Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Tamošaitienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės ATS1 atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo IES1 prašymą atsakovei ATS1 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius pateiktoje išvadoje nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymas, nustatant nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su ieškovu, atitinka nepilnamečio vaiko interesų apsaugą. Teigia, jog vaiko motinai iškilo sunkumų užtikrinant saugias gyvenimo sąlygas nepilnamečiui vaikui, todėl vaikas buvo perduotas tėvui, kuris šiuo metu užtikrina saugią gyvenamąją aplinką sūnui, jo emocinį saugumą, sveikatos priežiūrą. Pabrėžė, nors Skyrius teigiamai vertina atsakovės sprendimą baigti Minesotos programą priklausomybių ligų centre, tačiau aplinkybė, jog ATS1 atsisakė vykti į ilgalaikę reabilitacijos bendruomenę, rodo, jog atsakovė galbūt nesupranta situacijos rimtumo, nepripažįsta problemos sudėtingumo, tai gali sukelti atsakovei atkrytį, kuris yra nesuderinamas su saugia aplinka vaikui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų, tvarkos ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo dėl laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymo priėmimo

Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus: 1) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2026 m. liepos 10 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 7VSV-1841; 2) Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutarties kopiją; 2) (duomenys neskelbtini) savivaldybės Socialinių paslaugų centro 2026 m. birželio 30 d. pagalbos plano (toliau – Planas) kopiją.

CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas pasunkėtų arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktas dokumentas – 2026 m. liepos 10 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimas Nr. 7VSV-1841, atsirado jau po skundžiamos nutarties priėmimo, todėl dėl objektyvių priežasčių jo nebuvo galimybės pateikti anksčiau. Aptariamas įrodymas yra susiję su tarp šalių kilusiu ginču dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Dėl nurodytų priežasčių, taip pat atsižvelgiant į tai, jog minėtas dokumentas neužvilkins bylos nagrinėjimo, jis priimamas (CPK 314 straipsnis).

Sprendžiant dėl apeliantės kitų pateiktų įrodymų – Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutarties ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės Socialinių paslaugų centro 2026 m. birželio 30 d. pagalbos plano – pažymėtina, jog aptariami dokumentai jau yra civilinės bylos medžiagoje. Minėta atsakovės pateikta nutartis yra nagrinėjamos civilinės bylos objektas, o nurodytas Planas dar iki skundžiamos nutarties priėmimo – 2026 m. liepos 8 d. buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui (DOK-64813). Kadangi aptarti atsakovės dokumentai yra byloje, todėl darytina išvada, jog nėra pagrindo juos priimti pakartotinai.

Dėl nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo

Apeliantė, nesutikdama su skundžiama nutartimi, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino byloje esančius duomenis, todėl nepagrįstai laikiną nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu. Mano, kad po skundžiamos nutarties priėmimo paaiškėjusios aplinkybės pagrindžia, jog nebeliko pagrindo, kuriuo buvo grindžiama grėsmė vaiko interesams. Pabrėžia, kad (duomenys neskelbtini) savivaldybės Socialinių paslaugų centro 2026 m. birželio 30 d. pagalbos planu nuspręsta nutraukti vaikų laikinąją priežiūrą, konstatavus, jog nėra duomenų, kad vaikai negalėtų augti su mama. Apeliantės manymu, tolimesnis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nukreiptas į vaiko atskyrimą nuo motinos, nebeatitinka nei CPK 144 straipsnio 1 dalyje, nei CK 3.65 straipsnyje įtvirtintų tikslų, nebėra pagrįstas realiu pavojumi vaiko interesams ir prieštarauja proporcingumo principui.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos; paduodamas šį prašymą, pareiškėjas be kita ko turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. CPK 384 straipsnio 5 dalis tiesiogiai numato galimybę teismui, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgiant į sutuoktinių, vaikų, taip pat vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje, taip pat ir kitas, teismo manymu, reikalingas laikinąsias apsaugos priemones (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas gali CK 3.65 straipsnyje įtvirtintas laikinąsias apsaugos priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą, šeimos bylose teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki bus priimtas teismo sprendimas, tarp jų – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad šalys turi nepilnametį sūnų L. G., gimusį (duomenys neskelbtini). Alytaus apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-9445-418/2023 nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove ATS1. Ieškovas 2026 m. liepos 1 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo pateikimo. Aptariamą prašymą ieškovas iš esmės grindė tuo 2026 m. balandžio 24 d. Skyrius nustatė aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, kad atsakovė prieš šalių nepilnametį vaiką naudoja fizinį smurtą, neužtikrino jam saugios aplinkos, todėl vaikas buvo perduotas jam. Pabrėžė, jog dėl susiklosčiusios situacijos ketina kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), todėl, norint užtikrinti faktinės padėties stabilumą, geriausius sūnaus interesus ir jo saugią aplinką, reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė pateiktu atsiliepimu į ieškovo prašymą su juo nesutiko, tvirtindama, jog 2026 m. birželio 30 d. įvyko atvejo vadybos posėdis, kurio metu vaikai jai buvo grąžinti, nebelikus vaikams pavojaus būti kartu su mama. Iš Skyriaus 2026 m. balandžio 24 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. 11VSV-763 matyti, kad, nustačius sprendime nurodytus rizikos veiksnius, 2026 m. balandžio 24 d. šalių nepilnametis sūnus L. G. iš motinos ATS1 perduotas tėvui IES1. (duomenys neskelbtini) savivaldybės Socialinių paslaugų centro 2026 m. birželio 30 d. pagalbos plane, be kita ko, nurodyta, jog ATS1 yra „motyvuota keisti situaciją, deda tam pastangas <...> duomenų, kad vaikai negalėtų augti su mama, nėra gauta. Vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Mama šiuo metu gali rūpintis vaikais. Priimtas sprendimas nutraukti laikinąją priežiūrą“.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, atkreipia apeliantės dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl šalių nepilnamečio vaiko grąžinimo atsakovei, nėra sprendžiama ir dėl to, ar išnyko 2026 m. balandžio 24 d. egzistavęs pagrindas perduoti šalių nepilnametį vaiką tėvui – ieškovui IES1, taip pat nėra vertinama, ar ieškovas pagrįstai / nepagrįstai neperdavė atsakovei šalių sūnaus po to, kai 2026 m. birželio 30 d. buvo nuspręsta nutraukti nepilnamečio vaiko laikinąją priežiūrą. Atskirojo skundo nagrinėjimui esminę reikšmę turi tai, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio teismui pateikimo ir laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu. Pabrėžtina, jog po to, kai 2026 m. balandžio 24 d. šalių sūnus buvo perduotas ieškovui, iki IES1 prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo pirmosios instancijos teismui dienos iš esmės pasikeitė faktinė situacija – tarp šalių kilo ginčas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, kadangi ieškovas išreiškė ketinimą kreiptis į teismą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo tvarkos nustatymo.

Nesutiktina su apeliantės argumentais, jog po skundžiamos nutarties priėmimo paaiškėjusios aplinkybės pašalino grėsmės vaiko interesams buvimą, todėl tolesnis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas. Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebuvo išimtinai siejamas su tuo, jog nuo 2026 m. balandžio 24 d. nepilnametis sūnui buvo perduotas ieškovui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trukmė taip pat nebuvo siejama su aplinkybe, kuriam laikotarpiui bus nuspręsta taikyti šalių nepilnamečio vaiko laikinąją priežiūrą ieškovo žinioje. Esminis aspektas šiuo atveju yra tai, jog ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir kt., pateikimo, siekia užtikrinti faktinės situacijos stabilumą, kol bus išspręstas šalių ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos. Svarbu pažymėti ir tai, jog skundžiamos nutarties priėmimo metu pirmosios instancijos teismui buvo žinoma aplinkybė dėl laikinos priežiūros šalių nepilnamečiui sūnui nutraukimo – bylos rašytinė medžiaga patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) savivaldybės Socialinių paslaugų centro 2026 m. birželio 30 d. pagalbos planas bylai pateiktas 2026 m. liepos 8 d., t. y. iki skundžiamos nutarties priėmimo, todėl aptariamą dokumentą ir jo turinį pirmosios instancijos teismas vertino kartu su kita byloje esančia rašytine medžiaga. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog tik po skundžiamos nutarties paaiškėjo aplinkybės dėl nepilnamečio vaiko laikinosios priežiūros nutraukimo.

Pažymėtina, kad pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (padėties, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su siekiu užtikrinti susiklosčiusios faktinės padėties stabilumą. Ginčo, kad šalių nepilnametis sūnus nuo 2026 m. balandžio 24 d. faktiškai gyvena su ieškovu, byloje nėra. Iš apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikto Skyriaus 2026 m. liepos 10 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimo Nr. 7VSV-1841 matyti, kad 2026 m. birželio 30 d. Skyrius iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato gavo pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą, t. y. atsakovė ATS1 pranešė, jog norėjo atsiimti vaiką, tačiau vaikas su tėvu buvo išvykę. Skyriaus specialistai, įvertinę turimą medžiagą, padarė išvadą, jog gyvenimo skyrium metu vaiko tėvai tarpusavyje nesutaria – jiems nepavyksta konstruktyviai išsiaiškinti dėl su vaiku susijusių klausimų.

Svarbu pabrėžti, jog spręsdamas klausimą, ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai vaiko tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į faktus, susijusius su kiekvieno iš tėvų galimybėmis ir pastangomis užtikrinti vaikui tinkamas gyvenimo ir aplinkos sąlygas, bet neturi galimybės įvertinti būsimo reikalavimo tikėtiną pagrįstumą visa apimtimi, todėl pareikšto reikalavimo tikėtiną pagrįstumą teismas faktiškai vertina iš pateikto prašymo turinio ir prie jo pridėtų įrodymų (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Visapusiškas šių juridinių faktų įvertinimas yra galimas tik atlikus išsamų teisminį tyrimą, tai yra išnagrinėjus bylą iš esmės, o, sprendžiant nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, yra atliekamas preliminarus nurodytų juridinių faktų vertinimas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo prašyme nurodytos aplinkybės ir jo priedai preliminariai patvirtinto aplinkybes, sudarančias pagrindą laikiną nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškovu. Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, nors šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta Alytaus apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu buvo nustatyta su atsakove, tačiau dėl anksčiau šioje nutartyje minėtos susiklosčiusios situacijos, nuo 2026 m. balandžio 24 d. nepilnametis L. G. faktiškai kartu gyvena su ieškovu. Skyriaus pateikta išvada ir jos priedai patvirtina, jog ieškovo ir sūnaus ryšys yra stiprus, ieškovas užtikrina saugią gyvenamąją aplinką vaikui, jo emocinį saugumą, sveikatos priežiūrą, tinkamus mitybos įpročius, bendravimą su vyresniuoju broliu (S. J. – atsakovės sūnumi), šalių nepilnametis sūnus užregistruotas prie medicinos įstaigos, nuo 2026 m. rugsėjo 1 d. sūnus turėjo pradėti lankyti (duomenys neskelbtini) lopšelį-darželį. Ieškovas su nepilnamečiu sūnumi gyvena tame pačiame name kartu su mama ir seserimi bei jos šeima, todėl prižiūrėti vaiką ir juo rūpintis ieškovui taip pat padeda ir kiti kartu gyvenantys artimieji. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje šias aplinkybes įvertino, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgdamas į geriausių nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimą, pagrįstai nustatė šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Esminis dalykas šioje byloje yra susijęs šalių nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimu. Kadangi nepilnametis sūnus šiuo metu yra dar ganėtinai mažas – jam kiek daugiau nei ketveri metai, ir nuo 2026 m. balandžio 24 d. faktiškai gyvena su ieškovu, kuris užtikrina tinkamas ir saugias sąlygas vaikui augti ir vystytis, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas ketina pateikti ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir bendravimo tvarkos nustatymo (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO II duomenims nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teisme 2026 m. liepos 23 d. ieškovas IES1 pateikė ieškinį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir nustatymo su tėvu, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos (su mama) nustatymo (CBP-16213), ir jo pagrindu užvesta civilinė byla Nr. e2-9807-400/2026), darytina išvada, jog tol, kol bus išspręstas šalių ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir kiti su tuo susiję klausimai, geriausiai šalių sūnaus interesus užtikrintų esamos faktinės situacijos išsaugojimas, t. y. laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vaiko tėvu, t. y. ieškovu.

Pabrėžtina, jog aptariamo ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimas nereiškia, jog ši aplinkybė turės lemiamą įtaką nagrinėjant tarp šalių kilusi ginčą. Vaiko gyvenamosios vietos su tėvu nustatymas yra laikino pobūdžio ir ne tik nesaisto teismo priimant galutinį sprendimą, bet ir neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, teikti prašymą dėl šių priemonių panaikinimo CPK 149 straipsnyje nustatyta tvarka.

Apeliantė teigia, jog tolesnis laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, nukreiptas į vaiko atskyrimą nuo motinos, neatitinka CPK 144 straipsnyje ir CK 3.65 straipsnyje įtvirtintų tikslų, taip pat prieštarauja proporcingumo principui, kadangi nebėra pavojaus vaiko interesams. Svarbu pažymėti, jog, sprendžiant klausimą dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, grėsmė vaiko interesams yra siejama ne su aplinkybe, jog pasikeitus faktinei situacijai – nutraukus nepilnamečio vaiko laikinąją priežiūrą, išnyko aplinkybės, sudariusios pagrindą vaiką perduoti ieškovui, o su tuo, jog, netenkinus ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta, kuri iš esmės šiuo metu yra pripažinta saugia ir tinkama, vėl pasikeistų. Tai, įvertinus vaiko amžių, tokio amžiaus vaiko raidos ypatumus, būtų nesuderinama su geriausių vaiko interesų užtikrinimu. Šiuo metu nepilnametis sūnus faktiškai gyvendamas su ieškovu turi susiformavusią kasdienę rutiną, dienotvarkę, įpročius, nusistovėjusį atitinkamą dienos režimą, todėl vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimas gali sukelti jam emocinį nesaugumą, nestabilumą, pratinimąsi iš naujo prie pasikeitusios aplinkos. Dėl šių ir anksčiau nutartyje nurodytų priežasčių manytina, jog nagrinėjamu atveju geriausiai vaiko interesus atitiktų esamos faktinės situacijos išsaugojimas, kol bus išspręstas šalių ginčas dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

Pabrėžtina, jog apeliantės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jos elgesio pasikeitimu, jai aktyviai bendradarbiaujant su institucijomis, lankant įvairius užsiėmimus, konsultacijas, Minesotos programos baigimas, jos noras palaikyti ir palaikomas ryšys su vaiku, yra teigiamai vertintini dalykai, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gali turėti įtakos ir gali būti reikšmingi bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nagrinėjimo iš esmės metu, o ne sprendžiant klausimą, ar laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo buvo taikytos teisėtai ir pagrįstai.

Nesutiktina su apeliantės argumentais dėl prioriteto vaikui augti biologinėje šeimoje. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad nepilnametis L. G. yra ieškovo ir atsakovės sūnus, t. y. jų abiejų biologinis vaikas, todėl tai, kad šiuo metu faktiškai vaikas gyvena su ieškovu, nepaneigia prioriteto šalių nepilnamečiam sūnui augti biologinėje šeimoje. Šalių sūnus nėra perduotas tretiesiems asmenims, globėjams, nesusijusiems su vaiku jokiais ryšiais, todėl nurodyti apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas ankščiau nustatytas ir įvertintas aplinkybes, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties išvadų, jog nagrinėjamu atveju geriausiai vaiko interesus užtikrintų esamos faktinės padėties išsaugojimas ir laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu. Apeliantė iš esmės neįrodė, jog tol, kol bus išnagrinėtas šalių ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), ieškovas negalėtų tinkamai pasirūpinti nepilnamečiu vaiku ir užtikrinti jam saugias gyvenimo sąlygas.

Atkreiptinas dėmesį į tai, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas tik preliminariai vertina šalių nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, tačiau tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. kai bus išsiaiškintos visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, išklausytos šalys, gautos ir įvertintos specialistų išvados ir kt.

Dėl kitų apeliantės argumentų detaliau nepasisakytina, kadangi jie nepaneigia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į anksčiau šioje nutartyje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo tenkino pagrįstai, tinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, teisingai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgęs į geriausių nepilnamečio vaiko interesų užtikrinimą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.