Klaipėdos apygardos teismo nutartis

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. rugpjūčio 20 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Talino 10“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Talino 10“ pareiškimą dėl 2026 m. sausio 28 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro, atstovaujamo notarės IES1 , ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Talino 10“ dėl skolos priteisimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė panaikinti 2026 m. sausio 28 d. sprendimą už akių, netinkamai taikė CPK 288 straipsnio 4 dalies nuostatas ir neįvertino, jog byloje egzistuoja realus ginčas dėl teisės. Atsakovės teigimu, teismas apsiribojo formaliu procesinių aplinkybių vertinimu ir neanalizavo jos pateiktų argumentų turinio bei jų reikšmės galimai kitokiai bylos baigčiai. Apeliantė pabrėžia, kad sprendimui už akių panaikinti pakanka nustatyti, jog pareiškime nurodyti argumentai ir įrodymai gali turėti įtakos sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, o ne įrodyti, kad sprendimas yra neteisingas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, bylos medžiagą ir šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 288 straipsnio 4 dalies nuostatas ir nepagrįstai atsisakė panaikinti sprendimą už akių.

CPK 288 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas panaikina sprendimą už akių, jeigu nustato bent vieną iš dviejų alternatyvių sąlygų: pirma, kad pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti faktai ir pateikti įrodymai gali turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, arba, antra, kad byloje apskritai negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendimo už akių peržiūros institutas nėra skirtas sudaryti šaliai galimybę pakartotinai ginčyti byloje jau išdėstytą poziciją ar inicijuoti pakartotinį bylos nagrinėjimą vien dėl nesutikimo su priimtu sprendimu. Pareiškėjas turi nurodyti tokius faktus ir pateikti tokius įrodymus, kurie leistų teismui daryti pagrįstą išvadą, kad egzistuoja reali galimybė priimti kitokį sprendimą byloje. Vien deklaratyvus teiginys, kad sprendimas yra neteisingas arba kad byloje egzistuoja ginčas dėl teisės, savaime nesudaro pagrindo sprendimui už akių panaikinti.

Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas neapsiribojo vien formaliu procesinių aplinkybių vertinimu. Teismas atskirai analizavo tiek sprendimo už akių priėmimo procesines prielaidas, tiek atsakovės pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo išdėstytų argumentų turinį ir jų reikšmę ginčo sprendimui. Teismas įvertino atsakovės argumentus dėl notarinių paslaugų suteikimo apimties, atsiskaitymo pareigos atsiradimo momento, notarės veiksmų bei galimos žalos atlyginimo klausimus ir padarė išvadą, kad šie argumentai iš esmės kartoja jau anksčiau byloje išdėstytą atsakovės poziciją, tačiau nėra pagrįsti naujais įrodymais, galinčiais lemti kitokią bylos baigtį. Todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netyrė atsakovės argumentų turinio ar netinkamai taikė CPK 288 straipsnio 4 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, kad tarp šalių egzistavęs ginčas dėl notarinių paslaugų užbaigtumo, prievolės apmokėti atsiradimo momento, notarės pareigų vykdymo ir galimo žalos atlyginimo savaime sudarė kliūtį priimti sprendimą už akių.

CPK 285 straipsnyje įtvirtintos sprendimo už akių priėmimo sąlygos nėra siejamos su ginčo sudėtingumu, jo pobūdžiu ar aplinkybe, kad šalys nesutaria dėl materialiųjų teisinių santykių turinio. Pats civilinio ginčo egzistavimas nėra kliūtis priimti sprendimą už akių. Sprendimo už akių institutas taikomas tada, kai šalis, būdama tinkamai informuota apie procesą ir turėdama galimybę naudotis savo procesinėmis teisėmis, jomis nepasinaudoja. Todėl vien aplinkybė, kad atsakovė nesutiko su ieškiniu ir ginčijo pareikštą reikalavimą, nesudaro pagrindo išvadai, kad byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Taip pat pažymėtina, kad atsakovė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais dėl suteiktų notarinių paslaugų apimties ar išrašytų sąskaitų pagrįstumo. Atsakovė iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją, tačiau nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad iš naujo išnagrinėjus bylą galėtų būti priimtas kitoks sprendimas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šie argumentai neatitinka CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais. Aplinkybė, kad atsakovė buvo pateikusi atsiliepimą į ieškinį ir iki tam tikro proceso etapo naudojosi jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, savaime nepaneigia galimybės vėliau konstatuoti jos procesinį pasyvumą CPK 285 straipsnio prasme. Sprendžiant klausimą dėl sprendimo už akių priėmimo reikšminga ne bendro pobūdžio proceso dalyvio veikla viso proceso metu, bet tai, ar šalis tinkamai vykdė savo procesines pareigas konkrečiame proceso etape, dėl kurio susidarė prielaidos priimti sprendimą už akių. Todėl vien aplinkybė, kad atsakovė buvo pateikusi atsiliepimą į ieškinį ir ginčijo ieškinio pagrįstumą, savaime neeliminuoja galimybės taikyti sprendimo už akių institutą, jeigu vėliau šalis, būdama tinkamai informuota apie teismo posėdį, į jį neatvyksta ir nesiima jokių veiksmų savo procesinėms teisėms įgyvendinti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad dar atsiliepime į ieškinį atsakovė buvo nurodžiusi pageidaujanti procesinius dokumentus gauti per Elektroninių paslaugų portalą (EPP). Byloje nustatyta, kad šaukimas į 2026 m. sausio 28 d. 9.00 val. paskirtą parengiamąjį teismo posėdį atsakovei per EPP buvo išsiųstas 2025 m. lapkričio 19 d. ir laikomas įteiktu 2025 m. lapkričio 20 d. teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi atsakovė apie paskirtą teismo posėdį buvo informuota daugiau kaip prieš du mėnesius iki jo datos.

Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė prie EPP sistemos buvo prisijungusi 2026 m. sausio 27 d. 12.24 val., t. y. likus mažiau nei parai iki teismo posėdžio. Nepaisant to, atsakovė nepateikė nei prašymo atidėti teismo posėdį, nei prašymo nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, nei kitokio pobūdžio procesinio dokumento, kuriuo būtų informavusi teismą apie galimas kliūtis dalyvauti teismo posėdyje. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad atsakovė apie teismo posėdį nežinojo. Proceso dalyvis, savo iniciatyva pasirinkęs elektroninį procesinių dokumentų gavimo būdą, privalo elgtis rūpestingai ir reguliariai tikrinti jam siunčiamą informaciją. Todėl atsakovės teiginiai apie nežinojimą vertintini kaip nepaneigiantys byloje nustatytų objektyvių aplinkybių.

Nepagrįsti ir atskirojo skundo argumentai, susiję su atsakovės vadovo nedarbingumu. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovės vadovo laikinas nedarbingumas buvo pasibaigęs 2025 m. lapkričio 21 d., t. y. daugiau kaip du mėnesiai iki 2026 m. sausio 28 d. įvykusio parengiamojo teismo posėdžio. Atsakovė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nenurodė ir nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent 2026 m. sausio 28 d. egzistavo kliūtys jos vadovui ar kitam įgaliotam asmeniui dalyvauti teismo posėdyje. Taip pat nepateikta duomenų, kad po nedarbingumo pabaigos atsakovė būtų ėmusis veiksmų pasidomėti bylos eiga ar užtikrinti tinkamą savo atstovavimą procese.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso dalyviai turi pareigą bendradarbiauti su teismu, rūpestingai naudotis jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis ir domėtis proceso eiga. Nagrinėjamu atveju atsakovė buvo tinkamai informuota apie teismo posėdį, turėjo pakankamai laiko pasirengti dalyvauti procese, buvo prisijungusi prie EPP sistemos posėdžio išvakarėse, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė be svarbių priežasčių neatvyko į teismo posėdį, todėl egzistavo visos CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatytos prielaidos sprendimui už akių priimti.

Nepagrįstais laikytini ir atskirojo skundo argumentai, kad vien parengiamojo teismo posėdžio paskyrimas patvirtina bylos sudėtingumą ir eliminuoja galimybę priimti sprendimą už akių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokia apeliantės pozicija nėra grindžiama CPK normomis, reglamentuojančiomis sprendimo už akių institutą.

Pagal CPK 285 straipsnio 1 dalį, sprendimas už akių gali būti priimamas tuo atveju, kai šalis, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, neatvyksta į teismo posėdį ir nėra pateikusi prašymo nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o kita šalis prašo priimti sprendimą už akių. Taigi įstatymų leidėjas sprendimo už akių priėmimo galimybę sieja su konkrečių procesinių prielaidų egzistavimu, o ne su bylos sudėtingumu, jos kategorija, įrodinėjimo apimtimi ar kitomis aplinkybėmis, kurias nurodo apeliantė. Nei CPK 285 straipsnyje, nei kitose sprendimo už akių institutą reglamentuojančiose normose nėra nustatyta, kad sprendimas už akių negalėtų būti priimtas byloje vien dėl to, kad joje buvo paskirtas parengiamasis teismo posėdis arba kad šalis ginčija pareikštą reikalavimą.

Priešingai, CPK 228 straipsnyje įtvirtinta, kad parengiamasis teismo posėdis yra viena iš bylos parengimo nagrinėti teisme formų, skirta užtikrinti tinkamą bylos parengimą nagrinėti iš esmės. Pats parengiamojo teismo posėdžio paskyrimo faktas savaime nesudaro pagrindo spręsti nei apie bylos teisinį ar faktinį sudėtingumą, nei apie tai, kad joje negalėtų būti taikomos bendrosios CPK nuostatos dėl sprendimo už akių priėmimo. Todėl apeliantės argumentas, kad vien parengiamojo teismo posėdžio paskyrimas patvirtina bylos netinkamumą sprendimui už akių priimti, neatitinka procesinio reglamentavimo turinio.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais dėl tariamo proceso koncentracijos, proporcingumo, rungimosi bei šalių lygiateisiškumo principų pažeidimo. Pagal CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą teismas privalo siekti, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką ir kuo mažesnėmis sąnaudomis. Sprendimo už akių institutas yra viena iš įstatymų leidėjo nustatytų procesinių priemonių šiam tikslui įgyvendinti tais atvejais, kai viena iš proceso šalių, būdama tinkamai informuota apie procesą, nevykdo jai tenkančių procesinių pareigų.

Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovei buvo apribota teisė būti išklausytai ar pažeistas rungimosi principas. Priešingai, byloje nustatyta, kad atsakovė turėjo realią galimybę pateikti savo argumentus ir įrodymus bei dalyvauti procese, tačiau šiomis galimybėmis tinkamai nepasinaudojo. Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, teisė į teisingą bylos nagrinėjimą negarantuoja proceso dalyviui teisės ignoruoti jam tenkančias procesines pareigas ir vėliau remtis savo paties pasyvumu kaip pagrindu naikinti priimtą procesinį sprendimą. Todėl apeliantės argumentai dėl proceso principų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jos argumentų dėl notarinių paslaugų neužbaigtumo. Jos nuomone, jei notarinės paslaugos nebuvo visiškai suteiktos, prievolė už jas atsiskaityti galėjo būti neatsiradusi arba atsiradusi tik iš dalies. Be to, byloje egzistuoja galimas priešpriešinis reikalavimas dėl žalos, kurią atsakovė patyrė dėl notarės veiksmų, todėl ginčas negalėjo būti išspręstas vien formaliai įvertinus ieškovo pateiktus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais. Visų pirma pažymėtina, kad iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas atsakovės argumentus dėl notarinių paslaugų neužbaigtumo ne tik įvertino, bet ir dėl jų išsamiai pasisakė. Todėl nepagrįstas apeliantės teiginys, kad šios aplinkybės liko nenagrinėtos arba buvo įvertintos tik formaliai.

Kaip nustatyta byloje ir nurodyta 2026 m. sausio 28 d. sprendime už akių, ieškovė atsakovės interesais atliko konkrečius notarinius veiksmus – nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties tvirtinimo veiksmus, hipotekos sandorio tvirtinimo veiksmus, nekilnojamojo daikto perdavimo–priėmimo akto tvirtinimo veiksmus bei kitus su šiais sandoriais susijusius notarinius veiksmus. Už atliktus notarinius veiksmus atsakovei buvo išrašytos trys PVM sąskaitos faktūros, kurių bendra suma sudarė 5 049,48 Eur. Pati atsakovė neginčijo aplinkybės, kad dėl šių notarinių paslaugų suteikimo kreipėsi į ieškovę ir kad notariniai veiksmai jos naudai faktiškai buvo atliekami.

Atsakovės pozicija byloje iš esmės buvo grindžiama ne tuo, kad notariniai veiksmai apskritai nebuvo atlikti, bet tuo, kad, jos vertinimu, tam tikri veiksmai nebuvo užbaigti iki galo arba nesukėlė atsakovės siekto galutinio rezultato. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokio pobūdžio argumentai savaime nepaneigia atsiskaitymo pareigos už faktiškai suteiktas notarines paslaugas atsiradimo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Notariato įstatymo 19 ir 29 straipsnių nuostatomis, pagal kurias atlyginimas už notarinius veiksmus yra viena iš notarinių veiksmų atlikimo sąlygų. Todėl sprendžiant klausimą dėl prievolės sumokėti už suteiktas notarines paslaugas reikšminga aplinkybė yra tai, ar konkretūs notariniai veiksmai buvo atlikti, o ne tai, ar vėliau tarp šalių kilo nesutarimų dėl tam tikrų notarės veiksmų kokybės, apimties ar galimų pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog notarinės paslaugos buvo faktiškai suteiktos ir kad už jas buvo pagrįstai išrašytos ginčo PVM sąskaitos faktūros. Atsakovė iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, kurie jau buvo išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių manyti, kad iš naujo išnagrinėjus bylą galėtų būti priimtas kitoks sprendimas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės argumentai dėl notarinių paslaugų neužbaigtumo iš esmės atspindi jos nesutikimą su ieškovės atliktų notarinių veiksmų tinkamumu arba apimtimi, tačiau tokio pobūdžio teiginiai, nepagrįsti naujais įrodymais, negali būti laikomi pakankamu pagrindu spręsti, kad sprendime už akių padarytos išvados yra akivaizdžiai nepagrįstos ar kad egzistuoja reali tikimybė priimti kitokį sprendimą byloje.

Neįtikinami ir atskirojo skundo argumentai dėl galimo priešpriešinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė iki sprendimo už akių priėmimo nebuvo pareiškusi priešieškinio, nebuvo pareiškusi savarankiško materialinio teisinio reikalavimo ieškovei dėl žalos atlyginimo, nenurodė konkretaus prašomos atlyginti žalos dydžio ir nepateikė jokių duomenų, leidžiančių vertinti galimos žalos faktą, jos dydį ar priežastinį ryšį su ieškovės veiksmais. Vien abstraktus teiginys, kad ateityje galėtų būti reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, nesudaro pagrindo manyti, jog sprendimas už akių galėjo būti neteisėtas ar nepagrįstas. Priešingu atveju bet kuri šalis galėtų siekti sprendimo už akių panaikinimo vien deklaruodama galimą būsimą reikalavimą, nors toks reikalavimas nebūtų suformuluotas ir pagrįstas jokiais įrodymais. CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymui būtini konkretūs faktai ir įrodymai, o ne hipotetinės prielaidos apie galimus būsimus ginčus tarp šalių.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovės argumentai dėl notarinių paslaugų neužbaigtumo bei galimo reikalavimo dėl žalos atlyginimo nesudaro pagrindo panaikinti sprendimą už akių pagal CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktą, todėl šie atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliantė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės teigimu, tiek 2026 m. sausio 28 d. sprendimu už akių priteistos 2 438,20 Eur bylinėjimosi išlaidos, tiek 2026 m. kovo 27 d. nutartimi priteistos 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu vertinimu, jog prašomos sumos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, tačiau nevertino jų būtinumo, protingumo ir realaus pagrįstumo. Atsakovės nuomone, byla nėra sudėtinga nei faktiniu, nei teisiniu aspektu, todėl ieškovo atstovo deklaruotas darbo laikas ieškiniui rengti, pasirengti teismo posėdžiams ir rengti atsiliepimą į pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra akivaizdžiai per didelis. Skunde teigiama, kad dalis darbų dubliavosi, o deklaruotas darbo laikas neatitinka realios darbo apimties. Apeliantės vertinimu, priteistos išlaidos turi išlaidavimo požymių ir yra neproporcingos ginčo sumai, todėl jos turėtų būti reikšmingai sumažintos.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, iš kitos šalies priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. CPK 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priteisiamos atsižvelgiant į jų faktišką patyrimą ir neviršijant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Taigi vien tai, kad šalis nesutinka su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, savaime nesudaro pagrindo jas mažinti.

Nagrinėjamu atveju atskirajame skunde iš esmės teigiama, kad ieškovo atstovo deklaruotas darbo laikas buvo per didelis, kai kurie darbai dubliavosi, o pati byla nebuvo sudėtinga. Tačiau apeliantė šiuos teiginius grindžia iš esmės tik savo subjektyviu bylos ir joje suteiktų teisinių paslaugų vertinimu. Atskirajame skunde nenurodoma, kurios konkrečios teisinių paslaugų pozicijos neturėjo būti įtrauktos į bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą, kurios konkrečios paslaugos buvo dubliuojamos ar kokie konkretūs procesiniai veiksmai nebuvo būtini šios bylos nagrinėjimui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų mažinimas negali būti grindžiamas vien bendro pobūdžio teiginiais apie tariamai per dideles advokato darbo laiko sąnaudas. Šalis, ginčydama priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, turi pateikti konkrečius argumentus, kodėl tam tikros išlaidos neatitinka realumo, būtinumo ar pagrįstumo kriterijų. Nagrinėjamu atveju tokių argumentų atskirajame skunde iš esmės nepateikta.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su argumentu, kad byla buvo akivaizdžiai nesudėtinga. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė aktyviai ginčijo ieškinį, pateikė atsiliepimą, kėlė notarinių paslaugų suteikimo apimties, prievolės atsiskaityti atsiradimo momento, notarės veiksmų teisėtumo bei galimos žalos atlyginimo klausimus. Vėliau buvo pateiktas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, į kurį ieškovui taip pat reikėjo rengti procesinį dokumentą ir teikti argumentuotus atsikirtimus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje atliktų procesinių veiksmų apimtis buvo minimali ar kad teisinės pagalbos poreikis buvo akivaizdžiai nedidelis.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovė nenurodo jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog byloje pateikti išlaidas pagrindžiantys dokumentai būtų netinkami arba nepatvirtintų faktiškai patirtų išlaidų. Taip pat nepateikta duomenų, kad ieškovo atstovo nurodyti procesiniai veiksmai faktiškai nebuvo atlikti arba nebuvo susiję su šios bylos nagrinėjimu.

Atskirajame skunde nurodoma, kad atsakovei galėjo būti priteista mažesnė bylinėjimosi išlaidų suma, tačiau toks teiginys grindžiamas pačios apeliantės atliktu alternatyviu skaičiavimu. Vien aplinkybė, kad šalis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistų išlaidų dydžiu ir mano, jog jos turėjo būti mažesnės, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Atsižvelgdamas į tai, kad atskirajame skunde nepateikta konkrečių ir objektyviais duomenimis pagrįstų argumentų, leidžiančių manyti, jog priteistos bylinėjimosi išlaidos neatitinka realumo, būtinumo ar pagrįstumo kriterijų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Todėl šie atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kadangi atsakovės atskirasis skundas atmetamas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė pateikė duomenis apie patirtas 1 452,00 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, 871,20 Eur – už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir 580,80 Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsiliepimo į atskirąjį skundą ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, darytina išvada, kad ieškovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus atsakovės atskirąjį skundą, iš atsakovės priteistinos ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtos 1 452,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti ieškovei Vilniaus rajono 7-ajam notarų biuro notarei IES1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Talino 10“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) 1 452,00 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.