nuomone, ginčai, susiję su valstybės institucijomis dėl viešojo administravimo sričiai priskirtų veiksmų atlikimo ar neatlikimo, nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjų reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti partnerystę tam pritaikytame registre nėra nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka ir ši civilinės bylos dalis nutrauktina. Nurodė, kad šiuo metu nėra įstatymo, nustatančio partnerystės registravimo tvarką, taip pat valstybės registro, techniškai ir funkcionaliai pritaikyto partnerystės registracijai, todėl tik priėmus įstatymo lygmens teisės aktus ir juos įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus būtų sudarytos būtinos prielaidos tinkamam ir veiksmingam teismų sprendimų dėl partnerystės įregistravimo tam pritaikytame viešajame registre įgyvendinimui.

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras pateiktame atsiliepime į patikslintą pareiškimą nurodė, kad civilinėje byloje pareikštas reikalavimas dėl partnerystės pripažinimo nėra susijęs su VĮ Registrų centro teisėmis ir pareigomis, VĮ Registrų centras neturi teisinio suinteresuotumo dėl šios bylos dalies baigties, todėl dėl minėto reikalavimo pagrįstumo nepasisako. Pasisakydamas dėl antrojo reikalavimo, VĮ Registrų centras nurodė, kad patikslintame pareiškime nėra nurodyta tokio reikalavimo formulavimo motyvų ir argumentų, kuriais remiantis VĮ Registrų centras turėtų būti įpareigotas atlikti pareiškėjų prašomus veiksmus. Mano, kad šis reikalavimas turėtų būti atmestas, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.18 straipsnis nustato valstybės pareigą registruoti civilinės būklės aktus. Šiuo metu civilinės būklės aktus registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, partnerystės registravimo tvarka iki šiol nėra nustatyta. VĮ Registrų centras yra Gyventojų registro tvarkytojas ir civilinės būklės aktų, įskaitant partnerystę, neregistruoja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2026 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjų patikslintą pareiškimą tenkino iš dalies – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą ir pripažino, kad pareiškėjai PRS1 ir PRS2 yra partneriai; įpareigojo Lietuvos Respubliką įregistruoti pareiškėjų PRS1 ir PRS2 partnerystės faktą, kaip civilinės būklės aktą; netenkino suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo. Esminiai sprendimo motyvai:

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai pateiktus rašytinius įrodymus, pareiškėjų paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, padarė išvadą, jog pareiškėjai ilgiau nei vienerius metus gyvena kaip šeima. Pareiškėjai, iki PRS1 pradėjo atlikti laisvės atėmimo bausmę, gyveno viename būste, vedė bendrą ūkį, bendrai tvarkė gaunamas pajamas ir išlaidas, kūrė bendrą verslą, jų bendras gyvenimas apėmė tiek kasdienę rutiną, tiek ir svarbius gyvenimo sprendimus. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą Nr. KT21-N5/2025, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra nei teisinių, nei faktinių kliūčių nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir pripažinti, kad pareiškėjai yra partneriai.

Pasisakydamas dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti jų partnerystę, kaip civilinės būklės aktą, nurodė, jog galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato partnerystės registravimo tvarkos, kaip ir nėra numatyta, kad partnerystę registruoja VĮ Registrų centras, todėl sutiko su suinteresuotų asmenų išreikšta nuomone įpareigoti įregistruoti pareiškėjų partnerystę ne VĮ Registrų centrą, bet Lietuvos Respubliką. Pabrėžė, jog dėl to, kad šiuo metu Lietuvos Respublika nėra sukūrusi registro funkcionalumo partnerystės registravimui, VĮ Registrų centras neturi galimybių įvykdyti teismo sprendimo dėl partnerystės įregistravimo ir tik valstybė gali nuspręsti, kokiame registre bus registruojama pareiškėjų partnerystė. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, nusprendė įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti pareiškėjų partnerystę.

Spręsdamas dėl suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymo atidėti teismo sprendimo įvykdymą ne trumpesniam nei 12 mėnesių terminui, nurodė, jog sprendimo vykdymo atidėjimas lemtų tolesnį pareiškėjų teisinės padėties neaiškumą, nesuteiktų tos pačios lyties partneriams deramo teisinio pripažinimo ir neužtikrintų pakankamos jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, tai lemtų tolesnį jų teisių ir laisvių pažeidimą. Pabrėžė, jog aplinkybė, kad valstybė ilgą laiką (t. y. nuo 2000 m.) nepriėmė atitinkamų teisės aktų, kuriais būtų reglamentuota partnerystės registravimo tvarka, ar tai, kad nėra sukūrusi atitinkamų registrų ar neranda būdų operatyviai jų pritaikyti partnerystės registravimui, atsižvelgiant į priimtą Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą, negali būti laikoma priežastimi atidėti teismo sprendimo vykdymą. Bylai nepateikti jokie įrodymai, kurie pagrįstų Teisingumo ministerijos argumentą dėl artimiausiu metu valstybės ketinimo sukurti registrų funkcionalumą partnerystei įregistruoti. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad per suinteresuoto asmens prašomą 12 mėnesių atidėjimo terminą registro funkcionalumas būtų pritaikytas ir sprendimą būtų galima įvykdyti automatizuotu būdu. Dėl nurodytų priežasčių netenkino suinteresuoto asmens Teisingumo ministerijos prašymo atidėti teismo sprendimo įvykdymą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu, prašo i) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 8 d. sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos įpareigojimo įregistruoti pareiškėjų partnerystę ir šią bylos dalį nutraukti; ii) netenkinus šio prašymo, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria Lietuvos Respublika įpareigota įregistruoti partnerystę, ir šį pareiškėjų reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą; iii) netenkinus nė vieno iš anksčiau nurodytų prašymų, panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas Teisingumo ministerijos prašymas atidėti teismo sprendimo vykdymą, ir priimti naują sprendimą – tenkinti Teisingumo ministerijos prašymą. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė bylos rūšinio teismingumo taisykles, kadangi pareiškėjų prašymas įpareigoti įregistruoti pareiškėjų partnerystę yra išvestinis ir nenagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Ginčai, susiję su valstybės institucijomis dėl viešojo administravimo sričiai priskirtų veiksmų atlikimo ar neatlikimo, nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įpareigoti Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Teisingumo ministerijos, ar kitą atsakingą instituciją įregistruoti pareiškėjų partnerystės faktą, todėl ši civilinės bylos dalis turi būti nutraukta.

Mano, jog reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti partnerystės faktą yra nepagrįstas, kadangi tokio pobūdžio pareiškimai pirmiausia turi būti nagrinėjami civilinės metrikacijos įstaigoje ir tik tada, jei gaunamas neigiamas atsisakymas įregistruoti civilinės būklės aktą, galima kreiptis į teismą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas šia apimtimi pareiškėjų pareiškimo turėjo nepriimti, o priėmęs – šią pareiškimo dalį palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė viešosios teisės subjektų – institucijų kompetenciją, kadangi nustatė pareigą atlikti civilinės būklės akto registraciją ne tam subjektui, kurį tą daryti įpareigoja įstatymai. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta jokia civilinės metrikacijos įstaiga, kuri turėtų įvykdyti teismo sprendimą, todėl yra pažeidžiama CPK 516 straipsnio 2 dalies imperatyvi nuostata.

Pabrėžia, nors pareiškėjai savo pareiškimą grindė Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. KT21-N5/2025, tačiau Konstitucinis Teismas nevertino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.229 straipsnio dalies dėl partnerystės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka ir nepripažino jos prieštaravimo Konstitucijai ar atskiroms jos nuostatoms. Vadinasi, CK 3.229 straipsnio dalis, kuri numato, kad partnerystė yra registruojama įstatymų nustatyta tvarka, yra galiojanti. Tai reiškia, kad galioja nuostata, jog partnerystė turi būti registruojama ne bet kaip, o tik įstatymų nustatyta tvarka.

Nurodo, jog Teisingumo ministerija, būdama vykdančiosios valdžios institucija, pati negali kurti naujų valstybės registrų, keisti ir plėtoti valstybės registrų paskirties ir funkcionalumo, numatyti juose naujo registruojamo objekto – partnerystės, kol įstatymuose nėra registracijos tvarkos pagrindų. Teisingumo ministerija imsis registrų pertvarkos sprendinių, kai tik Lietuvos Respublikos Seimas numatys tam įstatymo pagrindą. Pažymi, kad partnerystės registravimą patvirtinančių dokumentų išdavimo ir lydimųjų įstatymų projektai yra įregistruoti Lietuvos Respublikos Seime. Dėl nurodytų priežasčių mano, jog Lietuvos Respublika negali įregistruoti pareiškėjų partnerystės fakto, kadangi šiuo metu nėra atitinkamo teisės akto (įstatymo), įsteigiančio atskirą registrą ar numatančio atskirą esamo registro funkcionalumą partnerystės faktui įregistruoti.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, nepagrįstai susiaurino šios normos taikymą ir neįvertino, kad vėliau priverstinis sprendimo vykdymas be objektyvaus pasirengimo laikotarpio pažeistų protingumo ir teisingumo principus, taip pat sukeltų neproporcingą naštą valstybės institucijoms. Pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas buvo informuotas apie jau rengiamus poįstatyminių teisės aktų projektus, tačiau atsisakė atidėti teismo sprendimo vykdymą. Mano, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinio tikrumo principą, kadangi įpareigojo atlikti veiksmus, kurių procedūra įstatymais dar nėra apibrėžta.

Mano, jog nagrinėjamai bylai reikšminga Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. civilinėje byloje Nr. e2A-603-794/2026 priimta nutartis, joje nurodyta, kad abejojama dėl egzistuojančio teisinio neaiškumo, kylančio iš teisinio reguliavimo nebuvimo, siekiant įregistruoti partnerystę. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Teigia, kad šios aplinkybės turi esminės įtakos nagrinėjamai bylai, kadangi susijusios su ta pačia teisės normų sistema ir su tuo pačiu partnerystės registravimo klausimu.

Pareiškėjai pateiktu atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Mano, jog apeliantės skundo prašymai iš esmės sukurtų tokią faktinę situaciją, kai partneriai, kurių prašymu teismas nustatė partnerystės faktą, būtų priversti laukti neapibrėžtą laiką, kol valstybė ar jos institucija priimtų atitinkamus teisės aktus, leidžiančius įregistruoti teismo sprendimą įregistruoti partnerystę.

Nurodo, jog po Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo priėmimo valstybės institucijos nesiėmė jokių priemonių, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl tolesnės šio nutarimo įgyvendinimo tvarkos nustatymo – nepriėmė partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo, nepabaigė atlikti visų teisėkūros veiksmų, kad partnerystės įregistravimo institutas įsigaliotų.

Pareiškėjų teigimu, apeliacinio skundo tenkinimas pažeistų jų, kaip partnerių, interesus turėti tokias pačias teises ir pareigas kaip įprastos šeimos, sudarytos vyro ir moters.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis, teisinis pagrindas ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje, ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgęs į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliacijos objektas – Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 8 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjų patikslintas pareiškimas patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjai nuo 2021 m. kartu gyvena kaip šeima, veda bendrą ūkį, turi bendras pajamas, išlaidas, rūpinasi kasdieniais, buitiniais reikalais. Nors šiuo metu pareiškėjas PRS1 atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau pareiškėjų bendravimas dėl to nenutrūko, kadangi tarpusavio ryšį jie palaiko bendraudami laiškais.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir apeliacinio skundo argumentų

Dėl civilinės bylos nutraukimo

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė bylos rūšinio teismingumo taisykles, kadangi pareiškėjų prašymas įpareigoti įregistruoti pareiškėjų partnerystę nenagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme – tokie ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į tai, mano, jog, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, civilinė byla dėl pareiškėjų reikalavimo įregistruoti pareiškėjų partnerystę turi būti nutraukta.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl nurodytų apeliantės argumentų, visų pirma pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą CPK XXVI skyriaus nustatyta tvarka dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (partnerystės) nustatymo (CPK 544 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir CPK XXXII skyriaus nustatyta tvarka dėl civilinės būklės akto – partnerystės – įregistravimo. Tiek CPK XXVI skyriaus, tiek CPK XXXII skyriaus nuostatos aiškiai nustato, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, civilinės būklės aktų registravimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo nagrinėjamos bendrosios kompetencijos (apylinkės) teismuose civilinio proceso tvarka.

Antra, pagal esamą teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (CPK 36 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju dominuoja civiliniai teisiniai santykiai, kadangi esminis pareiškėjų tikslas, kreipiantis į teismą, buvo siekis pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjai yra partneriai, ir kad tuo pagrindu jų partnerystė būtų įregistruota kaip civilinės būklės aktas. Kadangi šioje situacijoje vyrauja civilinis teisinis santykis, todėl pareiškėjų išvestinis reikalavimas dėl partnerystės įregistravimo nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Trečia, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio 17 d. nutarime Nr. KT21-N5/2025 pripažindamas, jog Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, o CK 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos (ar nėra kaip nors kitaip sureguliavęs santuokos nesudariusių asmenų porų, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, teisinio pripažinimo ir apsaugos), asmenų teisė į partnerystę (inter alia, registravimą) gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą įstatymų nustatyta tvarka. Tai nagrinėjamu atveju pareiškėjai ir padarė, gindami savo teises ir interesus, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, kaip kompetentingą nagrinėti tokio pobūdžio kilusius civilinius teisinius santykius.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliantės argumentus, nurodytus dėl, anot jos, egsituojančio civilinės bylos dalies pagal pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti partnerystę nutraukimo pagrindo, atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką įregistruoti pareiškėjų partnerystę

Apeliantės teigimu, reikalavimas įpareigoti Lietuvos Respubliką įregistruoti partnerystės faktą yra nepagrįstas, kadangi tokio pobūdžio pareiškimai pirmiausia turi būti nagrinėjami civilinės metrikacijos įstaigoje ir tik tada, jei gaunamas neigiamas atsakymas įregistruoti civilinės būklės aktą, galima kreiptis į teismą. Taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė viešosios teisės subjektų – institucijų kompetenciją, nes nustatė pareigą atlikti civilinės būklės akto registraciją ne tam subjektui, kurį tą daryti įpareigoja įstatymai.

Pasisakant dėl šių apeliantės argumentų, aktualus yra CPK 320 straipsnio 1 dalies reglamentavimas, nustatantis, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dispozityviosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiami aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023, 49 punktas; 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas). Dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo apeliacinės instancijos teismo gali būti sprendžiama tik vertinant tas aplinkybes, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023).

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog, nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantė pateiktuose procesiniuose dokumentuose savo atsikirtimų į pareiškėjų pareiškimą / patikslintą pareiškimą pagrindu nenurodė šios nutarties 18 punkte nurodytų argumentų, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime minėtų argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, jų neanalizavo, todėl darytina išvada, jog, nagrinėjant civilinę bylą apeliacine tvarka, apeliantė savo skundo argumentų negali grįsti aplinkybėmis, argumentais, kurie nebuvo sprendžiami ir vertinami pirmosios instancijos teisme. Priešingas vertinimas reikštų bylos nagrinėjimo ribų išplėtimą apeliacinės instancijos teisme ir faktiškai reikštų pirmosios instancijos teisme nenagrinėtų aplinkybių vertinimą apeliacinėje instancijoje. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacijos ribų, detaliau dėl nurodytų apeliantės argumentų nepasisako.

Apeliantės teigimu, nors pareiškėjai pareiškimą grindė Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. KT21-N5/2025, tačiau Konstitucinis Teismas nevertino CK 3.229 straipsnio dalies dėl partnerystės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka ir nepripažino jos prieštaravimo Konstitucijai ar atskiroms jos nuostatoms. Vadinasi, CK 3.229 straipsnio dalis, kuri numato, kad partnerystė yra registruojama įstatymų nustatyta tvarka, yra galiojanti.

CK 3.229 straipsnis nustato, jog šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Šioje nutartyje jau minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad CK 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, 22 straipsnio 1 ir 4 dalims, 29 straipsniui, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad aptariama straipsnio dalis dėl partnerystės įregistravimo „įstatymų nustatyta tvarka“ nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nepaneigia fakto, jog iki šiol nėra sukurta teisinė bazė partnerystės įregistravimui ir kad valstybė tokią pareigą turi atlikti. Pabrėžtina, jog partnerystė yra civilinės būklės aktas, kurį privaloma registruoti valstybės registre. Civiliniame kodekse nėra nustatyta tiksli partnerystės registracijos tvarka. Pagal CK 2.18 straipsnio 9 punktą, valstybė, be kita ko, privalomai registruoja partnerystę. Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3 straipsnis nustato, jog civilinės metrikacijos įstaigos registruoja CK 2.18 straipsnio 1–8 punktuose nustatytus civilinės būklės aktus, vadinasi, jos neregistruoja partnerystės. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai partnerystės registraciją įpareigojo atlikti Lietuvos Respubliką.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės nurodoma pozicija, jog Teisingumo ministerija, kaip vykdomoji valdžios institucija, negali kurti naujų valstybės registrų, keisti ir plėtoti valstybės registrų paskirties ir funkcionalumo, numatyti juose naujo registruojamo objekto – partnerystės, kol įstatymuose nėra registracijos tvarkos pagrindų, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo pareiškėjų reikalavimą dėl partnerystės įregistravimo laikyti nepagrįstu ir jį atmesti. Pareiškėjai negali būti atsakingi už tai, jog Lietuvos Respublika nėra parengusi teisinės bazės ir galbūt reikalingų atitinkamų papildomų registrų funkcionalumų, siekiant įregistruoti partnerystę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo ministerija apeliaciniame skunde iš esmės pripažįsta, kad partnerystės registravimą patvirtinančių dokumentų išdavimo, ir lydimųjų įstatymų projektai yra registruoti Lietuvos Respublikos Seime, į tai, kad pareiškėjams neturi būti sudaromos kliūtys įregistruoti partnerystę dėl valstybės nepakankamo veikimo, į tai, kad CK 2.18 straipsnio 9 punktas imperatyviai nustato, jog valstybė privalomai registruoja partnerystę, į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarime Nr. KT21-N5/2025 nurodyta, kad partnerystė turi būti registruojama „įstatymų numatyta tvarka“ ir šią teisinio reguliavimo spragą turėtų užtikrinti teismai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tenkinti pareiškėjų pareiškimą dėl partnerystės juridinio fakto nustatymo, pagrįstai pareiškėjų partnerystės faktą įpareigojo įregistruoti Lietuvos Respubliką. Nagrinėjamu atveju būtent skundžiamas teismo sprendimas bus pareiškėjų partnerystės įregistravimo pagrindas.

Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, nepagrįstai susiaurino šios normos taikymą ir neįvertino, kad vėliau priverstinis sprendimo vykdymas, be objektyvaus pasirengimo laikotarpio, pažeistų protingumo ir teisingumo principus, taip pat sukeltų neproporcingą naštą valstybės institucijoms. Pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas buvo informuotas apie jau rengiamus poįstatyminių teisės aktų projektus, tačiau atsisakė atidėti teismo sprendimo vykdymą. Mano, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinio tikrumo principą, kadangi įpareigojo atlikti veiksmus, kurių procedūra įstatymiškai dar nėra apibrėžta.

CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų – įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo šis gali būti vykdomas priverstinai. CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau.

Tam tikrais atvejais dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo. Tokiu atveju pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą, todėl teismas, spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, faktinę situaciją turi vertinti individualiai kiekvienoje byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

Sprendžiant teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo išdėstymo (atidėjimo) klausimą, taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), todėl procesinė našta įrodyti reikšmingas (išskirtines) aplinkybes, kurios sudarytų pagrindą atidėti ar išdėstyti teismo sprendimą, tenka tokį prašymą teikiančiai šaliai.

Nagrinėjamu atveju būtinybę atidėti teismo sprendimą apeliantė grindžia tuo, jog šiuo metu nėra teisinio reguliavimo, kuris taps pagrindu sukurti technines galimybes įregistruoti partnerystę. Nesant parengto teisinio reguliavimo, priimtas sprendimas tampa objektyviai neįvykdomas. Atsižvelgdama į tai, prašo teismo sprendimo įvykdymą atidėti 12 mėnesių. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad valstybė net po Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. KT21-N5/2025 nepriėmė atitinkamų teisės aktų, kuriais būtų reglamentuota partnerystės registravimo tvarka, ar tai, kad nėra sukūrusi atitinkamų registrų ar neranda būdų operatyviai jų pritaikyti partnerystės registravimui, negali būti laikoma pakankamu pagrindu atidėti teismo sprendimo įvykdymą. Nors apeliantė teigia, jog yra rengiami poįstatyminių teisės aktų projektai, tačiau vien šis faktas nepagrindžia, jog atidėjus teismo sprendimo įvykdymą apeliantės prašomam terminui bus sukurta visa reikalinga teisinė bazė, techninės galimybės partnerystės įregistravimui. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė prašomo atidėti teismo sprendimo įvykdymo realios įgyvendinimo galimybės (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 284 straipsnio nuostatas, yra nurodyta, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Bendrieji civilinių ir civilinių procesinių santykių principai lemia, kad sprendimo vykdymas turėtų būti teismo atidedamas tada, kai reikšmingi ir gintini skolininko interesai nusveria kreditoriaus interesą, kad teismo pripažinta teisė būtų įgyvendinta nedelsiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2011).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės prašymo tenkinimas atidėti sprendimo vykdymą ne trumpesniam kaip 12 mėnesių terminui nebūtų suderinamas su pareiškėjų teisėtų lūkesčių principu, taip pat suteiktų nepagrįstą pranašumą apeliantei. Teismo sprendimo vykdymo atidėjimas lemtų pareiškėjų padėties neaiškumą ir neapibrėžtumą, kadangi nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl pareiškėjų partnerystės pripažinimo, įsiteisėjus teismo sprendimui, jie negalėtų šio fakto įregistruoti kaip civilinės būklės akto. Taip pat nepaneigta aplinkybė, jog galima situacija, kad atidėtas teismo sprendimo įvykdymo terminas būtų nepakankamas, o tai sudarytų pagrindą apeliantei kreiptis į teismą su prašymu nustatyti papildomą teismo sprendimo įvykdymo terminą. Aptariama situacija nesuteiktų tos pačios lyties partneriams deramo teisinio pripažinimo ir neužtikrintų pakankamos jų privataus ir šeimos gyvenimo apsaugos, o tai lemtų tolesnį jų teisių ir laisvių pažeidimą. Pabrėžtina, jog šiuo atveju valstybė, įstatymų leidėjas, nepagrįstai ilgą laiką, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą, nesukuria teisės aktų, reikalingų partnerystės įregistravimui, taip pat nėra jokio teisinio aiškumo ir tikrumo, kada aptariama situacija galėtų pasikeisti. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose pripažinta, kad valstybė ilgą laiką vengia įvykdyti savo pozityvią pareigą reglamentuoti partnerystės įregistravimo tvarką, net ir esant priimtam Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutarimui Nr. KT21-N5/2025 iki šiol nėra priėmusi reikiamų teisės aktų, todėl valstybės neveikimu negali būti pateisinamas teismo sprendimo vykdymo atidėjimas (Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-294-657/2026, Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-829-730/2026, 2026 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1134-460/2026).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apeliantės prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo.

Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių

Apeliantės teigimu, nagrinėjamai bylai reikšminga Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. civilinėje byloje Nr. e2A-603-794/2026 priimta nutartis, joje nurodyta, kad abejojama dėl egzistuojančio teisinio neaiškumo, kylančio iš teisinio reguliavimo nebuvimo, siekiant įregistruoti partnerystę. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies. Mano, kad šios aplinkybės turi esminės įtakos nagrinėjami bylai, kadangi susijusios su ta pačia teisės normų sistema ir su tuo pačiu partnerystės registravimo klausimu.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-603-794/2026 nagrinėdamas apeliacinio skundo dalį dėl pareigos valstybei įregistruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę valstybiniame registre savo iniciatyva 2026 m. gegužės 19 d. nutartimi nusprendė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CK 3.229 straipsnio dalis dėl partnerystės įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka, CK 2.19 straipsnis, Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas tiek, kiek jame neįtvirtinta galimybė civilinės būklės aktų įrašuose įregistruoti partnerystę, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2026 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. KT71-66/2026 nusprendė grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos teismui minėtą prašymą, konstatavęs, kad jis neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų. Minimame sprendime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog šeimos teisiniai santykiai susiformuoja, be kita ko, partnerystės pagrindu; taigi asmenų teisinę padėtį keičiantis juridinis faktas – partnerystė – pagal CK 2.18 straipsnį yra civilinės būklės aktas. Todėl kol partnerystei, kaip vienam iš civilinės būklės aktų, įregistruoti reikalinga CK 3.229 straipsnyje minima įstatymu nustatyta tvarka nėra nustatyta, būtent teismas, pagal savo kompetenciją sprendžiantis bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikantis (bei aiškinantis) teisę, gali ad hoc užpildyti šią teisės spragą, vadovaudamasis civilinės būklės aktų registravimo tvarką nustatančiais teisės aktais.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog Konstituciniam Teismui grąžinus pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą iš esmės jokie papildomi išaiškinimai dėl apeliantės nurodytų teisės normų nebuvo pateikti, o priešingai, Konstitucinis Teismas minimame sprendime patvirtino 2025 m. balandžio 17 d. nutarime KT21-N5/2025 padarytas išvadas, kad teisės spragas, esančias dėl teisės aktų, numatančių partnerystės įregistravimą nebuvimo, turi užpildyti teismas, tačiau tai nereiškia, jog įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas šioje nutartyje nustatytas aplinkybes ir argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai taikė procesinės teisės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo, jo dalies pakeisti ar panaikinti. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas atmestinas ir Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Apeliantė nepateikė duomenų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau netgi ir tuo atveju, jeigu tokias išlaidas būtų patyrusi, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, jos nebūtų atlygintos.

Pareiškėjai nepateikė duomenų apie jų bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2026 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.