Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Daivos Jazbutienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriuoju (tiesioginiu ir nuotoliniu) būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo NUT1 pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 4 dalyje ir jam paskirta 45 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir NUT1 paskirta 30 parų arešto bausmė.

NUT1 paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo NKA1 civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš NUT1 nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui priteista 250 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

NUT1 pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 4 dalį, už tai, kad apgaule savo naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą, t. y., jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, neketindamas parduoti televizoriaus, siekdamas apgaule įgyti pinigines lėšas, būdamas nenustatytoje vietoje, 2025 m. liepos 7 d. 2.04 val. internetinėje svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ patalpino skelbimą apie televizoriaus „Samsung Crystal Uhd 4k“ pardavimą už 300 Eur, po ko 2025 m. liepos 9 d. į skelbimą atsiliepusiam NKA1 , panorusiam nusipirkti televizorių ir sutarus jį įsigyti už 250 Eur, nurodė banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią (Duomenys neskelbtini), į kurią, norėdamas nusipirkti televizorių ir būdamas suklaidintas, NKA1 iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 2025 m. liepos 9 d. 8.59 val. pervedė 50 Eur ir 2025 m. liepos 9 d. 17.13 val. pervedė 200 Eur, iš viso 250 Eur, tačiau televizorius jam nebuvo perduotas. Tokiu būdu NUT1 apgaule savo naudai įgijo nedidelės 250 Eur vertės NKA1 priklausantį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes. Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Taigi, teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kurią pagrįstai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 4 dalį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką parinko teisingą bausmės rūšį ir jos dydį.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti ar pakeisti švelnesne ar švelnesnės rūšies bausme gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat, į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Teismas bausmę skiria BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Todėl, parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Kartu pažymėtina, kad BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-1073/2018, Nr. 2K- 98- 1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020 ir kt.). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teismas įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones, kurios geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvačios padarytai veikai. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmes, ne tik laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, bet ir pagal BK specialiosios dalies straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją.

Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti.

Nagrinėjamu atveju NUT1 pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 4 dalį, už kurio padarymą, sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas NUT1 pagal BK 182 straipsnio 4 dalį skyrė 45 parų arešto bausmę, kurią vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę – 30 parų arešto bausmę. Taigi, matyti, kad pirmosios instancijos teismas už padarytą nusikalstamą veiką nuteistajam paskyrė sankcijoje numatytą vieną iš griežčiausių bausmės rūšių – arešto bausmę, kurios dydis neviršija maksimalaus arešto bausmės už baudžiamąjį nusižengimą dydžio (BK 49 straipsnio 3 dalis).

Vertinant NUT1 paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, parinkdamas bausmės rūšį ir skirdamas atitinkamo dydžio bausmę, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį – tai, jog jis padarė 1 baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei, taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes: tai, kad jis anksčiau keliolika kartų teistas už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas įvairiomis bausmėmis, baustas administracine tvarka už smulkų sukčiavimą (informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ankstesnės bausmės teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė ir savo tikslų nepasiekė, nes jis savo polinkio nusikalsti nepakeitė. Teismas atsižvelgė, jog yra nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis visiškai prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 60 straipsnis). Dėl ko, pirmosios instancijos teismo vertinimu, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti NUT1 paskyrus tik griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, kad jam paskirta per griežta arešto bausmė. BK 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už baudžiamąjį nusižengimą nustatoma nuo 10 iki 45 parų arešto. Kaip jau minėta šios nutarties 12 punkte, NUT1 už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 4 dalyje, buvo paskirta 45 parų arešto bausmė, be to buvo taikytos BK 64¹ straipsnio nuostatos, dėl ko bausmė nuteistajam dar sumažinta trečdaliu, todėl labiau švelninti apeliantui paskirtą 30 parų arešto bausmę nėra pagrindo. Paminėtina ir tai, kad tinkamas bausmės paskyrimas yra viena iš teisingumo funkcijos vykdymo baudžiamojoje teisenoje sudėtinių dalių ir teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33-458/2020, Nr. 2K-168-489/2022).

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis registruotas Užimtumo tarnyboje, stengiasi integruotis į darbo rinką ir gyventi šeimyninį gyvenimą kartu su savo sužadėtine, kuri laukiasi jų kūdikio, lankosi pas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), vykdo jų rekomendacijas bei siekia stabilizuoti savo emocinę ir psichologinę būseną, jis stengiasi laikytis įstatymų ir keisti gyvenimo būdą, neabejotinai yra vertintinos teigiamai, tačiau jos nekeičia pirmosios instancijos teismo motyvuotos išvados, kad kitos rūšies bausmės paskyrimas nepadės pasiekti bausmės tikslų ir nėra pagrindas skirti kitos rūšies bausmę, kaip to apeliaciniu skundu norėtų apeliantas. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl NUT1 skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, taip pat pažymi, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad jis anksčiau teistas ne kartą, t. y. anksčiau jis teistas net 17 kartų, jam taikytos ir griežčiausios laisvės atėmimo bausmės, taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimas, jis taip pat baustas ir administracine tvarka, byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad NUT1 Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 22 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu taip pat pagal BK 182 straipsnio 4 dalį. Visos šios aplinkybės rodo NUT1 antimoralines nuostatas, polinkį nesilaikyti įstatymų, daryti teisės pažeidimus. Šie nuteistąjį neigiamai charakterizuojantys duomenys rodo ir tai, kad prieš tai taikytos net ir griežčiausios laisvės atėmimo bausmės jam jokios įtakos neturėjo, todėl pagrįstai nuteistajam buvo skirta griežčiausia BK 182 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatyta bausmė – areštas, nes priešingu atveju nebūtų pasiekti įstatyme keliami bausmės tikslai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas, ir skiriamos bausmės turi jį paveikti ir sulaikyti nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudaryti nebaudžiamumo iliuziją. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausią įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, nustatė teisingą jos dydį.

Išskirtine aplinkybe, galinčia lemti bausmės švelninimą NUT1, nelaikytina ir jo turimos sveikatos problemos, dėl ko jam reikalingas gydymas. Šios išvados kontekste pažymėtina, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl savo sveikatos būklės NUT1 negalėtų atlikti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad NUT1 laisvės atėmimo vietų įstaigoje nebus užtikrinamos tinkamos sveikatos priežiūros sąlygos, savalaikė medicininė pagalba ir priežiūra. Šiame kontekste pažymima, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 90 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jei laisvės atėmimo vietų įstaigos asmens sveikatos priežiūros padaliniai dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti pirminio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nuteistiesiems, šių paslaugų teikimą bausmės atlikimo vietos patalpose pagal sudarytas sutartis užtikrina savivaldybės, kurios teritorijoje yra bausmės atlikimo vieta, pirminio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga. Be to, BVK 91 straipsnyje numatytas arešto ir laisvės atėmimo bausmes atliekančių nuteistųjų, kurie serga priklausomybės ligomis, gydymas. Taigi, apeliantas turi teisę ir galimybę prašyti bausmės atlikimo vietos įstaigos administracijos užtikrinti, kad jam būtų suteiktas reikalingas gydymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant būtinumui gydytis, arešto ar laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam yra garantuojama tinkama sveikatos priežiūra ir gydymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-594/2024).

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad esant BPK 338 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose numatytiems pagrindams, gali būti teikiamai prašymai dėl nuosprendžio vykdymo atidėjimo. Šie prašymai sprendžiami nuosprendžio vykdymo stadijoje, t. y. po to, kai nuosprendis įsiteisėja. Šiuos prašymus BPK 338 straipsnyje nustatyta tvarka nagrinėja nuosprendį priėmęs apylinkės teismas.

Nagrinėjamu atveju, papildomai pasisakytina, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo dėl jam paskirtos bausmės atlikimo gali patirti papildomų praradimų ir sunkumų, savaime nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę ar skirti kitos rūšies bausmę. Asmenys apie jiems gresiančias pasekmes už neteisėtus veiksmus yra informuoti, kadangi baudžiamajame įstatyme yra aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jų atlikimą numatytos bausmės. Apeliantas suprato, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes, tačiau tai nesulaikė jo nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl dabar jis turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę, net jei tai ir nulemtų atitinkamus asmeninio pobūdžio praradimus ar nepatogumus.

Be kita ko, akcentuotina ir tai, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančių bausmių paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad NUT1 savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. NUT1, būdamas anksčiau teistas ne kartą, taip pat ir už analogišką nusikalstamą veiką, be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą, apie galimas šios veikos pasekmes, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog sušvelninus paskirtą bausmę ar paskyrus kitos rūšies bausmę būtų pakeisti nusikalstami apelianto polinkiai ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju kitos rūšies bausmės paskyrimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Įvertinusi, tai kas aptarta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, nuteistajam NUT1 paskirta bausmė, kuri trečdaliu sumažinta, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas nurodė pakankamus rūšies ir dydžio parinkimo motyvus. Konstatuojama, jog paskirtą bausmė yra proporcingos tiek jo padarytai nusikalstamai veikai, tiek ir jo asmenybei ir atitinka bausmės paskirtį, todėl nėra pagrindo keisti paskirtos bausmės rūšį ar dydį. Be to, pagrindo mažinti skirtą bausmę taikant BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas byloje taip pat nenustatyta.

Vis dėlto, paminėtina tai, kad BK 75 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą, tačiau skundžiamame nuosprendyje dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo NUT1 nepasisakyta. Esant nustatytoms aplinkybėms, minėtu klausimu pasisakys apeliacinės instancijos teismas.

BK 75 straipsnio 1 dalis numato, jog asmeniui, nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 3 mėnesių iki 1 metų. Atidėdamas paskirtos arešto bausmės vykdymą, teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (arešto) ir, kad pakanka tokiu atveju nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-697/2021).

Nagrinėjamu atveju BK 75 straipsnio nuostatos, atsižvelgus į skundžiamame nuosprendyje nurodytus arešto skyrimo motyvus, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, apelianto asmenybę, pagrįstai nebuvo taikytos. Kaip jau minėta nuteistasis skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą veiką padarė būdamas ne kartą teistas, neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka. Akivaizdu, jog skiriamos bausmės, nuteistojo elgesiui bei mąstymui didesnės reikšmės neturėjo. Teisėjų kolegija teigiamai vertina nuteistojo nuodytas aplinkybes dėl siekio laikytis įstatymų, rūpintis šeima, taip pat tai, kad jis lankosi pas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo arešto bausmės vykdymą atidėti. Byloje nėra jokių duomenų, jog nuteistojo elgesys bei mąstymas šiuo metu yra esmingai pasikeitęs, kas leistų pagrįstai manyti, jog nuteistasis būdamas laisvėje laikysis įstatymų ir daugiau nebenusikals. Be to, atsižvelgtina į tai, kad nuteistajam anksčiau ne kartą skirtos bausmės, tarp kurių ir reali laisvės atėmimo bausmė, nepaveikė taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir daugiau nenusikalstų, kas iš esmės leidžia abejoti, jog šiuo atveju, atidėjus paskirtos arešto bausmės vykdymą, nuteistasis išties sugebės nebedaryti naujų nusikalstamų veikų. Šiame kontekste, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esant tinkamai motyvacijai, nuteistasis net ir realiai atlikęs jam paskirtą arešto bausmę, toliau turės galimybę gydytis bei rūpintis gyvenimo drauge, vaikais. Visa tai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog bausmės tikslai nuteistajam nebus pasiekti be realaus arešto bausmės atlikimo, todėl taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą nėra pagrindo.

Papildomai pažymėtina ir tai, kad siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus trumpalaikis laisvės atėmimas atitiks bausmės tikslus ir įgyvendins teisingumo principą. Šiuo atveju nuteistajam kitos rūšies bausmės, t. y. bausmės nesusijusios su realiu laisvės atėmimu, paskyrimas ar jam (NUT1) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl laikyti apeliantui paskirtą bausmę aiškiai per griežta ir švelninti, ar atidėti jos vykdymą nėra jokio pagrindo. Esant nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kaip jau minėta, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Aptartų duomenų pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2026 m. gegužės 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant ir paskiriant NUT1 bausmę nebuvo nustatyta, paskirtoji arešto bausmė nėra per griežta, keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl skunde nurodytų argumentų nėra jokio teisinio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nebendrintina su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 18 d. nutartimi nustatyta subendrinta bausme, nes 2026 m. balandžio 28 d. baudžiamasis įsakymas ir 2026 m. gegužės 18 d. nutartis yra neįsiteisėję.

Pažymėtina, kad šioje byloje skundžiamas nuosprendis NUT1 priimtas 2026 m. gegužės 19 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 28 d. baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2026 m. gegužės 22 d., o Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 18 d. nutartis įsiteisėjo tik 2026 m. birželio 17 d., išnagrinėjus prokuroro skundą. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartimi buvo panaikinta Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 18 d. nutartis. BPK 335 straipsnyje įtvirtina, kad vykdomas yra tik įsiteisėjęs nuosprendis. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėję Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 28 d. baudžiamasis įsakymas ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 18 d. nutartis, kuri panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartimi, pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės nebendrino su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 18 d. nutartimi paskirtomis bausmėmis.

Be to, iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad NUT1 atžvilgiu dar yra priimtas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 22 d. baudžiamasis įsakymas, kuris įsiteisėjo 2026 m. rugpjūčio 13 d. Taigi, nepaisant to, kad Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 28 d. baudžiamasis įsakymas ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. liepos 22 d. baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėję, tačiau šiais baudžiamaisiais įsakymais ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės negali būti subendrintos apeliacinės instancijos teisme. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio nuostatomis, patikrina skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimas nebendrinti skundžiamu nuosprendžiu ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. balandžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2026 m. gegužės 18 d. nutartimi (panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2026 m. birželio 17 d. nutartimi) paskirtų bausmių yra teisėtas bei pagrįstas. Šioje dalyje pažymėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su kitu procesiniu sprendimu nuteistajam paskirta bausme, nuteistajam šioje baudžiamojoje byloje būtų paskirta griežtesnė bausmė, taip pasunkinant jo teisinę padėtį, o vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Šiuo atveju apeliacinis procesas vyksta tik nuteistojo iniciatyva, todėl skundo tenkinimas dalyje dėl skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo prieštarautų minėtam imperatyviam BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimui.

BPK 347 straipsnyje įtvirtinta, kad kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas, šis teismas pats ar kitas tos pačios pakopos arba aukštesnysis teismas pagal vėliausiojo nuosprendžio vykdymo vietą privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose. Taigi, šiuo atveju klausimas dėl nuteistajam skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių subendrinimo paliktinas nagrinėti vykdymo procese, vadovaujantis BPK 362 straipsnio nuostatomis. Juo labiau, kad tokį klausimą išsprendus apeliacinės instancijos teisme, kurio procesinis sprendimas įsigalioja jo paskelbimo dieną, nuteistajam būtų neužtikrinta jo procesinė teisė, numatyta BPK 364 straipsnio 2 dalyje, jog procesinio sprendimo dėl skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo teisėtumas ir pagrįstumas būtų peržiūrėtas aukštesniajame teisme.

Dėl proceso išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Klaipėdos apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. rugsėjo 2 d. pažyma Nr. APD-2026-08768 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam NUT1 apeliacinės instancijos teisme. Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 100 Eur dydžio išlaidas.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.).

Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Šioje byloje nuteistajam Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas GNS1 buvo paskirtas Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 30 d. nutartimi, esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytam pagrindui, kai gynėjo dalyvavimas laikomas būtinu (BPK 322 straipsnio 1 dalis), tai yra gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta per 2 teismo posėdžius. Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuteistasis nedirba, turi išlaikyti šeimos narius. Be to, skundžiamu nuosprendžiu NUT1 paskirta arešto bausmė bei priteistas nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys. Atsižvelgdama į aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo NUT1 neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo NUT1 apeliacinį skundą atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo NUT1 neišieškoti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.