Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Reston industries“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 25S67830, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, kadangi dėl asmens kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 7 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2411-LLG-1187 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Reston Industries“ vamzdynų montuotoju.

Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 17 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760410330, galiojantį nuo 2024 m. gruodžio 18 d. iki 2026 m. gruodžio 18 d., tarpininkaujant UAB „Reston Industries“.

Migracijos departamentas 2025 m. kovo 6 d. gavo Švedijos kompetentingos institucijos „N“ formą, kurioje pranešama, jog pareiškėjas neturi reikalingo leidimo dirbti Švedijoje, jis neatitinka reikalavimų, reikalingų komandiruoti asmenį dirbti į Švediją. Atitinkamai, buvo priimtas sprendimas į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2028 m. kovo 4 d.

Migracijos departamentas, įvertinęs visus gautus duomenis, 2024 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. 25S67830 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog dėl pareiškėjo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2025 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 25S67830, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

Valstybių narių tarpusavio konsultacijų, vykdomų po to, kai perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi jau yra įvestas į SIS, vykdymo tvarka ir sąlygos įtvirtintos Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog kai paaiškėja, kad valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025 išaiškino, kad perspėjimo į SIS įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.

Minėtame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo ir tai, kad Reglamentas (EB) Nr. 2018/1861 yra tiesiogiai jo reguliuojamiems teisiniams santykiams taikomas teisės aktas. Asmenys, kuriems kyla pasekmės dėl perspėjimo į SIS įvedimo pagal Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, jomis taip pat gali tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl trečiosios šalies piliečiui išduoto leidimo panaikinimo pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, privalo laikytis aptartų įpareigojimų.

Apibendrinant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025 suformuluotą poziciją, akcentuotina, kad perspėjimo į SIS įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentui, kaip galutinį sprendimą dėl užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimančiai kompetentingai nacionalinei institucijai, tenka pareiga atlikti grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti to užsieniečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių, vertinimą, pasisakyti dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), be kita ko, jų derėjimo su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) įtvirtintomis teisėmis. Svarstydamas, ar yra pakankamai priežasčių panaikinti leidimą gyventi, Migracijos departamentas turi surinkti ir įvertinti visą tokiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, kuri, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, nebūtinai apsiriboja vien tik valstybių narių konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis. Esant poreikiui, Migracijos departamentas turėtų kreiptis į kitas institucijas ar asmenis, įskaitant asmenį, kuriam išduotas leidimas gyventi, dėl informacijos, reikalingos priimti sprendimą, pateikimo (be kita ko, siekiant įvertinti asmens keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, taip pat leidimo gyventi panaikinimo įtaką Chartijoje įtvirtintoms atskiroms asmens teisėms).

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Vadovaudamasis minėtomis teisės normomis ir šiame sprendime aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualia nagrinėjamos bylos aplinkybėms, teismas, vertindamas skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad jame pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, jog:

kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo, galiojantį iki 2028 m. kovo 4 d.;

pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki 2009 m. kovo 27 d. ir nuo 2009 m. kovo 30 d. iki 2010 m. kovo 27 d., o šiuo metu jis turi leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2026 m. gruodžio 18 d. Taip pat pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 14 d. yra įdarbintas UAB „Reston Industries“, o duomenų apie pareiškėjo šeimos narius ar kitus šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje nėra;

leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas atsižvelgiant į SIS esantį perspėjimą, taip pat į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo, o ne humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų pagrindu.

Teismo vertinimu, skundžiamo sprendimo turinys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Švedijos Karalystės kompetentingos institucijos į Šengeno informacinę sistemą įvestas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iš esmės tapo pagrindiniu ir lemiamu argumentu panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors pats perspėjimo įtraukimo į SIS faktas neabejotinai yra reikšminga aplinkybė sprendžiant leidimo gyventi panaikinimo klausimą, tačiau tai savaime neatleidžia viešojo administravimo subjekto nuo pareigos individualizuoti priimamą sprendimą, visapusiškai įvertinti konkretaus asmens situaciją bei tinkamai motyvuoti, kodėl būtent nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra būtina ir proporcinga priemonė. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nepateikė nuoseklaus ir argumentais pagrįsto pareiškėjo galimos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui vertinimo. Atsakovas apsiribojo formaliu tam tikrų duomenų nurodymu, t. y. informacija apie pareiškėjui anksčiau išduotus leidimus gyventi, jo darbo santykius Lietuvos Respublikoje bei duomenų apie šeiminius ryšius Lietuvoje nebuvimą, tačiau šių aplinkybių tarpusavyje nesusiejo ir nevertino jų reikšmės konkretaus ginčo kontekste. Iš sprendimo turinio nėra aišku, kokią įtaką minėtos aplinkybės turėjo galutiniam atsakovo vertinimui ir kaip jos buvo įvertintos sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumo bei būtinybės.

Be to, Migracijos departamentas iš esmės nepateikė argumentų, pagrindžiančių sprendimo proporcingumą, o apsiribojo deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, kad leidimo panaikinimas laikytinas proporcinga priemone. Sprendime neatskleista, kodėl konkrečiomis bylos aplinkybėmis pasirinkta priemonė yra būtina siekiamiems tikslams pasiekti, nevertinta, ar egzistuoja aplinkybės, galinčios mažinti pareiškėjo keliamą riziką, taip pat neaptarta galimybė taikyti mažiau ribojančias priemones. Teismo vertinimu, atsakovas taip pat nepakankamai analizavo perspėjimo įtraukimo į SIS pagrindą, jo pobūdį, pareiškėjui inkriminuojamo pažeidimo aplinkybes bei kitas individualias bylos aplinkybes, kurios galėjo būti reikšmingos vertinant tiek pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, tiek galutinio sprendimo atitiktį proporcingumo principui. Dėl šių priežasčių teismas sprendžia, kad skundžiamame sprendime individualizavimo, motyvavimo ir proporcingumo reikalavimai nebuvo įgyvendinti pakankama apimtimi.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Aptartų aplinkybių kontekste teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas 2025 m. kovo 12 d. sprendimą, iš esmės apsiribojo Švedijos Karalystės kompetentingos institucijos į Šengeno informacinę sistemą įtraukto perspėjimo konstatavimu bei bendro pobūdžio teiginiais dėl tokio perspėjimo teisinių pasekmių, tačiau neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo. Atsakovas neanalizavo pareiškėjo faktinių veiksmų, jo gyvenimo ir darbo Lietuvos Respublikoje aplinkybių, profesinės veiklos pobūdžio, ryšių su Lietuvos Respublika intensyvumo bei kitų reikšmingų individualių duomenų, kurie galėjo turėti reikšmės sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumo ir proporcingumo. Nustatytų aplinkybių visuma leidžia teismui konstatuoti, kad skundžiamas 2025 m. kovo 12 d. sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, pagal kuriuos administracinis sprendimas turi būti grindžiamas objektyviais duomenimis (faktais), o jame taikomos poveikio priemonės – aiškiai, konkrečiai ir motyvuotai pagrįstos.

Teismo vertinimu, tokio pobūdžio sprendimas, kuriuo asmeniui panaikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dėl to iš esmės keičiamas jo teisinis statusas, sukelia reikšmingas teisines pasekmes, todėl negali būti grindžiamas vien formaliu teisės normų taikymu, nepakankamai išanalizuotomis aplinkybėmis ar deklaratyvaus pobūdžio argumentais. Kadangi nustatyti skundžiamo sprendimo motyvavimo ir individualizavimo trūkumai yra esminio pobūdžio ir neleidžia pripažinti, kad atsakovas tinkamai įvykdė jam tenkančią pareigą priimti teisėtą ir pagrįstą individualų administracinį aktą, teismas sprendžia, jog yra teisinis pagrindas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 12 d. sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo skunde prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas ir su skundu pateikė 23 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė jokių kitų išlaidų apskaičiavimo ir jų pagrindimo, todėl spręstinas tik žyminio mokesčio priteisimo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad skundas tenkinamas visiškai, pareiškėjui iš atsakovo priteistinas pareiškėjo valstybei sumokėtas žyminis mokestis, kuris sudaro 23 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo PRS1 skundą tenkinti. Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 25S67830. Priteisti pareiškėjui PRS1 iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų. Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.