- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-19
- Bylos Nr.
- 1S-703-928/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04365-2025-0
- Bylos rūšis
- Baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Odeta Gruodienė
- Kaltinamasis
- D. E.
rašytiniame teismo posėdyje, išnagrinėjo kaltinamojo D. E. gynėjos advokatės Sigridos Eglės Šalūgaitės - Tankevičienės skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2026 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti kaltinamojo D. E. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarties ir jis grąžintas skundą padavusiam asmeniui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Kauno apylinkės teisme, nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje D. E. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu.
Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartimi buvo atmestas kaltinamojo D. E. prašymas dėl leidimo disponuoti 47 260 Eur suma ir leisti pervesti 400 160 Eur nukentėjusiajai K. J. bei panaikinti 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi taikytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą.
Kauno apylinkės teisme 2026 m. rugsėjo 23 d. buvo gautas kaltinamojo D. E. skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarties. 2026 m. rugsėjo 24 d. Kauno apylinkės teismas nutartimi atsisakė priimti kaltinamojo D. E. skundą ir grąžino jį skundą padavusiam asmeniui. Teismas konstatavo, kad Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartis, kuria buvo išspręstas kaltinamojo D. E. prašymas, yra neskundžiama.
Šalies argumentai
Nesutikus su šia nutartimi kaltinamojo gynėja pateikė skundą Kauno apygardos teismui, kurio prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – priimti D. E. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarties ir jį patenkinti. Taip pat prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: Leisti D. E. disponuoti 47260 Eur suma ir leisti pervesti 40160 Eur (39 000 Eur + 1160 Eur) nukentėjusiajai K. J. iš D. E. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Be to, panaikinti 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi pratęstą laikiną nuosavybės teisės apribojimą tiek D. E. turtui, tiek ir UAB „G“ bei UAB „G“ turtui.
Skunde nurodo, kad Kauno apylinkės teismas 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartyje nurodė, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 439 straipsnio 2 dalyje numatyta taisyklė, kad nutartis, kuria atmestas proceso dalyvio prašymas yra neskundžiamą, taikoma ir nutartims, kuriomis atmestas proceso dalyvio prašymas dėl procesinių prievartos priemonių (tarp kurių ir laikinas nuosavybės teisės apribojimas), pakeitimo ar panaikinimo. Kaltinamasis nesutinka su tokia teismo pozicija.
Pažymi, kad kaltinamasis skundą dėl 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarties grindė tuo, kad BPK 439 straipsnio 2 dalyje nėra tiesiogiai nustatyta, jog nutartis, kuria atmestas proceso dalyvio prašymas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo pakeitimo/panaikinimo ar leidimo iš apribotų lėšų atsiskaityti su nukentėjusiu asmeniu, yra neskundžiama. Taip pat kaltinamasis rėmėsi BPK 440 straipsnio nuostata, kuri numato, kad bylos nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę paduoti aukštesniajam teismui skundus dėl žemesniojo teismo nutarties, jeigu mano, kad žemesniojo teismo nutartimi pažeistos jų teisės ir teisėti interesai.
Skundžiama 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartis pažeidžia kaltinamojo teises, nes jo atžvilgiu yra taikomi itin neproporcingi nuosavybės teisės apribojimai, teismas nepagrįstai atsisako ištaisyti laikinu nuosavybės teisės apribojimu padarytus netikslumus (dėl klaidingo UAB „G“ sąskaitos priskyrimo tiek UAB „G“, tiek UAB „G“, dėl apribojimų taikymo nugriautiems statiniams), nepagrįstai taiko apribojimus juridinių asmenų UAB „G“ ir UAB „G“ sąskaitoms bei nepagrįstai neleidžia atsiskaityti su nukentėjusiąją ir pervesti jai 40 160 Eur sumą.
Teigia, kad D. E. skundas buvo pateiktas BPK 440 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, todėl BPK 439 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama ir taikoma taip, kad būtų paneigta BPK 440 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso dalyvio teisė skųsti žemesniojo teismo nutartį, kai yra pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai. Tai pagrindžia BPK 151 straipsnio bei BPK X dalies nuostatų aiškinimas, todėl BPK 439 – 440 straipsnių nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai nuo BPK 151 straipsnio įtvirtinto teisinio reguliavimo ir šios procesinės prievartos priemonės pobūdžio, ypač kai keliamas jos tolesnio taikymo teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo klausimas.
Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju D. E. skunde keliami klausimai yra tiesiogiai susiję su jo ir kitų asmenų nuosavybės teisių ribojimu, kuris taikomas jau itin ilgą laiką ir sukelia teisines pasekmes ne tik pačiam D. E., bet ir juridiniams asmenims UAB „G“ ir UAB „G“. D. E. skunde keliami klausimai dėl taikomų apribojimų masto ir proporcingumo, konkrečių laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo klaidų bei galimybės iš areštuotų lėšų atsiskaityti su nukentėjusiąją. Šių klausimų išsprendimas negali būti nukeliamas iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pabaigos, kadangi iki tol D. E. ir kitų asmenų nuosavybės teisės ir toliau būtų ribojamos, aukštesnės instancijos teismui nepatikrinus, ar tokios apimties apribojimai iš tiesų yra teisėti, būtini ir proporcingi. Be to, toks klausimų sprendimo atidėjimas turi tiesioginės įtakos ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Delsiant sudaryti galimybę D. E. atsiskaityti su nukentėjusiąją, ji negali atgauti reikšmingos 39 000 Eur avanso sumos bei 1 160 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų byloje su UAB „G“, nors D. E. nuosekliai siekia su ja atsiskaityti. Neatsiskaitant su nukentėjusiąja, UAB „G“ vykdomojoje byloje toliau skaičiuojamos procesinės palūkanos, todėl didėja bendrovės prievolių apimtis. Be to, nepanaikinus UAB „G“ turtui taikomų apribojimų, nukenčia ir šio juridinio asmens kreditorių interesai. Baudžiamojoje byloje UAB „G“ sąskaitai 39 000 Eur sumai apribojimai taikomi du kartus, be to, vykdomojoje byloje bendrovės turtui taikomas areštas pagal Kauno apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimą už akių dėl 39 000 Eur avanso ir 1 160 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo nukentėjusios naudai. Dėl šių apribojimų nėra galimybės UAB „G“ kreditoriams paskirstyti visų pagal Kauno apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimą priteistų 121 929,45 Eur ir kitų sumų, nes dalis bendrovės lėšų tebėra įšaldyta tiems patiems nukentėjusios turtiniams reikalavimams užtikrinti. Skundo autorės vertinimu, skunde keliami klausimai nėra tokio pobūdžio, kurių išsprendimas galėtų būti atidėtas iki galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimo - taikomų apribojimų pasekmės kyla jau dabar ir tęsis tol, kol šie apribojimai galios. Todėl turi būti užtikrinta galimybė patikrinti 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą aukštesnės instancijos teisme.
Pažymi, kad ir pačioje Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-232-616/2020, kuria remdamasis pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti D. E. skundą, išvada dėl tokio pobūdžio nutarčių neskundžiamumo buvo grindžiama tuo, kad toks teisinis reguliavimas nesuvaržo proceso dalyvio teisių, kadangi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti prašymus teismui, kurio žinioje yra byla, o teismas privalo tokius prašymus motyvuotai išnagrinėti.
Kaltinamasis naudojasi jam suteikta teise pakartotinai kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą ir teikia motyvuotus prašymus dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo ar jo masto sumažinimo (žr. 2026 m. birželio 19 d. prašymas, 2026 m. rugsėjo 3 d. prašymas), nurodo konkrečias šios procesinės prievartos priemonės taikymo klaidas, teikia papildomus duomenis bei argumentus. Tačiau, kaip matyti iš 2026 m. liepos 28 d., 2026 m. rugpjūčio 10 d. ir 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarčių, pirmosios instancijos teismas D. E. prašymuose nurodomų esminių argumentų išsamiai neįvertina, o pakartotinai nurodomų laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo klaidų neištaiso.
Teigia, kad tai matyti iš 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kurioje, spręsdamas dėl D. E. prašymo leisti atsiskaityti su nukentėjusiąją, teismas iš esmės apsiribojo argumentu, kad kaltinamasis nenurodo, jog 40 160 Eur suma būtų atlyginama kaip nusikalstama veika padaryta žala. Tuo tarpu dėl prašymo panaikinti ar sumažinti laikino nuosavybės teisės apribojimo mastą teismas iš esmės nepateikė motyvų, kodėl kaltinamojo nurodytos konkrečios apribojimų taikymo klaidos nėra pagrindas juos panaikinti ar sumažinti ir kodėl tokios apimties apribojimų tolesnis taikymas vis dar yra būtinas bei proporcingas. D. E. atveju susidaro situacija, kai jis gali pakartotinai teikti prašymus, tačiau juose keliami esminiai klausimai lieka neįvertinti, o galimybė tokį teismo sprendimą patikrinti aukštesnės instancijos teisme yra paneigiama. Tokiomis aplinkybėmis vien formali galimybė pakartotinai kreiptis į tą patį teismą negali būti laikoma pakankama kaltinamojo teisių apsaugos garantija.
Atkreipia dėmesį, kad kaltinamasis savo skundu, kurį pirmos instancijos teismas atsisakė priimti, skundė 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartį, kuria buvo sprendžiama dėl tęstinio nuosavybės teisės ribojimo, o tokio ribojimo teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo patikrinimas tik pasibaigus baudžiamajai bylai nebegalėtų pašalinti besitęsiančių neigiamų pasekmių.
Nurodo, kad Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika patvirtina, kad taikant nuosavybės teisės apribojimus turi būti užtikrinta veiksminga jų būtinumo ir proporcingumo teisminė kontrolė. Todėl situacija, kai asmuo neturi galimybės apskųsti teismo nutarties, kuria atsisakoma panaikinti ar pakeisti jam taikomą nuosavybės teisės apribojimą, riboja jo galimybes veiksmingai ginčyti tokio apribojimo būtinumą ir proporcingumą. Todėl pirmos instancijos teismo 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti D. E. skunda neatitinka EŽTT praktikoje suformuotų nuosavybės teisės apsaugos principų ir, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali lemti Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimą.
Akcentuoja, kad D. E. ir dviejų juridinių asmenų nuosavybės teisės yra ribojamos gerokai didesne apimtimi, nei būtina pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti. D. E. atžvilgiu apribojimai taikomi 4 (keturioms) banko sąskaitoms ir nekilnojamajam turtui, UAB „G“ - 1 (vienai) banko sąskaitai, UAB „G“ - 3 (trims) banko sąskaitoms, o kiekvienai iš šių sąskaitų nustatyta 39 000 Eur apribojimo suma. Todėl iš viso apribojimai sudaro 312 000 Eur (39 000 Eur x 8), neskaičiuojant nekilnojamam turtui taikomų apribojimų. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio bendra suma yra apie 46 000 Eur. Akivaizdu, kad beveik 7 kartus didesnio masto nuosavybės teisės apribojimas yra neproporcingas, prieštarauja EŽTT praktikai ir Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsniam ir negali būti taikomas D. E. ir kitų asmenų atžvilgiu. Be to, vadovaujantis EŽTT praktika, turėjo būti įvertinta ir tai, ar D. E. paliekama reali galimybė disponuoti bent dalimi jam priklausančių lėšų, reikalingų būtiniesiems gyvenimo poreikiams, būsto išlaidoms ir kitoms prievolėms tenkinti, tame tarpe ir dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymui, tačiau teismas nuosavybės teisės apribojimo proporcingumo ir būtinumo šiuo atveju neįvertina taip, kaip to reikalaujama pagal EŽTT praktiką. Nuo pat apribojimų taikymo pradžios nei prokuroras, nei teismas nesprendė, kokia konkreti D. E. turto apimtis yra objektyviai būtina nukentėjusiosios civiliniam ieškiniui užtikrinti ir kokia jam priklausančių lėšų dalis turėtų būti palikta laisvai disponuoti būtiniesiems poreikiams bei einamosioms prievolėms tenkinti.
Mano, jog Kauno apylinkės teismui laikantis pozicijos, kad nutartys, kuriomis atsisakoma panaikinti ar pakeisti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, nėra skundžiamos, nėra užtikrinama galimybė aukštesnės instancijos teisme patikrinti šios procesinės prievartos priemonės tolesnio taikymo būtinumą, mastą ir proporcingumą. Tai ypač reikšminga atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės apribojimas yra tęstinio pobūdžio, jo pasekmės kyla visą priemonės taikymo laikotarpį, nes D. E. neturi galimybės disponuoti jokia pinigų suma, būtina jo būtinųjų poreikių tenkinimui, taip pat negali nukreipti lėšų pačios procesinės prievartos priemonės tikslui, t. y. nukentėjusiosios reikalavimų patenkinimui. Be to, Kauno apylinkes teismas neužtikrina tinkamos D. E. teisių gynybos, nes jo prašymuose dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo sumažinimo ar pakeitimo nurodomos konkrečios aplinkybės ir argumentai nėra tinkamai ir motyvuotai įvertinami.
Skundo autorės vertinimu, šiuo atveju būtina užtikrinti galimybę aukštesnės instancijos teisme patikrinti D. E. taikomų nuosavybės teisės apribojimų teisėtumą, būtinumą ir proporcingumą, juolab kad kitų veiksmingų procesinių garantijų ginčyti šių tęstinių apribojimų mastą D. E. neturi, o byloje nustatytos aplinkybės bei EŽTT praktika akivaizdžiai patvirtina, kad taikomos priemonės yra neproporcingos ir turi būti peržiūrėtos.
Proceso dalyviai apie skundo nagrinėjimą informuoti 2026 m. spalio 6 d. pranešimais. Iki bylos nagrinėjimo atsiliepimai, prašymai negauti, nušalinimai nepareikšti.
Kaltinamojo D. E. gynėjos advokatės Sigridos Eglės Šalūgaitės - Tankevičienės skundas tenkinamas iš dalies
BPK aiškiai nustato procesinių sprendimų apskundimo terminus ir taisykles, privalomas visiems proceso dalyviams. BPK X dalyje yra reglamentuota žemesniųjų teismų nutarčių apskundimo aukštesniesiems teismams ir skundų nagrinėjimo tvarka. BPK 439 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo teisme dalyviai bei kiti asmenys turi teisę šioje kodekso dalyje nustatyta tvarka apskųsti žemesniųjų teismų bylos parengimo nagrinėti ar teisiamajame posėdyje priimtas nutartis, taip pat šio kodekso numatytais atvejais – kitas teismų priimtas nutartis aukštesniesiems teismams, išskyrus atvejus, kai BPK numato specialią atskirų teismo nutarčių apskundimo tvarką.
Atkreiptinas dėmesys ir į BPK 439 straipsnio 2 dalies nuostatas, remiantis kuriomis, šioje kodekso dalyje nustatyta tvarka neskundžiamos teismų nutartys dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, dėl galimumo nagrinėti bylą, kai kas nors iš proceso dalyvių neatvyko, dėl pareikštų nušalinimų, dėl naujų įrodymų rinkimo, dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo, dėl pastabų teisiamojo posėdžio protokole bei tvarkos palaikymo teisiamojo posėdžio metu, dėl įrodymų tyrimo teisme atnaujinimo. Tokiu būdu, BPK 439 straipsnio nuostatomis stengiamasi numatyti balansą tarp poreikio efektyviai išspręsti ginčus dėl galimai pažeistų proceso dalyvių teisių iš vienos pusės, ir proceso greitumo iš kitos. Įvertinus aptartas teisės nuostatas kompleksiškai, spręstina, kad Kauno apylinkės teismas 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, pagrįstai atsisakė priimti kaltinamojo skundą dalyje dėl prašymo, t. y. leidimo disponuoti 47 260 Eur suma ir leidimo pervesti 400 160 Eur nukentėjusiajai, kadangi Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartimi šis klausimas buvo išspręstas kaip pateiktas prašymas, o remiantis BK 439 straipsnio nuostatomis nutartys dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo yra neskundžiamos.
Pažymėtina, jog pagal BPK 151 straipsnio 6 dalį, prokuroro nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali trukti ilgiau kaip šešis mėnesius. Šis terminas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi gali būti pratęstas, tačiau ne ilgiau negu šešiems mėnesiams. Remiantis tuo, akivaizdu, jog laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas negali būti abstraktaus pobūdžio, o turi būti nustatytas konkrečiu terminu, kaip tai numato baudžiamasis įstatymas. Be to, taip pat šio straipsnio 6 dalyje yra įsakmiai nustatyta, kad nutartis dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo yra skundžiama šio kodekso X dalyje nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Kauno apygardos teismas atsižvelgęs į kaltinamojo 2026 m. rugsėjo 2 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams pateiktą prašymą, kuriuo prašo panaikinti 2025 m. gruodžio 16 d. nutartimi taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą tiek D. E. turtui, tiek ir UAB „G“, bei UAB „G“ turtui, daro išvadą, kad apylinkės teismas išnagrinėjęs pateiktą prašymą dėl taikomos laikino nuosavybės teisių apribojimo priemonės panaikinimo, nepagrįstai 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, nurodė, kad nutartis dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo yra neskundžiama. Kaip jau anksčiau minėta, pagal BPK 151 straipsnio 6 dalį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo, teismo nutartis yra skundžiama šio kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Remiantis tuo, Kauno apylinkės teismas 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartyje nepagrįstai nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutartis dalyje dėl prašymo panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, nėra skundžiama vadovaujantis BPK 439 straipsnio tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 24 d. nutartis dalyje, kurioje teismas nurodė, kad procesiniai sprendimai dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo yra neskundžiami, ir kurioje buvo atsisakyta priimti kaltinamojo skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria buvo nurodyta, kad nutartis dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo yra neskundžiama, naikintina ir grąžintina Kauno apylinkės teismui iš naujo spręsti klausimą dėl kaltinamojo skundo priėmimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
kaltinamojo D. E. gynėjos advokatės Sigridos Eglės Šalūgaitės - Tankevičienės skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. rugsėjo 24 d. nutarties dalį, kurioje nurodyta, kad nutartis dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo yra neskundžiama, ir grąžinti Kauno apylinkės teismui Kauno rūmams iš naujo spręsti klausimą dėl kaltinamojo skundo priėmimo šioje dalyje.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.