Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-14338-1161/2026

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2026-06-29
Bylos Nr.: eI2-14338-1161/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04197-2026-4
Bylos rūšis: Administracinė byla

Teisėjai: Gediminas Užubalis, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas: A.B.
Atsakovas: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, "Vlantana"

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 29 d. Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A.B. pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas; ir Migracijos departamentas) 2026 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 26S92021 (toliau – ir Sprendimas); 2. Įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjo A.B., gim. (duomenys neskelbtini), leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo; 3. Priteisti pareiškėjo A.B., gim. (duomenys neskelbtini), naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Darbdavys; ir Bendrovė) ir A.B. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Darbo sutartis), kurios pagrindu buvo priimtas dirbti (duomenys neskelbtini) pareigose. Darbdavys tarpininkavo pareiškėjui išduodant leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi). Leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpis buvo numatytas iki (duomenys neskelbtini).

Taip pat nurodo, kad (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) Darbdavys organizavo mokymus pareiškėjui. Po 3 (trijų) savaičių mokymų, pareiškėjas laikė egzaminus, į kuriuos įėjo ir vairavimo testas. Pareiškėjas suprato, jog iš egzamino surinko 6 (šešis) balus, tačiau jam nebuvo paaiškintos jo padarytos klaidos, dėl kurių jis surinko 6 (šešis) balus. Pareiškėjas nebuvo supažindintas su padarytomis klaidomis ir jų turiniu, jam nebuvo paaiškintos galimos teisinės pasekmės, galiausiai, ar buvo reikalinga pareiškėjui atlikti kitus veiksmus.

Teigia, kad 2026 m. balandžio mėnesį, Darbdavys liepė pareiškėjui pasirašyti kažkokius dokumentus, kurie buvo parengti jam nesuprantama kalba. Pareiškėjas, pasitikėdamas Darbdaviu, nieko blogo neįtardamas pasirašė dokumentus. Kokie dokumentai buvo pasirašyti, pareiškėjas nežino iki šiol.

Paaiškina, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti Leidimą laikinai gyventi, nes su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis. Teigia, kad iš Sprendimo paaiškėjo, jog (duomenys neskelbtini) Darbdavys nutraukė Darbo sutartį. Pareiškėjas apie Darbo sutarties nutraukimą nebuvo informuotas, todėl neturėjo galimybės greitai reaguoti į tokius Darbdavio veiksmus (įskaitant, bet neapsiribojant, nuo (duomenys neskelbtini) imtis veiksmų naujos darbovietės Lietuvos Respublikoje paieškomis).

Šalies argumentai

Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka, mano, kad šis yra nepagrįstas ir neteisėtas, formalus, skubotas, neatitinkantis adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų, todėl jis yra naikintinas.

Nurodo, kad pareiškėjui per minėtą laikotarpį susiradus naują būsimą darbdavį, 2026 m. gegužės 10 d. jis, per MIGRIS sistemą pateikė prašymą Nr. 2605-LLG-2028, išduoti leidimą laikinai gyventi (darbas pagal darbo sutartį), kartu su darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštu.

Pareiškėjas pažymi, jog jeigu buvęs Darbdavys būtų suprantamai, laiku ir tinkamai informavęs pareiškėją apie Darbo sutarties nutraukimą, tai pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo būtų laiku įforminęs reikiamus dokumentus leidimui gauti laikinai gyventi Lietuvoje ir sudaręs naują darbo sutartį.

Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas; ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas neįpareigoja atsakovo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o suteikia galimybę spręsti, ar pasikeitus tam tikroms faktinėms aplinkybėms (užsieniečiui praradus darbo vietą Lietuvoje) yra tikslinga panaikinti užsieniečio leidimą laikinai gyventi. Mano, kad priimdamas Sprendimą, atsakovas turėjo pareigą atlikti pareiškėjo situacijos vertinimą bei motyvuoti, kodėl pareiškėjo Leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neišvengiamas (t. y. laikytis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau ir – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatų).

Akcentuoja, kad atsakovas Sprendimu nenurodė aiškių teisinių ir faktinių motyvų, kodėl leidimas gyventi buvo panaikintas neišvengiamai, tik pateikė nuorodą į UTPĮ straipsnį, kuris leidžia atsakovui svarstyti pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimą.

Pažymi, kad Darbdavys nutraukė Darbo sutartį su pareiškėju šiam nieko nežinant apie Darbo sutarties nutraukimo pagrindus, motyvus ir priežastis. Pareiškėjo žiniomis, atsakovas nesidomėjo pareiškėjo darbo santykių pasibaigimo momentu ir pagrindu, esant kuriam buvo nutraukta darbo sutartis su pareiškėju. Taip pat, susipažinus su Sprendimu nėra aišku, ar minėtos aplinkybės iš viso buvo vertintos, Sprendime nurodoma ne darbo santykių pasibaigimo, o Darbdavio sprendimo nutraukti Darbo sutartį data ((duomenys neskelbtini)). Atitinkamai, šių aplinkybių neįvertinimas dar kartą įrodo, jog Sprendimas yra nemotyvuotas, buvo priimtas skubotai, nesuteikiant pareiškėjui bent minimaliai laiko susirasti kitą darbą, išimtinai formaliai naudojantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte, suteikta teise, o ne atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, kas manytina sudaro pagrindus pripažinti objektyvias priežastis.

Nurodo, kad Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktuose yra įtvirtintas proporcingumo principas. Proporcingumo principo esmė ta, kad valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (nagrinėjamu atveju – leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams (piktnaudžiavimo leidimais laikinai gyventi prevencijai). Tai reiškia, jog atsakovo taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam rezultatui, nepažeidžiančios pagrįstų asmens lūkesčių ir nelemiančios neproporcingos žalos jo teisėms ar interesams. Mano, kad vadovaujantis Sprendimo turiniu negalima daryti prielaidos, jog pareiškėjo laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas yra neišvengiamas bei būtinas siekiant užtikrinti, jog pareiškėjas nepiktnaudžiautų jam suteiktu Leidimu laikinai gyventi.

Argumentuoja, jog nustačius, kad atsakovas nesivadovavo minėtais reikalavimais ir nevykdė pareigos atlikti individualizuotą pareiškėjo, kaip užsieniečio, turinčio teisę laikinai gyventi Lietuvoje, vertinimo, t. y. susieti su vertinimu, kodėl konkrečiai yra tikslinga panaikinti pareiškėjui suteiktą Leidimą laikinai gyventi, Darbdaviui nutraukus su pareiškėju sudarytą Darbo sutartį, pareiškėjui negalint reaguoti į tokius Darbdavio veiksmus, nieko jam apie tai nežinant – nei datos, nei pagrindo, nei priežasties, kas rodo pagrindus ir sąlygas Sprendimą panaikinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjo atžvilgiu Migracijos departamentas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi, nes su pareiškėju buvo nutraukta Darbo sutartis. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, konstatavus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, tarpininkavusi dėl Leidimo laikinai gyventi išdavimo, Darbo sutartį su pareiškėju, kuriam Leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Pažymi, kad pareiškėjas 2026 m. balandžio 14 d. pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau prašymo nagrinėjimas buvo nutrauktas, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“, teikusi tarpininkavimo raštą, informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas nebus įdarbintas ir paprašė nutraukti prašymo nagrinėjimą.

Paaiškina, kad 2026 m. gegužės 13 d. pareiškėjas pateikė naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė tarpininkavimo raštą, kuriuo įsipareigojo pareiškėją įdarbinti. Prašymas šiuo metu nagrinėjamas.

Pažymi, kad pareiškėjo minimos aplinkybės, jog tik iš Sprendimo sužinojo apie Darbo sutarties nutraukimą, todėl jis neturėjo galimybės greitai reaguoti į tokius darbdavio veiksmus, nėra susiję su Sprendimu.

Pastebi, kad Įstatymo 50 straipsnyje leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, ir nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Pareiškėjo argumentus, esą, ginčijamas Sprendimas „nepagrįstas ir neteisėtas, formalus, skubotas, neatitinkantis adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimų“ laiko nepagrįstais, nes Sprendimas priimtas nustačius savarankiškus ir imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

Atsakovo vertinimu, su Sprendimu nesusijęs ir hipotetinis pareiškėjo vertinimas, esą, jis būtų laiku įforminęs reikiamus dokumentus leidimui gauti ir sudaręs naują darbo sutartį, jei Bendrovė būtų suprantamai, laiku ir tinkamai informavusi pareiškėją apie darbo sutarties nutraukimą. Pastebi, kad Sprendimas neužkirto kelio pareiškėjui pateikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, o tarp pareiškėjo ir Bendrovės susiklostę darbo santykiai nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Pažymi, kad pareiškėjas klaidingai vertina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, nes Įstatyme nėra nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas – priešingai, Įstatyme imperatyviai nurodoma, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, išskyrus konkrečius Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte išvardytus atvejus, kurie netaikytini pareiškėjui (50 straipsnio 1 dalies 18 ir 20 punktas). Todėl nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais dėl taikomo neproporcingo jo teisių apribojimo ar su tuo, esą, Migracijos departamentas „nenurodė aiškių teisinių ir faktinių motyvų, kodėl leidimas gyventi buvo panaikintas neišvengiamai, tik pateikė nuorodą“ į Įstatymo straipsnį.

Taip pat pažymi, jog imperatyvios Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos nesuteikia Migracijos departamentui diskrecijos teisės priimti kitokį sprendimą, nei imperatyviai nurodoma Įstatyme. Taip pat Migracijos departamentas negali sprendimo nepriimti, atsižvelgdamas į kokias nors su pareiškėju susijusias individualias priežastis, kaip, pavyzdžiui, pareiškėjo siekis dirbti kitoje įmonėje, darbo sutarties nutraukimo priežastys ir kt.

Dėl pareiškėjo teisės į Sprendimu panaikintą leidimą laikinai gyventi pažymi, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas konkrečiu tikslu (pareiškėjo atveju – ketinant dirbti), pareiškėjo pasirinktam darbdaviui pateikus tarpininkavimo raštą. Pastebi, jog kaip ne kartą nurodyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, pareiškėjui išduoto Leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimai negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad Sprendimas laikytinas nemotyvuotu, nes Sprendimo glaustumas anaiptol nereiškia, kad Sprendime nėra atskleistos esminės aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas. Be kita ko, pastebi, kad LVAT praktikoje taipogi yra vertinama, kad vien motyvų glaustumas savaime nereiškia individualaus administracinio akto nemotyvavimo, jeigu iš akto turinio aiškiai identifikuojamas jo faktinis ir teisinis pagrindas. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su sprendime atliktu teisiniu vertinimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti motyvų nebuvimo.

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, mano, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Todėl mano, kad Sprendimas atitinka Įstatymo, VAĮ, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo teiginys, jog 2026 m. balandžio mėnesį, Darbdavys liepė pareiškėjui pasirašyti kažkokius dokumentus, kurie buvo parengti jam nesuprantama kalba; kokie dokumentai buvo pasirašyti, pareiškėjas nežino iki šiol, yra neatitinkantis faktinės situacijos. Paaiškina, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) jam suprantama anglų kalba užpildė prašymą dėl atleidimo iš darbo. Prašyme nurodė, kad nori būti atleistas nuo (duomenys neskelbtini) Prašymą pasirašė pats pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat pasirašė ir darbo sutarties nutraukimus, kur tiek lietuvių, tiek jam suprantama – anglų kalba, nurodyta, kad Darbo sutartis nutraukta: nuo (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 55 straipsnio 1 dalį (pačiam prašant). Atkreipia dėmesį, kad Darbo sutartis su pareiškėju nutraukta paties pareiškėjo iniciatyva, jam teikiant prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo bei pasirašant Darbo sutartyje. Bendrovė apie pasibaigusius darbo santykius (duomenys neskelbtini) pranešė SODRAI. Nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju darbo santykiai pasibaigė (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas turėjo iki balandžio 29 d. atsakovui pateikti pranešimą, tačiau to nepadarė. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas žinojo, jog darbo santykiai pasibaigs jau (duomenys neskelbtini), tuomet, kai pasirašė prašymą dėl atleidimo, taip pat žinojo ir datą, kada darbo santykiai nutrūks, todėl mano, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jam nebuvo žinoma apie jo darbo santykių su Bendrove pasibaigimą, sąmoningai siekia suklaidinti teismą, siekdamas sau palankaus sprendimo. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, mano, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko pasinaudoti jam UTPĮ 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta teise, tačiau to nepadarė, todėl Sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas. Teigia, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas, tačiau pats nesiėmė būtiniausių priemonių, kad laikinas leidimas Lietuvoje nebūtų panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 26S92021, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi, nes nutraukta darbo sutartis su asmeniu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2026 m. sausio 16 d. prašymu Migracijos departamento prašė išduoti leidimą laikinai gyventi (ketina dirbti pagal darbo sutartį arba pagal laikinojo darbo sutartį). Prašyme nurodytas darbdavio pavadinimas – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kartu su prašymu pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Departamentas pareiškėjui išdavė Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini). Pagrindas – Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas; kvietėjas – UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas – (duomenys neskelbtini), atleistas – (duomenys neskelbtini).

Departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti Leidimą laikinai gyventi, nes nutraukta darbo sutartis su pareiškėju. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutartį su asmeniu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nutraukė (duomenys neskelbtini). Pažymėta, kad jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas asmuo Sprendimo priėmimo metu nedirba.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo ir VAĮ nuostatos, galiojusios ginčijamo Sprendimo priėmimo metu.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Valstybinės darbo inspekcijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Valstybės duomenų agentūros paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos ir darbo patirties.

Konkrečius užsieniečiams išduotų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 4–12, 16–18 punktuose nustatytais pagrindais leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais, nes pareiškėjas pagal darbo sutartį ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atleistas (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas po atleidimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki Sprendimo priėmimo dienos kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje įdarbintas nebuvo (pareiškėjas jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos 2026 m. gegužės 12 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo). Pareiškėjas nurodytų aplinkybių neginčija, todėl byloje dėl to ginčo nėra.

Įvertinus aptartus duomenis, teismo vertinimu, pareiškėjas skundžiamo Sprendimo, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas šioje byloje, priėmimo metu neatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų. Šiuo atveju pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas neįpareigoja atsakovo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o suteikia galimybę spręsti, ar pasikeitus tam tikroms faktinėms aplinkybėms (užsieniečiui praradus darbo vietą Lietuvoje) yra tikslinga panaikinti užsieniečio leidimą laikinai gyventi. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nei šioje, nei kitose Įstatymo nuostatose nėra numatyta Migracijos departamento pareiga suteikti užsieniečiui laiko susirasti kitą darbą. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra aiškiai išskirtos šios nuostatos taikymo išimtys – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies punktuose nurodyti atvejai, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės. Taigi, kitu atveju Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindas, kai su užsieniečiu nutraukiama darbo sutartis, yra imperatyvus. Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019 konstatuota, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022, 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024). Taigi, Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindo taikymą (nutraukti darbo santykiai), turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovas teisėtai ir pagrįstai, turėdamas Įstatyme nustatytą pareigą, panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog nežinojo apie Darbo sutarties nutraukimą ir jeigu buvęs Darbdavys būtų suprantamai, laiku ir tinkamai informavęs pareiškėją apie Darbo sutarties nutraukimą, tai pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo būtų laiku įforminęs reikiamus dokumentus leidimui gauti laikinai gyventi Lietuvoje ir sudaręs naują darbo sutartį.

Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad šios administracinės bylos dalykas nėra tarp pareiškėjo ir Bendrovės susiklostę teisiniai santykiai, todėl teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su Bendrovės tam tikrų veiksmų vertinimu, nepasisako. Be to, teismui kelia abejonių pareiškėjo teiginys, kad jis apie Darbo sutarties nutraukimą nežinojo. Šio pareiškėjo teiginio nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys ir įrodymai. Priešingai, byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas žinojo apie darbo santykių nutraukimą su Bendrove. Šias išvadas patvirtina anglų kalba surašytas ir pareiškėjo pasirašytas (duomenys neskelbtini) prašymas atleisti jį iš darbo nuo (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, taip pat tos pačios dienos – (duomenys neskelbtini) – prašymas Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, kurio nagrinėjimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymu vėliau nutrauktas, bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ Tarpininkavimo raštas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodyti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jam nebuvo žinoma apie darbo santykių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasibaigimą yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas, nustatęs aplinkybes, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, ir kad jis Sprendimo priėmimo metu nebuvo sudaręs kitos darbo sutarties, teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi.

Papildomai pastebėtina ir tai, kad kaip teisingai atsiliepime pažymėjo Migracijos departamentas, Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas jau po ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos šia galimybe pasinaudojo, t. y. (duomenys neskelbtini) prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014,Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, išvados pagrįstos aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra ir pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą šį klausimą išnagrinėti iš naujo. Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą (duomenys neskelbtini) prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, įskaitant ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (to paties straipsnio 5 dalis).

Pareiškėjo skundas atmetamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A.B. skundą atmesti. Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Indrė Pukanasytė-BiekšėGediminas UžubalisIndrė Žvaigždinienė