- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-19
- Bylos Nr.
- e2A-2580-555/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03991-2025-3
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Evaldas Burzdikas, Lina Žemaitienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- M. A.
Įžanginė dalis
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininko bei pranešėjo) ir Linos Žemaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. patikslintą ieškinį atsakovui M. A. dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
n u s t a t ė:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.
Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su pastiklintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo M. A. 26 844,73 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų. Ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2023 m. pabaigoje – 2024 m. pradžioje su atsakovu susitarė dėl rangos darbų (remonto) atlikimo objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) Pagal šalių susitarimą, atsakovas darbus turėjo pabaigti iki 2024 m. birželio 1 d., tačiau darbai užtruko iki 2024 m. spalio mėn.. Ieškovas nurodė, kad atsakovui atliekant darbus, ieškovas pastebėjo akivaizdžius darbų trūkumus, kurie yra užfiksuoti ieškovo atliktose nuotraukose. Apie ieškovo pastebėtus trūkumus atsakovas buvo informuotas, šalys tarėsi dėl trūkumų pašalinimo, 2024 m. birželio mėn. pradžioje atsakovas buvo kelioms valandoms atvykęs, dalį trūkumų pradėjo taisyti, sudarė trūkstamų medžiagų sąrašą ir daugiau nebeatvažiavo, į ieškovo skambučius ir žinutes nebeatsakė. Tuomet ieškovas kreipėsi į UAB „Skirsta LT“, prašydamas įvertinti, kokia gali būti trūkumų šalinimo kaina, kuri nurodė, kad trūkumų šalinimo kaina 2024 m. spalio mėn. kainų lygiu yra 19 058,56 Eur. Ieškovas kreipėsi į atsakovą su pretenzija, tačiau atsakovas nereagavo, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą. Atsakovui iškėlus abejonių dėl UAB „Skirsta LT“ sąmatos, ieškovas operatyviai kreipėsi į dr. R. L. bei teismo ekspertą S. Š., prašydamas įvertinti vidaus apdailos darbų kokybę, jei darbai turi trūkumų prašė įvertinti jų apimtis ir pašalinimo kainą. Specialistai 2026 m. gegužės 4 d. įteikė ieškovui vertinimo aktą, iš kurio paaiškėjo, kad trūkumų šalinimo kaina yra didesnė, nei ieškovas buvo nurodęs pradiniame ieškinyje. Atitinkamai, atsižvelgdamas į specialistų vertinimo akto išvadas, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 26 844,73 Eur (su PVM) nuostolių. Ieškovas pažymėjo, kad šiuo atveju lokalinė sąmata sudaryta remiantis SISTELA skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijomis.
Atsakovas M. A. prašė ieškovo patikslintą ieškinį atmesti, taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad teikė apdailos darbų paslaugas ginčo bute, kuriuos pradėjo 2024 m. kovo pabaigoje, o pabaigė 2024 m. liepos-rugpjūčio mėn.. Atsakovas buvo pateikęs preliminarią darbų su medžiagomis kainą, tačiau pradėjus darbus ieškovas padidino jų apimtis, galiausiai darbų su medžiagomis sąmata siekė 21 296 Eur, kuri buvo patvirtinta ieškovo. Iki šiol ieškovas nėra sumokėjęs atsakovui 2 846 Eur sumos už atliktus darbus, be to, nėra sumokėjęs 2 500 Eur už transportavimo paslaugas ir statybinių atliekų išvežimą. Atsakovas nurodė, kad ieškovas priimdavo darbus, nereikšdamas jokių pretenzijų. Jei darbų rezultatas ieškovo būtų netenkinęs, jis būtų nutraukęs sutartį. Praėjus beveik metams po darbų pabaigos, ieškovas paskambino ir pasakė, kad neva išryškėjo darbų trūkumai. 2025 m. gegužės 30 d. atsakovas atvyko į ginčo butą ir buvo akivaizdu, kad ieškovo įvardijami „defektai“ nėra atsakovo darbų rezultatas (ieškovas daugiau nei metus naudojosi darbų rezultatu, nuskėlė virtuvės sienos plokštę ir kt.), todėl atsakovas atsisakė savo lėšomis atlikti naujus darbus (dėl pažeistos virtuvinės sienos plokštės), išvažiavo ir daugiau su ieškovu nebendravo. Ieškovo nurodytos išsiųstos pretenzijos atsakovas negavo iki šiol. Atsakovas pažymėjo, kad darbus ginčo bute atlikdavo etapais, bute ieškovas lankėsi nuolat, apžiūrėdavo darbus, atsiskaitydavo už juos, nereikšdamas jokių pretenzijų. Be to, darbus stebėjo ir ieškovo dizainerė. Dabar dalis reiškiamų pretenzijų yra dėl po remonto likusių nešvarumų ant langų rėmų, tačiau atsakovas nebuvo įsipareigojęs atlikti ginčo buto valymo darbų. Ieškovas neįrodė defektų egzistavimo fakto, o UAB „Skirsta LT“ sąmata nėra pasirašyta, nėra nurodytas ją sudaręs asmuo. Atsakovas pastebėjo, kad ieškovas negali reikalauti nuostolių ir todėl, kad neegzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.665 straipsnio 3 dalyje numatytos sąlygos (ieškovas nereikalavo pašalinti trūkumų per protingą terminą arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami). Atsakovas taip pat prašė taikyti vienerių metų ieškinio senatį, numatytą CK 6.667 straipsnio 1 dalyje, nes darbus ginčo bute atsakovas pabaigė ir perdavė ieškovui 2024 m. vasarą. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovo papildomai pateiktame vertinimo akte dalies trūkumų neliko, tačiau likusių trūkumų šalinimo kaina padidinta daugiau kaip 40 procentų. Be to, vertinimo akte atsirado tokie trūkumai, kurie nebuvo nurodyti UAB „Skirsta LT“ sąmatoje.
Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. liepos 30 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 927,15 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2025 m. spalio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš ieškovo atsakovo naudai priteisė 5 057,71 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad tarp šalių nekilo ginčas dėl to, jog šalys buvo sudariusios rašytinę rangos darbų sutartį, kurios nei viena iš šalių neišsaugojo ir teismui negalėjo pateikti. Šalims nepateikus rašytinės rangos sutarties apie tarp šalių egzistavusius sutartinius santykius teismas sprendė iš šalių tarpusavio elgesio, kurį atspindi byloje esantys įrodymai. Ieškovas nurodė, kad sutartimi prisiimtus įsipareigojimus yra įvykdęs tinkamai (sumokėjęs darbų kainą). Atsižvelgęs į tai, kad įstatymas reikalauja pirmiausiai priimti darbų rezultatą, patvirtinti darbų atlikimo tinkamumą, o tik po to sumokėti už darbus, teismas sprendė, jog ieškovas, tvirtindamas, kad yra sumokėjęs atsakovui visą atliktų darbų kainą, pats patvirtino, kad jam buvo perduotas atliktų darbų rezultatas. Atitinkamai, atsakovui nekilo pareiga įrodyti atliktų darbų rezultato perdavimo fakto. Nustačius, kad atsakovas atliktus darbus ieškovui perdavė, svarbu nustatyti, kaip vykdo atliktų darbų priėmimas iš ieškovo pusės.
Teismas nurodė, kad ieškovas byloje neįrodinėjo, jog jo nustatyti atsakovo atliktų darbų trūkumai buvo paslėpti. Taigi, ieškovas turėjo įstatyminę pareigą prieš galutinai atsiskaitydamas, dalyvaujant atsakovui, apžiūrėti visus atsakovo atliktus darbus ir raštu nurodyti visus pastebėtus akivaizdžius darbų trūkumus. Ieškovo atstovas nurodė, kad 2024 m. spalio 1 d. buvo atliktas paskutinis pervedimas atsakovui (100 Eur), tačiau tai patvirtinantys įrodymui teismui nebuvo pateikti. Iš į bylą atsakovo pateikto banko sąskaitos išrašo už 2024 m. matyti, kad vėliausias pavedimas iš ieškovo buvo 2024 m. rugsėjo 5 d. 50 Eur, paskirtyje nurodant „momejimas“, o paskutinis pavedimas su paskirtimi „iž remonta“ buvo atliktas 2024 m. rugpjūčio 14 d. 3 000 Eur. Taigi, prieš darydamas šį pavedimą, ieškovas turėjo įstatyminę užsakovui keliamą pareigą įstatymo nustatyta tvarka (dalyvaujant atsakovui) priimti atsakovo atliktus darbus ir įstatymo nustatyta tvarka (raštu) aptarti visus pastebėtus darbų trūkumus. Neįvykdęs šios savo pareigos, ieškovas neteko teisės vėliau remtis darbų trūkumų faktu. Atitinkamai, teismas padarė išvadą, kad atsakovo atliktų darbų rezultatas jo perdavimo ieškovui momentu turėjo šalių sutartas savybes ir buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą (atitiko privalomus darbų kokybės reikalavimus), t. y. darbai buvo atlikti nenukrypstant nuo šalių susitarimo sąlygų. Taigi, ieškovas nepagrįstai reikalauja atsakovo atsakomybės už netinkamos kokybės paslaugas, nes priimdamas atliktus darbus ir už juos sumokėdamas ieškovas patvirtino, kad atsakovo atlikti vidaus apdailos darbai trūkumų neturi, t. y. atitinka įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus (darbų rezultatas turi įprastai reikalaujamas savybes).
Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas 2026 m. balandžio 10 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo darbų priėmimo ir pinigų už darbus atsakovui sumokėjimo, sudarė sutartį su specialistais, kad jie įvertintų vidaus apdailos darbų ginčo bute kokybę. Taigi, ieškovas kreipėsi į specialistus dėl darbų kokybės įvertinimo jau po to, kai buvo pasikreipęs į teismą dėl nuostolių iš atsakovo priteisimo. Ieškovas teismo posėdyje paaiškino, kad į specialistus kreipėsi todėl, kad atsakovas kaip nepatikimą įrodymą vertino UAB „Skirsta LT“ atliktą darbų įvertinimą. Atitinkamai, specialistams nustačius daugiau trūkumų ir buvo padidinta ieškiniu reiškiamo nuostolių atlyginimo suma. Teismas pažymėjo, kad paskutinis pavedimas už darbus buvo atliktas 2026 m. rugpjūčio 14 d., vadinasi vėliausiai 2026 m. rugpjūčio 14 d. ieškovas priėmė visus atsakovo darbus ir nuo tada prasidėjo vienerių metų ieškinio senaties terminas pareikšti teisme reikalavimus, susijusius su akivaizdžiais, darbų priėmimo metu, egzistavusiais darbų trūkumais. Ieškovas dėl tam tikrų darbų trūkumų ir nuostolių jiems pašalinti atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2025 m. spalio 28 d., o dėl tam tikrų papildomų trūkumų ir papildomų nuostolių priteisimo jiems pašalinti, kaip minėta, kreipėsi tik 2026 m. gegužės 14 d., t. y. abiem atvejais praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškovo pareikštus atsakovui reikalavimus. Net ir vertinant, kad paskutinis pavedimas už darbus buvo ne 2024 m. rugpjūčio 14 d., o 2024 m. spalio 1 d. (100 Eur), kaip nurodo ieškovas, vis tiek kreipimosi į teismą metu (2024 m. spalio 28 d.) vienerių metų ieškinio senaties terminas, pagal CK 6.667 straipsnio 2 dalį, skaičiuojamas nuo darbų rezultato priėmimo (jei, kaip nurodo ieškovas, 2024 m. spalio 1 d. ieškovas atliko paskutinį apmokėjimą už darbus, tuo metu jis jau turėjo būti priėmęs darbų rezultatą), buvo praleistas.
Teismas pažymėjo, kad CK 6.667 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos, kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą. Kaip minėta, dviejų metų garantinis terminas akivaizdiems trūkumams negalioja, jis taikomas tik paslėptiems trūkumams, kurių buvo neįmanoma nustatyti darbų priėmimo metu. Ieškovas byloje nurodė, kad apie tam tikrus trūkumus jis sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu, kai specialistai jam pateikė vertinimo aktą, todėl jam iškilo poreikis didinti reiškiamą reikalavimą. Taigi, akivaizdu, kad ieškovas dėl to su pretenzija į atsakovą nesikreipė. Ieškovas byloje atkreipė dėmesį į tai, kad nors ir dėl kitos apimties darbų trūkumų, tačiau buvo pateikęs atsakovui pretenziją, todėl turėjo teisę kreiptis į teismą. Tačiau teismas iš byloj esančių duomenų nustatė, kad tiek dėl vidaus apdailos darbų, įtrauktų į UAB „Skirsta LT“ sąmatą, tiek dėl darbų trūkumų, nurodytų specialistų vertinimo akte, ieškovas atsakovui nebuvo tinkamai pareiškęs pretenzijos ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinio atmetimui.
Teismas nurodė, kad nei viename iš procesinių dokumentų atsakovas nepripažino, jog netinkamai vykdė rangos sutartį ir perdavė ieškovui netinkamos kokybės darbų rezultatą. Taip atsakovas neteigė ir teismo posėdyje duodamas paaiškinimus. Tai, kad atsakovas teikė į bylą MB „Laupetra“ aktą ir UAB „GETELIT“ išvadą, nereiškia, kad atsakovas pripažino darbų kokybės trūkumus. Iš MB „Laupetra“ akto matyti, kad atsakovas uždavė klausimus, susijusius su ieškovo pateiktu į bylą rašytiniu įrodymu (UAB „Skirsta LT“ parengta sąmata), prašant pasisakyti dėl ieškovo nurodytų darbų defektų. Atitinkamai, UAB „GETELIT“ išvada buvo pateikta atsakovui atsikertant į kitą ieškovo pateiktą rašytinį įrodymą, t. y. specialistų vertinimo aktą. Taigi, minėtais rašytiniais įrodymais atsakovas ne pripažino savo darbų trūkumus, o siekė, kad dėl į bylą ieškovo pateiktų specialių žinių reikalaujančių įrodymų būtų atsikirsta specialių žinių turinčių asmenų pagalba, t. y. siekė byloje efektyviai įgyvendinti rungtyniškumo principą. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo argumentus, jog 2025 m. gegužės 30 d. atsakovas buvo atvykęs pas ieškovą dėl ieškovo nurodytų darbų trūkumų šalinimo, kad tuo atvykimu atsakovas pripažino visus trūkumus dėl kurių ieškovas kreipėsi į teismą. Vis dėlto, tai, kad atsakovas 2025 m. gegužės 30 d. nuvyko pas ieškovą ir susitarė dėl iš dalies atsiklijavusios virtuvės sienelės plokštės vėliau susiskambinti, rodo, kad šios aplinkybės (plokštės dalinio atsiklijavimo) nebuvo ieškovui priimant atsakovo darbus. Atitinkamai, šiam darbui galioja dviejų metų garantinis terminas, o vienerių metų ieškinio senaties eiga prasidėjo nuo pretenzijos pareiškimo. Nesant kitų duomenų apie pretenzijos dėl to pareiškimo laiką, teismas vertino, kad pretenzija dėl virtuvės sienelės plokštės dalinio atsiklijavimo atsakovui buvo pareikšta 2025 m. gegužės 30 d. susitikimo ginčo bute metu. Atitinkamai, 2025 m. spalio 28 d. vienerių metų terminas kreiptis į teismą dėl nuostolių priteisimo šiam trūkumui pašalinti dar nebuvo suėjęs. Iki kreipimosi į teismą nuo 2025 m. gegužės 30 d. praėjo beveik penkeri mėnesiai, todėl teismas vertino, kad atsakovas per protingą terminą šio trūkumo nepašalino ir, atitinkamai, ieškovas įgijo teisę į nuostolių atlyginimą.
UAB „Skirsta LT“ sąmatoje nurodyta, kad virtuvės sienos iš HPL plokštės perdarymas kainuos 1 955,90 Eur be PVM. Kita vertus, ieškovas vėliau į bylą pateikė specialistų vertinimo aktą. Būtent pagal šiame akte esančią sąmatą ieškovas galiausiai ir prašo teismo priteisti nuostolius iš ieškovo. Specialistų vertinimo akte nurodyta, kad HPL plokštės apdailos perdarymas kainuos 766,24 Eur be PVM. Atsakovo pasitelkti specialistai MB „Laupetra“ akte nurodė, kad minėtas trūkumas (atsisluoksniavęs apdailinis sienos sluoksnis, 5.36 pav. gali būti tvarkomas pašalinant atsisluoksniavusį apdailos sluoksnį iki tvirto pagrindo ir šioje dalyje atliekant apdailos darbus iš naujo. Nors atsakovas ir kritikavo ieškovo pasitelktų specialistų nuostolių skaičiavimą, kai nėra įkainiai imami iš programos SISTELA, tačiau atsakovas teismui nepateikė, koks skaičiavimas būtų pagrįstas ir, kokia turėtų būti šio darbo atlikimo kaina. Atitinkamai, atsakovui neteikiant į bylą kito paskaičiavimo, teismas rėmėsi ieškovo pasitelktų specialistų skaičiavimais ir priteisė iš atsakovo ieškovui 927,15 Eur (766,24 Eur plius PVM) nuostolių.
Apeliaciniu skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 30 d. sprendimą toje dalyje, kurioje patikslintas ieškinys atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismo išvados neparemtos objektyviu ir visapusišku visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio pažeidimas), taigi nepagrįstos, ir prieštaraujančios byloje esančių įrodymų visumai, t. y. teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą ir bylą išsprendė neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Skundžiamą sprendimą nulėmusias esmines išvadas pirmosios instancijos teismas padarė vadovaudamasis išimtinai atsakovo paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), nors atsakovo paaiškinimai nenuoseklūs, prieštaringi, o į klausimą, „ar atsakovas sutinka su jo paties į byla pateikta specialistų defektų šalinimo kaina“, atsakovas atsakyti atsisakė. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, kad be specialistų aktų (kuriais atsakovas ginčijo ieškovo prašomų priteisti nuostolių dydį), atsakovas į bylą iš esmės nepateikė nei vieno įrodymo, kuris pagrįstų atsakovo atsikirtimus byloje: su atsakovo atsiliepimu į ieškinį nepateiktas nei vienas įrodymas, su atsakovo tripliku nepateiktas nei vienas įrodymas ir t. t.
Pirmosios instancijos teismas atsakovo paaiškinimų pagrindu byloje padarydamas bylos baigtį nulėmusias teismo išvadas neįvertino šalies paaiškinimų (kaip įrodymų rūšies) specifikos, kylančios dėl šalies suinteresuotumo bylos baigtimi (šiuo atveju dėl atsakovo siekio išvengti sutartinės atsakomybės jo atžvilgiu taikymo). Teismas nepagrįstai atsakovo paaiškinimams suteikė prioritetą kitų įrodymų atžvilgiu, nepagrįstai atsakovo paaiškinimus laikė „patikimesniu“ įrodymu nei kiti įrodymai byloje ir nepagrįstai besąlygiškai jais vadovavosi. Teismas nenurodė jokių argumentų ir motyvų, kodėl atsakovo paaiškinimus laikė patikinimais ir pakankamais tam tikroms išvadoms padaryti, o analogiškus ieškovo paaiškinimus – laikė kaip nepatikimus ir nepakankamus atitinkamoms išvadoms padaryti („byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo argumentus“). Teismas taip pat neatsižvelgė į paties atsakovo paaiškinimų prieštaringumą. Teismas įrodymus byloje vertino atsietai vieną nuo kito, nevertindamas byloje esančių įrodymų visumos, teismo išvados prieštarauja byloje esančių įrodymų visumai. Be to, teismas be jokio pagrindo tam tikrus įrodymus vertino ne visapusiškai, o selektyviai, tam tikra dalimi.
Pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo jokio pagrindo ieškovo mokėjimus atsakovui vertinti kaip aplinkybę, neva patvirtinančią darbų perdavimo ieškovui faktą ir momentą. Teismas darbų perdavimo ieškovui „faktą“ ir momentą su ieškovo mokėjimais atsakovui siejo nepagrįstai. Teismas nevertino nei ieškovo argumentų, nei byloje esančių juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovas apskritai iki šiol nėra atlikęs visų rangos sutartimi šalių sutartų darbų, dėl ko visas darbų rezultatas, priešingai nei sprendė teismas, ieškovui apskritai nebuvo ir negalėjo būti perduotas.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskutinis ieškovo mokėjimas už darbus atsakovui buvo padarytas 2024 m. rugpjūčio 14 d. (o ne vėliau) prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas išvadą apie tai, kad paskutinis mokėjimas už darbus atsakovui padarytas būtent 2024 m. rugpjūčio 14 d. darė atsižvelgdamas į tai, kad, remiantis atsakovo su priešieškiniu (kuris nebuvo priimtas) pateiktais banko sąskaitos išrašais, 2024 m. rugsėjo 5 d. mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis yra „momejimas“ (o ne „už remontą“), o dėl ieškovo nurodyto 2024 m. spalio 1 d. pavedimo – teismas nurodė, kad teismui nebuvo pateikti tai patvirtinantys įrodymai, t. y. teismas išvadą dėl paskutinio mokėjimo atsakovui padarė remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais, kurie į bylą buvo pateikti kartu su priešieškiniu, kuris teismo dėl pavėluoto jo pateikimo – nebuvo priimtas. Tuo atveju, jeigu teismas vadovavosi įrodymais, kuriuos atsakovas pateikė su nepriimtu priešieškiniu, tokiu atveju – teismas turėjo vadovautis visais su priešieškiniu pateiktais įrodymais, o ne tik kai kuriais iš jų, be to, taip pat turėjo vadovautis atsakovo pozicija ir priešieškinyje atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kadangi priešieškinis buvo teikiamas būtent dėl tos priežasties, kad, kaip nurodė atsakovas, ieškovas nėra pilnai atsiskaitęs už darbus.
Pirmosios instancijos teismo išvada dėl paskutinio ieškovo mokėjimo atsakovui (t. y. kad jis neva buvo 2024 m. rugpjūčio 14 d., o ne vėliau) nėra paremta visapusišku ir objektyviu visų aplinkybių ir įrodymų vertinimu byloje. Teismo išvada, kad paskutinis mokėjimas buvo darytas 2024 m. rugpjūčio 14 d., su kuria teismas siejo senaties eigos pradžią, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Pats atsakovas patvirtino iš ieškovo gavęs 2024 m. rugsėjo 5 d. ir 2024 m. spalio 1 d. mokėjimus, be to, po šių mokėjimų – atsakovas yra atvaizdavęs dar du kitus iš ieškovo gautus mokėjimus. Pareiga įrodyti ieškinio senaties eigos pradžią (jei ji buvo siejama su ieškovo mokėjimais) tenka šaliai, prašančiai taikyti senatį byloje. Todėl ne ieškovas, o atsakovas turėtų į bylą teikti su tuo susijusius įrodymus. Teismas, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių ieškovo mokėjimus atsakovui ir jų datas, netinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, kas taip pat lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą. Tačiau teismas nepagrįstai atliktų darbų perdavimo faktą ir momentą, atitinkamai, ir senaties eigos pradžią siejo su ieškovo mokėjimais atsakovui ir „visišku atsiskaitymu už darbus“.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias rangos darbų apmokėjimo tvarką ir tai sudaro savarankišką pagrindą naikinti teismo sprendimo dalį apeliacine tvarka. Teismas nepagrįstai darbų perdavimą ieškovui („faktą“ ir momentą) bei, atitinkamai, senaties eigos pradžią susiejo su ieškovo mokėjimais atsakovui už darbus. Teismas neturėjo jokio pagrindo esminių ir bylos baigtį nulėmusių išvadų daryti remdamasis išimtinai vienu, be to, iš konteksto ištrauktu sakiniu ieškovo ieškinyje (kad ieškovas yra „sumokėję darbų kainą“, o pagal įstatymą, kaip nurodė teismas, darbų kaina mokama tik po to, kai yra priimtas darbų rezultatas). Ši teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
Ginčo atveju atsakovas byloje prašė taikyti ieškinio senatį, kurios eiga pradedama skaičiuoti būtent nuo darbų rezultato perdavimo ir priėmimo dienos, o tais atvejais, kai darbų rezultatas buvo priimtas dalimis, ieškinio senaties terminas prasideda priėmus visą darbų rezultatą. Atsakovas, prašydamas taikyti ieškinio senatį, turėjo įrodyti darbų rezultato perdavimo priėmimo faktą ir momentą, t. y. kada buvo priimtas visas darbų rezultatas. Tačiau atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties eigos pradžios (darbų rezultato perdavimo–priėmimo). Teismas nepagrįstai senaties eigos pradžią siejo su 2024 m. rugpjūčio 14 d. Šiuo atveju senaties eigos pradžia apskritai negalėjo būti siejama su ieškovo mokėjimais, kadangi atsakovas byloje nepaneigė (ir neįrodinėjo), kad ieškovo mokėjimais buvo mokama ne už jau atliktus darbus, o iš anksto. Teismas, spręsdamas apie darbų perdavimo faktą ir momentą pagal ieškovo mokėjimus už darbus, CK 6.655 straipsnio 1 dalį taikė nepagrįstai ir netinkamai. Byloje esantys įrodymai (be kita ko, paties atsakovo paaiškinimai) patvirtina, kad atsakovas buvo atlikęs ne visus šalių sutartus darbus. Ieškovas tiek 2025 m. balandžio 15 d., tiek 2025 m. liepos 28 d. reiškė atsakovui pretenzijas dėl neužbaigtų darbų užbaigimo, prašė grąžinti permoką už darbus. Tokiu atveju, net ir vertinant, kad darbų rezultatas buvo priimtas dalimis, ieškinio senaties terminas prasideda priėmus visą darbų rezultatą (CK 6.667 straipsnio 2 dalis). Viso darbų rezultato pagal sutartį perdavimo nei fakto, nei momento atsakovas byloje neįrodė (ir net neįrodinėjo).
Pirmosios instancijos teismas jokiais motyvais neatmetė ieškovo argumento, kad net jeigu vertinti, kad darbai (ar bent dalis jų) ieškovui buvo perduoti ieškovui pradėjus naudotis darbų rezultatu, t. y. ieškovui įsikrausčius į objektą, tokiu atveju vienerių metų ieškinio senaties terminas vis tiek nėra (nebūtų) praleistas. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas į objektą įsikėlė etapais per 2024 m. spalio mėn., ieškinys teismui pareikštas 2025 m. spalio mėn., t. y. ieškinys pareikštas per įstatymo nustatytą vienerių metų terminą. Pareiga įrodyti, kad ieškovas į objektą įsikraustė anksčiau nei 2024 m. spalio 28 d., byloje tenka atsakovui, kuris pareiškė prašymą taikyti ieškinio senatį. Atsakovas jokiais įrodymais byloje šios aplinkybės (kad ieškovas į objektą įsikraustė anksčiau nei 2024 m. spalio 28 d.) neįrodė (ir neįrodinėjo).
Pirmosios instancijos teismui vertinant, kad darbai (ar bent jų dalis) ieškovui buvo perduota ir ieškovo buvo priimti, t. y. teismui net ir vertinant, kad ieškinio senaties eiga vis dėl to buvo prasidėjusi, teismas turėjo taikyti CK 1.130 straipsnio 2 dalį, ieškinio senaties termino nutraukimo institutą, kadangi ginčo atveju senaties terminas bet kuriuo atveju nutrūko. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakovo 2025 m. gegužės 30 d. atvykimu į ieškovo ginčo objektą, dėl ko nepagrįstai netaikė CK 1.130 straipsnio 2 dalies nuostatos. Atsakovas 2025 m. gegužės 30 d. buvo atvykęs dėl visų darbų trūkumų, dėl kurių ieškovas kreipėsi į teismą. Tačiau teismas tuo pačiu metu patikimais ir pakankamais laikė atsakovo paaiškinimus, kad 2025 m. gegužės 30 d. jis į ginčo butą buvo atvykęs ne dėl visų trūkumų, o neva tik dėl vieno trūkumo – tik dėl virtuvės HPL plokštės atsiklijavimo. Toks įrodymų vertinimas neatitinka objektyvaus ir visapusiško aplinkybių ir įrodymų vertinimo byloje. Pats atsakovas teismo posėdžio metu pripažino padaręs daugiau defektų negu vien tik virtuvės HPL plokštės atsiklijavimas. Be to, trimis skirtingais specialistų aktais nustatytas įvairių atsakovo atliktų darbų trūkumų faktas. Dėl to teismas turėjo daryti išvadą dėl to, kad labiau tikėtina, jog atsakovas 2025 m. gegužės 30 d. buvo atvykęs dėl visų savo atliktų darbų trūkumų, dėl kurių galiausiai ieškovas kreipėsi į teismą, o ne tik dėl vienintelio (virtuvės plokštės) trūkumo.
Pirmosios instancijos teismo išvada dėl praleisto ieškinio senaties termino (išskyrus tik reikalavimą dėl virtuvės plokštės atsiklijavimo) nepagrįsta. Priešingai nei sprendė teismas, ieškinys teisme pareikštas 2025 m. spalio 28 d., t. y. per įstatymo numatytą vienerių metų terminą, kuris nėra praleistas, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų skaičiuojamas nuo 2025 m. rugpjūčio 4 d. (ieškinio senaties termino nutraukimą sąlygojusios aplinkybės išnykimas, CK 1.130 straipsnio 3 dalis) ar nuo 2024 m. spalio mėn. (kai ieškovas įsikraustė į objektą). Nekalbant apie tai, kad atsakovas byloje neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodyti, kad ieškinio senaties eiga apskritai buvo prasidėjusi ir koks momentas byloje turėtų būti laikomas ieškinio senaties eigos pradžia.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas atsakovui nebuvo tinkamai pareiškęs 2025 m. liepos 28 d. pretenziją, prieštarauja naujausiai kasacinio teismo praktikai dėl elektroninių įrodymų vertinimo. Atmestinos kaip nepagrįstos bet kokios teismo abejonės ir prielaidos dėl to, kad ieškovo į bylą pateikta 2025 m. liepos 28 d. pretenzija atsakovui neva nebuvo išsiųsta apskritai, arba buvo išsiųsta ne 2025 m. liepos 28 d. (o kitu metu). Nei teismas, nei atsakovas nenurodė, kad atsakovui ir / ar teismui būtų išlikusios abejonės dėl šio įrodymo autentiškumo, nei atsakovas, nei teismas neprašė į bylą pateikti šio rašytinio įrodymo (t. y. 2025 m. liepos 28 d. el. laiško) originalo. Tokiomis aplinkybėmis teismas visiškai be jokio pagrindo, vadovaudamasis vien tiktai atsakovo žodiniu paaiškinimu, kad atsakovas šios pretenzijos „negavo“, nepagrįstai sprendė, kad „labiau tikėtina, jog pretenzija atsakovui nebuvo išsiųsta 2025 m. liepos 28 d.“. Pretenzija atsakovui išsiųsta atsakovo el. pašto adresu, kuriuo vyko abipusis šalių el. susirašinėjimas (tiek atsakovas yra rašęs laiškus iš to pašto, tiek ieškovas anksčiau buvo siuntęs laiškus tuo atsakovo el. pašto adresu). Tokiomis aplinkybėmis, teismui nebuvo jokio pagrindo vertinti, kad pretenzijos atsakovas negavo ar kad pretenzija atsakovui buvo išsiųsta netinkamai.
Atsakovas M. A. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės pakeista faktine įvykių versija, kuri prieštarauja paties ieškovo pirmosios instancijos teisme duotiems paaiškinimams. Negana to, apeliaciniame skunde naudojami prie bylos neprijungti dokumentai, kurie nėra bylos medžiaga. Ieškovas apeliaciniu skundu iš esmės klaidiną teismą, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovo darbai turi akivaizdžių trūkumų ir visi specialistai nustatė „tuos pačius trūkumus“, dėl kurių buvo pareikšta pretenzija, o vėliau – ieškinys. Atsakovas pažymi, kad dalies darbų, kurių trūkumais jis kaltinamas, net neatliko. Tuo tarpu dėl jo atliktų darbų ieškovas pretenzijų neturėjo priėmimo metu ir net du metus naudojasi darbų rezultatu kasdien. Kaip matyti iš bylos dokumentų, darbų trūkumų sąrašas ir faktinis ieškinio pagrindas bylos metu iš esmės keitėsi, nors ieškovas byloje nuosekliai teigė matęs akivaizdžius trūkumus dar darbų metu.
Darbų perdavimo metu ieškovas buvo patenkintas darbų rezultatu ir pretenzijų nereiškė, darbo rezultatą priėmė ir juo naudojasi daugiau kaip du metai. Rašytinė pretenzija praėjus metams laiko nuo darbų atlikimo, kaip teigia ieškovas, atsakovui niekada nebuvo įteikta. Tik 2025 m. spalio 30 d. atsakovas gavo pranešimą ir sužinojo, kad yra pareikštas ieškinys ir ieškinio reikalavimas grindžiamas 2025 m. spalio 13 d. UAB „Skirsta LT“ sąmata bei joje įvardijamais darbų „trūkumais“. Ieškovo teiginiai, kad dėl šių defektų jis nuosekliai reiškė pretenzijas atsakovui po darbų atlikimo, nors pati sąmata parengta praėjus daugiau nei metams nuo atsakovo darbų pabaigos, neatitinka tikrovės. 2026 m. kovo 24 d. apklausus ieškovą tapo akivaizdu, kad UAB „Skirsta LT“ sąmatoje yra fiksuojama ir dalis neva atsakovo neatliktų darbų, t. y. ieškovas naudojosi trūkumų institutu, nors sąmatoje nurodyti atsakovo neatlikti ir ieškovo neapmokėti darbai. 2026 m. gegužės 14 d. ieškovas pateikė patikslintą ieškinį pagal R. L. ir S. Š. aktą su sąmata, kuriuo iš esmės reiškiami reikalavimai dėl visiškai kitokių akivaizdžių defektų, tačiau ieškovas ir toliau įrodinėja, neva ginčas tęsiasi dėl tų pačių defektų. Atsakovas kategoriškai nesutinka su ieškovo pozicija, o bylos metu keitėsi tariamų defektų sąrašas.
Atsakovas niekada nepripažino nei ieškovo nurodomos darbų trūkumų apimties, nei savo atsakomybės už juos. Priešingai, viso proceso metu atsakovas nuosekliai ginčijo tiek tariamų trūkumų pobūdį ir kilmę, tiek jų priskyrimą jo atliktiems darbams, tiek reikalaujamos jų šalinimo apimties pagrįstumą. Todėl ieškovo teiginys, kad dėl darbų trūkumų egzistavimo tarp šalių neva nėra ginčo, neatitinka bylos medžiagos. Šis teiginys nesuderinamas su paties ieškovo procesine pozicija: ieškovas tvirtina dėl darbų trūkumų reiškęs atsakovui pretenzijas dar iki bylos (darbų eigoje), tačiau proceso metu jo nurodomų trūkumų sąrašas iš esmės pasikeitė – dalis UAB „Skirsta LT“ sąmatoje nurodyti trūkumai išnyko, o visiškai kiti pirmą kartą buvo nurodyti tik R. L. ir S. Š. 2026 m. vertinime. Todėl ankstesnės pretenzijos objektyviai negalėjo apimti trūkumų, kurie tuo metu dar apskritai nebuvo nurodyti. Ieškovas negali tuo pačiu metu keisti tariamų trūkumų turinio ir teigti, kad dėl tų pačių trūkumų atsakovui pretenzijas reiškė nuo pat pradžių.
Atsakovas niekada nepripažino, kad ieškovo nurodomi ar jo pasitelktų specialistų vėliau užfiksuoti neatitikimai savaime laikytini būtent atsakovo atliktų darbų trūkumais. Priešingai, atsakovas viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jo atlikti darbai atitiko ieškovo lūkesčius ir jo keliamus reikalavimus, darbų rezultatas buvo ieškovo priimtas ir daugiau nei du metai yra kasdien naudojamas pagal paskirtį. Atsakovas taip pat laikėsi byloje nuoseklios pozicijos, kad dalies darbų, kurių trūkumais remiasi ieškovas, apskritai neatliko, tuo tarpu atsižvelgiant į darbų priėmimą be savalaikių pastabų nepateikimą ir ilgalaikį darbų rezultato naudojimą, ieškovas apskritai prarado teisę teikti ieškinį (taikoma ieškinio senatis). Ieškovas apeliaciniame skunde cituoja tik atskiras MB „Laupetra“ ir UAB „Getelit“ dokumentų formuluotes, tačiau nutyli jų vertinimo kontekstą ir likusį turinį. Aplinkybė, kad specialistai objekto apžiūros metu faktiškai užfiksavo tam tikrus paviršių nelygumus, įtrūkimus, siūlių ar kitus lokalaus pobūdžio apdailos netolygumus, nėra tapati išvadai, kad tai yra būtent atsakovo netinkamai atliktų darbų rezultatas ar, kad tie neatitikimai egzistavo darbų pabaigos / perdavimo metu.
Ieškovas neįrodė, kad jo dabar nurodomi trūkumai apskritai yra atsakovo atliktų darbų trūkumai. Pats ieškovas pripažino, kad dalį ginčo objektu tapusių darbų atliko kiti rangovai, o atsakovas nuo bylos pradžios įrodinėjo neatlikęs dalies darbų, už kurių trūkumus reikalaujama atsakomybės. Atsakovas viso proceso metu kategoriškai nesutiko su dalimi ieškovo nurodomų „defektų“ dar ir todėl, kad atsakovas apskritai neatliko darbų, kurių trūkumai jam priskiriami. Vien aplinkybė, kad atsakovas, siekdamas atsikirsti į ieškovo pateiktus specialistų dokumentus, pats pasitelkė statybos srities specialistus, o ieškovas pats šiems asmenims nurodė statinio vietas, kurias reikia fiksuoti ir vertinti, negali būti transformuojama į procesinį ieškinio prisipažinimą, kad visi objekte užfiksuoti neatitikimai yra jo atliktų darbų trūkumai ir kad už jų pašalinimą jam kyla civilinė atsakomybė. Faktas, kad praėjus dviem metams po darbų atlikimo ir statinį eksploatuojant kasdien specialistas užfiksuoja tam tikrą įtrūkimą, paviršiaus nelygumą, siūlės ar kitą lokalaus pobūdžio neatitikimą, savaime neįrodo, kad toks neatitikimas egzistavo darbų perdavimo metu, kad jis atsirado dėl atsakovo veiksmų ir kad būtent atsakovas už jį atsako.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai darbų perdavimo ir priėmimo klausimą sprendė ne pagal tai, ar šalys buvo pasirašiusios formalų aktą, kurio jų faktiniuose santykiuose apskritai nebuvo numatyta, bet pagal realius šalių veiksmus: darbai buvo atliekami ir nuolat ieškovo kontroliuojami, už juos buvo mokama etapais, ieškovas pats teigė visiškai atsiskaitęs, darbų rezultatas buvo faktiškai perimtas ir daugiau kaip dvejus metus naudojamas pagal paskirtį, o priimant rezultatą tariami akivaizdūs trūkumai, kuriais šiandien grindžiamas ieškinys, nebuvo fiksuoti.
Ieškovas neįvykdė pareigos nedelsiant pareikšti pretenzijas dėl tariamų akivaizdžių trūkumų. Bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad ieškovą tenkino darbų rezultatas. Ieškovo neveikimas darbų priėmimo metu atėmė iš atsakovo galimybę tuo metu apžiūrėti konkrečiai nurodytus trūkumus, nustatyti jų priežastis ir, esant pagrindui, juos pašalinti. Vietoje to, atsakovui praėjus daugiau kaip metams, o dėl dalies tariamų trūkumų – beveik dvejiems metams, pateikiama jau eksploatuoto statinio būklė ir reikalaujama prisiimti milžiniškas finansines pasekmes. Būtent nuo tokio retrospektyvaus rizikos perkėlimo rangovui ir saugo CK 6.662 straipsnyje įtvirtinta užsakovo pareiga darbų rezultatą patikrinti ir apie akivaizdžius trūkumus pranešti nedelsiant.
Ieškovas yra praleidęs ieškinio senatį ir neprašė jos atnaujinti. Ieškovui pakeitus ieškinio dalyką ir pagrindą reikalavimai pareikšti praėjus dviem metams nuo darbų atlikimo. Atsakovas nuo pat pirmojo procesinio dokumento nuosekliai neigė gavęs ieškovo nurodomą 2025 m. liepos 28 d. pretenziją. Atsakovas aiškiai nurodė, kad tokio dokumento nėra gavęs ir iki kreipimosi į teismą ieškovas nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl atsakovo atliktų darbų kokybės. Ieškovo pateiktoje 2025 m. liepos 28 d. pretenzijoje kaip jos priedas Nr. 1 nurodyta defektų šalinimo sąmata. Tuo tarpu byloje pateikta UAB „Skirsta LT“ sąmata pasirašyta tik 2025 m. spalio 13 d., t. y. beveik po trijų mėnesių nuo tariamo pretenzijos išsiuntimo. Žinodamas, kad atsakovas nesutinka su faktu, kad jam buvo įteikta pretenzija ir su pateikto dokumento patikimumu, ieškovas neteikė ekrano kopijos ar antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo. Priešingai, sistemingai bandė nukreipti dėmesį nuo šios vietos. Akivaizdu, kad ir apeliaciniu skundu ieškovas šios neatitikties paaiškinti negali.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad darbų rezultatas ieškovui buvo perduotas ir jo priimtas, o pats ieškovas savo reikalavimų negrindė paslėptais trūkumais. Todėl teismas konstatavo, kad tiek pradinis reikalavimas, tiek vėliau specialistų nustatytų papildomų trūkumų pagrindu 2026 m. gegužės 14 d. pareikšti reikalavimai pateikti praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą. Be to, 2026 m. birželio 22 d. ieškovas, duodamas paaiškinimus, pripažino, kad su pretenzija į atsakovą kreipėsi jau praėjus metams nuo darbų atlikimo. Taigi, ieškovas neįrodė atsakovą atlikus visus jo nurodomus darbus ir dar 2024 m. reiškus pretenzijas dėl darbų kokybės pagal R. L. ir S. Š. aktą, ieškovas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino ir nenurodė aplinkybių, kurios pateisintų jo praleidimą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinį.
Ieškovas neįrodė nei nurodomų darbų poreikio, nei būtinybės, neįrodė nuostolių – 26 844,73 Eur dydžio: atsakovui priskiriami ir jo neatlikti darbai; 2026 m. nustatyta objekto būklė sutapatinama su 2024 m. perduotų darbų būkle; neatlikus priežastinių ir instrumentinių tyrimų lokalūs vizualūs neatitikimai paverčiami pagrindu ardyti ir iš naujo įrengti ištisas apdailos sistemas; dalies kainų apskaičiavimo kilmė nėra patikrinama; nevertinamas beveik dvejų metų naudojimo laikotarpis ir nusidėvėjimas; o prie teoriškai apskaičiuotos būsimo remonto kainos papildomai pridedamas 30 faktiškai nepatirtas PVM. Todėl 26 844,73 Eur suma parodo tik ieškovo pasirinktą maksimalios apimties hipotetinio remonto kainą, tačiau neįrodo nei realiai atsakovo padarytos žalos, nei jos dydžio; ieškovo specialistų R. L. ir S. Š. aktas ir sąmata yra niekiniai dokumentai.
Ieškovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia naujomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nurodo, kad tarp šalių yra ginčas nebaigtų darbų ir negrąžintų lėšų, nors toks klausimas net nebuvo nagrinėjamas byloje. Dar daugiau, ieškovas iš esmės apeliacinį skundą grindžia atsakovo teiktu priešieškiniu ir prie jo pateiktais priedais, nors priešieškinis su priedais nebuvo prijungtas prie bylos paties ieškovo prašymu. Dabar šiuos duomenis ieškovas interpretuoja savaip ir naudoja palankiai jam, o atsakovas net neturėjo galimybės pateikti byloje dėl jų paaiškinimo. Itin svarbu paminėti, kad nė viename iš procesinių dokumentų atsakovas nenurodė, kad ieškovas jam yra skolingas būtent už tuos darbus, dėl kurių kokybės pareikštos pretenzijos. Priešingai, atsakovas ir pats duodamas paaiškinimus nurodė, kad ieškovas neatsiskaitė su juo už atliekų išvežimą ir pan., o ne už plytelių klijavimą ar sienų dažymą. Tačiau savo nesąžiningais veiksmais ieškovas būtent tokią regimybę bando sudaryti teismui.
Nagrinėjamu atveju ieškovas ne identifikuoja konkrečią pirmosios instancijos teismo padarytą įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo klaidą, bet pakartotinai pateikia savo paties įrodymų interpretaciją ir reikalauja, kad būtent jai būtų suteikta pirmenybė. Dar daugiau – kaltindamas teismą tariamai selektyviu įrodymų vertinimu, pats ieškovas įrodymus vertina akivaizdžiai fragmentiškai: iš kiekvieno dokumento išskiria jam palankią dalį, tačiau ignoruoja tame pačiame dokumente esančius duomenis ir išvadas, kurie jo poziciją paneigia.
Ieškovas neįrodė CPK nustatytų įrodymų tyrimo ar vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra nurodyta, kokio konkretaus įrodymo pirmosios instancijos teismas neištyrė, kokiam įrodymui suteikė iš anksto nustatytą galią ar kokią konkrečią CPK įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę pažeidė. Ieškovo argumentai iš esmės apsiriboja nesutikimu su teismo padarytomis faktinėmis išvadomis ir siekiu tuos pačius įrodymus įvertinti kitaip – selektyviai pasirenkant jam palankias jų dalis ir ignoruojant likusį jų turinį. Tačiau ieškovui nepalankus įrodymų vertinimo rezultatas savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Priešingai, skundžiamojo sprendimo motyvai rodo, kad teismas vertino ne pavienes iš konteksto ištrauktas aplinkybes, o jų visumą – darbų atlikimo ir priėmimo aplinkybes, ieškovo elgesį po darbų atlikimo, pretenzijų pareiškimo laiką, besikeičiantį tariamų trūkumų sąrašą, specialistų dokumentus ir pačių šalių paaiškinimus – ir būtent šių įrodymų visumos pagrindu padarė ieškovui nepalankias išvadas.
Motyvuojamoji dalis
k o n s t a t u o j a:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalių sudarytos vartojimo rangos sutarties vykdymo. Šalys nesutaria dėl atliktų darbų kokybės, trūkumų apimties ir jų pašalinimo kainos.
Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas M. A. atliko statybos remonto darbus ieškovui A. K. nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Pagal CK 6.672 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartojimo rangos sutarties sampratą, vartojimo rangos sutartimi viena šalis rangovas, kuris yra verslininkas, įsipareigoja pagal kitos šalies užsakovo, kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą buitiniams ar asmeniniams užsakovo ar jo šeimos poreikiams tenkinti, o užsakovas įsipareigoja darbo rezultatą priimti ir už jį sumokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šalių buvo sudaryta vartojimo rangos sutartis, kuri pagal savo dalyką yra rangos (CK 6.645 straipsnio 1 dalis) ir kartu pagal sutarties šalių subjektinę sudėtį – vartojimo sutartis.
Pažymėtina, kad aplinkybę, jog šalis siejo sutartiniai rangos santykiai pripažįsta abi šalys, taip pat nėra ginčo ir dėl to, jog sudarius sutartį atsakovas M. A. parengė darbų sąmatą, kurioje yra įvardinti numatyti atlikti darbai, jų kiekiai, šiems darbams atlikti reikalingos medžiagos bei galutinė darbų kaina. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia tuo, jog po atsakovo darbų atlikimo buvo pastebėti darbų trūkumai, kurių atsakovas neištaisė, todėl ieškiniu reikalauja darbų trūkumų šalinimo kainos. Tuo tarpu atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, teigia, kad ieškovą atliktų darbų perdavimo metu tenkino darbo rezultatas, be to, atsakovo vertinimu, ieškovas neįrodė defektų egzistavimo fakto.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių praktiką, vykdant sutartinius santykius, padaręs išvadą, kad ieškovas turėjo įstatyminę pareigą prieš galutinai atsiskaitydamas, dalyvaujant atsakovui, apžiūrėti visus atsakovo atliktus darbus ir raštu nurodyti visus pastebėtus akivaizdžius darbų trūkumus, sprendė, kad neįvykdęs šios savo pareigos, ieškovas neteko teisės vėliau remtis darbų trūkumų faktu. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo atliktų darbų rezultatas jo perdavimo ieškovui momentu turėjo šalių sutartas savybes ir buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą (atitiko privalomus darbų kokybės reikalavimus), t. y. darbai buvo atlikti nenukrypstant nuo šalių susitarimo sąlygų.
Minėta, kad byloje tarp šalių nekyla ginčas, jog sutarties pagrindu atsakovas atliko statybos rangos darbus. Rangos sutartis priskirtina prie darbų atlikimo sutarčių, pagal kurią įsipareigojama dėl tam tikro darbo rezultato sukūrimo bei jo perdavimo kitai šaliai. Atitinkamai ir atsakomybės atsiradimo prielaidos siejamos su darbo rezultato nebuvimu ar jo trūkumais. CK 6.644-6.6671 straipsniai įtvirtina bendrąsias rangos sutarties normas. Statybos ranga yra atskiroji rangos rūšis, ją reglamentuoja CK 6.681-6.699 straipsnių normos. Šios normos yra specialiosios bendrųjų rangos sutartį reglamentuojančių normų atžvilgiu, todėl bendrųjų rangos sutarties normų taikymas yra subsidiarus, t. y. jos taikomos tiek, kiek atskiras rangos sutartis reguliuojančios normos nenumato kitokių šiems santykiams taikytinų normų.
Statybos rangos sutartis, kaip atskiroji rangos sutarties rūšis, yra išskirta, atsižvelgiant į sutarties dalyko specifiką, taip pat į sutarties vykdymo ypatumus. Pagrindinis statybos rangos sutartį kvalifikuojantis požymis yra jos dalykas – statybos darbų rezultatas. Šis rangos sutarties skiriamasis bruožas įtvirtintas pačiame CK statybos rangos sutarties apibrėžime: rangovas įsipareigoja pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja priimti darbų rezultatą ir sumokėti nustatytą kainą.
CK įtvirtina nuostatą, kad užsakovas, gavęs rangovo pranešimą apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą arba, jeigu tai numatyta sutartyje, apie įvykdytą darbų etapą, privalo nedelsdamas pradėti darbų priėmimą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reguliavimas yra sietinas su rizikos paskirstymu šalims, nes kol darbai yra neperduoti, darbų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka rangovui (CK 6.694 straipsnio 1 dalis). Taigi darytina išvada, kad rangovas, atlikęs sutartus darbus, turi pareigą pranešti užsakovui apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą, o šis turi nedelsdamas pradėti jų priėmimą.
Pagal CK 6.662, 6.694 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą užsakovas vykdant pareigą apžiūrėti ir priimti atliktą darbą darbų priėmimo metu turi elgtis rūpestingai – apžiūrėti rangos darbų rezultatu esantį daiktą, kad įsitikintų, ar daiktas neturi akivaizdžių trūkumų; pagal įstatymą iš užsakovo nereikalaujama daugiau negu normali daikto apžiūra, tikrinant, ar nėra akivaizdžių trūkumų, jis neįpareigotas daikto trūkumų paieškai naudoti specialias priemones ar metodus (CK 6.662 straipsnio 1 dalis). Paprastai (jeigu ko kita nenustatyta šalių susitarimu) užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs ar nenurodęs priėmimo akte akivaizdžių darbų (rezultato) trūkumų, netenka teisės remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalys). Kartu pažymėtina, kad nurodyta taisyklė nėra absoliuti: pagal CK 6.662 straipsnio 4 dalį užsakovas, nustatęs darbų trūkumus ar kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai), taip pat jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo; tokiu atveju rangovas atsako už darbų (rezultato) trūkumus, o užsakovas gali naudotis įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Teismo praktikoje dėl rangos darbų perdavimo–priėmimo akto reikšmės rangos sutarties šalių teisėms ir pareigoms išaiškinta, kad, net ir tinkamo darbų priėmimo atveju nenurodžius trūkumų, užsakovas nepraranda teisės remtis trūkumų faktu, jeigu šie neakivaizdūs. Tokiais atvejais teismai turi analizuoti trūkumų pobūdį ir tik esant akivaizdžiam trūkumui taikyti CK 6.662 straipsnio 3 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2005).
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai sprendė, kad ieškovas (užsakovas) tinkamai nevykdė pareigos priimti atsakovo (rangovo) atlikto darbo rezultato ir todėl neteko teisės vėliau remtis darbų trūkumų faktu. Statybos darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama atliktų darbų priėmimo–perdavimo akto svarba, nurodant, kad šis abiejų sutarties šalių pasirašymo aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-17/2007 ). Įstatyme nenustatyta specialios privalomos priėmimo–perdavimo akto formos, todėl tokiu aktu gali būti laikomas dokumentas, atitinkantis įstatyme nurodytus priėmimo–perdavimo akto požymius. Iš CK 6.694 straipsnio 4 dalies nuostatų akivaizdu, kad priėmimo perdavimo aktas turi būti rašytinės formos, jo turinys – nuorodos apie atliktų darbų priėmimą be išlygų arba pažymint darbų trūkumus, nustatant jų pašalinimo tvarką ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina kad tarp šalių nebuvo sudarytas atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktas. Atsakovas nors ir nurodė, kad ieškovas priimdavo atliktus darbus etapais, tačiau byloje neįrodinėjo, kad būtent dėl darbų perdavimo etapais šalys susitarė sudarydamos sutartį. Atsakovas taip pat nepaaiškino, kokios aplinkybės lėmė, kad atlikęs darbus rangovas (atsakovas) neparengė atliktų darbų akto ir nesiekė darbų rezultatą perduoti ieškovui (užsakovui). Pažymėtina, kad šalys skirtingai aiškina ieškovo atliktų mokėjimų paskirtį: ieškovas nurodo, kad piniginės lėšos buvo mokamos avansu, tuo tarpu atsakovo pozicija, kad tokiu būdu buvo atsiskaityta už perduotus darbus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, kad ir po paskutinio ieškovo atlikto mokėjimo tarp šalių kilo nesutarimas dėl atsakovo atliktų darbų kokybės. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tokiu atveju, kai kyla ginčas dėl rangos darbų kokybės ir apmokėjimo, teismas turi tirti, ar užsakovas tinkamai įvykdė pareigą priimti ir apžiūrėti darbų rezultatą, ar darbai (rezultatas) atitinka kokybės reikalavimus, ar darbai (rezultatas) turi trūkumų, ar tie trūkumai buvo akivaizdūs ir galėjo būti pastebėti darbų perdavimo–priėmimo metu, ar reikalavimas dėl darbų trūkumų pareikštas laikantis įstatyme nustatytų terminų, kitas reikšmingas aplinkybes, su kuriomis įstatymas ar šalių sutartis sieja rangovo atsakomybę už atliktų darbų trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Tuo tarpu, nagrinėjamojoje byloje išsiskyrus šalių pozicijai dėl ieškovo sumokėtų sumų paskirties, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino ar ieškovas, atlikdamas pavedimus, priėmė konkrečius atsakovo atliktus darbus, kada, kokie darbai buvo atlikti, ar darbai turi trūkumų, ar trūkumai galėjo būti pastebėti darbų atlikimo metu,
Akivaizdu, kad atsakovui (rangovui) neparengus atliktų darbų akto, nesudarius galimybės patikrinti ir įvardinti darbų trūkumus, ieškovui (rangovui) buvo apribota galimybė tinkamai priimti atsakovo (rangovo) atlikto darbo rezultatą, raštu nurodyti visus pastebėtus akivaizdžius darbų trūkumus. Byloje ieškovui pateikus duomenis, kad po darbų atlikimo atsakovui buvo reiškiamos pretenzijos dėl darbų kokybės, pirmosios instancijos teismo akcentuojama aplinkybė apie ieškovo piniginių lėšų sumokėjimą atsakovui, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankama išvadai, atliktus mokėjimus už darbus vertinami kaip faktinį darbų priėmimą.
Kasacinio teismo dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai reikalavimai dėl rangos darbų trūkumų pareiškiami per garantinį terminą, išaiškinta, kad CK 6.667 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendrosios taisyklės – ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą – išimtis rangos santykių atveju; šios išimties taikymą lemia pareikšto reikalavimo turinys (dėl atliktų rangos darbų trūkumų, kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą) ir tam tikros sąlygos (nustatytas garantinis terminas, užsakovo veikimo iniciatyva, pareiškiant apie trūkumus per garantinį terminą), taikant šią išimtį svarbus yra tik objektyvusis – užsakovo pareiškimo apie trūkumus – momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015; 2019 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 105 punktas).
CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs; ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas; vadinasi, tam būtina ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
Ieškovas taip pat teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas, konstatavęs, jog ieškinio senaties eiga vis dėl to buvo prasidėjusi, turėjo taikyti CK 1.130 straipsnio 2 dalį, ieškinio senaties termino nutraukimo institutą, kadangi ginčo atveju senaties terminas bet kuriuo atveju nutrūko. Pažymėtina, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje išdėstyta teisės aiškinimo ir taikymo praktika, jog ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (liet. pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus, kad ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, iš esmės reiškia tai, jog teismui, sprendžiančiam dėl termino atnaujinimo, reikia vertinti teisės kreiptis į teismą ribojimo terminu atitiktį teisėtam tikslui apginti pažeistą teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.).
Teismų praktikoje laikomasis nuoseklios pozicijos, jog tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas ex officio yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo proceso organizavimą, už tinkamą įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018; 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-701/2019; 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019).
Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr e3K-3-42-684/2019). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-403/2022).
Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinyje pareikštus reikalavimus, byloje pateiktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo išvadas bei motyvus nurodytos teismų praktikos kontekste sprendžia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo vertintos teisingam ginčo išsprendimui reikšmingos aplinkybės, o tai lėmė bylos esmės neatskleidimą (CPK 176, 185 straipsniai, CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas netenkino ieškinio, remdamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo, nenustatė faktinių bylos aplinkybių, neatskleidė bylos esmės.
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas savo poziciją, dėl darbų apimties grindė atsakovo sudaryta sąmata bei, įrodinėdamas darbų trūkumus, rėmėsi UAB „Skirsta LT“ sąmata, R. L. ir S. Š. sudarytu vertinimu. Atsakovas, tuo tarpu, nepripažino nei susitarimo dėl darbų atlikimo apimties, nei, kad atlikti darbai turi trūkumų. Tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovo nurodomų aplinkybių dėl šalių susitarimo, tiek dėl atsakovo atliktų darbų apimties, jų atlikimo, perdavimo momento (laiko), trūkumų, jų atsiradimo priežasties, ieškovo galimybės pastebėti darbų trūkumus pradėjus naudotis atsakovo atlikto darbo rezultatu iš esmės netyrė ir nevertino. Nenustačius atsakovo atliktų darbų apimties, taip pat ar atlikti darbai turi trūkumų, nebuvo pakankamo pagrindo spręsti, kad atsakovo atliktų darbų rezultatas jo perdavimo ieškovui momentu turėjo šalių sutartas savybes ir buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą (atitiko privalomus darbų kokybės reikalavimus), t. y. darbai buvo atlikti nenukrypstant nuo šalių susitarimo sąlygų. Taigi, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, formuojamą teismų praktiką bei ieškovui įrodinėjant, jog atsakovo atlikti darbai turi trūkumų, gražinus bylą nagrinėti iš naujo ir sprendžiant reikalavimo dėl nuostolių už atliktus statybos rangos darbus priteisimo pagrįstumo klausimą, turėtų būti tiriami ir vertinami šalių veiksmai, kokius darbus atliko atsakovas, ar rangovas tinkamai vykdė pareigą perduoti darbų rezultatą, ar atsakovo darbai turi trūkumų. Esant pagrindui spręsti, kad užsakovas (ieškovas) faktiniu naudojimu priėmė darbų rezultatą, nustatinėtina ar darbų priėmimo metu atsakovo atliktas darbas turėjo trūkumų ir ar juos galėjo priėmimo metu užsakovas pastebėti.
Apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, konkretūs tokio perdavimo pagrindai nustatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų masto bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visu mastu naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009).
Remdamasi pirmiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą ieškinį atmesti už atliktus darbus, neištyrė esminių bylos aplinkybių. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl bylos procesą būtina pakartoti. Dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės naujais aspektais. Tokioje situacijoje bylos esminiais fakto ir teisės aspektais nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų, jog apeliacinė instancija pakeičia pirmąją instanciją ir vykdo jos funkcijas, kas neatitiktų instancinės teismų sistemos esmės ir paskirties, apeliacinės instancijos teismo įgaliojimų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą teisės bei fakto klausimais, neteisėtai apribotų bylos šalių teisę į antrą teisminę instanciją – apeliaciją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teisme neišsiaiškinus visų įrodinėjimo dalyką byloje sudarančių aplinkybių, neatskleidus bylos esmės, aptariamoje dalyje teismo procesinis sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pažymėtina, kad, kai yra priimamas procesinis sprendimas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinio proceso stadijoje nėra galimybės paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turi pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės, todėl apeliacinės instancijos teismui, priėmus sprendimą dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos neskirstomos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
n u t a r i a:
panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. liepos 30 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.