Kauno apygardos teismo nutartis

2026-11-17 · Civilinė byla Nr. e2S-2702-945/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-17
Bylos Nr.
e2S-2702-945/2026
Teisminio proceso Nr.
2-48-3-15790-2026-9
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Atsakovas
M. T.
Ieškovas
Trimazgis, UAB Trimazgis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-2702-945/2026Teisminio proceso Nr. 2-48-3-15790-2026-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.3; 3.1.18.3; 3.3.2.5 (S)
Kauno apygardos teismasN u t a r t i sLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Trimazgis“ ieškinį atsakovui M. T. dėl transporto priemonės išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Trimazgis“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama išreikalauti iš atsakovo M. T. (toliau – atsakovas) svetimo neteisėto valdymo transporto priemonę „Suzuki Jimny“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo (VIN) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonė), grąžinant ją ieškovei, priteisti ieškovei iš atsakovo 24 629,37 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ir uždrausti atsakovui naudotis transporto priemone, įpareigoti atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovei saugoti transporto priemonę.

Ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad ieškovė yra transporto priemonės savininkė, atsakovas atsisako grąžinti transporto priemonę ieškovei. Atsakovas neteisėtai valdo transporto priemonę, tokiu būdu blogindamas transporto priemonės būklę. Ieškovei nėra žinoma transporto priemonės buvimo vieta ir jos techninė būklė. Atsakovas gali transporto priemonę perleisti, įkeisti, perduoti tretiesiems asmenims, išvežti iš Lietuvos Respublikos teritorijos arba sugadinti. Atsakovas, neteisėtai naudodamas ieškovei nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę, daro administracinius nusižengimus. Ieškovė nuo 2026 m. pradžios nedraudžia transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės, nemoka Lietuvos automobilių kelių naudotojo mokesčio, tačiau transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas ieškinio pateikimo metu yra galiojantis, transporto priemonės dalyvavimas eisme yra leidžiamas. Tai reiškia, kad atsakovas iki šiol faktiškai naudoja transporto priemonę. Atsakovui ir toliau naudojant transporto priemonę, ieškovė patirs nuostolių dėl sumažėjusios transporto priemonės vertės, kadangi bus didinama transporto priemonės rida, dėvėsis transporto priemonės eksploatacinės dalys, taip pat egzistuoja reali transporto priemonės praradimo (sunaikinimo) rizika.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2026 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavo transporto priemonę, uždraudė atsakovui ir tretiesiems asmenims naudoti šią transporto priemonę, įpareigojo atsakovą perduoti ieškovei saugoti transporto priemonę.

Teismas nurodė, kad, preliminariai įvertinęs ieškovės byloje pareikšto ieškinio (ne)pagrįstumą, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neturi pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja pakankamai akivaizdžios ieškovės byloje pareikšto ieškinio nepagrįstumo aplinkybės, leidžiančios teismui jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo sprendimo metu konstatuoti tikėtiną ieškinio nepagrįstumą. Teismas konstatavo, kad ieškovės kartu su ieškiniu pateikta pirkimo–pardavimo sutartis, transporto priemonės registracijos liudijimas patvirtina, kad ginčo transporto priemonė nuosavybės teise priklauso ieškovei, byloje nėra duomenų, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas valdo transporto priemonę. Teismas, įvertinęs duomenis, kad transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra galiojantis, transporto priemonės dalyvavimas eisme yra leidžiamas, atsakovas ne kartą baustas dėl greičio viršijimo, pripažino, jog yra tikėtina, kad atsakovas transporto priemone naudojasi toliau pagal jos tikslinę paskirtį, taip mažindamas jos vertę. Teismas pažymėjo, kad atsakovui naudojant ginčo transporto priemonę, kyla rizika dėl transporto priemonės sunaikinimo ar sugadinimo. Teismo vertinimu, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus transporto priemonei lemia ne tik poreikis eliminuoti galimybę atsakovui perleisti, paslėpti ginčo turtą, bet ir poreikis išsaugoti ginčo objektą nepakitusiu.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; netenkinus šio reikalavimo, pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir palikti galioti transporto priemonės areštą, draudimą naudoti transporto priemonę, panaikinti įpareigojimą perduoti ją saugoti ieškovei, transporto priemonę paliekant saugoti atsakovui arba perduodant ją saugoti antstoliui; jei transporto priemonė jau bus perduota ieškovei, įpareigoti ieškovę grąžinti transporto priemonę saugoti atsakovui; priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nevertino, kad transporto priemonę atsakovui, kuris tuo metu valdė 50 proc. ieškovės akcijų ir dirbo ieškovės projektuose, 2022 m. perdavė pati ieškovė, daugiau nei ketverius metus ieškovė žinojo apie tokį jos naudojimą, jį pripažino ir finansavo. 2026 m. sausio 5 d. direktorius raštu patvirtino, kad ieškovės transporto priemonę naudoja atsakovas, paprašė atsakovo pačiam ją apdrausti ir sumokėti kelių mokestį. Tai prievolinis santykis, o ne svetimas neteisėtas valdymas. Pretenzija dėl grąžinimo pirmą kartą pareikšta tik 2026 m. liepos 13 d., kai tarp akcininkų kilo teisminiai ginčai.

Šalies argumentai

Ieškovės nurodyti greičio viršijimai užfiksuoti 2022–2024 m., paskutinis – 2024 m. lapkričio 8 d. Nėra duomenų apie transporto priemonės naudojimą po to, kai atsakovas 2026 m. liepos 14 d. pranešė ją sulaikantis. Nuo 2026 m. liepos 20 d. atsakovas transporto priemone nevažinėja, ji laikoma (duomenys neskelbtini).

Arešto ir draudimo naudotis visiškai pakanka išsaugoti transporto priemonę. Perdavimas ieškovei yra perteklinė priemonė, kuri faktiškai patenkina vindikacinį reikalavimą dar prieš bylos nagrinėjimą iš esmės ir panaikina atsakovo sulaikymo teisę.

Ieškovės transporto priemonės naudojimas akcininko reikmėms buvo įprasta praktika. Neteisėta jis tapo tik tada, kai tą darė su ieškovės direktoriumi besiginčijantis akcininkas. Įpareigojimas perduoti transporto priemonę ieškovei tarnauja ne būsimo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, o spaudimui akcininkui, besiginčijančiam su direktoriumi kitose bylose. Laikinosios apsaugos priemonės negali būti naudojamos šiam tikslui.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio reikalavimas dėl transporto priemonės išreikalavimo yra tikėtinai pagrįstas. Kadangi valdymas prasidėjo teisėtai – savininkui pačiam perdavus daiktą, atsakovas, turintis reikalavimą ieškovei dėl 13 000 Eur skolos ir palūkanų, galėjo pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.229 ir 6.69 straipsniuose įtvirtinta sulaikymo teise.

Teismas neatsižvelgė, kad atsakovas nėra transporto priemonės savininkas ir negali ja disponuoti. Atsakovas raštu nurodė, kad transporto priemonės nesisavina ir sulaiko ją tik iki atsiskaitymo. Per daugiau nei ketverius metus, kai transporto priemonė buvo pas atsakovą, ji nebuvo nei perleista, nei sugadinta, nei išvežta. Ieškovė nėra nurodžiusi nė vieno fakto, kad atsakovas būtų bėgęs ar ėmęsis transporto priemonės slėpimo veiksmų.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2026 m. spalio 18 d. atsakovas perdavė transporto priemonę ieškovei, tarp šalių buvo pasirašytas transporto priemonės perdavimo–priėmimo aktas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, kadangi ieškovė įrodė, jog yra transporto priemonės savininkė, o atsakovas atsisako grąžinti transporto priemonę ieškovei.

Atskirajame skunde nurodytos faktinės aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi visas aplinkybes ir atsikirtimus dėl ieškinio reikalavimų atsakovas turės galimybę pateikti nagrinėjant bylą iš esmės.

Atskirajame skunde nenurodytas galiojantis teisinis pagrindas, kuris suteiktų atsakovui teisę valdyti ieškovės transporto priemonę.

Atsakovo teiginiai dėl nesinaudojimo transporto priemone yra nenuoseklūs. Viena vertus, jis teigia nesinaudojantis transporto priemone nuo tada, kai perskaitė ieškovės reikalavimą ir pranešė apie sulaikymą (2026 m. liepos 14 d.). Kita vertus, jis nurodo, kad transporto priemone nesinaudoja tik nuo 2026 m. liepos 20 d. Aplinkybė, jog atsakovas padarė greičio viršijimo pažeidimus naudojant transporto priemonę iki šio ginčo pradžios, nei paneigia riziką teismo sprendimo įvykdymui, nei sumažina poreikį išsaugoti transporto priemonę nepakitusią.

Nutartimi nebuvo pažeista šalių interesų pusiausvyra. Atsakovas nėra transporto priemonės savininkas, jis neginčija draudimo naudotis transporto priemone nustatymo ir pats tvirtina, kad ja nesinaudoja. Šioje byloje nėra pareikštas atsakovo priešpriešinis reikalavimas dėl transporto priemonės nuosavybės ar egzistuojančio teisinio pagrindo atsakovui toliau valdyti ir naudoti transporto priemonę. Transporto priemonės perdavimas saugoti ieškovei nesukelia atsakovui realių neigiamų padarinių.

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – transporto priemonės prietaisų skydelio, stovėjimo vietos nuotraukas, elektroninius laiškus, išrašus iš civilinių bylų Nr. e2-3010-1044/2026, Nr. e2-5865-989/2026. Ieškovė su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė naujus įrodymus – antstolės M. G. 2026 m. spalio 5 d. patvarkymą, 2026 m. spalio 18 d. transporto priemonės perdavimo–priėmimo aktą.

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nors šalys apeliacinės instancijos teismui nesuformulavo prašymų priimti į bylą pateiktus naujus įrodymus, nenurodė pagrindų išimties iš CPK 314 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės taikymui, iš bylos procesinės eigos matyti, kad atsakovo atskirasis skundas buvo pirmas atsakovo į bylą pateiktas jo procesinę poziciją pristatantis procesinis dokumentas, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėtas pagal ieškovės prašymą, o ieškovės pateikti nauji įrodymai susiję su pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymu, atsakovui šių įrodymų turinys yra žinomas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje kilusio procesinio klausimo pobūdį ir jo išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procesinę formą ir tvarką, taip pat siekdamas teisingai išspręsti šį klausimą ir įsitikinti, ar nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo nustatyta sąlygų visuma laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, priima šalių pateiktus naujus įrodymus.

Dėl atsakovo atskirojo skundo pagrįstumo

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti.

Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) turi būti nustatyta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

Preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimus. Atsakovas atskirajame skunde dėsto nesutikimo su ieškovės pareikštu ieškinio reikalavimu dėl transporto priemonės išreikalavimo argumentus, teigia, kad valdymas prasidėjo teisėtai – savininkui pačiam perdavus daiktą, atsakovas, turintis reikalavimą ieškovei dėl 13 000 Eur skolos ir palūkanų, galėjo pasinaudoti sulaikymo teise.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju įvertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje preliminaraus ieškinio pagrįstumo įvertinimo klausimu pasisakoma, kad tai nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ar dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t. t. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Iš nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio turinio matyti, jog ieškovė atsakovui pareiškė reikalavimus dėl transporto priemonės išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, be pagrindo įgyto turto grąžinimo. Ieškinys grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad ieškovė yra transporto priemonės savininkė, atsakovas transporto priemonę valdo ir naudoja nesant tam teisinio pagrindo, atsakovas atsisako grąžinti transporto priemonę ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pakankamai aiškiai išdėstė reiškiamo reikalavimo faktinį pagrindą, nurodė ir ieškinio reikalavimo dėl transporto priemonės išreikalavimo teisinį pagrindą – CK 4.95 straipsnį, kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, kuriais grindžia ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, tačiau jų įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinės bylos stadijoje (sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą), kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimo dėl transporto priemonės išreikalavimo, o pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė dėl šio ieškinio reikalavimo preliminaraus pagrįstumo. Atsakovas atskirajame skunde neginčija, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklauso ieškovei. Atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl šalių teisinių ginčų, nagrinėjamų kitose civilinėse bylose, transporto priemonės valdymo, naudojimosi sulaikymo teise teisėtumo, kiti atsakovo argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo, kurie yra iš esmės tapatūs atsakovo atsiliepimo į ieškinį argumentams, taip pat šiuos argumentus, atsakovo teigimu, pagrindžiantys įrodymai bus vertinami tik bylą nagrinėjant iš esmės ir nėra vertinami klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimo metu. Nesant duomenų apie akivaizdų ieškinio nepagrįstumą, su tuo susiję atskirojo skundo argumentai atmetami.

Atsakovas, nesutikdamas su antrosios sąlygos, būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimu nagrinėjamoje byloje, teigia, kad nuo 2026 m. liepos 20 d. atsakovas nevažinėja transporto priemone, atsakovas nėra transporto priemonės savininkas ir negali ja disponuoti, ieškovė nėra nurodžiusi, kad atsakovas būtų bėgęs ar ėmęsis transporto priemonės slėpimo veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo antrosios būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti sąlygos buvimą, t. y. grėsmę teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą pagrįstai susiejo su atsakovo galimybe ir toliau naudotis transporto priemone, dėl ko didėja transporto priemonės nusidėvėjimo, sugadinimo ar sunaikinimo rizika. Vien atsakovo nurodymas, kad jis nuo 2026 m. liepos 20 d. nesinaudoja ieškovei priklausančia transporto priemone, transporto priemonės nuotraukos pateikimas nepaneigia fakto, kad atsakovas iki transporto priemonės perdavimo ieškovei 2026 m. spalio 18 d. turėjo galimybę naudotis transporto priemone, galėjo pasinaudoti šia galimybe ir vėlgi turėtų tokią galimybę, jeigu būtų panaikintas pirmosios instancijos teismo įpareigojimas atsakovui perduoti ieškovei saugoti transporto priemonę. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad, netaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo byloje priėmimo atveju jo įvykdymas gali būti apsunkintas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas atskirajame skunde nenurodė argumentų, nepateikė įrodymų, paneigiančių grėsmę būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jeigu nebūtų taikomos ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju ieškovė įrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus tikslus, negali varžyti asmens labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant skirtingų interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, šioms principinėms nuostatoms nenusižengė.

Atmesdamas atsakovo argumentą dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria, pritaikius areštą transporto priemonei ir uždraudus ja naudotis, papildomai nutarta perduoti transporto priemonę saugoti ieškovei, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip teisingai nurodė ieškovė, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu toks įpareigojimas atsakovo teisių ir interesų nepažeis. Kita vertus, atsakovui palankaus ginčo išsprendimo iš esmės atveju, t. y. jei teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuotų tarp šalių egzistuojančius prievolinius santykius bei iš jų kylančias atsakovo teises į transporto priemonę, aplinkybė, kad, vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, transporto priemonė buvo perduota ieškovei, turės būti atskirai įvertinta bei išspręstas atsakovo prašymas transporto priemonę grąžinti jam.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo M. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Marius Bartninkas