- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-07-02
- Bylos Nr.
- eI2-14645-428/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04363-2026-9
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Medvedevienė, Audrius Grauželis, Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- PRS1
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas PRS1 kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2026 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 26S93962 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo situaciją.
Skunde nurodė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą grindė tuo, kad su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir šiuo metu Lietuvos Respublikoje nedirba, tačiau, pareiškėjo vertinimu, vien aplinkybė, jog darbo santykiai faktiškai neprasidėjo arba darbdavys nesudarė darbo sutarties, savaime neįrodo, kad pareiškėjas pateikė melagingus duomenis ar veikė nesąžiningai. Pareiškėjas tvirtina, kad kreipdamasis dėl leidimo gyventi turėjo realų ketinimą dirbti Lietuvoje, pateikė visus turėtus dokumentus ir veikė sąžiningai, o už tarpininkų ar darbdavio veiksmus, atsisakius įforminti darbo santykius po leidimo išdavimo, nėra atsakingas. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad turi deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir faktiškai gyvena Vilniuje, o dėl rimtų sveikatos problemų, įskaitant 2025 m. gruodžio 5 d. paskirtą stacionarų gydymą dėl I tipo skrandžio opos, objektyviai galėjo būti apsunkintos jo galimybės operatyviai pradėti darbo santykius.
Pareiškėjas nurodo, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas tik nustačius, jog leidimui gauti buvo sąmoningai pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys, todėl būtina įrodyti aktyvų asmens nesąžiningumą, tyčinį klaidinimą ir sąmoningą melagingos informacijos pateikimą. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas tokių aplinkybių nenustatė ir neįrodė, apsiribodamas vien konstatavimu, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta, nors ši aplinkybė pati savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas neturėjo ketinimo dirbti, pateikė fiktyvius dokumentus ar sąmoningai suklaidino valstybės instituciją. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog formalus teisinio pagrindo egzistavimas nesudaro pagrindo automatiškai taikyti griežčiausią priemonę, neįvertinus individualios asmens situacijos, sąžiningumo, integracijos ir kitų reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas nevertino jo faktinio ketinimo dirbti, sveikatos būklės, netyrė, ar jis pats inicijavo fiktyvius darbo santykius, taip pat nesvarstė mažiau ribojančių priemonių taikymo galimybės, todėl ginčijamas sprendimas neatitinka proporcingumo principo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo Lietuvos Respublikoje tikslu, ketinant dirbti (duomenys neskelbtini), tačiau vėliau nustatyta, jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, o kitose Lietuvos Respublikos įmonėse jis taip pat nedirbo. Atsakovo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl buvo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovas pažymi, kad teisė atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje nėra absoliuti, o leidimas laikinai gyventi išduodamas tik teisės aktuose nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims. Atsakovo teigimu, priimant sprendimą, buvo vertinamas ne vien formalus ketinimas dirbti, tačiau ir faktinis darbo teisinių santykių susiklostymas, kurį patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys. Kadangi pareiškėjas per teisės aktuose nustatytą terminą nebuvo įdarbintas, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl proporcingumo, objektyvumo ir išsamumo principų pažeidimo, teigdamas, kad ginčijamas sprendimas priimtas remiantis objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, jame išsamiai įvertintos reikšmingos faktinės aplinkybės ir pateikti pakankami motyvai. Atsakovo vertinimu, teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis priežasčių, dėl kurių darbo sutartis nebuvo sudaryta, ar vertinti pareiškėjo ketinimų dirbti, kadangi vien darbo sutarties nesudarymo faktas yra pakankamas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Taip pat pažymima, jog galiojantys teisės aktai ir teismų praktika nenustato pareigos Migracijos departamentui kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų ar jį apklausti.
Dėl pareiškėjo nurodytos sveikatos būklės atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentui sprendimo priėmimo metu nebuvo pateikta jokių tai patvirtinančių dokumentų, todėl šios aplinkybės buvo deklaratyvios ir negalėjo paneigti pareiškėjo pareigos įvykdyti leidimo išdavimo pagrindą. Užsienietis privalo aktyviai bendradarbiauti su institucijomis ir laiku informuoti apie reikšmingas aplinkybes, galinčias turėti įtakos leidimo gyventi pagrindų išlikimui. Atsakovas taip pat nurodo, kad mažiau ribojančių priemonių taikymas šiuo atveju negalimas, nes įstatymuose įtvirtinti savarankiški ir imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, kuriems esant Migracijos departamentas turi pareigą panaikinti leidimą. Be to, ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui ateityje kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks įstatyme nustatytus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 26S93962, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą Nr. 2508-LLG-7470 išduoti leidimą laikinai gyventi darbo (duomenys neskelbtini) pagrindu. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760494666, galiojantį iki 2027 m. spalio 15 d.
Migracijos departamentas, nustatęs, jog su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, o jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba, 2026 m. gegužės 7 d. priėmė sprendimą Nr. 26S93962, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat su asmeniu nebuvo sudaryta darbo sutartis.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2026 m. gegužės 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).
Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo (duomenys neskelbtini) pagrindu. Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, o jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu taip pat nedirba. Pažymėtina ir tai, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje.
Leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Be kita ko, ginčijame sprendime nustatyta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinamo pagrindas, kai nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nebuvo sudaryta.
Kaip jau minėta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas ginčijamo sprendimo priėmimo metu nedirbo jokioje Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog jis iš savo pusės ėmėsi visų reikiamų veiksmų siekdamas įsidarbinti, tačiau, jo teigimu, (duomenys neskelbtini) nesilaikė prisiimtų įsipareigojimų. Dėl šių aplinkybių, pareiškėjo nuomone, jis buvo nubaustas nepagrįstai. Visgi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog darbo sutartis su pareiškėju faktiškai nebuvo sudaryta ir dėl šios aplinkybės atsirado UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus pagrindas leidimui laikinai gyventi panaikinti. Svarbu pažymėti, kad net jei pareiškėjas darbo santykių nesusiklostymą sieja su darbdavio neveikimu ar įsipareigojimų nevykdymu, ši aplinkybė nepaneigia objektyvių duomenų, t. y., jog sprendimo priėmimo metu darbo sutartis nebuvo sudaryta, todėl atsakovo sprendimas grindžiamas teisingai nustatytu faktiniu pagrindu.
Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad darbo santykiai su (duomenys neskelbtini) nesusiklostė ne dėl jo kaltės, o dėl darbdavio neveikimo, todėl jis neturėtų patirti neigiamų teisinių pasekmių. Be to, pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas nevertino jo individualios situacijos, sveikatos būklės, faktinio ketinimo dirbti bei neinformavo jo apie ketinimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Tačiau teismas pažymi, jog šie skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamam sprendimui panaikinti. Kaip jau buvo nurodyta, leidimų laikinai gyventi išdavimas ir panaikinimas yra viešosios teisės srities klausimas, kuriame pareigą laikytis teisės aktų turi tiek užsienietis, tiek Migracijos departamentas. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra imperatyvi atsakovo pareiga, kai nustatomos teisės aktuose numatytos sąlygos, todėl šiuo atveju nėra reikšminga, dėl kieno veiksmų ar neveikimo darbo sutartis faktiškai nebuvo sudaryta – reikšminga tai, kad darbo santykiai nesusiklostė ir pareiškėjas objektyviai nebeatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad nei UTPĮ, nei Aprašas nenustato Migracijos departamentui pareigos iki sprendimo priėmimo iš anksto informuoti užsienietį apie ketinimą panaikinti leidimą ar pareikalauti papildomų paaiškinimų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki ginčijamo sprendimo priėmimo būtų kreipęsis į Migracijos departamentą, informavęs apie susiklosčiusią situaciją, sveikatos būklę ar kliūtis įsidarbinti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė proporcingumo, teisėtų lūkesčių ar gero administravimo principus.
Pareiškėjo teiginiai, jog darbo sutartis nebuvo sudaryta išimtinai dėl darbdavio veiksmų (neveikimo), nors jis pats dėjo visas pastangas darbo santykiams užmegzti, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Vien deklaratyvus atsakomybės už darbo sutarties nesudarymą perkėlimas darbdaviui nepašalina pareiškėjo pareigos atitikti UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ir galiojimo sąlygas. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad būtent darbdavio nesąžiningi veiksmai objektyviai užkirto jam galimybę įvykdyti įstatyme nustatytus reikalavimus ar kad jis apie susidariusią situaciją informavo Migracijos departamentą.
Pareiškėjas skunde taip pat akcentuoja, kad jis turėjo realų ketinimą dirbti Lietuvos Respublikoje, veikė sąžiningai ir nepateikė Migracijos departamentui melagingų duomenų, todėl vien aplinkybė, jog darbo sutartis faktiškai nebuvo sudaryta, negalėjo būti pakankamas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi. Teismas pažymi, jog ginčijamas sprendimas grindžiamas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas faktiškai nebuvo įgyvendintas. Vien pareiškėjo deklaruojamas ketinimas dirbti ar teiginiai apie jo sąžiningumą nepaneigia oficialių valstybės registrų duomenų, patvirtinančių, jog darbo santykiai su darbdaviu nesusiklostė. Atkreiptinas dėmesys, kad nei Migracijos departamentas, nei kitos valstybės institucijos nėra įgaliotos užtikrinti darbo sutarties sudarymo užsieniečio vardu, kadangi darbo teisinių santykių užmezgimas priklauso paties užsieniečio ir darbdavio tarpusavio veiksmams bei susitarimui. Nagrinėjamos situacijos kontekste pažymėtina, jog gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, pareiškėjas turėjo pareigą aktyviai siekti, kad darbo sutartis būtų sudaryta ir būtų įvykdytos leidimo išdavimo sąlygos. Taigi vien pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie jo ketinimą dirbti nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovas netinkamai nustatė faktines aplinkybes ar neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, kadangi teisės aktai leidimo laikinai gyventi galiojimą sieja ne su subjektyviais užsieniečio ketinimais, o su faktiniu įstatyme nustatytų sąlygų egzistavimu.
Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamojoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Nurodyti duomenys patvirtina, jog pareiškėją su Lietuvą sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog jam kyla grėsmė ar pavojus, dėl kurių jis negalėtų gyventi savo kilmės šalyje.
Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2026 m. gegužės 7 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 26S93962, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760494666, galiojantį iki 2027 m. spalio 15 d., todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo situaciją.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalimi 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo PRS1 skundą atmesti kaip nepagrįstą. Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.